- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-07
- Bylos Nr.
- I-3211-402/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-7) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2012-04-24 iki 2013-07-02, buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Be to, kamerose esantys baldai dar labiau sumažino jų laisvą plotą, todėl trūko vietos laisvai judėti, trūko oro. Nurodė, jog nepakako vietos prie stalo pavalgyti, todėl laukiant prisėsti prie stalo turėdavo laikyti karštą maistą rankose. Kamerose nebuvo karšto vandens, nebuvo išduotos priemonės plauti indams, todėl negalėjo tinkamai jų išplauti. Nebuvo išduodamos pirštinės unitazo valymui, todėl valydavo jį plikomis rankomis. Kalint teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, psichologinę kančią, gyvenimo kokybės pablogėjimą, žmogiškojo orumo pažeminimą, pablogėjo jo sveikata, tapo dirglus, nervingas. Laikymo sąlygas Kauno TI pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 15 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Pripažįsta, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto sąlygomis, tačiau jo laikymas mažesniame nei teisės aktuose nustatytame gyvenamajame plote buvo epizodiškas, nereguliarus ir trumpalaikis. Pažymėjo, jog laikomų kameroje asmenų skaičius per parą kinta, daliai asmenų išvykus, pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto, todėl net mažiausio ploto kamerose keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio nei nustatyta iki viršijančio šią normą. Nurodė, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą neturi būti atsižvelgiama. Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką. Kauno TI kalintys asmenys aprūpinami higienos priemonėmis, jiems indų plovimui išduodami šveitimo milteliai, kurie nuriebalina indus plaunant juos šaltu vandeniu. Pirštinių kameros tvarkymui išdavimo Lietuvos teisės aktai nenumato. Kauno TI kamerų apstatymas atitinka reikalavimus, įtvirtintus tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Prie stalų gali laisvai sėdėti keturi asmenys. Praktika rodo, kad neretai valgant prie jų susėda ir šeši valgantieji. Asmenys, nesutilpę prie stalų valgo sėdėdami ant lovų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl laikymo Kauno TI sąlygų nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. kovo 11 d. jau buvo kreipęsis į Kauno apygardos administracinį teismą. Mano, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą apgaule bando neteisėtai gauti pinigų. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, kaip nepagrįstas. Prašo taikyti senaties terminą.
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012-04-24 iki 2013-07-02.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2012-04-24 iki 2013-07-02. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelius nepatogumus, psichologinį spaudimą, orumo pažeminimą ir t.t. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, higienos bei buitinio aprūpinimo reikalavimų pažeidimų į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Šalies argumentai
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2012-04-24 iki 2013-07-02 žinojo (turėjo žinoti) apie skunde nurodomus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016-05-16 (b.l. 9), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-04-24 iki 2013-05-16 pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo reikalavimu taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-04-24 iki 2013-05-16 atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI laikotarpiu nuo 2013-05-16 iki 2013-07-02.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Skunde pareiškėjas teigia, kad kamerų plotas buvo užstatytas įvairiais baldais, todėl negalėjo laisvai judėti, dėl didelio asmenų skaičiaus kamerose trūko oro, todėl negalėjo pailsėti, išsimiegoti, nebuvo vietos lėkštėms ant stalo pasidėti, todėl turėjo valgyti, laikydamas jas rankose. Matyti, kad šiuos nepatogumus (judėjimo galimybių suvaržymą, oro trūkumą, vietos prie stalo trūkumą) pareiškėjas sieja su gyvenamųjų kamerų ploto trūkumu (kamerų perpildymu), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintini kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).
Nors pareiškėjas mano, kad kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių plotas negali būti skaičiuojamas kaip gyvenamasis, ir atkreipė dėmesį į baldų ir sanitarinių įrenginių užimamą kameros plotą, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, jog šis plotas minėtoje teisės normoje nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pareiškėjo asmens kameros kortelės bei atsakovo atstovo pateiktos 2016-10-07 pažymos Nr. 11-5028 duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 5, 4 nuo 2013-06-29 iki 2013-07-07 (laikotarpis pritaikius senatį).
Iš teismui pateiktos Kauno TI 2016-10-07 pažymos Nr. 11-5028 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 9 paras, iš kurių 4 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose nebuvo šilto vandens, taip pat nebuvo išduodamos priemonės indų plovimui, todėl indai gerai neišsiplaudavo, dėl to tekdavo valgyti iš riebaluotų indų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šiame punkte nėra reglamentuota, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo kamerose laikomi nepagrįstais.
Pagal vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, į kameras turi būti išduodamos priemonės indams plauti pagal jų vartojimo instrukcijoje nurodytas normas.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad indams plauti Kauno TI kalintiems asmenims yra išduodami indų plovimo milteliai, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų į bylą nėra pateikta.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Nagrinėjamu atveju, Kauno TI nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui, kalint Kauno TI, buvo išduotos indų plovimo priemonės, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl tinkamo indų neišplovimo lieka nepaneigta.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tvarkydamas kameras turėdavo plikomis rankomis liesti klozetą, nes atsakovo atstovas neišdavė pirštinių šiems darbams atlikti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad valymo inventoriaus komplektą sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras. Patalpų valymo ir dezinfekavimo priemonių kiekį pagal šių priemonių naudojimo instrukcijose nurodytas normas įstaigos nustato atsižvelgdamos į laikomų asmenų skaičių ir patalpų būklę. Nurodytose teisės normose nėra nurodyta, kokios konkrečios valymo priemonės turi būti išduotos nuteistiesiems, t.y. neįtvirtina atsakovo pareiga išduoti kalintiems asmenims gumines pirštines sanitarinių mazgų valymui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neišduodant jam guminių pirštinių klozeto valymui, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą dėl pirštinių išdavimo, o šis jas atsisakė išduoti.
Pareiškėjas nurodė, jog nepakako vietos prie stalo pavalgyti, todėl laukiant prisėsti prie stalo turėdavo laikyti karštą maistą rankose..
Taisyklių 14.6 p., reglamentuojančiame kameros įrengimą, nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Kad kameroje turi būti įrengtas stalas, nurodyta ir Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139. Tačiau nei viename iš paminėtų teisės aktų kamerose įrengtų stalų matmenys nėra reglamentuoti, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo kamerose stalo yra nepagrįstos. Pažymėtina, kad iš pateiktų nuotraukų matyti, kad stalai bei prie jų įrengti stalo ilgio suolai yra pakankamai nemažų matmenų, todėl, teismo nuomone, tik nuo kameroje kalėjusių asmenų tarpusavio santykių priklausė galimybės vienu metu pavalgyti prie stalo realizavimas. Be to, pareiškėjo šio pobūdžio argumentai yra abstraktaus pobūdžio, konkrečių atvejų, kai jis negalėjo pasinaudoti stalu, nenurodyta, todėl pagal juos ir byloje esamus duomenis nėra pagrindo jo subjektyvių teisių pažeidimui konstatuoti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno TI pareiškėjui 4 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui kameroje trūko 0,52 kv. m.), todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais ir dvasiniais nepatogumais, tačiau byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis.
Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo, indų plovimo priemonių neišdavimo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Taip pat akcentuotina, kad pažeidimas truko itin trumpai – 4 paras. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.