- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-24
- Bylos Nr.
- I1-782-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02447-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1 – 11).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 53–61) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-10-30 iki 2019-10-30 buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose. Teigė, kad nuolat trūko gyvenamojo ploto, patalpos buvo apstatytos baldais, nebuvo vietos laisvai pajudėti, visur veisėsi tarakonai ir blakės. Gyvenamosiose patalpose neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai bei nebuvo gaisro gesinimo priemonių. Nurodė, kad pataisos namų pareigūnai žemindavo nuteistuosius, sudarydavo konfliktines situacijas, leisdavo skaityti nuteistiesiems vieniems kitų asmens bylas, neprisistatydavo vardu ir pavarde, elgdavosi įžūliai. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad pareigūnai V. R. ir R. S. neregistruodavo ir direktoriui neperduodavo pareiškėjo skundų dėl netinkamo pareigūnų elgesio bei grasindavo pareiškėjui psichologiniu smurtu. Papildomai pažymėjo, kad jo gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtas poilsio kambarys. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 15 – 20) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 64–65) nurodė, jog minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, norma pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Poilsio kambarys pareiškėjo būryje neįrengtas, tačiau laisvu laiku pareiškėjas galėjo būti gryname ore, lokalinio sektoriaus kieme. Pataisos namų pareigūnai laikosi tarnybinės etikos taisyklių. Pareiškėjo skundų dėl netinkamo pareigūnų elgesio negauta. Atsakovės atstovo nuomone, šie pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, pagrįsti tik subjektyviais samprotavimais. Aliarmo mygtukų įrengimas yra numatytas tik kamerų tipo patalpose, tačiau jose pareiškėjas nebuvo kalinamas. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia UAB „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus. Pareiškėjas nei karto nesikreipė į pareigūnus su skundu dėl kenkėjų veisimosi tam tikrose patalpose. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į Saugumo valdymo skyriaus psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2016-10-30 iki 2019-10-30.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2)priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 16, 22, 48), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas 12 būrio 2 brigadoje, kurios plotas – 52,18 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto. Nors pareiškėjas teigė, jog jam teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto, savo argumentus išdėstė abstrakčiai. Nenurodė, kokio ploto patalpose ir su kiek asmenų gyveno, šią skundo dalį iš esmės grindė tuo, jog gyvenamosiose patalpose buvo baldų perteklius. Teismas pažymi, kad, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas atsikirtime ( b. l. 53-61) tvirtino, jog po Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pakeitimų gyvenamosios patalpos rakinamos, todėl visą laiką teko būti perpildytose patalpose, judėjimo laisvė pataisos namuose apribota.
BVK 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73¹ punkte (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 p.); kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 p.). Iš šių Taisyklių nuostatų matyti, kad jose įtvirtintas imperatyvas rakinti nuteistuosius kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose.
Konkrečiu atveju iš paties pareiškėjo atsikirtime nurodytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas nebuvo užrakintas gyvenamosiose patalpose, o tik rakinamas būrys nakčiai po vakarinio patikrinimo, todėl byloje nepaneigtos atsakovo nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas pataisos namuose turėjo pagal dienotvarkėje nustatytą laiką ir numatytas priemones judėjimo laisvę, todėl nėra pagrindo jo laikymo sąlygų gyvenamosiose patalpose prilyginti pataisos įstaigų kamerų tipo patalpoms ir skaičiuoti 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui.
Dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų ir priešgaisrinės saugos priemonių
Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktą, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus tik tokiu atveju, kai nuteistieji šiose patalpose yra užrakinami. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad jo gyvenamoji patalpa nakties metu būdavo rakinama, o atsakovės atstovas apie tai nepateikė jokių duomenų. Vis dėlto, vadovaujantis LVAT praktika (2019-03-27 nutartis byloje Nr. A-3124-756/2019), vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nustatymas savaime nebūtų pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio patalpoje tuo metu nebuvo. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo argumentus dėl priešgaisrinės saugos priemonių (gesintuvų) neįrengimo. Pareiškėjas teigė, kad galimas gesintuvų trūkumas būtų sukėlęs pavojų gaisro metu, tačiau šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais ir į ateitį nukreiptomis prielaidomis. Byloje nėra duomenų apie realiai pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimo ir galimo gesintuvų trūkumo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį.
Dėl laisvalaikio kambario
Pareiškėjas teigia, kad pataisos namuose nebuvo įrengtas poilsio kambarys.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovės atstovas pripažino, kad 12 būryje poilsio kambarys nuteistiesiems nėra įrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti Pravieniškių PN veiksmai, tačiau kartu pažymėtina, jog pareiškėjas subjektyvių pasekmių dėl poilsio kambario neįrengimo skunde neišdėstė.
Dėl buitinių kenkėjų
Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai (tarakonai, blakės).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Byloje esantys duomenys (b. l. 39–47) patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ ir UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Šios bendrovės reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose. Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (b. l. 39-40) matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu ginčo patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikta buitinių parazitų, tame tarpe ir tarakonų, blakių. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos, todėl pažeidė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatas.
Dėl pareigūnų elgesio
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio (teigia, kad pareigūnai nuteistuosius žemino, tyčiojosi, provokavo ir pan.), tačiau konkrečių incidentų nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiomis aplinkybėmis konkretūs pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai, žemino, tyčiojosi, atskleidė jo asmens duomenis, kada ir kokių jo skundų neregistravo. Šių aplinkybių pareiškėjas neindividualizuoja, savo argumentus dėsto abstrakčiai, kalbėdamas visų nuteistųjų vardu, o teisės ginti viešąjį interesą teisės aktai jam nesuteikia. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN veiksmų neteisėtumą. Be to, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius nekonkrečius pareiškėjo argumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų (poilsio kambario neįrengimo, neužtikrintos pareiškėjui be buitinių parazitų aplinkos) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Tačiau pažymėtina, jog byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie pažeidimų nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.
CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTI 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, nesant duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl jų atsakovės atstovei ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1993-858/2018).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.