Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nutarimo Ž. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Ž. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Bagaslaviškio pieninė“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, neįvykdė teisėto Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VDI) reikalavimo Nr. 0181-0182 iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. išmokėti L. P. darbo užmokestį už 2010 m. kovo – balandžio mėn., kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (4 965,21 Lt), vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką; paskaičiuoti ir išmokėti delspinigius už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą už 2010 m. vasario – kovo mėn. Protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais Ž. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41² straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41² straipsnio 1 dalyje numatyta, jog neįleidimas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų tikrinti pagal jų kompetenciją įmonių, įstaigų, organizacijų, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas – užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio trijų šimtų litų ir pareigūnams – nuo trisdešimties iki devynių šimtų litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo VDI ir kitos institucijos. Iš šios teisės normos matyti, jog VDI pavesta atlikti šiuos veiksmus: kontroliuoti kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų bei vykdyti pažeidimų šioje srityje prevenciją.

Vadovaujantis DK 285 straipsniu, individualus darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo).

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, 2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija) 4 straipsnyje nustatyta, kad pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. VDI kompetenciją, vykdant pastarajai pavestus uždavinius, nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Iš šio straipsnio matyti, kad VDI kompetencija inter alia apima teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų laikymosi kontrolę, tačiau VDI nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų, ypač kylančių dėl darbo sutarčių nuostatų pažeidimų, bei priimti dėl jų sprendimus. Teisė spręsti individualius darbo ginčus pagal DK 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, nepatenka į VDI kompetenciją.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose, darytina išvada, jog VDI Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2239/2011; 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp apelianto ir L. P. buvo kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl L. P. darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų dydžio, t. y. ginčas dėl faktinių aplinkybių.

L. P. kreipėsi į VDI, prašydama padėti iš darbdavio atgauti atleidimo metu (t. y. 2010 m. balandžio 23 d.) jai priklausiusį darbo užmokestį bei su juo susijusias išmokas (b. l. 7). Apeliantas nesutiko su L. P. reikalaujamo darbo užmokesčio dydžiu, t. y. apeliantas neigė nuo 2010 m. vasario 1 d. pakeitęs L. P. darbo užmokestį iš 1 000 Lt į 3 000 Lt, ir nurodė, kad darbo užmokestį L. P. galėjo pakeisti savavališkai, kadangi buvo Bendrovės finansininkė (b. l. 54-56). Apeliantas pažymėjo, kad darbo sutarties nutraukimo metu su L. P. buvo visiškai atsiskaityta, atsižvelgiant į nustatytą 1 000 Lt darbo užmokestį. Byloje nėra pateikto Bendrovės ir L. P. darbo sutarties originalo ir Bendrovės direktoriaus įsakymo dėl L. P. darbo užmokesčio pakeitimo, tačiau byloje esančioje darbo sutarties kopijoje, patvirtintoje VDI inspektorės, nustatytas L. P. darbo užmokestis nuo 2010 m. vasario 1 d. – 3 000 Lt.

Teisėjų kolegija sutinka su VDI inspektorės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu padaryta išvada, jog tarp apelianto ir L. P. kilo ginčas dėl atliktų paskaičiavimų (b. l. 47). Atsižvelgiant į tai, kad VDI nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio ginčų, o konkrečiu atveju kilęs ginčas dėl darbo sutartyje įtvirtintų nuostatų, kurių pažeidimas ipso facto nėra akivaizdus, kadangi yra kilęs ginčas dėl jų teisėtumo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VDI reikalavimas Nr. 0181-0182 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kilus nesutarimui dėl faktinių aplinkybių, t. y. dėl konkrečios L. P. priklausančio darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų sumos, privalėjo būti vadovaujamasi DK 286 straipsnyje įtvirtinta individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Nagrinėjamu atveju VDI reikalavimas Nr. 0181-0182 peržengia VDI kompetencijos, nustatytos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnyje, ribas, kadangi, esant nesutarimui tarp darbo sutarties šalių dėl L. P. priklausančio darbo užmokesčio, VDI priėmė privalomą reikalavimą, kuriuo praktiškai išsprendė tarp šalių kilusį individualų darbo ginčą ir apeliantui nurodė išmokėti L. P. reikalaujamas sumas.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai taikė bylos teisingam išsprendimui aktualias teises normas, todėl nenustatė šioje byloje reikšmingos aplinkybės – jog yra kilęs individualus darbo ginčas, kuris privalėjo būti nagrinėjamas DK 286 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas, apeliacinis skundas tenkintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nutarimą ir bylą nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.