Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėja D.V. į teismo posėdį neatvyko, jai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus atstovas teismo posėdyje nedalyvauja, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. 2015-10-07 gautas teisme atsakovo prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2015-03-10 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl našlaičių pensijos“ (b.l. 5-6) teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu atsakovo sprendimu nuspręsta VSDFV 2014-04-16 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją D. V.“ palikti galioti, nes pareiškėja nepateikė naujų dokumentų, suteikiančių teisę gauti valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensiją. Taip pat pareiškėja prašo panaikinti VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-04-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2015-03-10 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), jis paliktas galioti. Pareiškėja siekia, jog VSDFV Panevėžio skyrius paskirtų jai valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, 2014-01-31 mirus pareiškėjos motinai O. K.

Valstybinių socialinio draudimo našlaičių pensijų (toliau- Našlaičių pensija) skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „ Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Nuostatai.

Pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalis (2004 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. IX-2017 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.) nustatė, jog teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų. Nuo 2005 m. liepos 1 d. Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 36 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos 2006 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. X-979 (įsigaliojusiu nuo 2007 m. sausio 1 d.) buvo perkeltos į 38 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 14, 38, <...> straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-528 2 straipsniu yra pakeista Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis, kuri išdėstyta taip: ,,1. Teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai)“. Taigi pagal papildytą Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatą nuo 2011 m. sausio 1 d. teisė gauti našlaičių pensiją vyresniems nei 18 metų mirusiojo vaikams siejama su dviem sąlygomis: 1) pripažinimo invalidais (iki 2005 m. liepos 1 d.) momentu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai; 2) buvimu nedarbingu ar iš dalies darbingu (invalidu) nuo pripažinimo invalidais dienos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į našlaičių pensiją įgyti (,,pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“) aiškinant kartu su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) 2, 18 straipsnių nuostatomis asmenimis, pripažintais neįgaliaisiais iki 18 metų Valstybinių socialini draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies (38 straipsnio 1 dalies) prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems NDNT sprendimą dėl inter alia neįgalumo lygio yra priėmusi, iki jiems sukanka 18 metų, t. y. formuluotė ,,pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“ vartojama kaip tapati Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 18 d., 2004 m. vasario 12 d. redakcijos) vartojamai formuluotei ,,tapo invalidais iki 18 metų“. Invalidumą kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pripažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad invalidumas – tai tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų bei kad nėra nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai D. V. būnant 15 metų amžiaus diagnozuota Hyperplazia GL. Suprarenalium Congentina (antinksčių hiperplazija) (b.l. 8, 58). Nėra ginčo, kad pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), invalide nuo vaikystės pirmą kartą Panevėžio medicininės socialinės ekspertizės komisijos buvo pripažinta (duomenys neskelbtini), t.y. būdama 31 metų amžiaus (b.l.80.). Pareiškėjos atstovo teigimu, į kompetentingas institucijas dėl invalidumo nustatymo pareiškėja anksčiau nesikreipė, nes nenorėjo būti dar labiau užgauliojama, žeminama. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai nustatyta antra invalidumo grupė, invalidumo priežastį nurodant „invalidumas nuo vaikystės“. Pareiškėjai antra invalidumo grupė buvo nustatyta neterminuotai.

Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijas skiria ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti.

Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių su prašymu skirti valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensiją, 2014-01-31 mirus motinai O. K. VSDFV Panevėžio skyrius 2014-04-16 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė neskirti pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos, nes ji neatitinka valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 punkte nustatytų reikalavimų, jai invalidumas nuo vaikystės nustatytas, sukakus 31 metų, t.y. vyresnei nei 24 metų. Pareiškėja šio VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo teismine tvarka neskundė, o 2014-08-14 kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog laikotarpiu nuo 1979 m. sausio 10 d. iki 1985 m. rugsėjo 17 d. buvo neįgali ir jos neįgalumas yra iš vaikystės. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2014m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos D. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė ( b.l.92-95). Panevėžio apygardos teismas 2015m. vasario 9 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 45-49). Pareiškėja pakartotinai, kaip paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl teisės į našlaičių pensiją, 2015-02-13 kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių su prašymu skirti jai valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją (b.l.14). Prie prašymo pridėjo Panevėžio apygardos teismo 2015-02-09 nutartį bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus 2014-08-06 raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D.V. invalidumo“. VSDFV Panevėžio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir įvertinęs pateiktus dokumentus, 2015-03-10 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog pareiškėja nepateikė naujų dokumentų, suteikiančių teisę gauti valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensiją, ir VSDFV Panevėžio skyriaus 2014-04-16 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo skirti našlaičių pensiją paliko galioti.

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, jį apskundė VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Išnagrinėjus pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2015-04-17 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas galioti VSDFV Panevėžio skyriaus 2015-03-10 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuos sprendimus pareiškėja nagrinėjamoje byloje ginčija.

Kaip matyti iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisės gauti našlaičio pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas.

Nuostatų 58 punkte nurodytas baigtinis sąrašas dokumentų būtinų našlaičių pensijai skirti. Nuostatų 58.9 punktas numato, kad, jeigu teisė gauti pensiją priklauso nuo asmens neįgalumo ( invalidumo), prie prašymo skirti našlaičių pensiją turi būti pridėta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduota darbingumo lygio pažyma ( Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės iki 2005m. liepos 1 d. išduota invalidumo pažyma).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, jog pareiškėja pirmą kartą invalide buvo pripažinta tik (duomenys neskelbtini), būdama 31 metų amžiaus (b.l. 80), o epikrizė iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir įrašas joje, kad pareiškėjai skirta III invalidumo grupė ( b.l. 8), Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus 2014-08-06 raštas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D.V. invalidumo“ (b.l.44) yra vertintini tik kaip dokumentai patvirtinantys, jog pareiškėja serga įgimta liga, tačiau nelaikytini tinkamais dokumentais, nustatančiais invalidumą, nes asmeniui invalidumą konstatuoti galėjo tik kompetentinga institucija. Šiuo atveju, iki pareiškėjai sukako 18 m., tokį sprendimą turėjo priimti Gydytojų konsultacinė komisija. Kompetentingos institucijos, turėjusios teisę pripažinti asmenį neįgaliu (invalidu) sprendimo, priimto iki 1992-09-29, byloje nėra, ir pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad toks sprendimas buvo. Laikytina, jog pareiškėja neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes invalide ji buvo pripažinta sukakus daugiau nei 24 metų.

Analogiškai ginčai dėl valstybinių socialinio draudimo našlaičių pensijų skyrimo asmenims, kurie pripažinti invalidais iš vaikystės būdami vyresni nei 18 metų amžiaus, yra išspręsti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje adm. byloje Nr. A502-2946/2011, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje adm. byloje Nr. A756-3/2011.

Pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nenumato galimybės gauti našlaičio pensiją asmenims, kurie iki 2005m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, ir vėliau po 24 metų sukakties dienos , neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Jos vertinimu, Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis įteisina diskriminaciją, yra nesuderinama su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (2012-10-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kas aukščiau išdėstyta, teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo motyvas, jog pareiškėja neatitinka esminės Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies sąlygos šios rūšies pensijai gauti, yra teisiškai pagrįstas ir skundžiamas VSDFV Panevėžio skyriaus 2015 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjai sukėlė teisines pasekmes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą 2015 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), atmetami pareiškėjos reikalavimai panaikinti VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-04-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių iš naujo išnagrinėti 2015-02-13 pareiškimą dėl našlaičio pensijos skyrimo.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjos skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos D. V. skundą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.