- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-06
- Bylos Nr.
- 2A-84-567/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė (pirm.), Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- J. F.
- Atsakovas
- D. B.
- Trečiasis asmuo
- D. B.
- Advokatai
- Ina Navickienė, Algis Molevičius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-7606-580/2007 pagal ieškovės J. F. ieškinį atsakovei D. B. , trečiajam asmeniui D. B. stomatologijos kabinetui dėl nuomos mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. F. pateikė ieškinį ir patikslintą ieškinį, prašydama priteisti 9024 Lt nuomos mokesčio ir 812,16 Lt delspinigių bei bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas teisinei pagalbai. Nurodė, kad 1996-07-18 tarp šalių buvo sudaryta sutartis, notaro registro Nr. 5-3219, dėl trijų kambarių buto, turinčio 56,38 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini), nuomos iki 2011-07-18. Minėta sutartis 1996-07-19 buvo pakeista šalims nustatant, kad nuomojamos patalpos bus naudojamos gydytojos D. B. stomatologinio kabineto - įmonės veiklai. 1997-10-07 šalių susitarimu nuomos sutartis notarine tvarka buvo dar kartą pakeista. 2000-06-29 šalys sudarė susitarimą dėl 1996-07-18 nuomos sutarties su vėlesniais pakeitimais pakeitimo, kuriame nurodė, kad nuo 2000-07-0l nuomos mokestis yra 40 Lt už 1 kv. metrą, viso už nuomojamą plotą 2256 Lt. Mokestis mokamas už einamąjį mėnesį iki 15 dienos. Buto nuomos terminas šalių susitarimu buvo nustatytas iki 2011-07-19. 2004-06-10 tarp šalių kilus nesutarimams dėl nuomos mokesčio sumokėjimo. 2005-04-28 Vilniaus apygardos teismas sprendimu konstatavo, kad nuo 1996-07-09 iki 2004-05-15 buvo sumokėta 197679 Lt nuomos mokesčio, kai pagal susitarimus turėjo būti sumokėta 143256 Lt. Teismas konstatavo tą faktą, kad dėl trečiojo asmens D. B. stomatologijos kabineto mokėjimų atsakovė 2004-05-15 turėjo 54423 Lt nuomos mokesčio permoką. Ši nuomos mokesčio permoka padengė atsakovės įsipareigojimus už nuomos laikotarpį nuo 2004-05-15 iki 2006-05-15. Laikotarpiu nuo 2004-06-14 d. iki 2007-01-17 D. B. stomatologijos kabinetas sumokėjo ieškovei 28192 Lt nuomos mokesčio (atitinkamai 2004 m. – 11279 Lt, 2005 m. - 13530 Lt, 2006 m. – 1128 Lt, 2007 m. – 2255 Lt). Ši permoka padengia atsakovės įsipareigojimus už 12,5 mėn. nuomos laikotarpį. Papildomai atsakovė sumokėjo nuomos mokestį 2006-12-01 - 1128 Lt ir 2007-01-17 - 2255 Lt. D. B. stomatologijos kabineto sumokėta nuomos mokesčio suma padengė mokėjimus už nuomos laikotarpį iki 2007-06-01. Tokiu būdu nuo šios datos atsakovės skola už nuomos mokestį ieškovei sudarė 9024 Lt (4 x 2256Lt). Atsakovės prievolę mokėti nuomos mokestį pagal nuomos sutartį vykdė tretysis asmuo - D. B. stomatologijos kabinetas - individuali įmonė, todėl pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymą pareigą išskaičiuoti fizinių asmenų pajamų mokestį iš fiziniams asmenims išmokamų pinigų už nuomą turėjo individuali įmonė. Šios pareigos vykdymą patvirtino Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus 2006-11-08 pažyma. Pagal įstatymą ne atsakovė turėjo teisę į trečiojo asmens sumokėtas fizinių asmenų pajamų mokesčio sumas, bet tretysis asmuo turėjo reikalavimo teisę į ieškovę. Nuo 1996 metų iki šiol atsakovė nebuvo pareiškusi jokio reikalavimo pripažinti trečiojo asmens sumokėtą fizinių pajamų mokestį kaip nuomos mokesčio dalį, kuri turėtų būti įskaitoma į nuomos mokesčio dydį, mokamą ieškovei pagal nuomos sutartį. Delspinigiai skaičiuojami pagal 1997-10-07 susitarimo 2 p. 6 d. po 0,2 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos sumos ir sudarė (2256 x 0,2% x 90 + 60 + 30) 812,16 Lt (LR CK 6.37 str., 6.38 str., 6.50 str., 6.57 str., 6.59 str., 6.63 str., 6.70 str., 6.210 str., 6.487 str.).
Atsiliepimas
Atsakovė D. B. atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas bei spręsti klausimą dėl baudos paskyrimo už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Už ieškovę atsakovė papildomai sumokėjo 11280 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, kuris be pagrindo buvo sumokėtas šios sumos neatėmus iš sutarto nuomos mokesčio. Šį mokestį ieškovė pagal tuo metu galiojančius įstatymus privalėjo mokėti pati nuo gautų nuomos pajamų. 2005-06-28 registruotu laišku ieškovei siūlė pasirinkti: užskaityti nuomos mokesčio ir fizinių asmenų pajamų mokesčio permoką mokėjimams už nuomą į ateitį, skaičiuojant už mėnesį po 2256 Lt, arba grąžinti permokėtą sumą, o nuomos mokestį mokėti pagal 2000-06-29 susitarimą. Jei ieškovė pasirinks šį variantą, permoka turėtų būti grąžinta ne vėliau kaip iki 2005-07-10, pervedant pašto perlaida, o ieškovei iki 2005-07-10 neatsakius, atsakovė pasiliks teisę pasirinkti vieną iš nurodytų nuomos mokesčio permokos užskaitymo būdų. Kadangi ieškovė nieko neatsakė, pranešime nurodytų permokos sumų neginčijo ir jokių veiksmų, susijusių su sumų grąžinimu, neatliko, atsakovė pasirinko nemokėti nuomos mokesčio, užskaitant permoką. Sudarant pirminę nuomos sutartį fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėjimo klausimas nebuvo aptartas. Vėliau ieškovei suklaidinus atsakovę, atsakovė pradėjo mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje atsakovei buvo išaiškinta, kad tokį mokestį turi mokėti pati ieškovė, todėl atsakovė nustojo jį mokėti. Nuomos sutartyje, kuri buvo sudaryta tarp fizinių asmenų, nebuvo susitarta dėl atsakovės pareigos mokėti už ieškovę papildomai prie nuomos mokesčio sumos dar ir fizinių asmenų pajamų mokestį. Laikotarpiu, kai buvo sumokėta 11280 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio suma, pareiga mokėti šį mokestį buvo numatyta tik gavusiam nuomos pajamas asmeniui. Atsakovės nuomone, su ieškove buvo pilnai atsiskaityta už laikotarpį nuo 2004-05-15 iki 2007-11-01. Nuo 2007-10-01 nuomos sutartis buvo nutraukta esant vieno mėnesio nuomos mokesčio permokai (Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 1 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007-10-30 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš J. F. 11,20 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas konstatavo, kad šalys neginčijo, jog nuomos mokestį atsakovė buvo sumokėjusi iki 2007-06-01. Teismas nustatė, jog už likusį laikotarpį atsakovė prašė kaip nuomos mokestį įskaityti jos už ieškovę sumokėtą fizinių asmenų pajamų mokestį. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2006-11-07 pažymoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 1997-12-10 iki 2000-09-30 ieškovė iš trečiojo asmens D. B. stomatologinio kabineto gavo 56400 Lt nekilnojamojo turto nuomos pajamų, nuo kurių atskaičiuotas ir sumokėtas 11280 Lt 20 procentų pajamų mokestis. Atsakovė pateikė pažymas, patvirtinančias, kad D. B. stomatologijos kabinetas už ieškovę yra sumokėjęs 9042 Lt pajamų mokesčio. Teismas konstatavo, jog pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo 1 str. 2 p. jau nuomos sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo pareigą mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį. Teismas nustatė, kad tretysis asmuo fizinių asmenų pajamų mokestį mokėjo laikotarpiu nuo 1997-12-10 iki 2000-09-30, toliau mokėti už ją fizinių asmenų pajamų mokestį ieškovė reikalavimų nereiškė, nors pats mokestis nebuvo panaikintas ir turėjo būti mokamas toliau.
Teismas konstatavo, jog nuomos sutartis kartu su jos pakeitimais buvo sudaryta tarp fizinių asmenų. Teismas nustatė, jog 1996-07-19 sutartimi ieškovė ir atsakovė sutarė, kad įregistravus D. B. stomatologijos kabinetą, butas bus neatlygintinai perduotas naudotis, o vėliau ir išnuomotas kabineto veiklai. Tačiau 1997-10-07 nuomos sutarties pakeitime nuomininku įvardinta atsakovė, o ne jos individuali įmonė. 2000-06-29 susitarime dėl pirminės nuomos sutarties pakeitimo iš nuomininko pusės veikė trečiojo asmens atstovas. Susitarimu buvo numatytos pareigos ne tik stomatologijos kabinetui (nuomos mokestis), bet ir pačiai atsakovei (delspinigiai nuo nesumokėto mokesčio), kuri šiame susitarime nebuvo atstovaujama. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovė atsakovu šioje byloje pasirinko D. B. kaip fizinį asmenį, o D. B. nelaikė savęs netinkama atsakove, patvirtino, kad nuomos sutartis išliko sudaryta tarp fizinių asmenų. Teismas konstatavo, jog beveik visą fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėjimo laikotarpį ieškovė su atsakovės individualia įmone neturėjo jokių teisinių santykių. Kadangi ieškovė nuomos mokesčio pajamas gavo iš fizinio asmens, todėl pati turėjo mokėti mokestį valstybei. Teismas konstatavo, jog tretysis asmuo vykdė prievolę už kitą asmenį, tačiau tai negalėjo įtakoti sutarties asmenų statuso, keisti sutarties asmenis. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė kam priklausė pareiga mokėti mokestį, šioje byloje nebuvo svarbi, o svarbu buvo tik tai, ar šalys buvo susitarusios, kad greta nuomos mokesčio papildomai bus mokamas fizinių asmenų pajamų mokestis. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių nebuvo sudarytas susitarimas, jog fizinių asmenų pajamų mokestis mokamas papildomai greta nuomos sutartyje numatyto nuomos mokesčio, t.y. ieškovė neįrodė susitarimo buvimo. Teismas padarė išvadą, jog fizinių asmenų pajamų mokestis buvo sumokėtas be teisinio pagrindo ir ieškovė sutaupė 11280 Lt kito asmens sąskaita. Teismas nustatė, jog pirmąkart reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo atsakovė pareiškė 2005-06 raštu, kuriuo prašė ieškovės užskaityti susidariusią nuomos mokesčio permoką ir fizinių asmenų pajamų mokestį mokėjimams už nuomą į ateitį, jei toks variantas nepriimtinas, prašė permoką kartu su fizinių asmenų pajamų mokesčiu grąžinti, tačiau atsakymo į raštą atsakovė negavo. Teismas pažymėjo, jog atsakovė turėjo reikalavimo teisę, kadangi individuali įmonė vykdė atsakovės įsipareigojimus. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, neleidusių daryti įskaitymą. Tretysis asmuo prievolės įvykdymą perdavė atsakovei, kuri yra trečiojo asmens – individualios įmonės savininkė, ir kuri turi teisę reikalauti įskaityti trečiojo asmens atsakovei perduotas lėšas. Teismas pažymėjo, kad, įskaičius be pagrindo sumokėtą fizinių asmenų pajamų mokestį į nuomos mokestį, sutartis nebūtų vienašališkai pakeista, o palikus fizinių asmenų mokesčio mokėjimą kaip sutarties vykdymą, būtų teismo keliu pakeista šalių sutartis. Teismas konstatavo, kad šalys pačios negalėjo išsiaiškinti savo teisių ir pareigų, todėl negalima taikyti priemonių dėl piktnaudžiavimo teise. Teismas atmetė D. B. prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo, nes atsakovės patirtų išlaidų nepripažino susijusiomis su šia byla. Teismas nustatė, kad atsakovė pateikė 2007-03-09 ir 2007-02-14 kvitus už advokato paslaugas, kai ieškinys buvo paduotas tik 2007-08-09, t.y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo išlaidų atsiradimo (LR CK 6.50 str., 6.57 str., 6.131 str., 6.238 str., CPK 93 str., 98 str., Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo 1 str. 2 p.).
Šalies argumentai
Ieškovė J. F. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2007-10-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį dėl 9024 Lt nuomos mokesčio ir 812,16 Lt delspinigių priteisimo pagal 1996-07-18 nuomos sutartį su jos vėlesniais pakeitimais, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas padarė išvadą, priešingą faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Teismas nepagrįstai nustatė ieškovei įrodinėjimo pareigą, susijusią su aplinkybe, kad fizinių asmenų pajamų mokestis buvo įtrauktas į nuomos sutarties kainą, nes ieškovė savo ieškinyje nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl fizinio asmens pajamų mokesčio priteisimo iš atsakovės. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tretysis asmuo D. B. stomatologinis kabinetas 1997-12-10 – 2000-09-30 nepagrįstai sumokėjo fizinių asmenų pajamų mokestį už ieškovę nuo ieškovei išmokėtų patalpų nuomos pajamų, todėl šią aplinkybę atsakovė ir turėjo įrodinėti.
2) Teismo išvada, kad fizinių asmenų pajamų mokestis atsakovė sumokėjo be teisinio pagrindo ir ieškovė nepagrįstai sutaupė 11280 Lt kito asmens sąskaita, prieštaravo faktinėms aplinkybėms. Šalys nuomos sutartyje nustatė nuomininko nuomotojui mokamą nuomos mokesčio sumą, neaptariant jokių kitų jos sumokėjimo sąlygų, t.y. šalys preziumavo, kad visi kiti klausimai, susiję su sutarties vykdymu sprendžiami pagal galiojančius įstatymus. 1997-07-19 nuomos sutarties pakeitime šalys susitarė, kad nuomojamos patalpos bus naudojamos gydytojos D. B. stomatologijos kabineto – individualios įmonės veiklai. Sudarant sutartį, šalims buvo žinoma Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 34 str. nuostata dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėjimo sąlygų, kai patalpomis naudojasi ir nuomos mokestį sumoka individuali įmonė – tretysis asmuo. Šalys savo veiksmais, kurie buvo susiję su sutarties vykdymu, patvirtino nuomos sutarties sąlygą, kad fizinių asmenų pajamų mokestis nuo išmokamų nuomotojui pajamų už nuomą turi būti sumokėtas nuomininko sąskaita. Atsakovės pavedimu tretysis asmuo nuo 1997-12-10 iki 2000-09-30 savanoriškai mokėjo fizinių asmenų pajamų mokestį nuo ieškovei išmokamų pajamų už nuomą. Atsakovė šios prievolės neginčijo per visą nuomos laikotarpį, taip pat neginčijo ir nagrinėjant bylą. Šios faktinės aplinkybės įrodė, jog atsakovė pripažino, kad pagal nuomos sutarties sąlygas greta mokamo nuomos mokesčio ji turėjo prievolę sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį nuo ieškovei išmokamų pajamų už nuomą. Pagal Vilniaus apskrities VMI išaiškinimus minėta atsakovės pareiga sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį nuo ieškovei išmokamų pajamų už nuomą po 2000-09-30, t.y. trečiajam asmeniui nutraukus fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėjimus, išliko iki šiol.
3) Teismas neteisingai išaiškino CK 6.101 str., 6.111 str. – 6.114 str. 2 d. nuostatas dėl atsakovės reikalavimo teisės, nepareiškiant priešieškinio dėl sumokėto fizinių asmenų pajamų mokesčio priteisimo, reikalauti įskaityti trečiojo asmens atsakovei perduotas lėšas, atsiradimo bei netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Atsakovė nebuvo pateikusi teismui jokių įrodymų, kad atsakovei buvo perleistas trečiojo asmens reikalavimas dėl sumokėtos už ieškovę fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos, ar kad įstatymo pagrindu atsirado regreso teisė į šią sumą.
4) Teismo išvada, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo atliktas priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymas, įtraukiant sumokėtą fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, prieštaravo faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nepasisakė dėl įskaitymo dydžio. Teismas nepagrįstai įvertino atsakovės 2005-06-19 raštą kaip reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, t.y. dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo. Vilniaus apygardos teismo 2005-04-28 sprendimu, kuriuo buvo konstatuota 2004-05-15 nuomos mokesčio permoka 54423 Lt, trečiojo asmens sumokėtas fizinių asmenų pajamų mokestis nebuvo įskaičiuotas į šią sumą, kadangi ši suma atsakovės nebuvo ginčijama kaip įtrauktina į sumokėtą nuomos mokesčio sumą. Tai reiškė, kad 2005-06-28 nebuvo juridinio pagrindo, kuriuo atsakovei atsirastų reikalavimo teisė dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio išreikalavimo iš ieškovės, ar kad buvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Kadangi nebuvo atsiradusi reikalavimo teisė, kurios įvykdymo terminas yra suėjęs, nebuvo ir CK 6.130 str. numatytų prievolių pasibaigimo įskaitymo sąlygų. Teismas išėjo už pareikštų ieškinio reikalavimų ribų, pripažindamas atsakovės teises į fizinių asmenų pajamų mokesčio kompensavimą ir jo įskaitymą į nesumokėtą nuomos mokestį, dėl kurių nebuvo pareikšti atsakovės reikalavimai CPK nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovė D. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2007-10-30 sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2007-07-10 sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2007-11-05 nutartyje buvo pasisakyta dėl ieškovės pareigos mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį.
Tretysis asmuo D. B. stomatologijos kabinetas nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, nustatė, kad subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Įstatymų leidėjas draudžia vienašališkai pakeisti sutartį ar atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus.
Kolegija konstatuoja, kad šalys, sudarydamos sandorius ir juos pakeisdamos dėl trijų kambarių buto (duomenys neskelbtini) nuomos, nesusitarė, kad kartu su nuomos mokesčiu už ieškovę bus mokamas ir fizinių asmenų pajamų mokestis. Aiškinantis tikruosius šalių ketinimus, yra akivaizdu, kad neįtraukus į sandorį atsakovės ar trečiojo asmens pareigos mokėti už ieškovę fizinių asmenų pajamų mokestį, neatsirado nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui prievolė už ieškovę mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį.
Pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo atliktas priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymas, įtraukiant sumokėtą fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, atitinka faktines bylos aplinkybes. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl įskaitymo dydžio, atitiko byloje pareikštus ieškinio reikalavimus, kadangi byloje nebuvo pareikšti priešpriešiniai reikalavimai dėl permokėtos sumos grąžinimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neperžengė pareikštų byloje ieškinio reikalavimų ribų. Tai, kad teismas pripažino atsakovės teises į fizinių asmenų pajamų mokesčio kompensavimą ir jo įskaitymą į nesumokėtą nuomos mokestį, parodo, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos nagrinėjimo dalykui teisiškai reikšmingas aplinkybes.
Teismas tinkamai įvertino atsakovės 2005-06-19 raštą kaip vienasmenišką reikalavimą dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, nes ieškovė, nesusitardama raštu dėl to, kad atsakovė arba tretysis asmuo turi prievolę mokėti už ieškovę fizinių asmenų pajamų mokestį ir neatsakydama į atsakovės 2005 m. birželio mėnesį siųstą raštą, sukūrė teisines pasekmes ir galimybę atsakovei vienasmeniškai įskaityti priešpriešinį reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog atsakovė turėjo reikalavimo teisę, kadangi individuali įmonė vykdė atsakovės įsipareigojimus. Tai, kad atsakovė yra trečiojo asmens – individualios įmonės savininkė, reiškia, kad nereikalingas atskiras trečiojo asmens reikalavimo dėl sumokėtos už ieškovę fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos perleidimo atsakovei, nes susidariusios permokos metu individualios įmonės turtas nebuvo atskirtas nuo savininkės turto.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepagrįstai sutaupė 11280 Lt kito asmens sąskaita. Tai, kad atsakovės pavedimu tretysis asmuo nuo 1997-12-10 iki 2000-09-30 mokėjo fizinių asmenų pajamų mokestį nuo ieškovei išmokamų pajamų už nuomą, savaime nereiškia, kad ieškovė įgijo teises į permoką, o atsakovė prarado teisę vienasmeniškai reikalauti dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo.
Apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktas ieškovės rašytinis įrodymas - 2007-04-05 Vilniaus apskrities VMI raštas Nr. (13.1)-46-12353 (b.l. 115) - neturi teisinės reikšmės šalių tarpusavio atsiskaitymams ir nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiais Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2007-07-10 sprendimu (b.l. 127-128) ir Vilniaus apygardos teismo 2007-11-05 nutartimi (b.l. 129-131), turinčiais prejudicinę reikšmę, buvo konstatuota ieškovės pareiga mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį.
Kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Pati eškovė neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė ieškinio pagrindą. Tai, kad ieškovei nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės atitinka LR CPK 270 str. reikalavimus ir yra pakankamai motyvuotas. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Kolegija nevertina kitų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.2 str., 1.5 str., 6.1 str.- 6.4 str., 6.193 str.; LR CPK 7 str., 8 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantei nėra priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos ir ji turi atlyginti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 140) apeliacinėje instancijoje (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. F. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės D. B. naudai.