- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- eI-1323-764/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04177-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
- Trečiasis asmuo
- D. J.
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo D. J.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. D. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:
1) Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00966/171-747 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829155 panaikinimo Indijos Respublikos pilietei R. D.“.
2) Įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Paaiškina, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. rugpjūčio 17 d. šeimos susijungimo tikslu po to, kai 2018 m. birželio 3 d. susituokė su Lietuvos Respublikoje dirbančiu Indijos Respublikos piliečiu D. J.. Pašymą leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavė 2018 m. rugsėjo 21 d. Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimą, sutuoktinio darbo sutartis su UAB „Mediafon Carrier Services“.
Mano, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes Departamentas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių patenkinti prašymą, o tik formaliai išvardijo teisės aktus, reglamentuojančius leidimų išdavimo sąlygas ir pagrindus.
Departamentas neįvertino objektyvių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos sutuoktinio darbo sutarties termino nustatymu, atsisakė priimti UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. 18/15, kuriame paaiškinta konkreti darbo sutarties sąlyga, nesiaiškino sutuoktinio perspektyvų darbovietėje ir Lietuvos Respublikoje, jei dėl darbo sutarties sąlygų turinio kilo abejonių.
Teigia, kad nepagrįstu ir diskriminacijos požymių turinčiu sprendimu yra paneigiama pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisė į šeimos privatų gyvenimą (šeimos susijungimą), kurią gina ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktai.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi neįrodė sutuoktinio pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą, leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuriame nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi turi pateikti Aprašo 17 punkte nurodytus dokumentus, iš jų dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti leidimą laikinai gyventi (šiuo atveju Aprašo 24.14.2 papunktyje nurodytus dokumentus).
Šalies argumentai
Pareiškėja kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė sutuoktinio darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis yra terminuota, t. y. pateikta darbo sutartis neįrodo pareiškėjos sutuoktinio pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas yra viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, todėl Departamentas neturėjo jokio pagrindo nukrypti nuo imperatyvių teisės aktų nuostatų.
Pareiškėjos teiktas UAB „Mediafon Carrier Services“ raštas su paaiškinimu dėl neterminuotos darbo sutarties nepaneigia Departamento nustatyto fakto, t. y. kad pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis yra terminuota, o pareiškėja neatitinka įstatyme numatytų sąlygų.
Nesutinka su argumentais, kad ginčijamu sprendimu paneigiama pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisė į šeimos privatų gyvenimą. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Mano, kad sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. atsiliepime su pareiškėjos skundu sutinka ir prašo jį patenkinti.
Paaiškina, kad į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2014 m. rugsėjo mėnesį ir iki šiol čia nuolat gyvena. Leidimas laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje galioja iki 2020 m. rugsėjo 11 d. 2016 m. rugsėjo 21 d. įsidarbino UAB „Mediafon Carrier Services“. Sutuoktinė į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. rugpjūčio 17 d. ir padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2019 m. vasario 6 d. išvyko į Indijos Respubliką.
Departamento sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą yra nesuprantamo turinio. Nors žmona pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau Departamentas atsisakė išduoti leidimą, nes neva ji neįrodė, jog jis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Kiek toliau ilgai gyvens Lietuvoje, priklauso nuo darbdavio, karjeros perspektyvų bei kitų aplinkybių bei nuo šios bylos išnagrinėjimo rezultato.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė pareiškėjos skundą ir prašė skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi bei panaikinta daugkartinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. birželio 3 d. susituokė su Indijos Respublikos piliečiu D. J., kuris Lietuvos Respublikoje UAB „Mediafon Carrier Services“ dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. ir turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 11 d. Prieš įsidarbinant šioje įmonėje, sutuoktinis 2014–2016 m. studijavo Kauno technologijos universitete.
Pareiškėja tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu, kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimą, sutuoktinio darbo sutartį ir kitus dokumentus.
Departamento Imigracijos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi bei panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003829155. Iš sprendimo turinio matyti, kad Departamentas atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad ji neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų, nes pateikta sutuoktinio 2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutartis su UAB „Mediafon Carrier Services“ neįrodo jo pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimdamas šį sprendimą, taip pat rėmėsi Aprašo nuostatomis.
Įstatymo (redakcija, galiojusi prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. To paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką.
Įstatymo 26 straipsnyje nustatytos leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas, 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą, 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
Pagal Aprašo 24.14.2 papunktį, užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu (šeimos susijungimo atvejis), turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir turi ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi, Aprašo 36 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius jo pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir santuoką patvirtinantį dokumentą arba registruotos partnerystės sutartį.
Dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, turi pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus (pavyzdžiui, šeiminius ryšius patvirtinantys dokumentai, santuoką patvirtinantis dokumentas arba registruotos partnerystės sutartis, dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys arba Lietuvos Respublikoje juridinio asmens statusą turinčios kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, neterminuota darbo sutartis) (Aprašo 36.3 papunktis).
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gali būti išduodamas tuo atveju, jei sutuoktinis Lietuvos Respublikoje gyvena pastaruosius 2 metus, turi ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal minėtas Aprašo nuostatas, pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindžia dokumentai, patvirtinantys pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus. Apraše nurodytas pavyzdinis šių dokumentų sąrašas.
Byloje nėra ginčo, kad D. J. Lietuvos Respublikoje gyvena pastaruosius 2 metus bei turi ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi atsisakytas išduoti todėl, kad pateikta sutuoktinio 2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutartis su UAB „Mediafon Carrier Services“ neįrodo jo pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutarties Nr. MFCS21 tarp UAB „Mediafon Carrier Services“ ir D. J., kurios 14 punkte nurodyta, kad darbuotojas pradeda dirbti nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., 2 punkte nurodyta, kad terminuota darbo sutartis sudaroma iki 2018 m. rugsėjo 20 d., t. y. tol, kol galios darbuotojui 2016 m. rugsėjo 8 d. išduotas leidimas dirbti Lietuvoje. Darbuotojui pateikus naują leidimą dirbti Lietuvoje iki anksčiau išduoto leidimo dirbti Lietuvoje termino pabaigos, darbo sutartis su darbuotoju bus pratęsiama naujo leidimo dirbti Lietuvoje galiojimo terminui. Ši darbo sutartis pratęsta iki 2020 m. rugsėjo 20 d.
UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 18/15 nurodė, kad D. J. šioje įmonėje dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., įmonė su juo sudarė terminuotą darbo sutartį, kurią kas du metus pratęsia iki išduoto Darbo biržos leidimo dirbti galiojimo pabaigos. Taip pat nurodė, kad įmonė patvirtina, jog, esant teigiamam Darbo biržos leidimo dirbti spendimui, kas du metus pratęs darbo sutartį išduoto leidimo dirbti galiojimo terminui.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis Lietuvoje veikiančioje UAB „Mediafon Carrier Services“ dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., darbo sutartis pratęsta iki 2020 m. rugsėjo 20 d., turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 11 d., nėra pagrindo abejoti jo pagrįstomis perspektyvomis įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, nei Įstatyme, nei Apraše nėra nurodyta, kad terminuota darbo sutartis yra kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
Pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai. Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, jog šios konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais (žr., pvz., LVAT 2003 m. vasario 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. 259-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 64–67 p.). Atsižvelgęs į oficialią Lietuvos Respublikos konstitucinę doktriną, LVAT yra konstatavęs, kad tiek Konvencijos, kaip tarptautinės kilmės teisės akto, pobūdis, tiek šios Konvencijos paskirtis – žmogaus teisių apsauga – lemia, kad ši Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu (žr. LVAT 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-164/2008, LVAT biuletenis Nr. 14).
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos santuoka nutrūko, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėja piktnaudžiavo (piktnaudžiauja) santuoka, kaip pagrindu leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ginčijamame sprendime nurodytais pagrindais, nevertinus pareiškėjos teisės gyventi kartu su šeima ir valstybės interesų pusiausvyros, laikytinas neproporcinga priemone.
Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad Departamentui priimant sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Ginčijamu sprendimu taip pat panaikinta pareiškėjai išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. 003829155, galiojusi iki 2019 m. vasario 21 d., tuo pagrindu, kad pareiškėja negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Ši viza pareiškėjai išduota, kaip pateikusiai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.
Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 5 d. reglamento (ES) 562/2006 nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas), kurį pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamentas Nr. (ES) 2016/399, 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį trunkančiam buvimui trečiųjų šalių piliečiams nustatoma sąlyga pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
Konstatavus, kad Departamentas ginčijamu sprendimu neįvertino visų objektyvių aplinkybių, todėl nepagrįstai pareiškėjai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sprendime nurodytais pagrindais, sprendimo dalis, kurioje panaikinta pareiškėjai išduota daugkartinė nacionalinė viza, taip pat naikintina.
Departamentui Įstatymu pavesta spręsti dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taigi, panaikinus ginčijamą sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (šeimos susijungimo pagrindu) nagrinėti iš naujo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas – panaikintinas ginčijamas Departamento sprendimas ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (šeimos susijungimo pagrindu) nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja prašo priteisti 1 101,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Pažymėtina, kad pagal 2018 gruodžio 20 d. ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą ABTĮ taikymui svarbus nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje momentas. Nagrinėjamoje byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2019 m. kovo 5 d., t. y. po įstatymo įsigaliojimo.
Pareiškėja prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė 2019 m. balandžio 2 d. Kartu su prašymu pateikė 2018 m. lapkričio 30 d., 2018 m. gruodžio 31 d., 2019 m. kovo 8 d. PVM sąskaitas faktūras, kuriose detalizuotos suteiktos teisinės paslaugos, nagrinėjant šią bylą, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėja nepateikė teismui išlaidų pagrindimo, t. y. duomenų apie minėtų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą. Nepateikus šių duomenų, nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjos realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. D. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00966/171-747 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829155 panaikinimo Indijos Respublikos pilietei R. D.“.
Įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Atmesti prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.