Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylų procesą prieš M. R. Ž., nustačius, kad nepadaryta veika, įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme 2017 m. rugsėjo 22 d. gautas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pagal teismingumą perduotas Z. Š. 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškimas pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka prieš teisėją M. R. Ž., patraukiant teisėją baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį, pripažįstant pareiškėją civiliniu ieškovu ir priteisiant jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškime pareiškėjas nurodė, kad teisėjas, kreipdamasis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš Z. Š. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją: teisėjas tvirtino, jog pareiškėjas prieš kitus teisėjus, teismą žodžiu ir raštu skunduose vartoja necenzūrinius žodžius, laikosi pozicijos, kad visi Vilniaus rajono teismo teisėjai yra organizuotos grupės nariai, ir tokiais veiksmais pareiškėjas užgauliai žemina teismą, patį teisėją. Anot pareiškėjo, paskleidus tokią informaciją, jis patyrė ir tebepatiria įvairiose įstaigose nepatogumus, gėdą, neigiamus išgyvenimus, kuriuos vertina 10 000 Eur. Pareiškėjas mano, kad teisėjas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį patrauktinas baudžiamojon atsakomybėn. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylų procesą prieš teisėją R. M. Ž., nes nepadaryta veika, įtvirtinta BK 154 straipsnio 1 dalyje.Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartimi, skunde prašo šią nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Vilniaus apygardos teismą pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka pagal 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškimą. Pareiškėjas, remdamasis nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika, teigia, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų.Pasak pareiškėjo, teismas neteisingai tvirtina, kad pareiškėjas nenurodė teiginių, kuriais teisėjas paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias. Pareiškėjas pažymi, kad jis pareiškime aiškiai nurodė, jog teisėjas, tvirtindamas, kad Z. Š. prieš kitus teisėjus, teismą žodžiu ir raštu skunduose vartoja necenzūrinius žodžius, mano, jog visi Vilniaus rajono teismo teisėjai yra organizuotos grupės nariai, kad tokiais veiksmais pareiškėjas užgauliai žemina teismą, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Tokia informacija žemina pareiškėją ir daro jam žalą. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 154 straipsnio 1 dalį. Tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimas tretiesiems asmenims turi nusikaltimo, nustatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių. Anot pareiškėjo, teisėjas galėjo susilaikyti nuo jo (pareiškėjo) garbę ar orumą žeminančių prasimanytų žinių paskelbimo. Teisėjas suvokė skleidžiamų žinių neatitiktį tikrovei, jų žeminantį pobūdį, sąmoningai siekė paskleisti būtent tokią informaciją ir norėjo taip veikti.Pareiškėjo Z. Š. skundas netenkintinas.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis teisėta bei pagrįsta.Teismas teisingai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su privataus kaltinimo bylų proceso (ne)pradėjimu, tinkamai taikė ir aiškino baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 154 straipsnio 1 dalis), laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 412¹ straipsnio 1 dalis), nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, teisėjo M. R. Ž. veiksmuose, susijusiuose su kreipimusi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš Z. Š., nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, t. y. objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo. Teisėjas M. R. Ž., kreipdamasis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš Z. Š. įgyvendino konstitucinę teisę dėl, jo nuomone, pažeistų teisių gynimo. Tokiais veiksmais teisėjas nepaskleidė šmeižiančios informacijos. Nuoseklioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pažymėta, kad sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Šie veiksmai nelaikytini ir tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo kontekste (kasacinė nutartis Nr. 2K-91/2015). Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad prieš teisėją M. R. Ž. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį pradėti baudžiamąjį persekiojimą nėra pagrindo.Nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad konkrečiu atveju, jo nuomone, tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims. Tai, kad pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstyta informacija tapo žinoma ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismui dėl atlikimo jų tiesioginių pareigų, nepripažintina informacijos paskleidimu tretiesiems asmenims. Panašios pozicijos yra laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai tam tikro kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz., policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Nagrinėjamoje medžiagoje nėra duomenų, kad M. R. Ž. pareiškimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir jo parodymų turinys būtų paskleistas asmenims, nesusijusiems su teisėjo pareiškimo tyrimu.

10.Todėl remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjo Z. Š. skundas atmestinas, o apskųstoji nutartis nenaikintina.

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškėjo Z. Š. skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo ir yra neskundžiama.