- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-593-885/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28617-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
- Nuteistasis
- S. T., J. Š.
- Nukentėjusysis
- U. S.
- Advokatai
- Stasys Karvelis, Agata Aganauskienė, Vladislavas Latušinskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,
nukentėjusiojo U. S. atstovei pagal įstatymą L. S., jo įgaliotajai atstovei advokatei Agatai Aganauskienei,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. T. ir nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą L. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. T. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, S. T. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti socialinės globos ir priežiūros įstaigose ir organizacijose atėmimas trejiems metams.
J. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, J. Š. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti socialinės globos ir priežiūros įstaigose ir organizacijose atėmimas trejiems metams.
Nukentėjusiojo U. S. įgaliotos atstovės advokatės Agatos Aganauskienės civilinis ieškinys dėl nukentėjusiajam padarytos 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš nuteistųjų atmestas.
Iš S. T. ir J. Š. nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą L. S. naudai priteista po 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. T. ir J. Š., būdami valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis – Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centro „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Paslaugų centras) (duomenys neskelbtini) socialinio darbuotojo padėjėjais, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, viršijo jiems suteiktus įgaliojimus, numatytus Paslaugų centro direktoriaus įsakymu Nr. V-25 patvirtinto 2021 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) socialinio darbuotojo padėjėjo pareigybės aprašymo antro skyriaus 5.5 punkte – mokėti tinkamai bendrauti su socialinių paslaugų gavėjais, 5.6 punkte – mokėti kurti saugią aplinką socialinių paslaugų gavėjams, trečio skyriaus 6.3 punkte – atlikti veiklą, susijusią su vaiko savitarna, savitvarka, poilsiu ir vykdo vaiko priežiūrą, 6.8 punkte – vadovautis etikos normomis ir vertybinėmis nuostatomis, gerbia vaikus, 6.9 punkte – teikiant paslaugas pasirinkti tinkamus, vaiko poreikius ir interesus atitinkančius darbo metodus, 6.11 punkte – stebėti emocinę ir fizinę vaiko būseną, rūpintis jo saugumu, nepalikti vaikų be priežiūros – 6.13 punkte – nedelsiant informuoti socialinį darbuotoją apie ypatingus įvykius arba iškilusias problemas su socialinių paslaugų gavėju, neteisėtai panaudojo fizinę prievartą prieš neįgalų nepilnametį nukentėjusįjį U. S., gim. (duomenys neskelbtini), nežymiai sutrikdydami jo sveikatą: 2021 m. rugpjūčio 19 d. nuo 15.00 val. iki 18.00 val., (duomenys neskelbtini), Paslaugų centre, kartu dirbdami socialinio darbuotojo padėjėjais, panaudojo fizinį smurtą neįgalaus nepilnamečio U. S. atžvilgiu, pasireiškusį tuo, kad S. T. rankos delnu ir maistinės plėvelės rulonu sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam U. S. per sėdmenis ir šlaunis, o J. Š. koja spyrė nenustatytą skaičių smūgių ir maistinės plėvelės rulonu sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam U. S. per sėdmenis ir šlaunis, taip sukeldami šiam fizinį skausmą ir padarydami poodines kraujosruvas sėdmenyse, šlaunyse, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiais nusikalstamais veiksmais padarydami didelę neturtinę (moralinę) žala nukentėjusiajam U. S. bei didelę žalą valstybės institucijai – Paslaugų centrui ir Lietuvos valstybei, nes buvo šiurkščiai pažeisti įstatymai, pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškreipta tarnybinės veiklos esmė, sumenkintas valstybės institucijos įvaizdis bei autoritetas, diskredituotas minėtos institucijos ir valstybės tarnautojo vardas. Šiais savo veiksmais S. T. ir J. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. T. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti sankcijoje numatytą bausmę.
2.1. Apelianto teigimu, tiek pranešime apie įtarimą, tiek pirmosios instancijos nuosprendyje yra deklaratyviai nurodoma, kad S. T. savo veiksmais padarė didelę žalą Paslaugų centrui ir Lietuvos valstybei, tačiau nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į įpareigojimą konstatuoti, jog yra padaryta didelė žala ir tokią išvadą motyvuoti. Apeliantas pažymi, kad tais atvejais, kai tokia žala nėra įrodyta, valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų veikos negali būti kvalifikuojamos pagal BK 228 straipsnį. Aptariamu atveju nei prokuroras, nei jokia kita institucija į bylą nepateikė jokių didelės žalos egzistavimą pagrindžiančių įrodymų. Be to, po šio įvykio Paslaugų centras tęsia normalų kasdienį darbą, taip pat nebuvo atvejų, kad dėl aptariamo incidento potencialūs paslaugų gavėjai atsisakytų centro paslaugų ir t.t.
2.2. Apeliantas nurodo, kad nors neginčija plekštelėjimo delnu, tačiau abejoja ar nukentėjusysis gali jausti fizinį skausmą. Net ir specialisto išvadoje Nr. G 2196/2021 (01) nurodoma, jog U. S. tik galėjo jausti fizinį skausmą, t. y. ši išvada nėra kategoriška. Pabrėžiama, kad nukentėjusiojo tėvai nevertino savo sūnaus savęs žalojimosi kaip skausmo sau pačiam sukėlimo, ir nenurodė, kad dėl to jų sūnus patiria fizinį skausmą ar moralinę žalą. Taip pat akcentuojama, kad grįžęs į Paslaugų centrą po dviejų dienų, nukentėjusysis elgėsi įprastai. Tai tik patvirtina, kad šiuo atveju negalima konstatuoti moralinės žalos buvimo.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma tai, kad teismas nuosprendyje nevertino galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojo ir paprasto darbuotojo atribojimą, o taip pat neatsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Apeliantas pažymi, kad teismas, pripažindamas, jog kaltininkas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, turi nurodyti ir bylos duomenimis pagrįsti, pagal kokį iš BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyviųjų požymių asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui.
2.4. Apeliantas teigia, kad vien tai, jog asmenims, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, padeda ar jų veiklą aptarnauja kiti asmenys, dirbantys institucijos, per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos, savaime nereiškia to, kad ir šie kiti asmenys vykdo kokias nors funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią. Pažymima, jog Konstitucija nesudaro jokių prielaidų visus asmenis, dirbančius valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto.
2.5. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nekonstatuota, pagal kokį konkretų iš BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytą alternatyvųjį požymį S. T. buvo prilygintas valstybės tarnautojui. Akivaizdu, kad negalima vadovautis BK 230 straipsnio 2 dalimi, kaip tą darė teismas, kadangi nurodytoje normoje kalbama apie asmenis, atliekančius valdžios atstovo funkcijas, arba dirbančius užsienio valstybės institucijose, Europos Sąjungos institucijose ir t.t. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad jis atsakomybėn patrauktas nepagrįstai.
2.6. Apeliantas nesutinka, kad jo paaiškinimai ir parodymai yra nenuoseklūs ar prieštaringi. Jis teigia, kad 2021 m. rugpjūčio 25 d. paaiškinime nurodė šio įvykio aplinkybes, analogiškus paaiškinimus davė apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje. Plėvelės rulonu jis niekada nieko nemušė, priešingai nei nurodė J. Š. Faktas, jog su nukentėjusiuoju jis puikiai sutarė, nėra paneigtas, o priešingai – patvirtintas 2021 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 3 protokole, taip pat niekas neatsižvelgė į tai, kad U. S. jis pažįsta dar nuo tada, kai dirbo ligoninėje bei žinojo kaip su nukentėjusiuoju reikia elgtis. Bylos duomenys parodo, kad apeliantas neturėjo priežasčių naudoti prieš nukentėjusįjį smurto. Sutiktina, kad delno pliaukštelėjimai galėjo sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, todėl tokie veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
3. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo U. S. atstovė pagal įstatymą L. S. (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl nukentėjusiajam U. S. padarytos 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš nuteistųjų.
3.1. Apeliantės teigimu, vienas iš teisės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 10 dalyje, realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese. Pabrėžiama, kad civilinis ieškinys tapo baudžiamosios bylos dalimi bei turėjo būti nagrinėjamas.
3.2. Nesuprantama, kodėl teismas paneigė jos teisę pasirinkti atsakovus, kaip tai numatyta BPK 109 straipsnyje. Baudžiamasis įstatymas numato galimybę priteisti nukentėjusiojo patirtos žalos atlyginimą tiek iš kaltinamojo, tiek iš už jo veiksmus materialiai atsakingo asmens, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nusprendė paneigti šią teisę ir taip pažeidė BPK nuostatas, kadangi konstatavo, kad būtent nuteistųjų darbdavys turi atlyginti padarytą žalą.
3.3. Apeliantės nuomone, nei BPK 109 straipsnio, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.264 straipsnio normos neturi tiek imperatyvumo, jog paneigtų asmens teisę pasirinkti, kam reikšti ieškinį. Nurodytos teisės negali paneigti ir teismo aktyvumas, o teismas, nagrinėdamas su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus, vadovaujasi BPK.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinius skundus civilinio atsakovo Paslaugų centro atstovė R. R. (toliau – ir atstovė) prašo S. T. apeliacinio skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra bei palaiko U. S. įstatyminės atstovės skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iš nuteistųjų S. T. ir J. Š.
4.1. Atsiliepime nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, jog šioje byloje tinkamas civilinis ieškovas yra Paslaugų centras. Vadovaudamasi BPK nuostatomis, atstovė nurodo, kad tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo nereglamentuoja BPK, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
4.2. Atstovė pažymi, jog nagrinėjamu atveju konkretūs nusikalstami veiksmai buvo atlikti pačių nuteistųjų tyčiniais veiksmais, kurie viršijo jų įgaliojimus ir piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi, todėl S. T. ir J. Š. laikytini tinkamais civiliniais atsakovais. Be to, nukentėjęs asmuo turi teisę pasirinktį asmenį, iš kurio reikalaujama atlyginti neturtinę žalą.
Šalies argumentai
5. Teisiamojo posėdžio metu nuteistojo S. T. gynėjas prašė tenkinti S. T. apeliacinį skundą ir nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą ir įgaliotoji atstovė prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo S. T. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo J. Š. gynėjas prašė J. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Prokurorė prašė nuteistojo S. T. apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu veikos kvalifikavimu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą savo apeliaciniame skunde prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti pareikštą civilinį ieškinį visa apimtimi, t. y., solidariai priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistųjų.
Dėl nuteistojo S. T. apeliacinio skundo
7. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais duomenimis, įvertinęs skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas.
8. BK 228 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui arba jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o asmens įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas.
9. Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialusis subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurių sąvoka pateikta BK 230 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje S. T. – socialinio darbuotojo padėjėjas, dirbantis Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centre „(duomenys neskelbtini)“ – prilygintas valstybės tarnautojui. BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba ar kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas yra siejamas su dviem būtinosiomis sąlygomis: 1) darbu arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais pareigų ėjimu viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje arba kitoje organizacijoje arba vertimusi profesine veikla, ir 2) atitinkamų administracinių įgaliojimų turėjimu arba teisės veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu turėjimu, arba viešųjų paslaugų teikimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju yra nustatytos abiejų minėtų sąlygų buvimas.
9.1. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina tai, kad S. T. 2021 m. kovo 24 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su Paslaugų centru (2 t., b. l. 5-6), pagal kurią įsidarbino socialinio darbuotojo padėjėju. Tai, kad nuteistasis dirbo minėtame juridiniame asmenyje patvirtina ir byloje esantys liudytojų E. P., J. M., A. P., R. R., A. Z.-M. bei paties nuteistojo parodymai. Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai įrodyta, kad S. T. nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo Paslaugų centre, kas leidžia konstatuoti, jog pirmoji BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga yra neabejotinai įrodyta.
9.2. Kaip matyti iš biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centro „(duomenys neskelbtini)“ nuostatų (2 t., b. l. 18-24), šios įstaigos veiklos tikslas – teikti socialinės globos ir kompleksines paslaugas (socialines, asmens sveikatos priežiūros, ugdymo ir kt.) neįgaliems vaikams ir (ar) elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems vaikams ir jų šeimos nariams, siekiant sumažinti vaikų neįgalumo išraišką ir raidos sutrikimus bei palengvinti vaiko integracijos procesą, užtikrinant vaiko įvairiapusiškus poreikius ir jo geriausius interesus. Kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šio pobūdžio paslaugos laikytinos viešosiomis, o nuteistojo S. T. pareigybės aprašymas (2 t., b. l. 7-8) patvirtina, kad nuteistasis veikos padarymo metu teikė viešąsias – socialinės globos – paslaugas, kuriomis yra užtikrinamas bei tenkinamas viešasis interesas. Dėl to darytina išvada, kad S. T. atitinka ir antrąją būtinąją BK 230 straipsnio 3 dalies sąlygą dėl jo prilyginimo valstybės tarnautojui.
10. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, kodėl S. T. turėtų būti laikomas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Kaip matyti iš BK 230 straipsnio 3 dalies, asmens pripažinimas specialiuoju BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo subjektu yra siejamas su alternatyvių, nusikalstamą veiką padariusį asmenį apibūdinančių požymių nustatymu. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nekvestionuotinai nustatyta, jog S. T. ėjo pareigas Paslaugų centre nusikalstamos veikos padarymo metu, o jo užimamos pareigos pasireiškė viešųjų paslaugų teikimu. Teisėjų kolegija sutinka, jog aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad S. T. atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas, todėl buvo pagrįstai pripažintas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu.
11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad S. T. veiksmais buvo padaryta didelė žala. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl šio vertinamojo požymio, o pirmosios instancijos teismo argumentai pagrįsti ne tik teisės normų aiškinimu, tačiau ir formuojama teismų praktika. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadoms, jog aptariamu atveju buvo patirta didelė neturtinio pobūdžio žala dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, kadangi nuteistieji neteisėtais veiksmais, viršydami jiems suteiktus įgaliojimus, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Tokie S. T. ir J. Š. veiksmai sukėlė didelę neturtinę žalą ne tik fiziniam asmeniui, tačiau ir valstybės institucijai bei Lietuvos valstybei. Todėl apelianto argumentai, jog byloje neįrodytas didelės žalos kriterijaus egzistavimas, atmestini kaip nepagrįsti.
12. Esant nurodytų aplinkybių visumai atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas tinkamai nemotyvavo BK 230 straipsnio 3 dalies sąlygų egzistavimą nagrinėjamu atveju. Skundžiamame nuosprendyje yra detaliai ir išsamiai aptartos priežastys, kodėl S. T. laikomas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, savo sprendimą pirmosios instancijos teismas negrindė S. T. prilyginimo valstybės tarnautojui išimtinai tuo, jog Paslaugų centro savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su apylinkės teismo atliktu veikos kvalifikavimu nėra pakankamas pagrindas teigti, jog teismo priimtas sprendimas yra neteisingas. Aukščiau aptartos aplinkybės taip pat pagrindžia, kodėl S. T. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Esant nustatytiems specialiojo subjekto požymiams nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistojo S. T. veiksmai nukentėjusiajam galėjo sukelti tik fizinį skausmą, tačiau nesukėlė kitų BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių.
13. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistojo parodymai buvo nepagrįstai laikomi nenuosekliais ir prieštaringais. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, vertindamas apelianto parodymus bei kitus nuteistojo ryšius su nukentėjusiuoju U. S. apibūdinančius duomenis, nepažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, nepalankias nuteistajam, nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo kaltė pagrįsta prielaidomis ar įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, o apylinkės teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados yra netinkamai motyvuotos.
Dėl nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą apeliacinio skundo
14. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą prašo pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir iš nuteistųjų S. T. ir J. Š. solidariai priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio argumentus, sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti šį apeliacinio skundo prašymą.
15. Žalos atlyginimą, kai baudžiamojoje byloje pareiškiamas civilinis ieškinys, reglamentuoja BPK X skyrius. BPK 115 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo bei dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Kaip yra matyti iš skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžio, teismas nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą ir įgaliotosios atstovės advokatės ieškinį atmetė, kadangi ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo yra pareikštas netinkamam atsakovui. Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo šį sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo sprendimu ir jį keisti apeliacinio skundo argumentais.
16. BPK 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
17. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą ne tik darbo sutarties, bet ir civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikė ne savo rizika, o atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 straipsnio 2 dalis). Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą pagal šį CK straipsnį, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas, t. y., turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-458/2021). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusiajam žala padaryta Paslaugų centro darbuotojams S. T. ir J. Š. vykdant tiesiogines darbo funkcijas, ką patvirtina tiek byloje esančios minėtų asmenų darbo sutartys (2 t., b. l. 5-6, 9), tiek minėtų asmenų pareigybių aprašymai (2 t., b. l. 7-8, 10-11). Taigi civiliniu atsakovu, kaip S. T. ir J. Š. darbdavys, pagrįstai buvo pripažintas Paslaugų centras, o nuteistieji buvo pripažinti netinkamais civiliniais atsakovais nagrinėjamoje byloje. Su šia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
18. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys yra pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. CPK 45 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas bylą nagrinėja iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, jog pagal CPK 45 straipsnyje įtvirtintos teisės normos prasmę prašyti netinkamą šalį gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva, tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-1075/2021).
19. Kaip yra matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2021 m. balandžio 13 d. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 179-183) teismas pasiūlė nukentėjusiojo įgaliotajai atstovei advokatei patikslinti pateiktą civilinį ieškinį. Tačiau, kaip yra matyti tiek iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, tiek iš apeliacinio skundo argumentų, nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą ir įgaliotosios atstovės advokatės pozicija aptariamu klausimu nesikeitė nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pritartina skundžiamo nuosprendžio motyvams, jog šiuo atveju teismas, nesutinkant civiliniam ieškovui, savo iniciatyva negali keisti netinkamo civilinio atsakovo, kadangi taip būtų ne tik pažeistos ieškovo teisė ir dispozicija pačiam pasirinkti atsakovą, tačiau ir per plačiai taikomi teismo aktyvumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principai. Vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad šiuo atveju civiliniai atsakovai pasirinkti tinkamai, nėra pakankamas pagrindas sutikti su apeliacinio skundo motyvais. Pabrėžtina, jog BPK X skyriaus nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į CK ir CPK normas. Nustačius, jog nuteistuosius įdarbinęs juridinis asmuo turi pareigą atlyginti dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusią žalą, civilinio ieškinio, nukreipto į S. T. ir į J. Š., tenkinimas yra negalimas. Esant nurodytų aplinkybių visumai, nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir keisti skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo.
20. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas bei priimtas nepažeidžiant įstatymų, todėl S. T. ir nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendis yra paliekamas galioti nepakeistas.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
21. Vilniaus apygardos teisme 2022 m. spalio 17 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2022-10747 už E. Žilėnienės teiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam. Pažymoje nurodoma, kad iš viso valstybės naudai priteistina suma sudaro 113,33 Eur.
22. Vilniaus apygardos teisme 2022 m. lapkričio 8 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2022-11829 už S. Karvelio teiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam J. Š.. Pažymoje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina suma sudaro 123,33 Eur.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios yra taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, yra atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.
24. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad 2022 m. spalio 18 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi advokatė E. Žilėnienė atleista nuo tolesnio U. S. atstovavimo baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą įvyko vienas posėdis, kurio metu atstovė advokatė atleista nuo tolesnio atstovavimo, o nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą L. S. apeliacinis skundas atmetamas, spręstina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos 113,33 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos šiuo atveju nepriteisiamos.
25. Akcentuotina tai, kad J. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjami kito nuteistojo ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą apeliaciniai skundai, kurie yra atmetami. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog baudžiamojoje byloje būtinybę skirti J. Š. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. T. ir nukentėjusiojo U. S. atstovės pagal įstatymą L. S. apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 113,33 Eur (už E. Žilėnienės teiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam U. S.) bei 123,33 Eur (už S. Karvelio teiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam J. Š.) valstybės naudai nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.