Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas viešaisiais darbais 6 mėnesiams, neatlygintinai dirbant po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., V. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. A. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 346,27 Lt padarytos žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios B. M. pareikštas civilinis ieškinys dėl 180 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. A. nukentėjusiajai B. M. priteista 29,66 Lt turtinei žalai atlyginti ir 600 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad smurtavo artimoje aplinkoje, o būtent: 2012 m. vasario 5 d., laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 16.30 val., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš sugyventinę B. M., tai yra vieną kartą ranka suduodamas per kairį petį, vieną kartą su metaliniu žiebtuvėliu suduodamas per galvą ir tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų pastumdamas, ko pasėkoje nukentėjusioji B. M. atsitrenkė į šaldytuvą ir spintą ir griūdama susižalojo dešinę koją, padarė nukentėjusiajai B. M. dešinės pėdos bei čiurnos lateralinėje pusėje nežymią kraujosruvą – dešinės blauzdos pėdinio sąnario raiščio patempimą, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai B. M. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. A. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė ir nukentėjusioji B. M. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi ir ištyrusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. A. pripažino kaltu tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai ir teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 140 str. 1 d. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu kategoriškai nesutinka apeliantas, prašydamas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Kolegija iš dalies sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, tačiau nemano esant pagrindui naikinti skundžiamą žemesnės instancijos teismo nuosprendį.

Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į nagrinėjamos bylos esmę – smurtą artimoje aplinkoje. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio bylose, kai konfliktas kyla tarp dviejų kurį laiką kartu gyvenusių asmenų, kuriuos bendras gyvenimas atitinkamą laiką juos tenkino. Tiek nukentėjusioji, tiek jos buvęs sugyventinis V. A. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad jau kurį laiką judviejų santykiai buvo įtemti ir lydimi konfliktinių situacijų, todėl vertinant kiekvieno jų elgesį, reikia turėti galvoje, kad jie konfliktinėje situacijoje gali elgtis ne visai teisėtai (pvz. provokuoti vienas kitą), neadekvačiai vertinti situaciją ir pan. Tokiu atveju būtina itin atidžiai įvertinti visas bylos aplinkybes, galinčias turėti įtakos teismo sprendimui, ar pakanka įrodymų atitinkamoms išvadoms padaryti ir kt. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, darydamas apibendrinančias išvadas dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, kolegijos nuomone, nepakankamai dėmesio skyrė visoms paminėtoms ir būtent šiai bylai būdingoms aplinkybėms.

Savo skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje, apeliantas deklaravo savitą įvykio aplinkybių versiją, kurią, jo manymu, teismas turėjo laikyti teisinga, nes jo parodymus patvirtino liudytojas M. N., specialisto išvada Nr. G 329/12(4), VšĮ ,,Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro“ pranešimas (1 t., 27; 141 b. l.), kurie visumoje paneigė nukentėjusiosios ir jos poziciją palaikančios liudytojos R. G. prieštaringus parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas, pasak apelianto, teikė prioritetą ne jo, o nukentėjusiosios parodymams. Būtent tuo apeliantas grindžia savo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 str. 5 d.).

Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, jog išskirtinai teismas sprendžia, laikyti ar ne byloje esančius duomenis įrodymais, ir tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertina įrodymus (BPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, išanalizavo tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios ir jų pozicijas atitinkamai patvirtinančių liudytojų M. N. ir R. G. parodymus ir rėmėsi jais tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui.

Nukentėjusioji B. M. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (1 t., 4; 49–50 b. l.) ir viso baudžiamojo proceso metu (1 t., 81-83 b. l.; 2 t. 2-3 b. l.), o taip pat apklausiama apeliacinės instancijos teisme, nuosekliai tvirtino, kad įvykio dieną nuteistasis V. A., kilus žodiniam konfliktui, ją pastūmė, ranka trenkė į kairį petį ir išeidamas liepė išsikraustyti iš jo buto. Tada nukentėjusioji paskambino savo draugei R. G. ir paprašė padėti susikrauti daiktus bei priimti pagyventi pas save. Po to, apie 15 val., V. A. grįžo į namus, nukentėjusioji ir R. G. toliau krovėsi daiktus, o apeliantas vėl ėmė smurtauti prieš B. M. – ją stumdė, metaliniu žiebtuvėliu sudavė per galvą, pačiupęs už pečių pastūmė į šaldytuvą, ji suriko, išsigando ir pradėjo verkti, o dar vėliau buto koridoriuje stūmė iš nugaros ir ji atsitrenkė į spintą. Tokias nukentėjusiosios nurodytas faktines aplinkybes iš esmės viso baudžiamojo proceso metu tvirtino liudytoja R. G. (1 t., 62–63; 84–86 b. l.; 2 t., 3–4 b. l.), kuri, kaip minėta, buvo atvykusi padėti B. M. susikrauti daiktus ir matė, kaip nuteistasis V. A. stumdė nukentėjusiąją, taip pat girdėjo kaip nukentėjusioji virtuvėje suklykė, matė pastarąją verkiančią virtuvėje, užsidengusią rankomis galvą, dėl to B. M. paaiškino, kad apeliantas jai metaliniu dujinės viryklės žiebtuvėliu sudavė per galvą. Pasak liudytojos R. G., ji žinojusi, kad ir ankščiau yra buvę nesutarimų tarp B. M. ir V. A., tačiau nukentėjusioji jai nebuvo minėjusi dėl panaudoto smurto jos (nukentėjusiosios) atžvilgiu.

Kita vertus, nuteistasis V. A. viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė įvykio dieną mušęs, stumdęs, lietęs ar kitaip skriaudęs savo sugyventinę B. M. (1 t., 74–75; 81–83; 84–86; 91–92 b. l.; 2 t., 2 b. l.), o dar ir nurodė, kad pati nukentėjusioji jam trenkė per veidą, tačiau jis dėl to niekur nesikreipė. Iš tiesų, B. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad trenkė V. A. per veidą po to, kai pastarasis žiebtuvėliu jai trenkė į galvą. Ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo elgesio pavojingumo, nes tokią ir akivaizdžiai logišką nukentėjusiosios reakciją išprovokavo pats apeliantas, kas, be kita ko, tik įrodo, kad V. A. elgesys nukentėjusiosios atžvilgiu iš tikrųjų buvo smurtinio pobūdžio, nulemtas siekio padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Nuteistojo V. A. nurodymu B. M. nusprendė išsikraustyti iš nuteistojo namų ir su liudytoja R. G. krovėsi daiktus, todėl jos smurtinį veiksmą prieš apeliantą galėjo išprovokuoti tik tam tikras – smurtinis, jo paties veikimas, ir manyti, jog konkrečioje situacijoje nukentėjo nuteistasis, o ne B. M., nėra pagrindo.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo V. A. parodymų neigiant savo kaltę dėl smurtavimo nukentėjusiosios atžvilgiu, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir liudytojo M. N. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

Neteisus apeliantas skunde teigdamas, kad apylinkės teismas liudytojo M. N. parodymus atmetė taikydamas nevienodus standartus jo ir nukentėjusiosios poziciją palaikančių liudytojų parodymams. Iš tiesų, liudytoja R. G. yra nukentėjusiosios B. M. draugė, o liudytoju apklaustas M. N. yra nuteistojo draugas. Bet apylinkės teismas M. N. parodymus atmetė ne vien todėl, kad pastarasis dėl draugiškų santykių su nuteistuoju gali būti suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, bet ir todėl, kad byloje esantys objektyvios kilmės įrodymai – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija (1 t., 22-25 b. l.) – paneigia, kad M. N. buvo įvykio vietoje nusikalstamos veikos padarymo metu. Objektyviai nustatyta, kad M. N. naudojamas mobiliojo ryšio telefonas 2012 m. vasario 5 d. nuo 14.42 val. iki 15.53 val. buvo prisijungęs prie bazinės stoties, esančios Šiauliuose, Dubijos g. 42, kai tuo pačiu metu nuteistojo naudojamas mobiliojo ryšio telefonas buvo prisijungęs prie bazinės stoties, esančios Šiauliuose, Tilžės g. 9. Nuteistojo komentarai apeliacinės instancijos teisme dėl paminėtų aplinkybių – ,,M. N. buvo su manimi ir buvo išėjęs...jis iš mano telefono skambino į savo telefoną, tikrino ryšį...“ ir pan., yra savaime nelogiški ir prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Maža to, pats apeliantas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pradžioje neminėjo, kad įvykio metu buvo ir M. N. (1 t., 74–75 b. l.), versiją dėl pastarojo iškėlė vėliau, maždaug po mėnesio (1 t., 81–83 b. l.), kai nukentėjusioji ir liudytoja R. G. aiškiai ir vienodai tvirtino, kad M. N. jos sutiko tik išeidamos iš V. A. buto su daiktais, apie 16 val., ir M. N. nebuvo bute nuteistajam smurtaujant prieš B. M.. Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios ir liudytojos R. G. parodymais, nes juos patvirtina ta pati jau minėta telekomunikacijų operatoriaus pateikta informacija, pagal kurią M. N. mobiliojo ryšio telefonas prisijungė prie tos pačios bazinės stoties (Šiauliai, Tilžės g. 9), kaip ir apelianto mobilaus ryšio telefonas, tik 16.05 val.

Aptartos aplinkybės paneigia apelianto keliamas versijas ir patvirtina liudytojos R. G. bei nukentėjusiosios B. M. parodymus, kurie, priešingai nei teigia nuteistasis, dėl smurto naudojimo faktų yra vienodi ir nuoseklūs, ir jais netikėti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl prieš nukentėjusiąją B. M. pavartoto smurto atsiradusių padarinių nustatymo.

Nukentėjusioji B. M. tvirtino, kad dėl jos atžvilgiu įvykio metu panaudoto smurto ji pasitempė koją, ant kojos matėsi kraujosruva ir patinimas apie 2 savaites, koją skaudėjo apie mėnesį, galvoje nuo smūgio žiebtuvėliu iš pradžių buvo gumbas (,,...guzas...“), svaigo galva, todėl kreipėsi pagalbos į medikus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą, pagrindinį dėmesį skyrė ne teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotam faktui, kad nukentėjusiosios B. M. kūne sužalojimų nėra (1 t., 27 b. l.), o VšĮ ,,Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro“ 2012 m. vasario 6 d. gydytojo nustatytai diagnozei, kuri, be kita ko, buvo įvertinta teismo medicinos specialisto J. Sakalo, pateikiant galutinę išvadą dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas J. Sakalas, atlikęs specialisto tyrimą ir konstatavęs, kad B. M. kūne sužalojimų nėra, patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose nebuvo duomenų apie nukentėjusiosios patirtą galvos traumą, sužalojimai nenustatyti, diagnozuota postresinė būklė. Be to, nurodė, kad apžiūrėjus visas nukentėjusiosios nurodytas kūno vietas, nebuvo nustatyta jokių sužalojimo žymių, ir pažymėjo, kad B. M. dešinės čiurnos patinimas ir kraujosruva, nurodyti VšĮ ,,Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro“ 2012 m. vasario 6 d. gydytojo pažymoje, yra daugiau subjektyvaus pobūdžio konstatavimas, nes per dvi dienas nuo įvykio iki specialisto tyrimo pradžios šie požymiai objektyviai nebūtų išnykę. Maža to, ekspertas patvirtino, kad į specialisto apžiūrą B. M. atėjo be jokių medicininės pagalbos teikimo žymių – nebuvo užsibintavusi kojos, kaip jai buvo rekomenduota VšĮ ,,Dainų pirminės sveikatos priežiūros centre“, vadinasi, tai nebuvo reikalinga. Šie bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiosios deklaruojami liekamieji kūno sužalojimai (kraujosruva, patinimas 2 savaitės; gumbas galvoje), neatitinka objektyvios tikrovės, nes tokie nebuvo nustatyti, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir iš V. A. suformuluoto kaltinimo šalinama aplinkybė, kad nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai (BPK 328 str. 3 p.).

Tai, kad B. M. sužalojimai nepadaryti, nereiškia, kad dėl V. A. fizinio poveikio į jos kūną nukentėjusioji nejuto fizinio skausmo. Be to, aplinkybė, kad B. M. įvykio dieną buvo konstatuota postresinė būklė, kurios nekvestionavo ir ekspertas J. Sakalas, taip pat leidžia pagrįstai manyti, jog apelianto veiksmai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Fizinis skausmas yra vienas iš alternatyvių BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos padarinių, todėl šio padarinio konstatavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Taigi byloje nustatyta, kad V. A. smurtavo artimoje aplinkoje, o būtent: 2012 m. vasario 5 d., laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 16.30 val., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš sugyventinę B. M., tai yra vieną kartą ranka suduodamas per kairį petį, vieną kartą metaliniu žiebtuvėliu suduodamas per galvą ir tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų pastumdamas, dėl to nukentėjusiajai B. M. atsitrenkus į šaldytuvą ir spintą, sukėlė B. M. fizinį skausmą.

Byloje nustatytos nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., objektyvios aplinkybės atskleidžia ir nuteistojo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia, nes trunkamas smurto naudojimas sugyventinės atžvilgiu įmanomas tik atliekant tikslinius tyčinius veiksmus. Taigi kolegija dar kartą pažymi, kad V. A. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. pagrįstai, jo veika kvalifikuota teisingai. Apelianto teiginius, jog jis fizinio skausmo nukentėjusiajai nesukėlė, paneigia tiek skundžiamame, tiek šiame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, atsižvelgusi į visas nustatytas (BK VIII skyrius) baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, į tai, kad V. A. teisiamas pirmą kartą, iš esmės charakterizuojamas teigiamai, įvertinusi jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes ir pavojingumo laipsnį, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui švelniausią BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus, tačiau konstatavus, kad visgi jokie sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo padaryti, sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu nustatytas paskirtos bausmės atlikimo terminas yra per ilgas – aiškiai neproporcingas nuteistojo asmens ir jo padarytos veikos pavojingumui, todėl paskirtų viešųjų darbų atlikimo laikas trumpinamas ir nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.). Remiantis tais pačiais motyvais naikinama apeliantui kartu su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kadangi kolegija mano, kad ir be šio įpareigojimo bausmės tikslai bus pasiekti.

Be to, kas aptarta, apeliaciniame skunde V. A. teigia, kad civiliniai ieškiniai byloje turėjo būti atmesti, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Atsakydama į tai, kolegija pažymi, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir šiuo nuosprendžiu buvo nustatyta priešingai, o būtent, kad apeliantas padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką. BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos. Šioje byloje civiliniai ieškovai – Šiaulių teritorinė ligonių kasa, atstovaudama Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir nukentėjusioji B. M. (1 t., 33–35; 55; 138–139 b. l.) pareiškė atitinkamus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo civilinius ieškinius ir, remdamasis baudžiamojo proceso kodekso bei atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (BPK 113 str., CK 6.250 str.), priėmė pagrįstą sprendimą tenkinti civilinius ieškinius – Šiaulių teritorinės ligonių kasos visiškai, o nukentėjusiosios B. M. iš dalies (BPK 115 str. 1 d.). Jokių kitų argumentų dėl apylinkės teismo išvadų civilinių ieškinių klausimo išsprendimo dalyje apeliantas nenurodė, todėl detaliau pasisakyti apie tai nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p.,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį pakeisti:

V. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. paskirtos bausmės – viešųjų darbų – atliko laiką sutrumpinti iki 2 mėnesių, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., V. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad V. A. nukentėjusiajai B. M. sužalojo dešinę koją, padarė dešinės pėdos bei čiurnos lateralinėje pusėje nežymią kraujosruvą – dešinės blauzdos pėdinio sąnario raiščio patempimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.