- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-11
- Bylos Nr.
- 2-1725/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00673-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- T. M., V. Č., V. B., uždarosios akcinės bendrovės „Giusta“, uždarosios akcinės bendrovės „Siamas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“, "Struktus" "Siamas" GIUSTA
- Trečiasis asmuo
- J. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų T. M., V. Č., V. B., uždarosios akcinės bendrovės „Giusta“, uždarosios akcinės bendrovės „Siamas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-4840-603/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ ieškinį atsakovams T. M., V. Č., V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Giusta“, uždarajai akcinei bendrovei „Siamas“ dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo J. M., taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Struktus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti: 1) solidariai iš atsakovų T. M., V. Č., V. B., UAB „Giusta“, UAB „Siamas“ 1 341 355,77 Lt žalos; 2) solidariai iš atsakovų T. M., V. B., UAB „Giusta“, UAB „Siamas“ 389 000,06 Lt žalos; 3) iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) 1 341 355,77 Lt sumai areštuoti atsakovų T. M., V. Č., V. B., UAB „Siamas“ ir UAB „Giusta“ nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o turto nesant ar esant nepakankamai – lėšas; 2) 389 000,06 Lt sumai papildomai areštuoti atsakovų T. M., V. B., UAB „Siamas“ ir UAB „Giusta“ nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – lėšas. Ieškovas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą sudaro didelė ieškinio suma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi nutarė: 1) 1 341 355,77 Lt sumai areštuoti atsakovams T. M., V. Č., V. B., UAB „Giusta“ ir UAB „Siamas“ nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovų vardu atidarytose bankų sąskaitose esančias lėšas, uždraudžiant disponuoti areštuotomis lėšomis, tačiau paliekant teisę įnešti pinigus į sąskaitas, taip pat UAB „Giusta“ ir UAB „Siamas“ leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, o atsakovams T. M., V. Č. ir V. B. leidžiant naudotis lėšomis, gaunamomis kaip darbo užmokestis; 2) 389 000,06 Lt sumai areštuoti atsakovams T. M., V. B., UAB „Giusta“ ir UAB „Siamas“ nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovų vardu atidarytose bankų sąskaitose esančias lėšas, uždraudžiant disponuoti areštuotomis lėšomis, tačiau paliekant teisę įnešti pinigus į sąskaitas, taip pat UAB „Giusta“ ir UAB „Siamas“ leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, o atsakovams T. M. ir V. B. leidžiant naudotis lėšomis, gaunamomis kaip darbo užmokestis. Teismas kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nurodė didelę ieškinio sumą, tai, kad nėra žinoma atsakovų finansinė padėtis ir kad ieškovo reikalavimas nėra užtikrintas kitokiomis priemonėmis. Teismas skirdamas laikinąsias apsaugos priemones, taikė CK 6.6 straipsnio 4 dalį, o jų eiliškumą parinko atsižvelgęs į šalių interesų pusiausvyrą ir atsakovų teisėtus interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai T. M., V. Č., V. B., UAB „Giusta“ ir UAB „Siamas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi jų atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo sprendžiamas, nepranešus atsakovams, todėl teismas pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą.Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškinio suma atsakovams yra didelė, o teismas, neišsiaiškinęs atsakovų turtinės padėties, nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertino ieškinio galimą pagrįstumą, atsižvelgiant į jame nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus.Prie atskirojo skundo pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovai turi pakankamai turto įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą (reikalavimus galima būtų įvykdyti net iš vieno atsakovo UAB „Giusta“ turimo turto).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovų (ypač UAB „Giusta“ ir UAB „Siamas“) atžvilgiu pritaikė neadekvačią ir drastišką priemonę – lėšų areštą, kurį galima taikyti tik išimtiniais atvejais.Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų, vadovaujantis kuriais taikomos laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti asmens teisių ir interesų akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Struktus“ prašo apeliantų atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais motyvais:
Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ieškovas privalėjo kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti atsakovų turtinę padėtį atspindinčius įrodymus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad didelė ieškinio suma objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantų pateikti turtinę padėtį pagrindžiantys įrodymai neatitinka tikrovės ir prieštarauja antstolės turto aprašui, surašytam vykdant skundžiamą teismo nutartį, todėl negalima daryti išvados, jog atsakovų turto pakaktų įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą.Pirmosios instancijos teismas, pirmiau areštuodamas atsakovams priklausantį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, nepažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principų.Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalies, 338 straipsnio nuostatomis, teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad visų atsakovų bendrai areštuoto kilnojamojo bei nekilnojamojo turto vertė ir bankų sąskaitose esančių lėšų bendra vertė yra daugiau nei dvigubai mažesnė už ieškinio reikalavimo sumą, nėra pagrindo teigti, jog, atsakovams nepranešus, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų išspręstas kitaip.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal CPK 144 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimų patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1260/2011, 2011 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-57/2011, 2010 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-550/2010).
Atskiruoju skundu apeliantai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi jų turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, nurodydami, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino ieškinio pagrįstumo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, o tik sprendžia, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas, gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
Teisėjų kolegija pritaria ieškovo atsiliepime nurodytam argumentui, kad teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, todėl ieškovas neturėjo pareigos jų pateikti. Tokiu atveju teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1231/2011, 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Šiuo pagrindu vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Vadinasi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, nustatyti, ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui.
Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas prašo teismo priteisti: 1) solidariai iš atsakovų T. M., V. Č., V. B., UAB „Giusta“, UAB „Siamas“ 1 341 355,77 Lt žalos; 2) solidariai iš atsakovų T. M., V. B., UAB „Giusta“, UAB „Siamas“ 389 000,06 Lt žalos. Prašomos priteisti pinigų sumos solidariems atsakovams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims) laikytina didele ir gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau apeliantai atskirajame skunde teigia, kad jie turi pakankamai turto įvykdyti ieškovo reikalavimus ir pridėjo jų finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Anot jų, galimai ieškovui palankų teismo sprendimą galima būtų įvykdyti net iš vieno atsakovo – UAB „Giusta“ turimo turto (b. l. 25-30). Ieškovas, atsikirsdamas į šį apeliantų argumentą, pateikė turto aprašą, antstolio surašytą vykdant skundžiamą teismo nutartį, apeliantų turimų bankuose sąskaitų išrašus, Nekilnojamojo turto registro išrašus, kurie, priešingai, patvirtina, jog apeliantų turimo turto nepakaktų teismo sprendimui įvykdyti. Nors apeliantai teigia, kad solidarią prievolę galima būtų įvykdyti vien iš UAB „Giusta“ turimo turto ir tai įrodinėja įmonės balansu (b. l. 25), tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia, kad byloje nėra duomenų ar balanse nurodyti įsipareigojimai nėra užtikrinti bendrovės turtu. Todėl nesant šių duomenų negalima įvertinti abiejų šalių pateiktų įrodymų neatitikimus ir daryti pagrįstą išvadą, kad ieškinio suma UAB „Giusta“ nėra didelė ir jis galės įvykdyti visus ieškovo reikalavimus. Kita vertus, jei apeliantų argumentai, kad jie turi pakankamai turto, o visą ieškinio sumą galima įvykdyti iš UAB „Giusta“ turto, nėra neatitinkantys tikrovės, atsakovai gali ieškinio užtikrinimui pasiūlyti konkretų turtą, kurio areštas mažiausiai suvaržytų jų teises. Tačiau, kadangi nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų įvertinti atsakovų finansinę padėtį, nes byloje esantys duomenys apie jų turimą turtą yra prieštaringi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju didelė ieškinio suma yra pakankamas pagrindas apeliantų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Taip pat nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą nutartį ir apeliantų argumentas, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeistas ekonomiškumo principas. Ekonomiškumo principas reikalauja, jog teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos taip, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais ribojimais, suvaržymais asmens, kuriam šios priemonės taikomos, atžvilgiu, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutarė pirmiausia areštuoti apeliantų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir, tik jo nesant, lėšas, todėl pirmosios instancijos teismo taikytas lėšų areštas, kaip paskutinė poveikio priemonė apeliantams, siekiant užtikrinti turtinio pobūdžio reikalavimų įvykdymą, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, ekonomiškumo ir taip pat proporcingumo principus, nevaržo apeliantų teisių daugiau negu to iš tiesų reikia galimai teisėtam tikslui pasiekti.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą atsakovai ginčija ir tuo pagrindu, kad jiems nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo (atsakovų) veiksmų. Tokiu atveju atsakovui (atsakovams) suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantai realizavo. Atsižvelgdama į tai, kad buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien tik nepranešimas atsakovams apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl ši aplinkybė pati savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 328 str., 329 str. 1 d., 338 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.