Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – P. B. (toliau – Pažeidėjas) – įgalioto atstovo V. S. apeliacinį skundą dėl 2014 m. birželio 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Jis nubaustas už tai, kad 2014 m. kovo mėnesį neteisėtai nupjovė 9 vnt. A1 medžių, kurių tūris sudaro (duomenys neskelbtini) ktm (patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ), A. B. ir jam nuosavybės teise priklausančiame žemės (miško) sklype, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo II skyriaus 3, 6 p., 17 str. (1994-11-22 Nr. 1-671), 1997-07-24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 799 patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų III sk. 20, 21 p., IV sk. 31.1 p., 2010-12-30 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1055 patvirtintų Leidimo kirsti mišką išdavimo aprašo tvarkos VI sk. 34 p.

Šį nutarimą Pažeidėjas apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismui, tačiau skundžiama nutartimi jo skundas buvo atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nesutikdamas su apylinkės teismo nutartimi ir neigdamas Pažeidėjo kaltę dėl ATPK 62¹ str. 2 d. numatyto pažeidimo Pažeidėjo atstovas teigia, kad teismas netinkamai išaiškino ir išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, nesiekė pašalinti kilusių neaiškumų bei nepagrįstai tikėjo tik Institucijos pareigūnų paaiškinimais. Tačiau tokia Pažeidėjo atstovo pozicija yra visiškai nepagrįsta.

ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Formuodamas teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pažymėjęs, kad proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų. Pirmiau paminėtuose ATPK 256 str. ir 257 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad byloje esančius įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas (byla Nr. A-180-1212/2006).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog Pažeidėjas yra nubaustas nepagrįstai, kad ši administracinio teisės pažeidimo byla turėtų būti grąžinama Institucijai ar kad Institucijos pareigūnų paaiškinimais negalima remtis. Iš bylos matyti, jog Pažeidėjas 2014 m. kovo mėn. A. B. ir jam nuosavybės teise priklausančiame žemės (miško) sklype nupjovė 9 A1 kategorijos medžius, t.y. ąžuolus. Paties medžių nupjovimo fakto neginčijo ir Pažeidėjas bei jo atstovas. Institucija, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą nustatė, jog Pažeidėjo nupjautų medžių tūris sudaro (duomenys neskelbtini) ktm (patikrinimo aktas Nr. 55), o nupjaudamas šiuos medžius jis pažeidė nustatytus reikalavimus, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo II skyriaus 3, 6 p., 17 str. (1994-11-22 Nr. 1-671), 1997-07-24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 799 patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų III sk. 20, 21 p., IV sk. 31.1 p., 2010-12-30 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1055 patvirtintų Leidimo kirsti mišką išdavimo aprašo tvarkos VI sk. 34 p. nuostatas. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 str. 3 p. numatyta, kad miško naudotojai privalo sutvarkyti naudojant mišką sudarkytus miško plotus taip, kad jie tiktų naudoti pagal paskirtį, tausoti miško kelius, sausinimo sistemas ir kitus technologinius įrenginius, nepažeisti miško valdytojų, savininkų ir kitų naudotojų teisių bei teisėtų interesų. Šio straipsnio 6 p. nurodyta, jog draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas. Taigi, privataus miško savininkas privalo ne tik tinkamai rūpintis savo mišku, tačiau ir kirtimus atlikti ne savavališkai, o labai konkrečiai teisės aktų nustatyta tvarka. 1997-07-24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 799 patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų III sk. 20 p. numatyta, kad leidimai kirsti mišką privalomi visiems kirtimams, išskyrus : jaunuolynų ugdymo kirtimus (iki 20 metų medynuose); atrankinius sanitarinius kirtimus, kai iškertami sausuoliai, vėjavartos ar vėjalaužos; atrankinius sanitarinius kirtimus; baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių kirtimą neplynais kirtimais III–IV miškų grupių miškuose, nesvarbu, koks medyno amžius; neplynus kirtimus vyresniuose kaip 20 metų III–IV miškų grupių medynuose, kai miško savininkas savo reikmėms per metus iš vieno hektaro išsikerta iki 3 kietmetrių likvidinės medienos, bet ne daugiau kaip 15 kietmetrių iš viso savo miško žemės sklypo; kirtimus, skirtus ribinėms linijoms prakirsti (iki 1,5 metro į savo miško valdos pusę); plynuosius sanitarinius kirtimus – stichinių nelaimių miškuose atvejais; retinimo ir einamuosius kirtimus. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo spręsti, kad Pažeidėjas iškirto medžius, kuriems nebuvo reikalingas toks leidimas. Matyti, jog pats Pažeidėjas Institucijai buvo pateikęs pranešimą apie ketinimą kirsti mišką bei nurodęs, jog planuoja kirsti 9 ąžuolus, kurių numatomas tūris yra 15 ktm. Tačiau Institucijos pareigūnas, nustatė, jog pagal Pažeidėjo nurodytą medžių skaičių, jų iškertamas kiekis yra per didelis. Šią informaciją pareigūnas užfiksavo Pranešimų apie ketinimus kirsti mišką privačiuose miškuose registravimo žurnale (13 b. l.) bei 2014-03-17 išsiuntė Pažeidėjui (17 b. l.). 2014-03-19 Institucijos pareigūnas atliko Pažeidėjo privataus miško žemės sklypo patikrinimą ir nustatė neteisėtą miško kirtimo faktą, t. y. kad Pažeidėjo miške be leidimo yra nupjauti 9 vnt. žalių A1 ąžuolų, kurių bendras tūris sudaro 28,139 ktm. Šioje patikrinimo pažymoje kartu nurodyta, jog dėl Pažeidėjo pranešimo apie ketinimą pjauti medžius yra priimtas sprendimas, kuriuo nuspręsta Pažeidėjui neleisti vykdyti tokio kirtimo (18 b. l.). Kartu pažymėtina ir tai, jog pats Pažeidėjas, 2014-03-19 pareiškime (19 b. l.) nurodė, jog kirtimo dieną nukirto devynis vienetus žalių ąžuolų. Be to, teikdamas 2014-03-21 paaiškinimą bei pasirašydamas 2014-04-01 administracinio teisės pažeidimo protokole jis nenurodė, kad jis nupjovė ne vien žalius medžius. Priešingai administracinio teisės pažeidimo protokole Pažeidėjas nesutiko tik su nukirstų ąžuolų tūriu, ir neginčijo, kad dalis šių medžių buvo ne žali. Atsižvelgiant į šias aplinkybes apeliacinio skundo argumentas, jog dalis nupjautų medžių buvo sausuoliai, dėl ko jų nupjovimui nereikėjo leidimo, yra vertinamas kaip nepagrįstas.

Apygardos teismas taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog nupjautų medžių tūris yra mažesnis, nei paskaičiuotas Institucijos. Šiuo atveju apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, jog Institucijos pareigūnas, atlikęs nupjautų medžių tūrio apskaičiavimą išties yra šios srities specialistas – tai matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų Institucijos vedėjo A. M. parodymų. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, bylos duomenys patvirtina, kad matavimo prietaisų patikros buvo galiojančios, o Pažeidėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti šiuo skaičiavimu. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas taip pat sprendžia, jog kartu su apeliaciniu skundu pateiktu miškininko V. T. medyno apžiūrėjimo ir nukirstų medžių kelmų sumatavimo aktu nėra pagrindo vadovautis, kadangi šis asmuo medžių tūrio paskaičiavimus atliko pagal Pažeidėjo užsakymą, o be to, priešingai nei yra nustatyta byloje, šis miškininkas vertino, jog iš viso nupjauta yra net 10 ąžuolų, kurių keturi yra sausi (61 b. l.). Negana to, nėra jokių objektyvių duomenų, kad šiuos matavimus ir skaičiavimus miškininkas būtų atlikęs su sertifikuotais ir turinčiais galiojančias patikras matavimo prietaisais.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes galima pagrįstai spręsti, jog Pažeidėjas be atitinkamo pranešimo ir leidimo gavimo neteisėtai nupjovė 9 žalius ąžuolus, kurių tūris yra 28,139 ktm. Taigi, jo kaltė padarius ATPK 62¹ str. 2 d. numatytą pažeidimą yra įrodyta visiškai.

Apygardos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog administracinio teisės pažeidimo byloje yra pernelyg daug neaiškumų, apylinkės teismas turėjo šią bylą grąžinti tirti Institucijai, nėra aiškios administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybės. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai išdėstė, jog nors administracinio teisės pažeidimo protokolas ir Nutarimas nėra ypatingai tikslūs, tačiau tai netrukdė suprasti ir suvokti inkriminuojamo pažeidimo esmę. Bylos duomenys patvirtina, jog Pažeidėjas visiškai suprato padaryto pažeidimo esmę, pats pasirašė administracinio teisės pažeidimo protokole, teikė paaiškinimus bei tvirtino, kad nesutinka su apskaičiuotu nupjautos medienos tūriu. Visa tai rodo, kad Pažeidėjui buvo aišku, kodėl jis yra traukiamas administracinėn atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo spręsti, jog tiriant ir nagrinėjant šią administracinio teisės pažeidimo bylą būtų padaryti esminiai proceso pažeidimai, o byla turėtų būti perduota Institucijai iš naujo tirti. Kartu pažymėtina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų administracinio teisės pažeidimą tyrusių bei Nutarimą ar skundžiamą nutartį priėmusių subjektų suinteresuotumą bylos baigtimi ar siekį tyčia pakenkti Pažeidėjui, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, jog ši administracinio teisės pažeidimo byla ištirta ir išnagrinėta nešališkai.

Apeliacinio skundo argumentai dėl šios bylos teismingumo yra nenagrinėjami, kadangi nei Pažeidėjas, nei jo atstovas šio klausimo nekėlė nei bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu Institucijoje, nei paduodant apeliacinį skundą bei jį nagrinėjant apylinkės teismas. Be to, bylos medžiaga partvirtina, pats Pažeidėjas pranešimą apie ketinimus kirsti mišką padavė būtent Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritoriniam poskyriui, o ne kitam teritoriniam poskyriui (11 b. l.).

Todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamos nutarties motyvams, konstatuoja, jog skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta, priimta nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Palikti 2014 m. birželio 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį nepakeistą ir P. B. įgalioto atstovo V. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.