Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Jolantos Vėgelienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Garbingas amžius“ patikslintą skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (iki reorganizacijos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba), trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2020 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. SPRE-569 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus VšĮ „Garbingas amžius“ darbuotojams“ bei VSDFV 2020 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (1.45E)I-1579 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2020 m. sausio 27 d. sprendimo SPRE-569”, teisėtumo bei pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2019 m. birželio 19 d. tarp J. A. ir pareiškėjos buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėja už 15 000 Eur įsigijo traktorių „John Deere“.

2019 m. liepos 4 d. buvo pateiktas komercinis pasiūlymas, kuriame minėto traktoriaus vertė nurodyta lygi 18 000 Eur.

2019 m. liepos 12 d. tarp pareiškėjos ir AB „Šiaulių bankas“ buvo sudaryta traktoriaus pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje sutarties kaina yra 18 000 Eur. Šia sutartimi buvo susitarta, kad 7 000 Eur suma užskaitoma kaip kliento bankui pagal nuomos sutartį sumokėta pirmojo turto vertės dengimo mokesčio ir administravimo mokesčio suma bei banko pardavėjui pagal sutartį sumokėta turto kainos dalis. Likusią turto kainos dalį – 11 000 Eur sumą, bankas sumoka pardavėjui sutartyje numatyta tvarka į PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą sąskaitą, jei pardavėjas yra fizinis asmuo, o ne PVM mokėtojas, į šioje sutartyje nurodytą pardavėjo sąskaitą.

2019 m. liepos 12 d. sudarytas turto priėmimo-perdavimo aktas prie 2019 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. FL-193-11460.

Taip pat byloje pateikta 2019 m. liepos 12 d. pasirašyta lizingo sutartis Nr. FL-193-11460 bei 2019 m. liepos 12 d. pardavimo PVM sąskaita faktūra Nr. 0616, kurioje nurodoma pardavimo vertė - 18 000 Eur.

2020 m. sausio 27 d. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba sprendimu atsisakė išduoti A1 pažymėjimus pareiškėjos darbuotojams: L. M., L. V., L. A., K. K., S. L., E. K.,V. L., V. K., K. G., V. K., L. K., R. G., R. K., A. S., L. Ž., R. B., L. K., E. J., V. O., R. B., D. G., V. R., D. M., A. G., D. K., G. R., N. G., G. B. pagal atitinkamus laikotarpius. Taip pat nusprendė, kad pareiškėjos veikla Lietuvoje nėra didelė, t. y. sudaro mažiau kaip 10 proc. nuo visos bendrovės apyvartos. Apskaičiavo, kad pareiškėjos apyvartos dalis Lietuvoje už laikotarpius: 1) nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. sudarė 9,87 proc.; 2) nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. - 9,91 proc.; 3) nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. - 7,35 proc.

Pareiškėja 2020 m. vasario 14 d. apskundė VSDFV Užsienio išmokų tarnybos sprendimą Fondo valdybai, kuri 2020 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. VSDFV sprendime patvirtino, jog VSDFV Užsienio išmokų tarnyba pasielgė teisėtai, neskaičiuodama prie pareiškėjos pajamų pirkėjui išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. 0616 (data 2017 m. liepos 12 d., suma 18 000 Eur).

Nagrinėjamoje byloje taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymą asmenims, siunčiamiems laikinai dirbti į kitą Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybę narę, reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72; toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ), 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL 2009 L 284, p. 1; toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (toliau – Sprendimas A2) ir Tvarkos aprašas.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies nuostatą detalizuoja Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalys. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 12 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai ,,kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį.

Sprendime A2 taip pat išaiškinamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio turinys. 12 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga yra darbdavio ir valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, ryšiai. Todėl darbuotojus turėtų komandiruoti tik įmonės, kurios paprastai savo veiklą vykdo valstybės narės, kurios teisės aktai toliau taikomi komandiruotam darbuotojui, teritorijoje; dėl to daroma prielaida, kad minėtos nuostatos taikomos tik įmonėms, kurios paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jos įsisteigusios, teritorijoje.

Tvarkos aprašo 5 punkte yra numatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje darbdaviui, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, būtų išduotas A1 pažymėjimas. Viena iš sąlygų – siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje (Tvarkos aprašo 5.5 punktas).

Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyti kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar darbdavio veikla Lietuvoje laikytina didele. Tvarkos aprašo 8 punkte išvardinti atvejai, kai darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didelė, jei iki darbuotojų siuntimo dirbti į valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių (1 punktas); po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje (2 punktas); Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą (3 punktas); darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis, pagrįstus Tarnybai pateiktais įrodymais (dokumentais, duomenimis): darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Esant darbdavio pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų neatitikimui su valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, vadovaujamasi valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis (4 punktas).

Tvarkos aprašo 25 punkte įtvirtinta, kad darbdavys kreipdamasis dėl A1 pažymėjimo(-ų) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui(-ims), siunčiamam(-iems) dirbti į užsienio valstybę, užpildo Fondo valdybos direktoriaus nustatytos formos prašymą išduoti pažymą(-as)/pažymėjimą(-us) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui(-ims), siunčiamam(-iems) dirbti į užsienio valstybę, užpildo Fondo valdybos direktoriaus nustatytos formos prašymo išduoti pažymą(-as)/pažymėjimą(-us) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui(-ims), siunčiamam(-iems) dirbti į užsienio valstybę, priedą dėl kiekvieno siunčiamo darbuotojo ir, be kita ko, prideda: Fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketą. Įmonė, nuolat (ne rečiau kaip kartą per mėnesį) siunčianti darbuotojus dirbti į kitą valstybę narę, darbdavio užpildytą anketą pateikia kartą per metus arba Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai paprašius (25.2. papunktis); dokumentus, įrodančius įmonės veiklą Lietuvoje ir užsienyje: bendradarbiavimo sutarties su priimančia įmone (kitu priimančiu asmeniu), darbo sutarčių su siunčiamais darbuotojais, sutarčių, sudarytų su fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl veiklos vykdymo Lietuvoje ir užsienyje, patvirtintas kopijas, jei siunčianti įmonė nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja – dvylikos praėjusių mėnesių laikotarpio iki darbuotojų siuntimo išrašomų sąskaitų faktūrų registro patvirtintą išrašą (kopiją) (25.3. papunktis).

Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, Tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardintus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 punktuose, o esant reikalui – ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Tokiais atvejais sprendimas dėl prašymo išduoti A1 pažymėjimą priimamas per 20 darbo dienų nuo trūkstamų dokumentų pateikimo dienos, o jeigu pareiškėjas jų nepateikė, per 20 darbo dienų nuo termino trūkstamiems dokumentams pateikti pabaigos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pažymėtina, kad vertinant, ar yra pagrindas išduoti A1 pažymėjimus darbuotojams, siunčiamiems dirbti į kitą valstybę, turi būti įvertinta, ar juos siunčiantis darbdavys atitinka visus Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytus reikalavimus ir neatitinka nei vienos iš 8 punkte nurodytų sąlygų.

VSDFV Užsienio išmokų tarnyba skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti A1 pažymėjimus atitinkamiems pareiškėjos darbuotojams pagal nurodytus laikotarpius, nes nustatė, kad pareiškėjos vykdoma veikla Lietuvoje nėra didelė – sudaro mažiau kaip 10 proc. nuo visos įmonės apyvartos. VSDFV Užsienio išmokų tarnybos sprendime pateikti skaičiavimai, iš kurių matyti, kad pareiškėjos apyvartos dalis Lietuvoje už laikotarpius: 1) nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. sudarė 9,87 proc.; 2) nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. - 9,91 proc.; 3) nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. - 7,35 proc.

Pareiškėja skunde iš esmės nesutinka su skundžiamais sprendimais, kurie buvo priimti neįtraukus pardavimo PVM sąskaitos faktūros Nr. 0616 į įmonės veiklos pajamas, dėl ko buvo konstatuota, kad VšĮ „Garbingas amžius“ pajamos Lietuvoje sudarė mažiau nei 10 proc. nuo visos bendrovės apyvartos ir tuo pagrindu neišduoti A1 pažymėjimai.

Teismas pažymi, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnybos kompetencija buvo spręsti, ar pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus priimti sprendimai buvo pagrįsti ir teisėti. Atkreiptinas dėmesys į atsakovės atsiliepime pateiktus argumentus, kad traktoriaus pardavimo suma nebuvo įtraukta, nes tai yra lizingo sutartis, kuria parduodamas daiktas neperduodamas kitam asmeniui, o lieka pas pardavėją, kuris už naudojimąsi daiktu moka periodines įmokas.

Pažymėtina, kad pardavus traktorių buvo įforminta PVM sąskaita faktūra, kuri buvo užregistruota pareiškėjos išrašomų sąskaitų registre, deklaruota VMI IMAS sistemos ISAF posistemyje, o taip pat deklaruota VMI EDS sistemos FR0600 deklaracijoje.

Prekių perdavimas (pardavimas) pagal pirkimo-pardavimo sutartį pagal PVMĮ 4 straipsnio 1 dalį laikomas prekių tiekimu, o pagal 79 straipsnio 1 dalį įvykusį prekių tiekimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą jo vardu įformintų šių prekių pirkėjas arba trečiasis asmuo. Pagal PVMĮ 4 straipsnio 2 dalį, prekių tiekimu taip pat laikomas prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas. Viena iš tokių prekių nuomos sutarčių, kai pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, pereina didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe ir numatytas turto nuosavybės perėjimas, yra lizingo (finansinės nuomos) sutartis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, būdama pelno nesiekiančiu vienetu, 2019 m. įsigytą traktorių tais pačiais metais perdavė bankui, todėl apskaičiuojant pelno nesiekiančio vieneto apmokestinamąjį pelną iš traktoriaus pardavimo gautos pajamos, atitinkančios tikrąją rinkos kainą, turi būti laikomos apmokestinamosiomis pajamomis, o leidžiamiems atsiskaitymams priskiriama juridinę galią turinčiu dokumentu pagrįsta šio traktoriaus įsigijimo vertė ir apmokestinama, o leidžiamiems atskaitymams priskiriama juridinę galią turinčiu dokumentu pagrįsta šio traktoriaus įsigijimo vertė ir apmokestinama Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – ir PMĮ) nustatyta tvarka, nes pelno nesiekiančio vieneto pajamomis yra laikomos iš Lietuvos šaltinių ir ne iš užsienio valstybėse esančių šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos pajamos, įskaitant ir pajamas, gautas vykdant viešąjį interesą tenkinančią veiklą.

Vadovaujantis PMĮ 7 straipsnio nuostatomis, pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus. Pelno nesiekiančio vieneto pajamoms priskiriamos visos pajamos, uždirbtos pardavus prekes ar kitą turtą, suteikus apmokamas paslaugas. PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidžiami atsiskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai sąnaudos (pagrįstos dokumentais), būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Leidžiamiems atskaitymams priskiriama parduotų prekių įsigijimo kaina. Turto (prekių) perleidimo (pardavimo) kaina, vadovaujantis PMĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turi atitikti tikrąją rinkos kainą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimant ginčijamus sprendimus nepagrįstai buvo konstatuota, kad VšĮ „Garbingas amžius“ pajamos Lietuvoje sudarė mažiau nei 10 proc. nuo visos bendrovės apyvartos ir tuo pagrindu atsisakyta išduoti A1 pažymėjimus.

Pareiškėja skunde nurodo ir tai, kad VSDFV sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nėra nurodyta, kokios faktinės aplinkybės sudarė pagrindą traktuoti, jog pagal pirkimo-pardavimo sutartį (išsimokėtinai) numatytų pajamų negalima įtraukti į įmonės veiklos pajamas. Taigi pažymi, kad VSDFV sprendimas turi būti panaikintas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. A-822-132/2014). Pažymėtina, kad atsakovė rėmėsi turimais duomenimis, sprendime pateiktas netikslus apskaičiavimas, kurio metu buvo neįtraukta traktoriaus pardavimo PVM sąskaita faktūra, todėl konstatuotina, kad skundžiamuose sprendimuose nurodytas faktinių aplinkybių pagrindimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas taikyti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2019 m. birželio 14 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-4370-552/2019). Teismas nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad nustatytas esminis procedūrinis pažeidimas dėl to, jog į apskaičiavimą nebuvo įtraukta traktoriaus pardavimo sąskaita faktūra Nr. 0616 ir nustatyta, kad pareiškėjos pajamos Lietuvoje sudarė mažiau nei 10 proc. visų pareiškėjos pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Taigi atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas tenkintinas, skundžiami sprendimai naikintini, o VSDFV Vilniaus skyrius (VSDFV Užsienio išmokų tarnybos teisių ir pareigų perėmėjas) įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus dėl A1 pažymėjimų išdavimo jos darbuotojams, išvardintiems skundžiamo VSDFV Užsienio išmokų tarnybos sprendimo priede.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Garbingas amžius“ patikslintą skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (po reorganizacijos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius) 2020 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. SPRE-569 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus VšĮ „Garbingas amžius“ darbuotojams“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (1.45E)I-1579 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2020 m. sausio 27 d. sprendimo SPRE-569”.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos viešosios įstaigos „Garbingas amžius“ prašymus išduoti A1 pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą viešosios įstaigos „Garbingas amžius“ darbuotojams, išvardintiems Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2020 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. SPRE-569 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus VšĮ „Garbingas amžius“ darbuotojams“ priede.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.