- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-06
- Bylos Nr.
- A-444-2383-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-1416-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- J. A. D., V. D.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Diana Višinskienė, Vladislovas Mikša
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuotieji asmenys V. D., J. A. D. dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą ir patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. spalio 22 d. įsakymo Nr.02-05-6690 dalį ir tos pačios dienos Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14175, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės L. J. į J. J. 2 ha žemės, ir Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14176, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės N. J. į buvusio savininko J. J. 2,63 ha žemės; 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Kauno rajono žemėtvarkos skyrių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atkurti nuosavybės teises A. J. į buvusią K. J. žemę, esančią Dievogalos k., Zapyškio sen., Kauno raj. bei į P. D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo teta A. J., mirus jos vyrui K. J., paveldėjo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius Dievogalos k., Zapyškio sen, Kauno raj. K. J. prie nurodytų pastatų iki nacionalizacijos turėjo 8 ha žemės. Mirus A. J., jos palikimą pagal testamentą paveldėjo pareiškėjas, kuris yra jos turto ir teisių perėmėjas. A. J., dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. turėtą 8 ha žemę, Kauno rajono žemėtvarkos tarnybai buvo padavusi prašymą. Taip pat ji padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo P. D. 2,85 ha žemę pagal 2001 m. gruodžio 20 d. Alytaus apskrities viršininko patvirtintą išvadą. A. J. 1994 m. vasario 28 d. Kauno rajono Zapyškio apylinkės tarybos sprendimu buvo paskirta 2 ha asmeninio ūkio žemės. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. sausio 22 d. buvo pakviestas į Zapyškio kadastrinės vietovės žemės reformos projekto svarstymą, kuriame paaiškėjo, kad K. J. priklausiusios žemės dalyje yra projektuojami žemės sklypai V. D. ir B. S.. Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos veiksmai buvo apskųsti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri skundo netenkino, nurodydama, kad Džiugelių žemės sklypas yra privati žemė, paveldėta po N. J. ir L. J. mirties, tačiau nebuvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. A. J. turėjo teisę gauti ginčijamoje vietoje žemės sklypą ne tik kaip asmeninio žemės sklypo naudotoja ir teisės atkurti nuosavybės teises į P. D. žemę turėtoja, bet ir kaip K. J. sutuoktinė, įgijusi teisę atkurti nuosavybės teises į jo turėtą žemės sklypą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 ,,Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) 22 punktas nustato, kad kaimo vietovėje prie vienkiemių savininkams grąžinama ne mažiau kaip 3 ha žemės naudmenų. Nurodė, kad 2011 m. vasario 2 d. gavo ginčijamą sprendimą ir įsakymą, kurie yra neteisėti ir naikintini. J. J. (J.) mirė 1933 metais ir 1940 metais jau nebuvo žemės savininku. Iš 1992 m. sausio 15 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymos Nr. 03-2-J matyti, kad jis žemės savininku buvo dar 1928 metais, o jau 1936 metais žemės savininku įrašyti J. J. (J.) įpėdiniai. Kadangi J. J. (J.) 1940 metais nebuvo žemės savininkas, nei L. J., nei N. J. nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos. 1940 metais žemės savininku buvo A. J. vyras K. J., todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į jo valdytą 8,12 ha žemę. Posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jo tetai A. J. grąžinta tik 0,68 ha, o ne 2 ha žemė. Žemė, esanti prie A. J. sodybos, buvo išdalinta J. vaikams. Iki nacionalizacijos buvo atlikti žemės matavimai, kuriuos tvarkė šeimos galva - K. J.. A. J. po K. J. mirties buvo ištekėjusi, t. y. kurį laiką buvo V., tačiau tai neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui. Be to, A. J. negrąžinta visa jos tėvo žemė. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą nurodė, kad N. J., A. R., J. J. ir L. J. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. (J.) iki nacionalizacijos turėtą 10,50 ha žemę, buvusią Dievogalos k., Zapyškyje. Minėtiems asmenims nuosavybės teisės atkurtos. A. J. po K. J. mirties ištekėjo ir pakeitė pavardę į V.. Vėliau ji išsituokė ir pasikeitė pavardę į J.. A. J., sudarius antrą santuoką, prarado teisę atkurti nuosavybės teises tiek į sutuoktinio K. J., tiek į jo tėvo J. J. (J.) nuosavybės teise turėtos žemės dalį. A. J., pagal Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. patvirtintą išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,85 ha buvusio žemės savininko P. D. valdytą žemę. Kauno rajono Zapyškio apylinkės savivaldybės tarybos I šaukimo 25-os sesijos 1994 m. vasario 28 d. sprendimu A. J. buvo paskirta 2 ha žemė asmeniniam ūkiui. 2002 m. rugsėjo 4 d. prašymu ji pageidavo, kad už išvadoje numatytą žemę būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn jos naudojamas 0,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypas ir žemės sklypas po jai priklausančiais pastatais. Kauno apskrities viršininko 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 02-05-6277, patvirtintame Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, A. J. suprojektuoti Dievogalos k., 0,5074 ha namų valdos žemės sklypas Nr. 309-1 ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. 309-2.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys Janutė A. D. ir V. D. prašė skundą atmesti. Jų atstovė, advokatė posėdžio metu paaiškino, kad A. J. 1992 m. spalio 27 d. pateikė prašymą Kauno rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. turėtą 8 ha žemės sklypą, tačiau reikšdama tokį prašymą ji nepateikė įrodymų, kad būtent K. J. iki nacionalizacijos valdė 8 ha žemės sklypą, esantį Dievogalos k., Zapyškio sen., Kauno raj. Nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančių įstatymų tikslas - atkurti nuosavybės teises asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ir kitaip nusavintas. Kitų asmenų teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės. TSRS sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją, buvo panaikinta privatinės nuosavybės teise grindžiama ūkio sistema. Atkuriant nuosavybės teises į žemę nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Teisę atkurti nuosavybės teisės į J. J. (J.) valdytą žemę įgijo jo vaikai, kurie nustatytu laiku pateikė prašymus. Aplinkybė, kad 8 ha žemės savininkas Dievogalos sen., Dievogalos k., nacionalizacijos metu buvo A. J. buvęs sutuoktinis K. J., nėra pagrįsta jokiais įrodymais. A. J. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau prašymo pateikimo metu ji jau buvo ištekėjusi ir išsituokusi su antruoju vyru, todėl nepatenka į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą subjektų ratą. A. J. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. iki nacionalizacijos valdytą 2,85 ha žemės sklypą. 2010 m. birželio 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-6277 patvirtintame Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte A. J. Dievogalos k. suprojektuoti 0,5074 ha namų valdos ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypai. Taip buvo įgyvendinta A. J. valia, kurią ji išreiškė 2002 m. rugsėjo 4 d. prašyme ir atkurta nuosavybės teisė į 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Kauno r. sav., Zapyškio sen., Dievogalos k. A. J. 1994 m. vasario 28 d. Kauno rajono Zapyškio apylinkės Tarybos sprendimu buvo skirta 2 ha asmeninio ūkio žemės, kuri buvo prie jos sodybos. Nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą, reikšdamas reikalavimą - atkurti nuosavybę ne į mažesnio nei 3 ha ploto žemės sklypą. Pareiškėjas, 2011 m. vasario 2 d. gavęs dokumentus iš Nacionalinės žemės tarnybos, gavo ir 2000 m. rugsėjo 15 d. pažymą Nr. 271, kurioje nurodyta, kad į J. J. (J.) valdytą žemę atkurta nuosavybė A. R. bei J. J., tačiau minėti asmenys nėra įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Panaikinus pareiškėjo ginčijamus sprendimus ir įsakymus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės L. J. ir N. J., tretiesiems suinteresuotiems asmenims nekils jokios teisinės pasekmės, nes neginčijami paveldėjimo teisės liudijimai, kurių pagrindu joms nuosavybės teise priklauso žemės sklypai Dievogalos k. Prašė skundą atmesti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kaip nepagrįstą.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. 2001 m. gruodžio 20 d. išvada (b. l. 11), Kauno valstybinio archyvo 1993 m. birželio 12 d. pažymėjimu Nr. J-108 (b. l. 13), paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą (b. l. 24), liudijimu (b. l. 25), Kauno apskrities viršininko 2001 m. spalio 22 d. sprendimais ir įsakymu (b. l. 38-40), Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. sausio 15 d. pažymėjimu Nr. 03-2-J (b. l.41), 2000 m. rugsėjo 15 d. pažymomis (b. l. 42-43), mirties akto įrašu Nr. 19 (b. l. 63), santuokos sudarymo akto įrašu Nr. 424 (b. l. 64), ištuokos akto įrašu Nr. 166 (b. l. 65), paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą (b. l.74-77), paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą (b. l. 79-80), planais (b. l. 86-87, 106) bei Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 604 ir Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 3-19 esančiai dokumentais nustatyta, kad 1933 metais mirus J. J. (J.), jo nuosavybę valdė įpėdiniai. L. J., A. R., N. J. ir J. J. atkurtos nuosavybės teisės į jo iki nacionalizacijos valdytą žemę. A. J. nuosavybės teisės neatkurtos, nes mirus sutuoktiniui K. J., susituokė su R. V. ir prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Mirus A. J., palikimą priėmė ir paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą gauti pageidavo V. S.. A. J., netekus teisės atkurti nuosavybės teises į J. J. (J.) nuosavybę, tokios teisės neteko ir pareiškėjas V. S..
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog Kauno valstybinio archyvo 1993 m. birželio 12 d. pažymėjime Nr. J-108 ,,Dėl žemės“ nurodyta, kad 1927 m. lapkričio 19 d. Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, žemės rūšiavimo komisijos 1927 metų nutarimų knygoje savininku įrašytas J. J., Zapyškio valsčiuje, Dievogalos sen. turėjęs 8,12 ha žemės. Kauno apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtinio archyvinio fondo dokumentuose 1945–1946 metais Zapyškio valsčiuje, Dievogalos k. ūkinėje knygoje įrašytas J. K. (J.) ūkis. Šeimos narių sąraše įrašyti asmenys: J. K., J. - šeimos galva, J. T., J. A., J. V.. Nurodyta, kad nerasta informacijos apie K. J. Z. valsčiuje, Dievogalos k., iki 1940 metų turėtą žemę bei kada jis ją įsigijo (b. l. 13). Iš Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. sausio 15 d. archyvo pažymėjimo Nr. 03-2-J matyti, kad žemės tvarkymo projekto 1936 m. spalio 24 d. protokole įrašyti sklypo Nr. 11 savininkai – J. J. (J.) įpėdiniai. Remdamasis nurodytų dokumentų visetu teismas padarė išvadą, kad mirus J. J. (J.) nebuvo konkrečiai nustatytas jo teisių perėmėjas ir naujasis žemės savininkas. Nors byloje esantys rašytiniai dokumentai nesuteikia informacijos, kas po J. J. (J.) mirties iki nacionalizacijos buvo žemės savininkas, tačiau teismas šio skundo ribose minėtos aplinkybės negali vertinti kaip ginčijamų aktų neteisėtumo ir naikinimo pagrindo. Teismas laikėsi pozicijos, kad J. J. (J.) mirė nepalikęs testamento, kuriame būtų konkrečiai nurodytas jo teisių ir pareigų perėmėjas, todėl ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis faktu, kad iki 1933 metų žemės savininkas buvo J. J. (J.). Be to, pareiškėjas V. S., ginčydamas administracinius aktus, nenurodo jokių kitų jų neteisėtumą pagrindžiančių argumentų ir nepateikia tai patvirtinančių įrodymų.
Šalies argumentai
Nurodo, kad N. J., A. R., L. J. (J. J. dukros) ir J. J. (J. J. sūnaus Vinco žmona) pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. (J.) iki nacionalizacijos turėtą 10,50 ha žemės plotą, esantį Dievogalos k., Zapyškio vals., Kauno apskr. Iš Nuosavybės teisės atkūrimo bylos Nr. 604 matyti, kad N. J. 2001 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 52/14176 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,63 ha žemės (b. l. 8), A. R. Kauno apskrities viršininko 1999-03-03 sprendimu Nr. 52/9668 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,62 ha žemės (b. l. 36), Leokadijai J. K. apskrities valdytojo 1995 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 52-558 atkurtos nuosavybės teisės į 0,63 ha žemės ir Kauno apskrities viršininko 2001 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 52/14175 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos į 2 ha žemės ir J. J. 2001 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 52/14177 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,62 ha žemės (b. l. 7). Iš Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. rugsėjo 15 d. pažymų Nr. 271, Nr. 270 ir Nr. 272 dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų, matyti J. J. (J.) turėtos žemės paskyrimo subjektai ir konkretus jiems tenkantis žemės dydis. Todėl, remiantis išdėstytų aplinkybių visetu, teismas konstatavo aplinkybę, kad minėtiems asmenims nuosavybės teisės į J. J. (J.) žemę buvo atkurtos.
Teismas, remdamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, atsižvelgęs į tai, kad neginčytinas faktas, jog K. J. buvo J. J. (J.) sūnus ir faktiškai taip pat turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (b. l. 10), tačiau kadangi mirė 1987 m. gegužės 28 d., jis nebegalėjo pasinaudoti teise dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. 1992 m. spalio 27 d. pateikė Kauno rajono Zapyškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises (Nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 3–19, b. l. 3). A. J. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą išduotas 1993 m. liepos 9 d., todėl ji, kaip K. J. sutuoktinė ir paveldėtoja, turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tokią teisę galėjo realizuoti tik tol, kol juridiškai išlaikė K. J. sutuoktinės (našlės) statusą (b. l. 24). R. P. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.7 straipsnio 2 dalimi ir 3.49 straipsniu, konstatavo, jog tam, kad A. J. turėtų teisę į K. J. tenkančią nuosavybės teisių atkūrimo dalį į J. J. (J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę, ji neturėjo sudaryti naujos santuokos. Kaip matyti, A. J. po sutuoktinio K. J. mirties, 1991 metais sudarė naują santuoką su R. V. ir pakeitė pavardę į V. (b. l. 64). Tai reiškia, kad Įstatymo 2 straipsnio prasme, pasibaigus santuokai su K. J. dėl jo mirties ir A. J. sudarius naują santuoką, pasibaigė visi turtiniai ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės jų teisės ir pareigos. Todėl A. J. pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti laikoma pretendente į J. J. nuosavybės teise turėtos žemės susigražinimą, nes įstatymas nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisę į turtą savininko vaiko sutuoktiniui, kai šis sudaro naują santuoką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-442/2003 V. Č. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A2-143/2007).
Konstatavo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas V. S. yra tetos A. J. teisių perėmėjas. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi. Todėl, jei asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra praradęs tam tikrą teisę, jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šios teisės negali įgyti, t. y. negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartis, administracinė byla Nr. A6-212/2007). Tai reiškia, kad A. J., susituokus su R. V. ir netekus teisės atkurti nuosavybės teisių į J. J. (J.) sūnui K. J. tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, tokios teisės neteko ir pareiškėjas V. S.. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių pareiškėjo reikalavimas dėl sprendimų ir įsakymų panaikinimo yra nepagrįstas, o reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus įpareigojimo atkurti nuosavybės teises A. J. į buvusią K. J. žemę yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su pirmuoju skundo reikalavimu ir yra išvestinio pobūdžio.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybos Kauno rajono skyrių atkurti nuosavybės teises A. J. į P. D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Teismas nurodė, kad iš Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 3-19 esančios Alytaus apskrities viršininko administracijos išvados, matyti, kad A. J. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 2,85 ha buvusio savininko P. D. valdytos žemės. A. J. 2002 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą. 2010 m. birželio 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-6277 patvirtintame Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte A. J. Dievogalos k. suprojektuoti 0,5074 ha namų valdos ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypai. Minėtu įsakymu buvo įgyvendinta A. J. prašyme išreikšta valia, t. y. jai suformuotas namų valdos žemės sklypas ir asmeninio ūkio žemės sklypas. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. žemę yra įgyvendinamas, todėl reikalavimas - dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių atkurti nuosavybės teises A. J. į P. D. žemę, teismo vertinimu, yra nepagrįstas ir išankstinio pobūdžio.
III.
Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 156–158) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinis teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.
Nurodo, jog J. J. buvo miręs 1933 m., tai žemės nacionalizavimo metu jis jau nebuvo žemės savininkas ir į jo žemę ginčijamais įsakymais ir sprendimais nuosavybės teisės tretiesiems asmenims negalėjo būti atkurtos, todėl ginčijami sprendimai ir įsakymai vien dėl šio pažeidimo turėjo būti panaikinti. Kaip matyti iš esamos byloje Lietuvos Valstybinio archyvo 1992 m. sausio 15 d. pažymos Nr. 03-2-J bei 1993 m. birželio 12 d. pažymos Nr. J-108 J. J. žemės savininku buvo tik 1927 m., o jau 1936 m. žemės tvarkymo projekto protokole žemės savininkai įrašyti J. J. įpėdiniai. Tos pačios pažymos tęsinyje yra nurodyta, kad Lietuvos Statistikos valdybos archyviniame fonde visuotinio gyventojų surašomo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose įrašytas ūkininkas K. J.. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad, be K. J., buvo kiti jo žemės paveldėtojai. Net jei ir sutiktume su teismo aiškinimu, kad po J. J. mirties jo žemę paveldėjo jo vaikai, tai visiškai neaišku, kokiu teisiniu pagrindu nuosavybės teisės buvo atkurtos tretiesiems asmenims į K. J. paveldėtą žemę po jo mirties. J. J. turėjo 1927 m. 8,12 ha žemės, o nuosavybės teisės atkurtos į 10,50 ha žemės. Įstatymas nenumato, kad nuosavybės teisės atkuriamos į brolių ar seserų turėtą nekilnojamąjį į turtą.
Mano, jog teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje nustatytas teismingumo taisykles ir išeidamas už skundo ribų, nustatė juridinį faktą, kad tretieji suinteresuoti asmenys N. J. ir J. ir kt. po J. J. mirties 1933 m. paveldėjo jo žemę nors tokio prašymo pateikta nebuvo.
Mano, kad teismas nepagrįstai taiko ir aiškina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį. Teigia, kad A. J. buvo ne buvusio savininko vaiko sutuoktinė, o buvusio savininko K. J. sutuoktinė. Pabrėžia, kad nors ne kartą buvo kreiptasi į Kauno rajono žemėtvarkos tarnybą dėl nuosavybės atkūrimo, tačiau klausimo sprendimas buvo vilkinamas.
Mano, jog nepagrįstas teismo motyvas, kad A. J., sudariusi 1991 m. spalio mėn. 14d. santuoką, prarado teises atkurti nuosavybės teises į žemę.
Pabrėžia, jog Nurodytą santuoką A. J. nutraukė 1992 m. rugpjūčio 24 d., todėl priimant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą buvo ją nutraukusi ir nebuvo jokių kliūčių atkurti jai nuosavybės teises, kaip vienintelei K. J. turto paveldėtojai. Priimdama 1987 m. K. J. palikimą, ji paveldėjo ne tik esamą turtą, bet ir jo teises.
Nurodo, jog pagal tuo metu galiojusio Lietuvos santuokos ir šeimos kodekso 33–34 straipsniu ir CK 3.49 straipsnį santuoka pasibaigia sutuoktiniui mirus arba ją nutraukus įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teismo motyvas, kad A. J. santuoka pasibaigė jai sudarius antrąją santuoką po vyro mirties neatitinka santuokos pasibaigimo sampratos. Be to, toks Lietuvos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo 2 straipsnio aiškinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio sampratai, nustatančiai visų piliečių lygybės principą prieš įstatymą. Priešingu atveju būtų varžoma piliečių laisvė sudaryti po sutuoktinio mirties santuoką.
Mano, jog sprendžiant šioje byloje nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos CK 573 straipsnio (1964 m. redakcijos) bei CK 5.11 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 573 straipsnį buvęs sutuoktinis netekdavo teisių į palikimą tik tuo atveju, jei jis santuoką nutraukdavo iki palikėjo mirties. Mirus sutuoktiniui naujos santuokos sudarymas neturėjo ir neturi įtakos paveldėjimo santykiams. Pastebi, kad sprendžiant pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę ratą, yra vadovaujamasi ne šeimos teisiniais santykiais, o paveldėjimo teisės normomis.
Teigia, jog pagrindinis pareiškėjo skundo motyvas, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos tretiesiems asmenis į J. J. (J.), mirusio 1933 m., žemę, nors jis pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio l dalies 3 punktą nebuvo asmuo, į kurio žemę galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, tačiau teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino. Todėl mano, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, o teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101–102) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas tinkamai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokio pobūdžio bylose.
Pirmosios instancijos teismas sprendime pakankamai plačiai pasisakė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. (J.) iki nacionalizacijos turėtą 10,50 ha žemės, buvusią Dievogalos k., Zapyškyje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad 2012 m. kovo 5 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu joks juridinę reikšmę turintis faktas nebuvo nustatytas.
Mano, kad teismas pagrįstai nustatė, kad A. J. prašymo padavimo metu nebuvo tinkamas subjektas prašymui paduoti į buvusio sutuoktinio K. J. tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, kadangi subjektų ratas yra aiškiai apibrėžtas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos. Tam, kad A. J. turėtų teisę į K. J. tenkančią nuosavybės teisių atkūrimo dalį į J. J. (J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę, ji neturėjo sudaryti naujos santuokos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Janutė A. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. S. apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš Vytauto S. J. A. D. turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Nurodo, jog A. J. 1992 m. spalio 27 d. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. turėtą 8 ha žemės sklypą, esantį Dievogalos km. Zapyškio sen. Kauno r., tačiau reikšdama minėtą prašymą, A. J. nepateikė atsakovui įrodymų, kad būtent K. J. iki nacionalizacijos valdė 8 ha žemės sklypą, esantį Dievogalos km., Zapyškio sen., Kauno r.
Atsižvelgiant į tai, kad yra išlikę tik rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, jog dar 1927 m. žemę, esančią Dievogalos seniūnijoje, Dievogalos kaime, valdė J. J., o po to jo nuosavybę valdė jo įpėdiniai (1940 m. kovo 1 d.) (matyti, kad tų įpėdinių buvo ne vienas, nes vartojama daugiskaitos forma), tai teisę atkurti nuosavybę į Dievogalos seniūnijoje, Dievogalos kaime, J. J. valdytą žemę įgijo jo vaikai, kurie nustatytu laiku pateikė prašymus dėl nuosavybės atkūrimo. Kadangi nebuvo nustatyta, ar nacionalizacijos metu jau buvo priimtas palikimas po J. J. mirties, tai laikytina, kad žemės savininku buvo išlikęs palikėjas J. J.. Tuo tarpu pareiškėjo V. S. reiškiamas reikalavimas, jog 8 ha žemės sklypo savininku Dievogalos seniūnijoje, Dievogalos kaime, nacionalizacijos metu buvo A. J. buvęs sutuoktinis K. J., yra nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, kadangi anksčiausi duomenys apie K. J. nuosavybės teisę į žemę yra tik 1945–1946 metų laikotarpio.
Šalies argumentai
Be to, A. J. pateikė prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į jos sutuoktinio K. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau iš tiesų prašymo pateikimo metu A. J. jau buvo ištekėjusi ir išsituokusi su antruoju sutuoktiniu, todėl nepatenka į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą subjektų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą.
Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nutyli aplinkybę, jog minėta informacija, kad A. J. nėra subjektas, turintis teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, A. J. buvo suteikta dar 1995 metais, bei 2006 metais. Taigi, A. J. privalėjo per vieną mėnesį nuo individualaus akto (kuriuo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į K. J. valdytą žemės sklypą, nurodant, kad A. J. nėra tinkamas subjektas) įteikimo dienos pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas siekia įrodyti, kad 1940 m. įvykdytos nekilnojamojo turto nacionalizacijos metu visą J. J., mirusio 1933 m., nekilnojamąjį turtą valdė jo sūnus K. J., o vienintelė K. J. turto paveldėtoja – pareiškėjo teta A. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylos išsprendimui reikšmės neturi, kadangi pirmiausiai yra nustatytina, ar A. J., kaip K. J. turto paveldėtoja, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į J. J. ar K. J. (šiuo atveju nėra esminė aplinkybė, į kurio savininko) nuosavybės teise valdytą turtą.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kt.), bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, kitaip tariant subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-143/2007).
Įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnis (redakcija, galiojusi prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu) numatė, kad buvusiam savininkui mirus nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Sąvokos „sutuoktinis“ paaiškinimas įstatyme nepateiktas, tačiau ši sąvoka, ją vartojant nuosavybės teisių atkūrimo kontekste, yra išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248-143/2007. Šioje nutartyje, pasitelkus Civilinio kodekso trečiosios knygos, reglamentuojančios šeimos santykius, nuostatas (3.7 straipsnio 2 dalies, 3.49 straipsnio) išaiškinta, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjo teta A. J. po buvusio turto savininko K. J. mirties sudarė santuoką su R. V. ir prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo metu buvo praradusi teisę pretenduoti į K. J. turėtą žemę. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu A. J. buvo nutraukusi santuoką su R. V. neatkuria A. J. K. J. sutuoktinės statuso. Taigi ji prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu negalėjo būti laikoma K. J. sutuoktine ir tuo pačiu negalėjo pretenduoti į jo turėtą turtą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą.
Dėl skundo prašymo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybos Kauno rajono skyrių atkurti nuosavybės teises A. J. į P. D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis reikalavimas yra išankstinio pobūdžio, todėl atmestinas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo V. D. pateikė prašymą atlyginti teismo išlaidas: 1 000 Lt, sumokėtų advokatei Dianai Višinskienei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad priimtas trečiajam suinteresuotam asmeniui palankus sprendimas, ji turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą. Kaip matyti iš atstovavimo sutarties (b. l. 168), V. D. atstovavo advokatė Diana Višinskienė. V. D. prašyme nurodo, kad patyrė 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už konsultacijas bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. 1000 Lt sumokėjimą advokatei D. Višinskienei patvirtina 2012 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitas. Bylos medžiaga rodo, kad V. D. atstovavusi advokatė D. Višinskienė parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 163-167).
Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, jog priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant priteistiną užmokestį už V. D. suteiktas paslaugas, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir pagrindu imamas 800 Lt dydžio MMA (paslaugos buvo suteiktos po 2008 m. sausio 1 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad už advokato konsultaciją turi būti priteistina vadovaujantis Rekomendacijų 8.18, 9, 10 punktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-29/2012). V. D. nenurodo, kokios trukmės konsultacijas jai teikė advokatė D. Višinskienė, tačiau vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, be to, atsižvelgiant į aplinkybę, kad ši advokatė atstovavo V. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į tai, kad bendra prašoma atlyginti suma nesiekia Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (Rekomendacijų 8.2 punktas), trečiajam suinteresuotam asmeniui V. D. priteistinas 1 000 Lt užmokestis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiajam suinteresuotam asmeniui V. D. iš pareiškėjo V. S. priteisti 1 000 Lt teismo išlaidų.
Nutartis neskundžiama.