Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-400-185-2013

Teisėja Silvija Jakštienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00394-2012-2

Procesinio dokumento kategorija 2.4; 2.4.9.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. birželio 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir nubaustas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Priteista iš A. J. 80, 55 Lt (aštuoniasdešimt litų 55 centus) turtinės žalos ir 5000 (penkis tūkstančius litų) Lt neturtinės žalos G. T., 4844,83 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt keturis litus 83 centus) Panevėžio teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 8 d., apie 13.40 val., Panevėžyje, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu dėl menkavertės dingsties, prie alaus baro, esančio adresu J. Basanavičiaus g. 47, Panevėžyje, iš chuliganiškų paskatų sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius G. T. į įvairias kūno vietas, dėl ko G. T. buvo padarytas galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties sumušimas, muštinės žaizdos galvoje, nosies kaulų ir apatinio žandikaulio lūžiai bei jo sveikata dėl to sutrikdyta nesunkiai.

Skunde nurodoma, kad BK 138 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta veikiant tik tiesiogine tyčia. Tačiau, apeliantas nurodo, kad sužaloti G. T. nenorėjo, jo veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis, kviesdamas „vienas ant vieno", įžeidinėjo, minėdamas, kad Alytaus pataisos namuose „sėdi gaidžiai" ir, iškėlęs rankas, agresyviai artindamasis prie jo. Pastūmė nukentėjusįjį, kad jis nesiartintų, jokių kitų veiksmų jo atžvilgiu neatliko. Kad G. T. galėjo susižaloti griūdamas, nepaneigia ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nėra kategoriškai nurodyta, kad G. T. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tik suduodat smūgius. Todėl jo padaryta neatsargi veika kvalifikuotina pagal BK 139 str. 1 d.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nepagrįstai pripažino įrodymu vaizdo įrašą kompaktinėje laikmenoje, kurią nenustatytas asmuo paliko Panevėžio miesto policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyryje, nes jis neatitinka BPK 20 str. 4 d. numatyto įrodymų leistinumo principo. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys ir tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK priemonėmis. Teisėtais būdais gautais laikomi tokie duomenys, kurie surinkti atliekant BPK ar kituose teisės aktuose numatytus veiksmus. Šiuo atveju įrašas buvo nenustatyto asmens tiesiog paliktas policijos komisariate, kas ir kokiomis aplinkybėmis šį įrašą padarė ir pateikė, byloje nėra nustatyta. Netirta, ar šis vaizdo įrašas yra originalus, nesumontuotas ir pan. Kadangi įrodymu negali būti laikomi duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu negali būti patikrintas (nebuvo galimybės apklausti asmenį, padariusį ir pateikusį šį vaizdo įrašą), todėl šis įrašas teismo negalėjo būti pripažintas įrodymu ir teismas negalėjo juo remtis, priimant nuosprendį.

Apeliantas tvirtina, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygoms, kurios šalina jo baudžiamąją atsakomybę. Tačiau, teismui konstatavus būtinosios ginties ribų viršijimą, bausmė turėtų būti švelninama.

Skunde nurodoma, kad teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Nors veiką, kuri turėtų būti vertinama kaip neatsargus nusikaltimas, padarė būdamas teistas, tačiau ankstesni teistumai yra dėl visai kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo. Be to teismas visiškai nepagrįstai atmetė jo ir liudytojų parodymus, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjęs. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo įžeidinėdamas, kvietimas eiti „vienas ant vieno", sekimas paskui jį išeinant iš baro, mojavimas rankomis prieš jį, teismo turėjo būti vertinamas, kaip provokuojantis ir turėjęs įtakos veikos padarymui, ir ši aplinkybė teismo turėjo būti vertinama, kaip atsakomybę švelninanti. Visiškai nepagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Konstatuoti, kad veikos padarymo metu asmuo buvo neblaivus, neužtenka - teismas turi nurodyti motyvus, kad girtumas turėjo įtakos veikos padarymui. Šiuo atveju, girtumas nebuvo nustatytas, kokią įtaką jis turėjo veikos padarymui teismas nenurodė, jis pats teisme nurodė, kad veikos padarymui girtumas įtakos neturėjo, nesijautė apsvaigęs, o veiką padarė išprovokuotas nukentėjusiojo.

Apelianto manymu, minėtos aplinkybės rodo mažesnį jo, kaip kaltininko, asmenybės pavojingumą, todėl mano, kad jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta, todėl ji aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka BK 41 str. įtvirtintos bausmės paskirties.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti, nuteistasis A. J. skundu pateikė kelis alternatyvius prašymus: perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 139 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas jos vidurkis arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl būtinosios ginties.

A. J. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., įrodymus vertino, pažeisdamas BPK 20 str. 4 d. įtvirtintą jų leistinumo principą, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Nuteistojo manymu, jo veika – G. T. pastūmimas nuo savęs gynybos tikslais, dėl kurio jis griuvo ir susižalojo, atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, numatyto BK 139 str. 1 d., sudėtį. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant A. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, reikalaujančios išsamiai bei nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Teismo išvados dėl A. J. kaltės nesunkiai sutrikdžius G. T. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų pagrįstos liudytojų R. K., I. R., R. B., V. V., A. L. parodymais, duomenimis, esančiais tarnybiniuose pranešimuose, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto N. Ratkaus išvadoje. Minėtais įrodymais motyvuotai atmesta nuteistojo A. J. bei liudytoju apklausto jo tėvo R. J. versija, kad A. J., besigindamas nuo provokuojančiai besielgiančio G. T., šį pastūmė, ko pasėkoje nukentėjusysis griuvo ir susižalojo. Baro darbuotoja I. R. paliudijo, kad A. J. į barą atėjo apsvaigęs, bare dar gėrė alaus ir būtent jis buvo be priežasties agresyvus ir dirglus. Tuo tarpu nukentėjusysis, jos žodžiais tariant, sėdėjo ir tyliai gėrė alų. Tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja R. K. papasakojo, kad kresnas vyriškis sudavė vieną smūgį, po to kitą smūgį liesam vyriškiui. Šiam parkritus, pasirodė kraujo klanas. Ji, išbėgusi iš parduotuvės sušuko, jog iškvies policiją. Tuomet kresnas vyras įėjo į barą, tačiau išėjęs, vėl pradėjo spardyti gulintį žmogų. Atvažiavusiems policijos pareigūnams parodė nueinantį kresną vyriškį. Šį vyriškį pareigūnai sulaikė. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. B. ir V. V. paaiškino, jog į įvykio vietą atvyko pagal iškvietimą jog spardomas žmogus. Nuvažiavę į įvykio vietą, rado gulintį sužeistą žmogų. Nueinantį A. J., kaip asmenį, spardžiusį G. T., jiems parodė moteris, kurios anketinius duomenis užsirašė. Baro lankytojai policininkams patvirtino, kad būtent A. J. spardė nukentėjusįjį. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto N.Ratkaus išvadoje Nr. G765/12(05) nurodoma, kad G. T. konstatuota galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties sumušimas, muštinės žaizdos galvoje, nosies kaulų ir apatinio žandikaulio lūžiai. Nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai smūgiuojant kumščiu. Galimybė R. T. susižaloti pačiam griūnant mažai tikėtina - tam prieštarauja sužalojimų pobūdis (b.l. 27-28). Minėti įrodymai nepalieka jokių abejonių, kad A. J. ne pastūmė, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius G. T. į įvairias kūno vietas. Nuteistojo ir liudytoju apklausto nuteistojo tėvo R. J. parodymus, kad konfliktą pradėjo agresyviai nusiteikęs nukentėjusysis, teismas motyvuotai atmetė, kaip norą padėti savo sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jais nesivadovavo, juolab, kad šis liudytojas R. J. prisipažino buvęs toks girtas, kad nebegalėjo paeiti.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog A. J. veiksmai - viešoje vietoje dėl menkavertės dingsties panaudotas fizinis smurtas G. T. atžvilgiu, dėl ko nesunkiai buvo sutrikdyta jo sveikata, teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 teisinio str. 2 d. 8 p. Vertinti nuteistojo veiksmus kaip neatsargius ar kaip būtinąją gintį nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BK 20 str. 4 d. įtvirtintą įrodymų leistinumo principą, nes nepagrįstai pripažino įrodymu vaizdo įrašą kompaktinėje laikmenoje, kurią nenustatytas asmuo paliko Panevėžio miesto policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyryje. Iš daiktų apžiūros protokolo (1 t., b.l. 46-47) matyti, kad 05:41 min. trukmės vaizdo įraše buvo užfiksuoti A. J. smūgiai koja gulinčiam G. T. į galvos sritį, jo sulaikymo momentas ir kt. Nors, kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, duomenys šiame kompaktiniame diske užfiksuoti, nesivadovaujant BPK nuostatomis, tačiau tai nepaneigia jų objektyvumo. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje pateikta įrodymų analizė, matyti, kad šiais duomenimis teismas nesivadovavo, A. J. kaltei pagrįsti pilnai užteko kitų byloje esančių patikimų įrodymų.

Bausmė A. J. paskirta teisingai, ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės išlaikyta teisinga pusiausvyra. Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų.

Už kvalifikuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą BK 138 straispnio 2 dalies sankcija numato vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, visumos nėra, t.y., skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. sankcijoje, pirmosios instancijos teismas negalėjo. Teismas tinkamai įvertino visas BK 54 str. 2 d. numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t.y. įvertino tai, kad tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai nuteistasis padarė sekančią dieną po paleidimo iš laisvės atėmimo vietas, praeityje teistas keturis kartus, baustas administracine tvarka. Minėtos aplinkybės rodo, kad A. J. išvadų dėl savo elgesio nedaro, anksčiau skirtomis bausmėmis jų tikslai pasiekti nebuvo. Įvertinus šias bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pirmosios instancijos teismo paskirta sankcijos vidurkiui artima laisvės atėmimo bausmė, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, BK 60 str. 1 d. 9 p. numatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuota liudytojų parodymais bei duomenimis, esančiais Policijos registruojamų įvykių registro išraše. Vadovaujantis minėtais įrodymais nėra pagrindo abejoti, kad nusikaltimo metu A. J. buvo girtas, kad būtent jis, o ne jo tėvas buvo tikrintas alkotesteriu ir kad girtumas įtakojo jo neadekvatų ir agresyvų elgesį.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.