Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. (D. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), kurie po reorganizavimo tęsia veiklą perimdami visas reorganizuojamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teises ir pareigas, todėl Lietuvos valstybės atstovu vietoje Lukiškių TI-K byloje laikytini Vilniaus PN.

Privatumas nebuvo užtikrintas ir duše, nes Lukiškių TI-K darbuotojai (tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties) pareiškėją galėjo stebėti pro dušo duryse įrengtą stebėjimo langelį arba atidarius duris, prieš tai neįspėjus.

Dėl tokių sąlygų jautėsi pažemintas, sukrėstas, patyrė diskomfortą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo labiau irzlus, nervingas, užsidaręs savyje. Ilgą laiką trunkantis pažeminimo jausmas sutrikdė visavertį kasdieninį gyvenimą, neigiamai paveikė miegą, apetitą, bendravimą su kitais žmonėmis.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėdavo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus, o siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros (bendras aukštis 1,6 m (0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis 1,2 m).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) galimai netinkamomis sąlygomis 2016 m. rugsėjo 19 d. (atvežimo į Lukiškių TI-K dienos)–2018 m. lapkričio 16 d. (skundo teismui išsiuntimo dienos) ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 23–31) pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) buvo laikomas 789 dienas, iš kurių 2016 m. rugsėjo 21–25 d., 2016 m. rugsėjo 27–28 d., 2016 m. rugsėjo 30 d.–2016 m. lapkričio 4 d., 2016 m. lapkričio 6–23 d., 2016 m. lapkričio 25 d.–2017 m. sausio 5 d., 2017 m. sausio 7–8 d., 2017 m. sausio 10 d., 2017 m. sausio 12–23 d., 2017 m. sausio 25–31 d., 2017 m. vasario 3–13 d., 2017 m. vasario 15 d.–2017 m. kovo 19 d., 2017 m. kovo 21 d.–2017 m. balandžio 19 d., 2017 m. balandžio 21–24 d., 2017 m. balandžio 26 d.–2017 m. gegužės 25 d., 2017 m. gegužės 27 d.–2017 m. birželio 4 d., 2017 m. birželio 6–15 d., 2017 m. birželio 17–20 d., 2017 m. birželio 23 d.–2017 m. liepos 11 d., 2017 m. liepos 14–30 d., 2017 m. rugpjūčio 1–18 d., 2017 m. rugpjūčio 20 d.–2017 m. lapkričio 12 d., 2017 m. lapkričio 14 d.–2018 m. sausio 4 d., 2018 m. sausio 6–10 d., 2018 m. sausio 12 d.–2018 m. kovo 19 d., 2018 m. kovo 21–25 d., 2018 m. kovo 27 d.–2018 m. balandžio 18 d., 2018 m. balandžio 20–22 d., 2018 m. balandžio 24 d.– 2018 m. gegužės 10 d., 2018 m. gegužės 12 d.–2018 m. birželio 11 d., 2018 m. birželio 13 d.–2018 m. liepos 16 d., 2018 m. liepos 18 d.–2018 m. rugsėjo 5 d., 2018 m. rugsėjo 7–13 d., 2018 m. rugsėjo 15–26 d., 2018 m. rugsėjo 29 d.–2018 m. spalio 22 d., 2018 m. spalio 24 d.–2018 m. lapkričio 11 d., 2018 m. lapkričio 13–16 d., iš viso 748 dienas, buvo laikomas kameroje su kitu asmeniu, o likusiomis dienomis kameroje buvo laikomas vienas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015, įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 16.5 papunktyje nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi, teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės pertvara ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1471-415/2019 ir kt.).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėnesio pranešime „Dėl D. J. skundo“ (b. l. 35–36) nurodytų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 aukščio sienele su užuolaidomis.

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, konstatuotina, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai jis nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida, nėra pakankamas privatumui užtikrinti tiek nuo kitų kameroje kartu laikomų asmenų, tiek nuo prižiūrėtojų, todėl pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista visą ginčo laikotarpį (789 dienas).

Pareiškėjas skunde nurodo aplinkybes dėl netinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge.

Eksploatavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 134:2015. Tų pačių taisyklių 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėnesio pranešime „Dėl D. J. skundo“ (b. l. 35–36) nurodyta, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, vėdinti pritaikyti.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose nenustatytas imperatyvus reikalavimas sanitariniame mazge įrengti atskirą oro šalinimo sistemą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, kaip nurodyta minėtame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėnesio pranešime, pareiškėjas turėjo galimybę kamerą išvėdinti per langą, kuris vėdinti pritaikytas.

Pareiškėjas skunde teigia, kad duše nebuvo užtikrintas privatumas, nes Lukiškių TI-K darbuotojai (tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties) jį galėjo stebėti pro dušo duryse įrengtą stebėjimo langelį arba atidarius duris, prieš tai neįspėjus.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų (suimtųjų) privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros bendras aukštis 1,6 m (0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis 1,2 m, suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Įkalinimo įstaigų patalpų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos administraciją dušo vietas įrengti atskirose uždarose patalpose, ar sudaryti sąlygas dušu naudotis po vieną. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Taigi, Lukiškių TI-K pareigūnai galėjo stebėti asmenis, kai jie naudojosi dušu per dušo patalpoje įrengtus stebėjimo langelius.

LVAT savo praktikoje yra akcentavęs, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 49–51) patvirtina, kad dušo patalpose įrengtos pertvaros, tačiau jos visiškai neuždengia matomumo nuo kitų dušo patalpoje esančių asmenų ar duryse įrengto stebėjimo langelio. Taigi, remiantis ginčui aktualia LVAT praktika, darytina išvada, kad vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Kaip minėta, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2016 m. rugsėjo 19 d.–2018 m. lapkričio 16 d., iš viso 789 dienas. Iš byloje pateiktų duomenų nenustatyta, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu būtų buvusi suvaržyta. Įvertinus tai, kad pareiškėjui vieną kartą per savaitę buvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, laikytina, kad privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas 113 dienų.

Įvertinęs kitas pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas (netinkama ventiliacija sanitariniame mazge), teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimų, nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo trukmę, t. y. į tai, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrintas 789 dienas, o privatumas naudojantis dušu – 113 dienų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad toks jo teisės į privatumą pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 5 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams.

Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2235-261/2019 ir kt.), vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 691 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. (D. J.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 691 (tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt vieną) eurą neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.