Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-183-926/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-17
Bylos Nr.: 1A-183-926/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
Nuteistasis: R. T.
Advokatai: Ona Klinavičienė

Kategorijos

2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-183-926/2021Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00154-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1.;

2.4.7.; 2.4.8.; 2.4.9.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorui Arūnui Juknevičiui,nuteistajam R. T.,nuteistojo gynėjai advokatei Onai Klinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. (toliau – R. T.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 5 dalimis, šios bausmės vykdymas atidėtas 7 (septyniems) mėnesiams, paskiriant R. T. intensyviąją priežiūrą, įpareigojant R. T. neišeiti iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, dirbti/tęsti darbą ar registruotis Užimtumo tarnyboje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki faktinio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. R. T. Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto momento, neturėdamas leidimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 10 dalį, 32 straipsnio 1 dalį, savo gyvenamojoje vietoje – sodyboje (duomenys neskelbtini), priklausančioje M. T., neteisėtai laikė pagrindinę šaunamojo ginklo dalį – pramoninės gamybos (Rusija), vienavamzdžio, lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo „IžK“ modelio šautuvo, tikėtinu numeriu K4630, buožę, atramą su užraktu ir paleidžiamuoju – skeliamuoju mechanizmu, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamų „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, 8 vnt. pramoninės gamybos 16 kalibro šovinių, o nuo 2019 m. birželio 27 d. – 1 vnt. pramoninės gamybos 12 kalibro šovinį „Sellier and Bellot“, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamų „B“ kategorijos ginklams, iki 2020 m. vasario 13 d. 08.35 val., kol šiuos neteisėtai laikomus šaudmenis ir šaunamąjį ginklą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato pareigūnai kratos metu rado ir paėmė.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. T. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; arba, pritaikius BK 37 straipsnį, R. T. inkriminuotą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės; arba už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirti jam švelnesnę nei 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalimi, sumažintos bausmės vykdymą atidėti trumpesniam terminui.

Šalies argumentai

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors spręsdamas R. T. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų – policijos pareigūnų, parodymais, tačiau neįvertino, kad krata nuteistojo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta 2020 m. vasario 13 d., o teisme šie liudytojai apklausti tik 2020 m. spalio 19 d. Nuteistojo vertinimu, per aštuonis mėnesius pareigūnai atliko daugybę ikiteisminio tyrimo veiksmų, todėl galėjo suklysti teisme nurodydami tam tikras faktines aplinkybes. Be to, lyginant liudytojų S. S. ir A. B. parodymus, juose įžvelgiami tam tikri prieštaravimai, kurių skundžiamame nuosprendyje teismas neaptarė ir neanalizavo, kitais įrodymais jų nepašalino. Šioje vietoje pažymima, kad liudytoja S. S. teisme nurodė, kad buvo gauta duomenų, jog iš medžiotojų būrelio pavogtos vaizdo kameros gali būti R. T. gyvenamojoje vietoje. Tačiau, šis teiginys neatitinka kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, kadangi savo tarnybiniame pranešime ji teigė, kad dėl 3 vnt. vaizdo stebėjimo kamerų vagystės žala buvo padaryta ne medžiotojų būreliui, bet UAB „A. K.“. Nuteistasis pabrėžia, kad S. S. ir A. B. parodymai apie buožės suradimo aplinkybes bei S. S. gebėjimą matyti, ką kratos metu darė A. B., taip pat nesutampa, prieštarauja ne tik vieni kitiems, bet ir bylos medžiagai. Pvz. S. S. teigė, jog dalyvavo iš seifo išimant šovinį, o A. B. parodė, kad S. S. prie seifo nebuvo. Tačiau, ir šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepašalino.

2.2. Apeliantas pažymi, kad 2020 m. vasario 13 d. kratos protokole yra užfiksuotas atidaryto seifo vaizdas. Tačiau, nuotraukų prieš atidarant seifą, nėra. Nėra ir viršutinių durelių atidarymo ar šovinio radimo faktą fiksuojančių nuotraukų. Kas atrakino seifą, R. T. nematė. Seifo duryse yra lentynėlė, kurioje buvo laikomas atskiro skyrelio seifo viršuje raktas. Tą raktą paėmė ir viršutinį skyrelį atrakino pareigūnas A. B.. Seifas yra siauras — 40 cm, todėl A. B. būnant prie pat seifo ir atidarant viršutinį jo skyrelį, šio skyrelio vidaus nesimatė. Iš jo pareigūnas ištraukė 12 kalibro šovinį. R. T. neginčija, kad šovinys buvo surastas seifo viršutiniame skyrelyje, kur iki ginklų ir šovinių pateikimo policijai (kiek ankščiau) buvo saugomi visi šoviniai, tačiau negali tvirtinti, kad šovinys buvo matomas. Ši aplinkybė itin svarbi, kadangi neabejotina, jog kiek ankščiau policijos pareigūnams savanoriškai atidavęs turėtus ginklus ir šovinius, R. T. neturėjo jokio tikslo pasilikti vieno šovinio seife, todėl neatmestina versija, jog šio šovinio jis galėjo tiesiog nepamatyti. Nors tame pačiame protokole nurodyta, kad šautuvo buožė gulėjo ant krosnies viršaus, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad nuotraukoje matoma ir lentos dalis su šviežiomis atplaišomis per visą jos ilgį, kas iš esmės patvirtina R. T. parodymus, jog pareigūnas, siekdamas surasti komentuojamą šautuvo buožę, pašalino lentą, ją atlupdamas, nors šį faktą ir neigė.

2.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad specialistas R. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, jog pas R. T. rasta buožė nėra šautuvas, o šaunamojo ginklo dalis, tačiau, jokie kiti tyrimo būdai be mikroskopo, siekiant nustatyti jo numerį bei galimą priklausomumą, nebuvo taikomi. Iš kelių tyrimo metodų tiesiog buvo pasirinktas apžiūrimasis, kuris, nustatant ginklo numerį, nebuvo informatyvus. Tokiu būdu nebuvo išnaudotos galimybės ne tik nustatyti ginklo numerio, bet ir savininko, jeigu ginklas buvo registruotas nustatyta tvarka ginklų fonde. Šioje vietoje, pasak nuteistojo, įvertintina ir tai, kad, R. T. tėvas M. T. nurodė, jog kiek ankščiau jis buvo radęs šautuvo buožę ir ją parsinešęs namo, už ką jis buvo nuteistas. Tiek šis ginklas, tiek ir kratos metu R. T. gyvenamojoje vietoje rasta ginklo dalis buvo apvyniotos lipnia juosta, tačiau ši lipni juosta nebuvo tiriama, nebuvo atliekama daktiloskopinė ekspertizė. Spalvos sutapimas nebuvo tiriamas.

2.4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. T. savo kaltės nepripažino. Byloje taip ir liko nepaneigtas faktas, kad R. T. namuose rastas šovinys galėjo būti paliktas netyčia nuo to laiko, kai į policijos komisariatą jis pridavė kitus savo ginklus ir šaudmenis. Tuo tarpu tai, kad kratos metu apeliantas nurodė, jog striukė, kurios kišenėje buvo surasti 8 vnt. 16 kalibro šovinių, priklauso draugui, o teisme pripažino, kad striukė priklauso jam, nereiškia, kad jis meluoja. Kratos metu jis patyrė šoką, buvo susijaudinęs, parodymų, duotų kratos metu, savo parašu nepatvirtino. Apeliantas pripažįsta, kad striukė yra jo, tačiau, jos kišenėje surasti 8 vnt. 16 kalibro šovinių priklauso asmeniui, iš kurio R. T. ketino pirkti ginklą. Šoviniai liko jo striukės kišenėje po neįvykusio sandorio, apie tuos šovinius nuteistasis buvo pamiršęs. Nesutinkama su teismo motyvais, jog R. T. parodymai dėl buožės suradimo aplinkybių prieštaravo liudytojų S. S. ir A. B. parodymams, kadangi teismas neįvertino prieštaravimų šių liudytojų parodymuose.

2.5. Šių duomenų visumoje R. T. sprendžia, kad šovinius jis laikė ne tyčia, bet esant nusikalstamam nerūpestingumui. Tuo tarpu kvalifikuojant BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką būtina nustatyti, kad asmuo veikė tyčia, todėl jo veiksmai – šovinių laikymas, šiuo atveju negali būti kvalifikuojami pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Dėl ginklo dalies laikymo R. T. pabrėžia, kad nėra sąsajumo tarp jo ir šios ginklo dalies, nes apie jos buvimą apeliantas nieko nežinojo.

2.6. Be išdėstytų faktinių aplinkybių apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu netaikyti R. T. atžvilgiu BK 37 straipsnio nuostatų. Pasak apelianto, jis buvo užmiršęs, kad striukės kišenėje yra 8 vnt. šovinių. Pareigūnė šiuos šovinius rado tik tikrindama kišenes, nes nebuvo akivaizdžių požymių, jog kišenėje kažkas yra. Vienas šovinys buvo seifo viršutiniame atskirai užrakintame skyrelyje. Seifas pritvirtintas prie sienos ir grindų. Ant seifo sudėtos dėžutės su tūtelėmis. Seifas yra vaikams draudžiamas daiktas, be to, jis visuomet laikomas užrakintas. Apie ginklo dalį nežinojo nei jis, nei M. T., šios dalies niekas nematė. Apie keliamą pavojų aplinkiniams teismas daro tik prielaidas, nepagrįstas įrodymais. Šoviniai nėra draudžiami apyvartoje, jie gali būti naudojami, turint nustatyta tvarka išduotą leidimą. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą bei teismų praktiką, nuteistojo įsitikinimu, yra pagrindas pripažinti, kad jo padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga R. T. traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme.

2.7. Nesutinkant su R. T. paskirta bausme, teigiama, kad, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, apeliantas ne tik dirba UAB „B.“, bet ir yra ūkininkas, vykdantis individualią veiklą. Ši aplinkybė nurodyta jo charakteristikoje (Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos) bei VSDFV pažymoje (vykdantis individualią veiklą nuo 2015 m. sausio 1 d.). Ši aplinkybė yra itin reikšminga, todėl nuteistojo anketiniai duomenys, minimi skundžiamame nuosprendyje, turėtų būti patikslinti. Tuo tarpu dirbant žemės ūkyje ar vykdant miško kirtimo darbus, laikytis teismo skirto ribojimo – įpareigojimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., labai sudėtinga. Vykdant individualią veiklą, nėra galimybės pateikti dokumentą, patvirtinantį faktinį darbą. Be to, R. T. yra jauno amžiaus, nėra įrašytas į psichoneurologinio kabineto įskaitą. Nors jis nėra susituokęs, tačiau gyvena faktiniuose šeiminiuose santykiuos, augina du vaikus, vienam iš jų pripažintas neįgalumas.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja O. Klinavičienė ir nuteistasis pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

5. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo Alytaus apylinkės teismo nuosprendžio turinį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus bei teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis, pagrįstai atmesdamas nuteistojo R. T. pateiktas analizuojamo įvykio versijas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tiek tarpusavyje, tiek ir kitų objektyviai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik nuteistojo apeliaciniame skunde savaip pateikiamomis, tačiau objektyviais bylos duomenimis nepatvirtintomis analizuojamo įvykio versijomis, nėra pagrindo. Nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neabejotinai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti ir skundžiamame nuosprendyje betarpiškai aptarti įrodymai, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja.

6. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. T. gyvenamojoje vietoje – sodyboje (duomenys neskelbtini), priklausančioje M. T., kratos metu buvo rasta šaunamojo ginklo dalis – pramoninės gamybos (Rusija), vienavamzdžio, lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo „IžK“ modelio šautuvo, tikėtinu numeriu K4630, buožė, atrama su užraktu ir paleidžiamuoju – skeliamuoju mechanizmu, priskiriamų „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, 8 vnt. pramoninės gamybos 16 kalibro šovinių bei 1 vnt. pramoninės gamybos 12 kalibro šovinys „Sellier and Bellot“. Šių aplinkybių, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, R. T. neneigė. Joms neprieštarauja ir apeliaciniame skunde. Tačiau, nesutinka, kad jo gyvenamojoje vietoje rastus šovinius ir ginklo dalį jis laikė tyčia, nurodydamas, kad ginklo dalis galimai priklausė dar jo seneliui, apie jos buvimą namuose jis nežinojo, 16 kalibro šoviniai buvo užsilikę dar nuo to laiko, kai jis turėjo leidimą laikyti ir įsigyti ginklus ir ketino įsigyti 16 kalibro šautuvą, o 12 kalibro šovinys liko seife per aplaidumą, nepastebėjus jo ir neperdavus policijai, kai buvo perdavinėjami kiti jam priklausę šoviniai ir ginklai, panaikinus jo leidimą laikyti ir įsigyti ginklus. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, sutikti su šia apelianto versija ir remiantis ja panaikinti skundžiamą nuosprendį, nėra pagrindo.

7. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek jo paties skirtingose proceso stadijose duotų parodymų vertinimas, lyginant juos tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

8. Tuo tarpu R. T. pozicija dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nuosekli. Remiantis liudytojos S. S. parodymais, atliekant kratą R. T. gyvenamojoje vietoje ir striukės kišenėje radus 8 vnt. 16 kalibro šovinių, R. T. nurodė, kad šoviniai jam nepriklauso, striukė, kurioje jie buvo rasti, yra jo draugo, tačiau nurodyti jo kontaktinių duomenų nesugebėjo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pripažino, kad striukė vis tik priklauso jam, tačiau paaiškino, kad šie šoviniai liko striukės kišenėje dar nuo to laiko, kai jis turėjo leidimą laikyti ginklus ir norėjo įsigyti 16 kalibro medžioklinį šautuvą, tačiau jis jam nepatikęs, todėl jo nepirko. Apie tai, kad striukės kišenėje liko bandymo metu naudoti šoviniai, R. T. teigimu, jis buvo pamiršęs. Šios pozicijos jis laikėsi tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniame skunde.

9. Vertinant šiuos R. T. parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą vis tik paminėtina, kad, remiantis jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikyti 16 kalibro šovinių jis negalėjo, nes tai neatitiko jo turimo leidimo. Tokiu atveju taip ir lieka neaišku, kodėl apeliantas siekė įsigyti 16 kalibro šautuvą, kurio tinkamam naudojimui būtų reikalingi ir 16 kalibro šoviniai, kai tokių šovinių jis negalėjo turėti net ir turėdamas galiojantį leidimą laikyti ginklus. Svarbu ir tai, kad R. T. pozicija apie tai, iš kur jis gavo komentuojamus šovinius, taip pat nebuvo nuosekli. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog šovinius prieš maždaug 1,5 metų jis įsigijo iš vieno medžiotojo, iš kurio norėjo įsigyti ir 16 kalibro ginklą. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis jau teigia, kad šoviniai priklausė tam asmeniui, iš kurio jis ketino pirkti ginklą. Apie tai, kad ginklo bandymo metu jis juos buvo įsidėjęs į kišenę, apeliantas tiesiog pamiršo, jei būtų juos prisiminęs, būtų atidavęs jų teisėtam savininkui. Iš aptarto seka, kad, remiantis nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visuma, priešingai nei tai nurodyta jo ikiteisminio tyrimo apklausoje, komentuojami šoviniai jam nepriklausė. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad, apelianto teigimu, tikrasis šovinių savininkas jo niekada neprašė grąžinti jam priklausančius šovinius, šio asmens kontaktinių duomenų (nors ir teigdamas, kad prisiminęs apie šovinių egzistavimą jis būtų grąžinęs juos teisėtam jų savininkui) R. T. nurodyti negalėjo.

10. Aptartų duomenų visumoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad striukė, kurioje buvo rasti minėti šoviniai, kratos metu kabėjo prie krosnies, kur, R. T. teigimu, paprastai būdavo džiovinami šlapi drabužiai. Nors nuteistasis teigia, kad šios striukės jis nedėvėjo apie trejus metus, todėl ir nepastebėjo jos kišenėje buvusių šovinių, tačiau ši apelianto versija atmestina kaip neįtikima. R. T. neneigia, jog jis buvo medžiotojas (nors jokiam medžiotojų būreliui ir nepriklausė). Kamufliažinę striukę, kurioje buvo rasti minėti šoviniai, pasak apelianto, jis dėvėdavo medžioklės metu. Leidimas laikyti šaunamuosius ginklus R. T. buvo panaikintas tik 2018 metais, o šoviniai striukėje, remiantis nuteistojo parodymais, galėjo atsirasti dar 2017 metais. Sprendžiant iš aptartų apelianto parodymų, darytina išvada, kad net ir turėdamas leidimą laikyti šaunamuosius ginklus, tuo laikotarpiu jam neabejotinai užsiimant medžioklės veikla, striukės, kurią paprastai R. T. dėvėdavo medžioklės metu, jis vis tik nedėvėjo (be kita ko, net ir turėdamas leidimą laikyti šaunamuosius ginklus). Tačiau, nepaisant šios aplinkybės, R. T. nedėvint komentuojamos striukės net trejus metus, ji vis tik kabojo matomoje vietoje, kur paprastai buvo džiovinami šlapi drabužiai. Tikėti tokia apelianto pozicija, sujungus jo parodymus į vientisą grandinę ir juose matant ne tik esminių prieštaravimų, bet ir logikos trūkumą, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių tuo, kad R. T. žinojo apie jo striukės kišenėje buvusius šovinius ir juos laikė tyčia.

11. Analogiška išvada iš esmės darytina ir dėl vieno 12 kalibro šovinio, rasto R. T. gyvenamojoje vietoje buvusiame seife (metalinėje dėžėje). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šis šovinys buvo rastas užrakintame seife, užkritęs už guminio kilimėlio, dėl ko, R. T. jo nematė, tačiau šie nuteistojo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Konstatuojant šią išvadą visų pirma paminėtina, kad remiantis 2020 m. vasario 13 d. kratos protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, seifas (metalinė dėžė), priešingai nei savo apeliaciniame skunde tai tvirtina nuteistasis, kratos metu nebuvo užrakintas. Seifo (metalinės dėžės) viršutinėje lentynoje buvo rastas vienas 12 kalibro šovinys (1 t., b. l. 33-34). Apie apelianto minimą guminį kilimėlį, po kuriuo, jo teigimu, buvo užkritęs minėtas šovinys, kratos protokole neužsimenama, be kita ko, pažymint, kad seifas nebuvo užrakintas. Liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas A. B., apžiūrinėjęs komentuojamą seifą kratos metu, taip pat patvirtino, kad seifas nebuvo užrakintas, o 12 kalibro šovinys buvo padėtas ant seifo lentynėlės, jis nebuvo paslėptas, jį buvo galima pamatyti iš karto. Jokio guminio kilimėlio, minimo R. T., šis liudytojas taip pat nenurodė, kas vėlgi paneigia nuteistojo parodymus ir leidžia pagrįstai abejoti jų patikimumu ir objektyvumu.

12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad kratos metu nepagrįstai nebuvo užfiksuotas dar neatidarytas seifas ar šovinio suradimo faktas ir jo buvimo vieta seife (fotonuotraukomis), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pats R. T. neneigia, jog 12 kalibro šovinys buvo rastas komentuojamame seife, ką patvirtina ir kratos protokole užfiksuotos aplinkybės, liudytojui A. B. aiškiai ir detaliai nupasakojus kratos atlikimo eigą ir 12 kalibro šovinio suradimo aplinkybes, šie apeliacinio skundo motyvai jokios reikšmės nuteistojo veiksmų teisiniam vertinimui neturi, todėl išsamiau neanalizuojami. Juo labiau, jog BPK 149 straipsnyje, reglamentuojančiame kratos ir poėmio tvarką, jokie imperatyvūs reikalavimai kratos fiksavimui fotoaparato pagalba, nenumatyti, todėl šiuo atveju pareigūnai pagrįstai veikė savo nuožiūra ir nuotraukomis fiksavo tik tas aplinkybes, kurios buvo reikšmingos nustatant objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje, o būtent: šovinio suradimo vietą ir patį šovinį. Teigti, jog kratą R. T. gyvenamojoje vietoje atlikę pareigūnai pažeidė BPK nustatytą kartos atlikimo tvarką, nėra pagrindo.

13. Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, kad 12 kalibro šovinys buvo rastas nerakintame seife, šovinys buvo aiškiai matomas, apelianto argumentai, kad šovinys tiesiog užsiliko nuo to laiko, kai policijos pareigūnams jis perdavė turėtus ginklus ir šovinius, šio šovinio tiesiog nepastebėjo, atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus nuteistojo parodymuose esančius prieštaravimus, atsižvelgiant į tai, kad jo parodymai skirtingose proceso stadijose skyrėsi iš esmės, kas sudaro pakankamą pagrindą abejoti jų patikimumu, pasikliauti vien tik jo teiginiais dėl tyčios nebuvo jo veiksmuose, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo.

14. Bylos duomenimis, kratos metu R. T. gyvenamojoje vietoje be šovinių buvo rasta ir šaunamojo ginklo dalis. Nuteistasis tvirtino, kad apie jos buvimą jo gyvenamojoje vietoje jis nieko nežinojo, galimai ji priklausė jo mirusiam seneliui. Tačiau ir ši nuteistojo versija bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino, todėl vertintina kaip R. T. pasirinkta gynybos pozicija. Sprendžiant iš byloje surinktų objektyvių įrodymų, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja, komentuojama ginklo dalis buvo rasta ant krosnies (pečiaus) viršaus. R. T. gyvenamoji vieta buvo šildoma minėta krosnimi. Kaip matyti iš kratos protokole užfiksuotų nuotraukų, komentuojama ginklo dalis buvo rasta prie pat krosnies sklendės, kuri naudojama kaskart, kai kūrenama krosnis. Liudytojo M. T. ir paties apelianto parodymais nustatyta, kad už krosnies kūrenimą R. T. namuose nebuvo vieno atsakingo asmens, ją kūrendavo visi, kas tuo metu turėdavo laisvo laiko, iš ko seka, kad tam tikrais atvejais prie krosnies kūrenimo prisidėdavo ir R. T.. Tuo tarpu įvertinus ginklo dalies suradimo vietą, atsižvelgiant į liudytojų S. S. ir A. B. parodymus, jog ginklo dalis buvo atsikišusi ir aiškiai matoma, neabejotina, kad nepamatyti komentuojamos ginklo dalies kūrenant krosnį, analizuojamu atveju nebuvo galimybės. Nors, nesutinkant su liudytojų S. S. ir A. B. parodymais, apeliaciniame skunde teigiama, kad siekdami išimti ginklo dalį iš jos radimo vietos, pareigūnai privalėjo atlupti ją dengiančią lentą, tačiau jokių šį faktą patvirtinančių objektyvių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tuo tarpu remtis vien tik R. T. parodymais, įvertinus juose esančius ir aukščiau aptartus prieštaravimus, nėra pagrindo. Tai, kad jokia lenta kratos metu nebuvo lupama, o ginklo dalis buvo aiškiai matoma, teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek S. S., tiek ir A. B.. Šis faktas užfiksuotas ir kratos protokole, kuriame apie pareigūnų veiksmus atlupant lentą siekiant pašalinti patekimą iki komentuojamos ginklo dalies, neužsimenama. Fotonuotraukose šis faktas taip pat neužfiksuotas. Ir nors apeliantas teigia, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog toje vietoje, kurioje buvo rasta ginklo dalis, lenta yra šviežiai atpleišėjusi, kas neva patvirtina jo teiginius, tačiau vien tai, kad ant lentos matomi tam tikri įbrėžimai, neužfiksavus lentos lupimo fakto objektyviais bylos duomenimis, nepatvirtina prieštaringų R. T. parodymų ir nesudaro pakankamo pagrindo skundžiamo nuosprendžio panaikinimui.

15. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliaciniame skunde detaliai analizuojami S. S. ir A. B. parodymuose esantys neatitikimai, susiję su S. S. galimybėmis matyti, ką kratos metu daro A. B.. Nors S. S. parodė, kad A. B. atidarant seifą ji buvo kartu, o A. B. tvirtino, jog seifą jis atidarinėjo vienas, tačiau vien tik šis faktas, atsižvelgiant į šių liudytojų parodymų visumą, neįžvelgiant juose esminių prieštaravimų dėl byloje nustatytinų esminių faktinių aplinkybių, nesudaro pakankamo pagrindo jų parodymus atmesti kaip nepatikimus ir nesivadovauti jais, sprendžiant R. T. kaltės klausimą. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad atlikinėdami kratą R. T. gyvenamojoje vietoje, pareigūnai vykdė tiesiogines savo darbo funkcijas, duomenų apie tarp liudytojų ir apelianto konfliktus, kas sudarytų pagrindą vertinti pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, tiek S. S., tiek ir A. B., priešingai nei R. T., apklausiami teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu ir objektyvumu, vertinamu atveju nėra. Įvertintina ir tai, kad krata R. T. namuose buvo atlikta 2020 m. vasario 13 d., o pareigūnai apklausti tik 2020 m. spalio 19 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei pusei metų po kratos atlikimo. Neabejotina, jog praėjus tokiam laiko tarpui kai kurių įvykio aplinkybių – pvz., ar S. S. dalyvavo A. B. atidarant seifą, ar ne, liudytojai galėjo ir neprisiminti. Ir vis tik, teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi vieningos pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą, todėl pirmosios instancijos teismas liudytojų S. S. ir A. B. parodymus vertino tinkamai, įrodymų vertinimo klaidų šioje vietoje nepadarė.

16. Tuo tarpu atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo motyvus pažymėtina, kad apeliaciniame skunde jo nurodyti S. S. ir A. B. parodymuose esantys prieštaravimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra niekaip susiję su R. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys į apeliacinio skundo motyvą, kurio duomenimis, S. S. nepagrįstai nurodė, jog krata R. T. gyvenamojoje vietoje buvo atlikta dėl trijų vaizdo kamerų vagystės iš medžiotojų būrelio, kadangi savo tarnybiniame pranešime ji teigia, kad šia veika žala buvo padaryta UAB „A. K.“. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog remiantis (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio dalyvio V. P. parodymais, jis taip pat yra ir UAB „A. K.“ direktorius, įsigijęs pagrobtas vaizdo kameras įmonės vardu ir sumontavęs jas (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotuose (1 t., b. l. 24). Šie duomenys patvirtina, jog tiek S. S. tarnybiniame pranešime, tiek ir jos apklausos metu nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštarauja. Kiek ši aplinkybė nėra susijusi su nagrinėjama baudžiamąja byla, tiek ir kiti R. T. apeliaciniame skunde išskirti S. S. ir A. B. parodymų neatitikimai, neturi jokios reikšmės R. T. veiksmų teisiniam vertinimui, todėl apie juos plačiau nepasisakytina, apelianto motyvus šioje dalyje atmetant kaip neaktualius.

17. Atmetant nuteistojo versiją, jog jo gyvenamojoje vietoje rasta ginklo dalis galimai priklausė jo mirusiam seneliui, iš ko spręstina, jog jos radimo vietoje ji gulėjo jau seniai, vis tik pažymėtina, kad tiek S. S., tiek A. B. patvirtino, jog nors komentuojama ginklo dalis buvo apdulkėjusi, tačiau ne tiek, kad būtų galima pagrįstai spręsti, jog toje vietoje ji pragulėjo ilgą laiką. Be to, kaip nustatyta Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro; Ginklų, sprogmenų ir trasologinių tyrimų skyriaus 2020 m. gegužės 18 d. specialisto išvadoje, sukomplektavus R. T. namuose rastą ginklo dalį su loveliu ir vamzdžiu, ginklas būtų tinkamas šaudymui. Svarbu ir tai, kad, remiantis byloje esančiame 2014 m. birželio 3 d. kratos protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, 2014 m. birželio 3 d. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame M. T. (tas pats namas, kuriame šiuo metu gyvena R. T. su šeima), buvo atlikta krata, kurios metu buvo rastas daiktas, panašus į lygiavamzdį šautuvą, paslėptas už pečiaus, kurio medinė rankena apvyniota mėlynos spalvos lipnia juosta. Dėl šio šaunamojo ginklo laikymo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. baudžiamuoju įsakymu M. T. buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2 t., b. l. 24-26, 27-30). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytoju apklaustas M. T. parodė, kad 2014 metais jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu policijos pareigūnai nuodugniai patikrino gyvenamąsias patalpas, tačiau, joks kitas ginklas, tame tarpe ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje minima ginklo dalis, nebuvo rastas. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertinama ginklo dalis, tiek ir M. T. kiek ankščiau inkriminuotos nusikalstamos veikos tyrimo metu jo gyvenamojoje vietoje rastas ginklas buvo rasti iš esmės toje pačioje vietoje, pagrindo sutikti su R. T. motyvais, jog ginklo dalis, rasta jo gyvenamojoje vietoje, priklausė jo seneliui, nėra.

18. Sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog vertinamu atveju nebuvo atlikti visi objektyviam tiesios nustatymui būtini procesiniai veiksmai, siekiant nustatyti R. T. gyvenamojoje vietoje rastos ginklo dalies numerį bei jo savininką, apsiribojant vien tik faktine šio ginklo apžiūra, vėlgi nėra pagrindo. Kaip nustatyta Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro; Ginklų, sprogmenų ir trasologinių tyrimų skyriaus 2020 m. gegužės 18 d. specialisto išvadoje, tikėtinas R. T. gyvenamojoje vietoje rastos ginklo dalies numeris yra K4630. Šis numeris matomas neryškiai dėl jį pažeidusios korozijos, tačiau specialisto išvadoje pateikta ginklo dalies nuotrauka teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pritarti, jog toks ginklo numeris buvo galimas. Atlikti papildomus veiksmus, siekiant patikslinti komentuojamo ginklo numerį, vertinamu atveju nebuvo pagrindo. Jo pakako nustatant ginklo pobūdį bei kategoriją, tuo tarpu duomenų, patvirtinančių, kad tikslus ginklo numeris būtų padėjęs nustatyti jo savininką, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. To nepatvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialisto išvadą pateikęs specialistas R. Š..

19. Šių duomenų kontekste atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Bylos tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas procesinis sprendimas dėl kaltininko kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokiu atveju, kai bylos nagrinėjimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, vertinant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti R. T. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Atlikti papildomą ginklo tyrimą, siekiant nustatyti ant jo buvusius/nesamus pirštų anspaudus, įvertinant ant ginklo buvusios lipnios juostelės priklausomumą, ar ginklo savininką, atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą, nėra tikslinga. Įvertinus tai, kad komentuojama ginklo dalis buvo rasta R. T. gyvenamojoje vietoje, ši dalis buvo aiškiai matoma, nebuvo paslėpta, atsižvelgiant į tai, kad R. T., praeityje turėjęs ginklų ir šaudmenų, neabejotinai žinojo teisės aktų reikalavimus ir savo pareigą perduoti namuose laikomus ginklus policijos įstaigai, tačiau šios pareigos nevykdė, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog komentuojamą ginklo dalį namuose jis laikė veikdamas tiesiogine tyčia.

20. Apartų duomenų visumoje teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. T. jam pareikštuose kaltinimuose išdėstytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Konstatuodamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

21. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pripažinti R. T. inkriminuotą nusikalstamą veiką mažareikšme, nėra pagrindo. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

22. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

23. BK nenumato išimtinių ribojimų sprendžiant mažareikšmiškumo klausimą tam tikroms nusikalstamoms veikoms. BK 37 straipsnis, nustačius šio straipsnio taikymui būtinas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius numato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2K-275/2014). BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016).

24. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius duomenis matyti, kad savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo R. T. nepripažino. Nors jis ir neginčijo šovinių ir ginklo dalies suradimo fakto jo gyvenamojoje vietoje, tačiau teigė, kad tokie jo veiksmai nebuvo tyčiniai, kas paneigta aukščiau aptartų duomenų visuma. Įvertintina ir tai, kad savanoriškai R. T. savo gyvenamojoje vietoje laikytų šaudmenų ir ginklo dalies policijos įstaigai neperdavė – net ir po jo atžvilgiu panaikinto leidimo laikyti šaunamuosius ginklus, jis jo namuose rastus objektus ir toliau laikė, kol jie buvo rasti ir paimti kratos metu. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šoviniai ir ginklo dalis buvo laikomi matomose ir lengvai pasiekiamose vietose – striukės kišenėje, nerakintame seife bei ant krosnies, kur juos lengvai gali pasiekti kartu su R. T. gyvenantys jo nepilnamečiai vaikai.

25. Netenkinant nuteistojo prašymo paminėtina ir tai, kad jo gyvenamojoje vietoje rasta ginklo dalis, sukomplektavus ją su loveliu ir vamzdžiu, yra vis dar tinkama naudoti ir ji priskiriama pavojingų ginklų, priskiriamų B kategorijai (pavojingiausi ginklai priskiriami A kategorijai), dalims. Svarbu ir tai, kad jam inkriminuotą nusikalstamą veiką R. T. padarė esant vis dar neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Būtent dėl šios veikos padarymo jis prarado turėtą leidimą laikyti šaunamuosius ginklus, tačiau, nepaisydamas to, savo namuose ir toliau laikė šovinius bei šaunamojo ginklo dalį.

26. Aptartos šaunamojo ginklo dalies bei šovinių laikymo aplinkybės, nuteistojo elgesys radus ginklą, jo asmenybės būdas (praeityje teistas, ne kartą baustas ir administracine tvarka), teisėjų kolegijai leidžia kaip teisingą vertinti apylinkės teismo išvadą, jog R. T. neteisėti veiksmai yra nusikalstamai pavojingi BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijos prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kyla be leidimo laikant šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, t. y. pagal straipsnio dispoziciją pakanka laikyti tik ginklą ar tik šaudmenis, todėl faktas, kad aptartais R. T. veiksmais niekam nebuvo padaryta jokia žala, šiuo atveju jokios reikšmės neturi.

27. Apeliaciniame skunde keliamas ir R. T. skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, jog skundžiamu nuosprendžiu jam skirta bausmė yra per griežta. Tačiau, ir šie nuteistojo motyvai atmestini kaip nepagrįsti.

28. Darant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

29. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

30. R. T. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nei jo atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog savo kaltės nuteistasis nepripažino, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, kurios pakako pagrįstai konstatuoti, jog R. T. analizuojamu atveju veikė tyčia, sutikti su jo teiginiais, jog savo kaltę jis pripažino ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra pagrindo. Juo labiau, jog sprendžiant klausimą dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, būtina nustatyti ne tik asmens prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailestį dėl padarytų neteisėtų veiksmų, kuris vertinamu atveju nenustatytas.

31. Sprendžiant nuteistajam skirtos bausmės proporcingumo klausimą, įvertintina ir tai, kad praeityje R. T. jau buvo teistas. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šiuo nuosprendžiu nuteistajam buvo skirta viešųjų darbų bausmė, kurią nuteistasis įvykdė dar 2019 m. lapkričio 12 d. Šių aplinkybių visuma suponuoja pagrįstą išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikaltimą R. T. įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, o praeityje jam skirta švelnesnio pobūdžio bausmė jokios teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo, asmuo ir vėl nusikalto, padarydamas sunkesnio pobūdžio nusikalstamą veiką. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį R. T. negeba, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja. Juo labiau, kad praeityje R. T. buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka.

32. Pagrindo švelninti nuteistajam skirtą bausmę nesudaro ir nuteistojo teiginiai dėl jo darbo. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino tinkamai. Tiek skundžiamo nuosprendžio įžanginėje, tiek ir motyvuojamoje dalyje nurodyta, jog R. T. dirba, todėl tikslinti šias aplinkybes pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir jų pagrindu švelninti nuteistajam skirtą bausmę, nėra pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad R. T. augina du nepilnamečius vaikus ir nors nėra vedęs, tačiau gyvena su savo sugyventine. Šios aplinkybės vertinamos visų byloje surinktų duomenų visumoje, todėl vien tik jų egzistavimas nėra pakankamas R. T. skirtos bausmės švelninimui. Be to, šios aplinkybės egzistavo ir nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo, nuo nusikalstamų veiksmų jo nesustabdė, todėl manyti, kad ir šiuo atveju šios aplinkybės gali veikti kaip apsauginis faktorius nuo pakartotinio nuteistojo nusikalstamo elgesio, nėra pagrindo.

33. Aptartų duomenų visumoje svarbu ir tai, kad pagal BK 253 straipsnio 1 dalį asmeniui gali būti skiriama arba laisvės atėmimo, arba arešto bausmė. Šiuo atveju, įvertinus R. T. asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis, jam buvo skirta švelnesnio pobūdžio – arešto, bausmė, jos vykdymą, be kita ko, atidedant, tokiu būdu suteikiant nuteistajam progą pasitaisyti. Įvertinus paminėtas nuteistojo R. T. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam už nusikalstamą veiką skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant R. T. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti R. T. teisinę padėtį, sutrumpinant jam skirtos arešto bausmės ar jos vykdymo atidėjimo terminą, pagrindo nėra. Jo nesudaro ir nuteistojo minimi neigiami jam skirtų įpareigojimų vykdymo padariniai. Tai, kad asmeniui paskirta bausmė sukelia jam tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė nepagrįstai. Šių nepatogumų atsiradimas, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, yra tinkamas, skirtas tinkamam bausmės paskirties įgyvendinimui ir proporcingumo principo nepažeidžia, todėl jų egzistavimas negali turėti lemiamos įtakos nuteistajam paskirtos bausmės švelninimui.

34. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Algirdas GiedraitisJurga VasiliauskienėAušra Vingilė