Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas H. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 2-5), kuriuo prašė santuoką sudarytą su atsakove A. V. S. nutraukti dėl atsakovės kaltės, nes ji pažeidusi savo, kaip sutuoktinės pareigas. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovas sutiko santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškiniu ieškovas taip pat prašė nustatyti dukters D. gyvenamąją vietą su motina. Santuokos metu užgyventą turtą – 3-jų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas prašė padalinti natūra lygiomis dalimis. Ieškovas nurodė, kad iš pradžių šeimyninis gyvenimas klostėsi pakankamai darniai. Tačiau ilgainiui atsakovė pradėjo kelti turtinius reikalavimus, nerodė jam pagarbos, žemino kaip vyrą ir tėvą. O nuo 2006 m. balandžio mėnesio jis buvo iškraustytas iš buto.

Atsakovė A. V. S. pateikė priešieškinį (b.l. 117-118), kuriuo prašė padalinti kilnojamąjį turtą (baldus bei buities daiktus), o taip pat pripažinti jos asmenine nuosavybe 4/5 dalis buto, o bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikyti 1/5 dalį buto, t.y. 14,21 kv.m. kambarį, įgytą pirkimo pardavimo sutartimi 2003 metais. Nurodė, kad santuokoje įgytą turtą – 2-jų kambarių butą, ji privatizavusi savo ir jos motinos J. Č. investiciniais čekiais, o trečias kambarys, įgytas už bendras lėšas, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, jai priklausytų 4/5 dalys buto, o ieškovui 1/5 dalis buto, už kurią ji sutinkanti sumokėti atitinkamo dydžio kompensaciją. Atsakovės teigimu, ginčo buto vidutinė rinkos vertė pagal VĮ „Registrų centro“ pažymą sudaro 194 000 Lt, todėl ji prašė pripažinti daiktines teises į visą butą, o ieškovui sutinkanti sumokėti 19 400 Lt kompensaciją. Priešieškiniu atsakovė taip pat prašė nustatyti dukters gyvenamąją vietą su ja bei priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kuris susidarė per laikotarpį nuo 2004-01-01 iki ieškinio pateikimo ir siekia 10 800 Lt. Nurodė, kad santuoka iširo dar 2004 m., kai jos sutuoktinis paliko šeimą ir išėjo gyventi pas kitą moterį. Tokiu būdu, ieškovas nuo to laiko nesirūpina šeima, neteikia dukrai išlaikymo, todėl prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės.

Ieškovas H. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos sprendimą dalyje ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas atsakovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, sutuoktinių nekilnojamas turtas būtų padalintas lygiomis dalimis. Likusioje dalyje prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad išlaikymo įsiskolinimas dukrai D. sumoje 10 800 Lt iš apelianto priteistas neteisėtai. Priteista išlaikymo suma nenurodant ir net nemotyvuojant už kokį laikotarpį šis įsiskolinimas atsirado. Teismas visiškai nesiaiškino vaiko poreikių, kokie jie buvo per laikotarpį už kurį nustatytas išlaikymo įsiskolinimas. Teismas taip pat nenustatinėjo nei vieno iš tėvų turtinės padėties laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2005-01-01. Taip buvo pažeistas CK 3.192 str. 2 d. taikymas, kuris nustato, kad išlaikymas turi būti proporcingas vaiko poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai. Vertinant įrodymus dėl išlaikymo įsiskolinimo buvo pilnai atsižvelgta tik į atsakovės paaiškinimus, kad nuo 2004-01-01 apeliantas kartu negyvena. Tačiau teismas visiškai nesiaiškino ir nepateikė ieškovo argumentų ir liudytojos S. parodymų atmetimo motyvų, kad šalys ginčo laikotarpiu kartu gyveno, vedė bendrą ūkį. Pati dukra D. nepatvirtino motinos žodžių, kad tėvas išlaikymo neteikė ir kartu negyveno. Dukra nurodė, kad net pačiai dukrai asmeniškai tėvas kelis kartus yra davęs pinigų. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino H. S. darbo specifikos. Pagal apelianto darbdavio AB „Montuotojas“ pažymas apeliantas nuo 2005-01-01 dirbo komandiruotėse. Tai nulėmė faktą, kad į namus H. S. grįždavo tik savaitgaliais, tačiau tai visiškai nerodo neišlaikymo fakto. Iki pat ieškinio padavimo šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį kol jų bendras gyvenimas nutrūko. Teismas du kartus, dviejuose teismo posėdžiuose, atmetė apelianto prašymą apklausti liudytojus, kurie turėjo papasakoti apie šeimos gyvenimo aplinkybes dėl šalių gyvenimo bendrai ar skyriumi. Taip apeliantui buvo atimta galimybė pasinaudoti teise pateikti įrodymus. Teismas atmetė prašymą apklausti liudytoją V. K. net tada kai šis atvyko į teismo posėdį ir visą dieną laukė kol bus galimybė apklausti šį liudytoją. Apeliantas mano, kad teismas neteisingai išsprendė turto padalinimo klausimą. Teismas neteisėtai nukrypo, nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Taip teismas iš esmės pažeidė CK 3.117 str. ir 3.123 str. nuostatas. Teismas nesivadovavo nei vienu iš CK 3.123 str. l d. nustatytų nukrypimo nuo šio principo pagrindų. T.y. to, kad šalys sprendimo priėmimo dieną neturi nepilnamečių vaikų, neturi sveikatos sutrikimų, turtinės padėties išskirtinumų. Todėl nebuvo jokio pagrindo nukrypti nuo principo, kad sutuoktinių bendro turto dalys lygios. Teismas neatsižvelgė į teismų praktiką dėl turto padalinimo formos. Apeliantas nors ir buvo pateikęs reikalavimą padalinti butą natūra lygiomis dalimis, teismo posėdžio metu ne kartą pasisakė, kad kartu su atsakove gyventi negalėtų ir mano, kad racionaliausias turto padalinimo būdas, būtų nuosavybės teisę į ginčijamą butą nustatyti atsakovei jam įpareigojant išmokėti pusės buto vertės kompensaciją. Be to, ginčijamo buto negalima būtų naudoti izoliuotai, jis yra nedalus (CK 4.6 str.). Todėl teismas negalėjo nustatyti tokio padalinimo būdo. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos nustatant kas sudaro bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. 1998-12-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ 2 p. 2 d. nurodyta, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 str. 1 d. papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. Tie patys principai suformuluoti ir kitose bylose. Tačiau teismas nusižengdamas šioms nuostatoms nusprendė, kad faktas, jog butas buvo privatizuotas žmonos vardu ir investiciniais čekiais visiškai nesiaiškino aplinkybių kaip buvo susitarta dėl vyro investicinių čekių panaudojimo ir kur jie buvo panaudoti. Tuo labiau, kad tai neturi esminės reikšmės. Šeima piniginius reikalus tvarkė bendru susitarimu ir atsakovė net neįrodinėjo, kad toks preziumuojamas susitarimas buvo pažeistas. Teismas vienam iš sutuoktiniui nustatydamas pareigą išmokėti kompensaciją neprivalo įsitikinti ar tas sutuoktinis turės galimybių tokią kompensaciją išmokėti. Todėl teismas neteisingai būtent šiuo motyvu atmetė kompensacijos išmokėjimo galimybę. Įstatymo nustatyti priverstinio vykdymo mechanizmai garantuoja kompensacijos išmokėjimą. Be to, teismų praktikoje nusistovėjusi pozicija, kad skiriant kompensaciją būtina sąlyga garantuoti išmokėjimo įrodymą - tai yra vykdomųjų bylų kompetencija. Teismas iš esmės neteisingai padalino sutuoktinių turtą pripažindamas asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybę atitinkamą dalį jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio buto. Teismas, nors ir nemotyvavo, bet iš rezoliucinės dalies matosi, kad atmetė atsakovės reikalavimą pripažinti į dalį buto jos asmenine nuosavybe. Todėl teismas turėjo padalinti sutuoktinių turtą lygiomis dalimis. Apeliantas neprieštarauja teismo nustatytam materialiniam dukros išlaikymui. Tačiau mano, kad tai buvo padaryta pažeidžiant procesines bei materialinės teisės normas. Tretysis asmuo nebuvo pateikęs aiškaus reikalavimo, o šio reikalavimo teismas negalėjo išspręsti savo iniciatyva.