Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. S., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis IĮ (duomenys neskelbtini) pjovėju, teistas 1982-07-13, teistumas išnykęs, gyv. (duomenys neskelbtini)-

- kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. grasino nužudyti kitą žmogų, t. y. 2011 m. sausio 24, apie 14 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo buto virtuvėje, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, grasino nužudyti nukentėjusiąją savo nepilnametę dukrą J. S., gim. (duomenys neskelbtini), bei sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas, t. y. priėjęs prie virtuvėje ant kėdės sėdinčios J. S. iš kairės pusės ir pasakęs „aš noriu tave pasmaugti“, sugriebė kaire ranka jai už kaklo ir suspaudęs pirštais pradėjo J. S. smaugti, bei temti ją į savo kambarį. J. S. priešinantis ir pavykus išsilaisvinti, bei bandant pabėgti lauk iš buto, A. S. prie laukujų durų ją pasivijo, prirėmė prie sienos, sugriebė abiem rankom ją už kaklo ir smaugdamas pakėlė į viršų, liepė grįžti atgal į butą ir pagrasino, kad ji nebegyvens, sukėlė pastarajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nukentėjusiajai J. S. pavyko išsilaisvinti iš A. S. rankų ir pabėgti.

Kaltinamasis A. S. kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti savo dukrą J. S. neprisipažino ir parodė, kad nukentėjusioji J. S., kuriai šiuo metu yra šešiolika metų, yra jo dukra. 2011 m. sausio 24 d. jam nereikėjo eiti į darbą, todėl planavo malkų parsivežti, tačiau nebuvo transporto. Kadangi iš vakaro buvo gėręs alaus, nusipirko butelį vyno, ir namuose, žiūrėdamas televizorių, gėrė vyną, rūkė. Jis išgėrė apie pusę butelio vyno. Grįžusi nukentėjusioji dukra J. ėmė jam priekaištauti, jog jis neina į darbą, pijokauja, kambaryje prirūkyta. Tarp jų kilo žodinis konfliktas nukentėjusioji sėdėjo virtuvėje ant kėdės. Nukentėjusiajai kaire ranka suėmė už sprando, nes buvo susilaužęs dešinės rankos pirštelį. Nukentėjusios ranka buvo sugipsuota, ji jam su tuo gipsu sudavė per pirščiuką ir bėgo. Prie durų nukentėjusiąją sulaikė suėmęs už peties, nes nenorėjo, kad ji išeitų, ji pradėjo cypti ir išbėgo. Jis išėjo į lauką ir jį sulaikė policija. Konfliktas su nukentėjusiąja vyko kelias minutes. Nukentėjusioji už jį žemesnio ūgio. Pakelti jos negalėjo, nes buvo susilaužęs dešinės rankos pirštelį, nukentėjusios ranka buvo sugipsuota. Neigia, kad norėjo nužudyti nukentėjusiąją. Prieš nukentėjusiąją niekada nėra vartojęs fizinio smurto, tai buvo pirmas kartas, ji yra išlepinta. Jis buvo neblaivus, todėl gal nukentėjusioji jo dėl to išsigando, išbėgo iš buto. Šiuo metu su nukentėjusiąja santykiai yra geri, gyvena kartu, bendrauja. Nesakė dukrai, kad pasmaugs, negrasino. Pripažino, kad kaire ranka buvo suėmęs dukrai už sprando ir traukė, taip darė, kad ji neišeitų.

Motyvuojamoji dalis

Be dalinio kaltinamojo A. S. prisipažinimo jo kaltė įrodoma:

nukentėjusiosios J. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais (b. l. 24), kur ji parodė, kad 2011 m. sausio 24 dienos, ryte, jos tėvas A. S. buvo neblaivus, todėl ji jam papriekaištavo, kad nustotų gerti, bet jis nieko neatsakė. Tada ji išėjo pas gydytoją. Grįžo apie 14.30 val. ir virtuvės kambaryje žiūrėjo televizorių. Tuomet, be jokios priežasties, tėvas A. S. priėjo prie jos ir pasakė, kad ją pasmaugs. Ji išsigando ir nespėjus jai atsitokėti, tėvas sugriebė kaire ranka jai už kaklo ir pradėjo smaugti, sakė, kad ji nebegyvens. Po to, smaugė sugriebęs abiem rankom, tačiau ji muistėsi, bandė jo rankas atitraukti nuo savo kaklo, bet nepavyko. Tėvas sugriebęs ją už kaklo tempėsi į savo miegamąjį kambarį, liepė gulti į lovą, tačiau dėl ko, ji nežino. Pavykus išsilaisvinti jai iš jo rankų, ji bėgo link laukujų buto durų, kurias atrakinus, bandė sprukti lauk, tačiau tėvas ją vėl abiem rankom sučiupo už kaklo, pradėjo smaugti ir smaugdamas ją pakėlė į viršų taip, kad ji kojomis nesiekė žemės. Tada ji pradėjo žviegti, spardytis kojomis ir tikriausiai įspyrė tėvui, kuris ją atleido ir ji basa išbėgo į lauką. Lauke nepažįstamos moters paprašė pagalbos, kuri iškvietė policijos pareigūnus;

nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą ir liudytojos G. S. parodymais, kad kaltinamasis buvęs jos sutuoktinis, o nukentėjusioji jų dukra. Prieš kelias dienas, iki 2011 m. sausio 24 d., jiems gimė anūkėlis, ir kaltinamasis jį „laistė“. 2011 m. sausio 24 d. buvo darbe, kai gavo dukros SMS žinutę, kad jai paskambintų. Paskambinus telefonu, atsiliepė marti ir pasakė, kad ji ir jos dukra yra policijoje. Tą dieną dukra sirgo ir nėjo į mokyklą. Grįžusi į namus, pastebėjo dujinę viryklę pajudintą iš vietos, koridoriuje rado iškritusius nukentėjusios auskarus. Suprato, kad kažkas įvyko, tačiau nežinojo, kas ir dėl ko. Iš nukentėjusios pasakojimo žino, kad ji tos dienos ryte atsikėlusi rado tėvą - kaltinamąjį geriantį ir rūkantį. Jis jos klausė, kodėl neina į mokyklą. Dukra išėjo pas gydytoją, grįžusi papriekaištavo tėvui. Tėvas kažką jai pasakė, ar „nužudyti“ ir puolė, sugriebė už kaklo, ji bėgo, jis vijosi, ji jam įspyrė ir išbėgo. Taip pat parodė, kad nukentėjusioji žemesnė už kaltinamąjį, todėl realu, kad kaltinamasis prispaudęs prie sienos nukentėjusiąją galėjo pakelti. Nukentėjusioji buvo išgąsdinta, dvi savaites bijojo net krebždesio. Anksčiau tarp kaltinamojo ir nukentėjusios konfliktų nekildavo. Kaltinamasis prieš nukentėjusiąją nėra naudojęs smurto. Ji su kaltinamuoju išsituokę, bet gyvena kartu viename trijų kambarių bute. Nukentėjusioji dukra J. turi savo kambarį. Dabar tarp kaltinamojo ir nukentėjusios santykiai normalūs;

liudytojos D. P. parodymais, kad 2011 m. sausio 24 d., po pietų, ėjo iš poliklinikos. Iš namo (duomenys neskelbtini) gatvėje išbėgo susijaudinusi paauglė. Ji bruko jai savo telefoną ir prašė iškviesti policiją. Mergaitė buvo be paltuko, labai susijaudinusi. Nelabai suprato, kas įvyko, bet kažkas negero. Nebuvo žodžių, kad nužudys, išprievartaus, pagrobs. Ji savo telefonu iškvietė policiją. Mergaitė kūkčiojo, drebėjo iš šalčio. Kol laukė policijos, išėjo kažkoks vyriškis, kurį policija sulaikė. Tuo metu mergaitė pasakė, kad eina apsirengti, nes jai šalta;

VTMT prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 116/11 (04) (b. l. 20), kurioje nurodyta, kad J. S. padaryti kūno sužalojimai: nubrozdinimas ir kraujosruva kaklo kairiame šone. Rasti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą kontaktuojantį paviršių. Kakle rastiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų poveikių kietais bukais daiktais. Rasti sužalojimai nėra būdingi griūviminei traumai. J. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Rasti sužalojimai nesukėlė J. S. gyvybei pavojingos būsenos;

2011 m. birželio 2 d. – liepos 4 d. VTPT prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103 MS-107 (b. l. 56-59), iš kurio matyti, kad J. S. tiek iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio, tiek šio įvykio metu, tiek šiuo metu nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu. J. S. gali suprasti įtariamojo A. S. atliktų jos atžvilgiu veiksmų pobūdį, pakankamai teisingai – jų reikšmę ir pavojingumą. J. S. protinio išsivystymo lygis bei pažintinės veiklos (mąstymo, suvokimo, atminties, atkūrimo) ypatumai atitinka statistinį amžiaus vidurkį. J. S. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą, atminties procesai funkcionuoja atitinkamai normai ir kt.) dėl kurių ji negalėtų teisingai suprasti reikšmingų byloje aplinkybių ir duoti apie tai parodymus. J. S. duodami parodymai nuoseklūs, realistiški bei atitinka jos būseną įvykio metu (stiprus išgąstis) bei šiuo metu (išlieka padidinta emocinė įtampa dėl byloje nagrinėjamų įvykių bei šeimos narių daromo poveikio). Pažymėtina, jog J. S. neatskleidė visų reikšmingų byloje aplinkybių dėl jai daromo šeimos narių poveikio, ir tai atitiko jos būseną po įvykio (išreikšta baimė, nesaugumas, kritusi savivertė). Toliau J. S. apklausti, jai dalyvauti kituose ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdyje dėl jos psichikos būsenos (pastovi įtariamojo baimė), o taip pat dėl poveikio iš artimųjų dėl jos duodamų parodymų, nerekomenduojame. J. S. galėjo teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir pakankamai teisingai – jų reikšmę, todėl ji mėgino aktyviau priešintis įtariamojo veiksmams (stūmė nuo savęs įtariamojo rankas, sakė baigti, muistėsi, bėgo nuo jo, spardėsi) ir galiausiai jai pavyko gana efektingai pasipriešinti tiems veiksmams. Įtariamojo veiksmai J. S. veikė ir iki šiol veikia psichotraumuojančiai (sutrikdė jos kasdienį funkcionavimą). Jai šiuo metu konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, vyraujant mišriai nerimo ir depresiniai reakcijai.

Dėl A. S. veikos kvalifikavimo

Baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą atimti kito žmogaus gyvybę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį kyla tada, kai kaltininkas savo veika siekia konkretaus rezultato – kito žmogaus gyvybės atėmimo, t. y. veikia tiesiogine apibrėžta tyčia, tačiau nusikaltimo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.( kasacinė byla Nr. 2K-40/2011).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nenustatyta, kad kaltinamasis A. S. būtų iš anksto ruošęsis nužudyti savo dukrą J. S.. Priešingai, nustatyta, kad kaltinamasis A. S., nukentėjusioji jo dukra J. S. ir nukentėjusios įstatyminė atstovė G. S. nukentėjusios mama ir, tuo metu kaltinamojo sutuoktinė, gyveno viename bute. Nukentėjusioji jauniausias vaikas šeimoje – kiti vaikai gyvena atskirai. Prieš nukentėjusiąją niekada nebuvo naudojamas fizinis smurtas šeimoje, nekilo konfliktų. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis A. S. būtų baustas administracine tvarka už dukros nepriežiūrą, netinkamą jos auklėjimą, o baustas tik už kelių eismo taisyklių pažeidimus ir girto pasirodymą viešoje vietoje (b. l. 95-96). Specialisto išvadoje 99U-43 kaltinamajam, kuris nepripažįsta norėjęs nužudyti dukrą, nerekomenduojama skirti psichiatrinę ekspertizę (b. l. 104), o tai rodo, jog kaltinamasis savo elgesį kontroliuoja, neturi psichinių sutrikimų. O tą aplinkybę, kad šeimoje nebūdavo konfliktų, patvirtina ir laiptinės kaimynas – liudytojas V. T.. Bylos aplinkybės liudija, jog kelias dienas iki 2011 m. sausio 24 d., kaltinamasis A. S. vartojo alkoholinius gėrimus – šventė anūko gimimą. 2011 m. sausio 24 d., G. S., žinodama, kad nukentėjusioji neis į mokyklą, o kaltinamasis į darbą, ryte išeina į darbą, kaltinamąjį ir nukentėjusiąją vienus palikdama namuose. Nukentėjusioji išeina pas gydytoją, o kaltinamasis A. S. likęs namuose, žiūri televizorių, geria vyną, kambaryje rūko. Grįžusi nukentėjusioji, pradeda kaltinamajam A. S. priekaištauti, kad jis girtauja, rūko kambaryje. Tarp nukentėjusios ir kaltinamojo A. S. kyla žodinis konfliktas. Kaltinamasis A. S. suima ranka nukentėjusiajai už sprando. Nukentėjusioji priešinasi nori ištrūkti, o ištrūkusi iš kaltinamojo A. S., nori išbėgti iš buto. Kaltinamasis A. S., nenorėdamas, kad nukentėjusioji išbėgtų iš buto, ją pasiveja koridoriuje, suima rankomis už kaklo, nori sulaikyti ir nutemti į kitą kambarį ir neišleisti iš buto. Tarp jų vėl vyksta susistumdymas ir nukentėjusioji, iš buto išbėga. Lauke sutinka liudytoją D. P., prašo iškviesti policiją, tačiau nieko nesako, kad tėvas norėjo ją nužudyti. Kaltinamasis A. S. nuosekliai neigia, jog būtų siekęs dukters – nukentėjusios J. S. mirties. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajai išėjus pas gydytoją, kaltinamasis A. S. būtų ruošęsis jos nužudymui – susiradęs ir po ranka pasidėjęs nužudymo įrankius, nukentėjusiajai grįžus būtų užrakinęs duris ir išėmęs iš spynos raktą, suruošęs daiktus, į kuriuos būtų galima sudėti nužudytos nukentėjusios kūną ir jį išgabenti iš buto. Toliau, iš byloje nustatytų aplinkybių seka, kad nukentėjusioji, grįžusi namo, savo priekaištais sukelia konfliktą, po ko, kaltinamasis A. S. panaudoja prieš ją smurtą, tačiau būdamas fiziškai stipresnis (nukentėjusios ranka sugipsuota), vis dėlto leidžia nukentėjusiajai pabėgti. Taigi šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, akivaizdžiai parodo, kad kaltinamasis A. S., smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, nesiekė konkretaus rezultato – atimti jai gyvybę. Teismas atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam A. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios, tačiau nepasibaigus jos galiojimo terminui, kaltinamasis apsigyveno viename bute su nukentėjusiąja. Ir nei nukentėjusioji, nei jos įstatyminė atstovė tam neprieštaravo, santykiai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios normalūs, jie tarpusavyje bendrauja. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad tyčinis nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas nesant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, negali būti kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius tada, kai kaltininkas veikia netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Taigi, remdamasis išdėstytų duomenų visuma, teismas konstatuoja, kad kaltinamojo A. S. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010,). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimo panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė nutartis 2K-341/2010).

Šioje baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2011 m. sausio 24 d., apie 14 val. 30 min., buto virtuvėje, (duomenys neskelbtini), tarp apsvaigusio nuo alkoholio, kaltinamojo A. S. ir jo dukters nukentėjusios J. S. kyla žodinis konfliktas. Kaltinamasis A. S., supykęs dėl nukentėjusios jam pareikštų priekaištų, nukentėjusiajai, prieš kurią ankščiau joks fizinis smurtas nebuvo naudojamas, suima už sprando, kažką sako, o nukentėjusioji tai supranta kaip grasinimą nužudyti ir ima priešintis. Ištrūkusi ir išsigandusi nukentėjusioji stengiasi pabėgti iš buto, o ją pasivijęs ir nenorėdamas nukentėjusiajai leisti išbėgti iš buto, kaltinamasis A. S., suima jai už kaklo, liepia eiti į kambarį. Nukentėjusioji ištrūksta ir neapsirengusi žieminiais rūbais išbėga iš buto ir prašo sutiktos liudytojos D. P. iškviesti policiją. Liudytojai nieko nesako apie tai, jog tėvas norėjo ją nužudyti.

Taigi kaltinamasis A. S., būdamas girtas ir norėdamas pagąsdinti nukentėjusiąją dėl jam pareikštų priekaištų, prieš nukentėjusiąją panaudoja fizinį smurtą. Nukentėjusioji dėl to labai išsigąsta, nes to ankščiau niekada nebuvo, todėl pagrįstai galvoja, jog kaltinamasis grasina ją nužudyti, priešinasi ir išbėga iš buto. Šių aptartų ir išanalizuotų aplinkybių pagrindu, kaltinamojo A. S. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuotina į BK 145 straipsnio 1 dalį, nes panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas žodžiu nužudyti J. S., savo veiksmais kaltinamasis sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti.

Teismas nesutinka, kad grasinimas nužudyti galimas panaudojant tik psichinę prievartą, kadangi teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fizinio smurto panaudojimas nešalina atsakomybės pagal BK 145 straipsnį (kasacinės bylos Nr. 2K-21/2011, 2K-70/2011, VAT apeliacinė byla Nr. 1A-561/2010).

Bausmės skyrimas

Pagal BK Bendrosios dalies nuostatas prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma, kai asmuo pats savanoriškai pripažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pats ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui duoda teisingus parodymus apie asmens padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Teismų praktikoje prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma ir kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų – ne esminių aplinkybių – neigia (kasacinė byla Nr. 2K-291/2011). Byloje nustatyta, kad kaltinamasis A. S. nuosekliai nurodo, kad jis su nukentėjusiąja konfliktavo, norėjo ją paauklėti, buvo suėmęs už kaklo, tačiau neigia kėsinęsis ją nužudyti. Toks įvykio aplinkybių aiškinimas laikytinas kaltinamojo A. S. prisipažinimu, nes jis nurodė esmines byloje nustatytas aplinkybes. Dėl kitų aplinkybių, esant jam apsvaigus nuo alkoholio ir neatsimenant tikslesnės įvykių eigos, jis galėjo ir sąžiningai klysti. Todėl teismas pripažįsta kaltinamojo A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kaltinamojo A. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skirdamas bausmę kaltinamajam A. S., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis įvykdė nusikaltimą, kuris įstatymų leidėjo priskiriamas prie nesunkių, į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, amžių, jo įvykdyto nusikaltimo paskatas ir motyvus, į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės, į tai, jog kaltinamasis anksčiau neteistas už nusikaltimus asmens gyvybei ar sveikatai, dirba, charakterizuojamas teigiamai (b. l. 143), iki nusikaltimo padarymo turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą.

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamojo asmenybę, jo padarytą konkrečią nusikalstamą veiką ir neigiamų padarinių dydį, bei faktines priežastis, kurios nulėmė jo tyčią nusikalsti, laiko, kad jam skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

Todėl, skirdamas bausmę kaltinamajam A. S., teismas atsižvelgia ir į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, nesukėlęs sunkių pasekmių, tačiau atsižvelgiama ir į tai, kad jis nusikalto prieš artimą savo šeimos narį – dukrą, bei į Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatas, dėl to jam skirtina pakankamai griežta, viena iš BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės apribojimas.

Laisvės apribojimo bausmė kaltinamajam skirtina atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, bei įvertinus tai, kad kaltinamasis dirba. Esant šioms aplinkybėms, kaltinamajam skirtina laisvės apribojimo bausmė, mažesnė nei kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Laikino nuosavybės teisių apribojimo nėra.

Daiktinių įrodymų byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 299 str., 303 str., 307 str., 308 str.,

nusprendžia:

A. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, nustatant, kad šiuo laikotarpiu jis privalo nekeisti be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus. Laisvės apribojimo laikotarpiu A. S. įpareigoti būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaičiuoti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2011 m. sausio 26 d., pritaikius BK 66 straipsnį ir 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčio taisykles, laikinajame sulaikyme išbūtą laiką prilyginus 4 laisvės apribojimo dienoms, laikyti, kad A. S. yra jau atlikęs dalį – 4 dienas jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusios, panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų, o nuteistajam nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.