Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) (juridinio asmens kodas 188659752, Vasario 16-osios g. 14, Vilnius) pareiškimą atsakovėms likviduojamai V. L. įmonei „Edva“ (juridinio asmens kodas 268413210, buveinės adresas: Panevėžio m. sav. Panevėžio m. Jazminų g. 36), įmonės savininkė V. O. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), trečiajam asmeniui V. A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja VMI prie LR FM prašo iškelti atsakovei likviduojamai V. L. įmonei „Edva“ bankroto bylą, nes įmonė yra faktiškai nemoki, negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nurodo, kad įmonė nuo 2012 m. vasario 3 d. pilnai nemoka privalomų mokėti įmokų į valstybės ir savivaldybės biudžetus, todėl 2019 m. kovo 13 d. susidarė 52096,78 Eur mokestinė nepriemoka. Kadangi yra įmonės kreditorė, turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 3punktas).

Paaiškino, kad, nors atsakovė pagal pateikto balanso duomenis valdo 224692 Eur vertės turtą, o pradelsti įsiskolinimai gali ir neviršyti pusės į balansą įrašyto turto vertės, atsakovė vis tiek, kaip keletą metų negalinti atsiskaityti su VMI prie LR FM, pagal byloje nustatytas objektyvaus turinio aplinkybes, gali būti pripažinta nemokia. Registruoto kilnojamojo turto įmonė ir jos savininkė bei jos sutuoktinis neturi. Siekdama išieškoti mokestinę nepriemoką taikė priverstinio išieškojimo priemones, priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto, ir juos pateikė vykdyti antstoliui, tačiau nuo 2014 metų mokestinės nepriemokos iš įkeisto ir areštuoto įmonės ir jos savininkės nekilnojamojo turto išieškoti nepavyko, ir tai patvirtina faktinį įmonės nemokumą. Per 4 metus buvo išieškota tik 1724,30 Eur skolos. Išieškojimą apsunkina tai, kad įmonei ir jos savininkei priklausantis turtas apsunkintas hipoteka ir areštais. Nors įmonė kiekvieną mėnesį sumoka nedidelę dalį mokestinės nepriemokos, tačiau tokiomis dalimis sumokėti nepriemoką užtruks 30 metų ir tai neatitinka viešojo intereso. Per dvejus metus po likvidacijos paskelbimo nesugebėjo rasti pirkėjų nekilnojamajam turtui.

Paaiškino, kad, vadovaudamasi ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2019 m. sausio 25 d. atsakovei įteikė pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos nebus sumokėta mokestinė nepriemoka, tačiau buvo išieškota tik 131,96 Eur skolos.

Likviduojama V. L. įmonė „Edva“ prašo ieškovės prašymą iškelti įmonei bankroto bylą atmesti. Nurodo, kad įmonė turi likviduojamos įmonės statusą, veiklos nevykdo, darbuotojų neturi, ieško pirkėjų valdomam turtui, kurį siekia parduoti brangiau kaip vieną kompleksą. Pardavus atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą dalimis, nebus patenkinti kreditorių reikalavimai. Todėl nei ieškovė, nei antstoliai nevykdė aktyvių išieškojimo veiksmų iš skolininko turto.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas ir 2019 m. vasario 28 d. balanso duomenis įmonė nėra nemoki ir jai nėra pagrindo iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad įmonės nuosavą kapitalą sudaro 49198 Eur, o viso į atsakovės balansą įrašyto turto vertė yra 224692 Eur. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 106189 Eur ir neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Atsakovei nuosavybės teise priklauso keli nekilnojamojo turto objektai, kurių vidutinė rinkos vertė pagal masinį vertinimą yra 378686 Eur, balansinė vertė – 204329 Eur. Juos realizavus komplekse ir kartu su įmone, bus patenkinti visų kreditorių reikalavimai.

Pareiškimas iškelti atsakovei V. L. įmonei „Edva“ atmetamas.

Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ numatytas išimtis (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad individuali įmonė V. L. įmonė „Edva“ Juridinių asmenų registre yra įregistruota 1990 m. gruodžio 29 d.. Įmonės savininkė yra V. O. L.. 2016 m. gruodžio 30 d. įmonė įgijo likviduojamos įmonės statusą, likvidatoriumi paskirtas P. M.. Pagrindinė įmonės veikla buvo susijusi su mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse.

Ieškovė VMI prie LR FM 2019 m. sausio 21 d. pranešimu, kuris atsakovei įteiktas 2019 m. sausio 25 d., pranešė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos nebus sumokėta mokestinė nepriemoka. Atsakovė mokestinės nepriemokos pagal byloje pateiktus duomenis nesumokėjo, priverstinai buvo išieškota 131,96 Eur skolos. Todėl ieškovė laikėsi ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytos šiai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.

Ieškovės pateikti įrodymai ir iš viešųjų registrų gauti duomenys patvirtina, kad atsakovė V. L. įmonė „Edva“ nuo 2012 m. vasario 3 dienos laiku ir pilnai nemoka privalomų mokėti pagal įstatymus įmokų į valstybės, savivaldybės biudžetus, dėl ko 2019 m. kovo 13 dienai VMI prie LR FM buvo skolinga 52096,78 Eur. Kadangi ieškovė yra atsakovės kreditorė, tai ji turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti iškelti atsakovei bankroto bylą (ĮBĮ 3 straipsnio 1 punktas, 4 straipsnio 3 punktas, 5 straipsnio 1 punktas, 6 straipsnio 1 dalis).

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Ieškovė VMI prie LR FM tvirtina, kad yra pakankamai faktinių duomenų pripažinti, jog atsakovė likviduojama V. L. įmonė „Edva“ faktiškai yra nemoki ir jai yra pagrindas iškelti bankroto bylą.

Kaip minėta, atsakovė V. L. įmonė „Edva“ pagal 2016 m. gruodžio 30 d. savininkės sprendimą, VĮ Juridinių asmenų registre įregistruotą 2017 m. sausio 9 d., turi likviduojamos įmonės statusą.

ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Atsakovės likvidatorius 2019 m. gegužės 2 d. rašytiniame paaiškinime paaiškino, kad nėra pagrindo kelti atsakovei bankroto bylą, nes ji pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nėra nemoki, turi nekilnojamojo turto, ieško pirkėjo, kuris už galimai geriausią kainą nupirktų įmonę ir jos nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, o gautų lėšų pakaks atsiskaityti su ieškove ir kitais kreditoriais. Teismo vertinimu, atsakovės paaiškinimai pagrįsti.

ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Siekiant išsiaiškinti realią įmonės turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal šiuos finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010). Darydamas išvadą apie įmonės nemokumą, teismas privalo išaiškinti įmonės turimą turtą bei nustatyti jo santykį su įmonės pradelstais finansiniais įsipareigojimais.

Teismo nuomone, byloje surinkta įrodymų visuma (balanso, pažymų, dokumentų apie kreditorinių įsiskolinimų dydžius, bendrovės turtą duomenys ir kiti rašytiniai įrodymai) nesudaro pagrindo padaryti vienareikšmišką neabejotiną išvadą, jog atsakovė likviduojama V. L. įmonė „Edva“ yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme ar kad yra kitų ĮBĮ numatytų pagrindų jai iškelti bankroto bylą. Minėta išvada daroma įvertinus šią įrodymų visumą ir vadovaujantis šiais motyvais.

Pagal VĮ Registrų centro duomenis atsakovė V. L. įmonė „Edva“ nuosavybės teise valdo ½ dalį šiluminio punkto patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 2017 m. m. kovo 2 d. buvo 1920 Eur. Įmonei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini): negyvenamoji patalpa – parduotuvė, kurioje esančios patalpos Nr. 1 vidutinė rinkos vertė 2008 m. liepos 2 d. pagal masinio vertinimo duomenis buvo 249073 Eur, o patalpos Nr. 2 vertė - 128012 Eur; pastatas, rekonstruojama parduotuvė, ūkinis pastatas, kiemo statiniai bendros vidutinės 108760 Eur rinkos vertės 2005 m. kovo 30 d. Įmonės savininkei V. O. L. nuosavybės teise priklauso 1217/2592 dalys 0,2592 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertės 2008 m. liepos 2 d. buvo 51263 Eur. Įmonės savininkės sutuoktinis savo vardu registruoto turto nuosavybės teise nevaldo.

Pagal atsakovės balanso 2019 m. vasario 28 d. duomenis, į įmonės balansą įrašyto turto vertė yra 224692 Eur, iš kurio ilgalaikį materialųjį 204329 Eur vertės turtą sudaro 3883 Eur vertės pastatai ir statiniai bei 200446 Eur vertės sumokėti avansai ir vykdomos materialiojo turto statybos (virš minėtas nekilnojamasis turtas, kuris registre registruotas kaip nebaigta statyba), o trumpalaikį 20363 Eur vertės turtą sudaro 20360 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 3 Eur pinigų ir jų ekvivalentų. Nustatyta, kad į balansą įrašytą trumpalaikį 20360 Eur turtą sudaro 2017 m. gruodžio 27 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10480-452/2017 V. L. įmonei „Edva“ priteista skola iš IĮ „Linla“ ir L. L..

Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas. Nesant įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015 ir kt.).

Tačiau pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes liko nepaneigtas atsakovės tvirtinimas, kad 20360 Eur debitorinio reikalavimo išieškojimo užtikrinimui yra areštuotas IĮ „Linla“ savininkui L. L. priklausantis namas, kurį jis ieško galimybių parduoti ir atsiskaityti su atsakove. Kadangi įmonė „Linla“ yra neribotos atsakomybės juridinis asmuo, o įmonės savininkas, kuris pagal bylos duomenis su atsakovės savininke yra susijęs artimais giminystės ryšiais, už įmonės prievoles atsako savo turtu, kurio turi (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), teismas vertina, kad yra realios galimybės priteistą skolą išieškoti.

Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima vertinti, kad į atsakovės balansą 2019 m. vasario 28 d. įrašyto ilgalaikio turto materialinė vertė yra be pagrindo padidinta ar yra aiškiai nereali, nes pagal viešojo registro duomenis ji yra didesnė, ar kad trumpalaikio bendrovės turto nėra ar jis yra kitokios vertės.

Pagal pateiktus rašytinius įrodymus, 2019 m. vasario 28 dienai įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 175494 Eur, iš jų po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudaro 69305 Eur, ir tai yra skola įmonės savininkei. Per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos sudarė 1069189 Eur, iš jų 8254 Eur tiekėjams, 10438 Eur su darbo santykiais susiję įsipareigojimai, 87497 Eur kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, ir tai pagal pateiktus duomenis yra pradelsti atsakovės įsipareigojimai (skolos).

Tokie faktiniai duomenys duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas atsakovė nėra nemoki, nes pradelstos skolos kreditoriams neviršija į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl nenustatyta pagrindo iškelti bankroto bylą dėl nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnis).

Kitaip vertinti atsakovės turtinę padėtį nesudaro pagrindo ieškovės argumentai apie tai, kad, siekdama išieškoti mokestinę nepriemoką, ji atsakovės atžvilgiu taikė priverstinio išieškojimo priemones, sprendimą perdavė vykdyti antstoliui, tačiau skolos išieškoti nepavyko dėl to, kad turtas įkeistas ir areštuotas, o atsakovė veiklos nevykdo ir pajamų negauna. Iš VĮ Registrų centro, Turto arešto aktų ir hipotekos registrų duomenų nustatyta, kad nuo 2015 metų lapkričio mėnesio atsakovės ir jos savininkės turtas tikrai areštuotas ir jam nustatyta hipoteka. Tačiau nustatyta ir tai, kad priverstinę hipoteką atsakovės ir jos savininkės turtui, kurio vertė, tikėtina, yra ženkliai didesnė, nei mokestinė nepriemoka ieškovei, yra nustačiusi tik pati ieškovė. Iš antstolių registro duomenų nustatyta, kad minėtas nekilnojamas turtas antstolių areštuotas taip pat vykdant priverstinius išieškojimus tik pagal ieškovės pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus. Pagal minėtų viešųjų registrų duomenis, kitų kreditorių reikalavimų užtikrinimui minėtas turtas neareštuotas, neįkeistas, iš jo neišieškoma priverstine tvarka. Taigi, nėra patikimo ir objektyvaus pagrindo vertini, kad pradelstas įsiskolinimas ieškovei nebus išieškotas įmonės likvidavimo proceso metu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.95 straipsnio 1 dalį likvidavimas yra vienas iš juridinio asmens pasibaigimo būdų, kurio metu paskirtam likvidatoriui tenka ir pareiga nustatyti bendrovės turimą turtą ir įsipareigojimus, atsiskaityti su bendrovės kreditoriais CK 2.113 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, įskaitant ir pareigą pirmiausia tenkinti likviduojamo juridinio asmens turto įkeitimu užtikrintus reikalavimus ( 1 punktas), o būtent toks ir yra ieškovės reikalavimas. Likvidavimo procedūrų vykdymo metu nustačius, kad įmonė negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, jos likvidatorius privalo sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis). Nemoki įmonė likviduojama ĮBĮ nustatyta tvarka, o jos kreditorių reikalavimai tenkinami pagal ĮBĮ 34, 35 straipsniuose numatytą tvarką ir eilę, įskaitant ir nuostatą, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą; jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka pagal ĮBĮ nuostatas iš esmės sutampa su CK 2.113 straipsnyje įtvirtinta likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir eile. Atsižvelgiant į tai, kad tiek įmonės bankroto proceso vykdymo metu, tiek jos likvidavimo metu siekiama atsiskaityti su įmonės esamais kreditoriais ir pabaigti juridinį asmenį jį išregistruojant iš Juridinių asmenų registro, o byloje nėra duomenų, kad šiuo atveju likvidavimo procedūra vykdoma pažeidžiant įmonės, jos kreditorių interesus ar įstatymų reikalavimus, teismas vertina, kad, atsakovei nesant nemokiai, o ieškovės reikalavimui esant užtikrintam hipoteka, abiejuose įmonės baigimo procesuose esant administravimo išlaidų, ieškovės interesai, susiję su bankroto bylos atsakovei neiškėlimu, ir ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies nuostatos nebus pažeisti.

Aplinkybė, kad atsakovė neturi darbuotojų ir nebevykdo veiklos, kai įmonės savininkė yra priėmusi sprendimą likviduoti įmonę, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovė dėl nemokumo negali atsiskaityti su kreditoriais.

Nustačius aplinkybes, kad atsakovės likvidavimo procesas vykdomas pagal įstatymų reikalavimus, nesant pagrindo pripažinti, kad įmonės turimo turto vertė nepadengs kreditorių (pirmiausia – įkaito turėtojos ieškovės) reikalavimų, taip pat nenustačius įmonės nemokumo pagal ĮBĮ nuostatas, daroma išvada, kad pagal byloje pateiktus duomenis nenustatytas faktinis ir teisinis pagrindas iškelti atsakovei bankroto bylą, todėl ieškovės pareiškimas atmetamas (CPK 178 straipsnis).

Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 290, 291 straipsniais, ĮBĮ 2, 10 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškimą iškelti bankroto bylą atsakovei likviduojamai V. L. įmonei „Edva“ (juridinio asmens kodas 268413210).

Nutarčiai įsiteisėjus, panaikinti skelbimą apie pareiškimo iškelti bankroto bylą likviduojamai V. L. įmonei „Edva“ (juridinio asmens kodas 268413210) priėmimą.

Nutartis per 10 dienų nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui atskirąjį skundą paduodant per šį teismą.