- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-05
- Bylos Nr.
- A-525-1887-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“
- Trečiasis asmuo
- D. K., I. M., M. M.
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Advokatai
- Daiva Ušinskaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Bakavecko ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“ ir trečiojo suinteresuoto asmens D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. M., M. M., D. K. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Sekundės redakcija“ skundu (t. I, b.l. 4 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-544 „Dėl publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad Inspektorius 2006 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. S-544 „Dėl publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ („Sekundė“, 2006-09-07, Nr.199/3227 paskelbtos informacijos), atsižvelgdamas į I. ir M. M. skundo argumentus ir įvertinęs publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ paskelbtą informaciją, padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjo – dienraščio „Sekundė“ redakcija pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 1, 3, 4, 6, 38 straipsnių nuostatas. Inspektorius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, įspėjo informacijos rengėją dėl minėtų pažeidimų ir pareikalavo paneigti teiginiuose „...Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti...“ ir „...tai ir priėmiau M. M. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas...“ tikrovės neatitinkančias, I. ir M. M. garbę žeminančias žinias. Teigė, jog Inspektorius neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Įstatymo (2004-11-22 redakcija) 2 straipsnio 19 ir 42 punktuose. Atkreipė dėmesį į tai, kad 1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr.1 7 punkte nurodyta, jog nagrinėjant garbės ir orumo gynimo ginčą atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, kiekvienu atveju sprendžiant, ar paskelbtos žinios, ar pareikšta nuomonė. Žinių paskelbimas yra informacijos apie aplinką pateikimas, asmens nuomonė – individualus konkretaus asmens vertinimas apie vykstančius aplinkos reiškinius, jo suvoktas, nebūtinai atskleistas požiūris. Publikacijos autorė nepaskelbė žinios, kaip tai numatyta Įstatymo 2 straipsnio 69 punkte, ir savo straipsnyje nepažeidė šio Įstatymo 2 straipsnio reikalavimų, nes suteikė bendro pobūdžio informaciją apie darbuotojo ir darbdavio konfliktą, pasibaigusį teismo sprendimu. Žurnalistė išklausė abi konflikto puses, joms leido pasisakyti ir išreikšti savo nuomonę apie kilusį ginčą, rėmėsi lygybės principu, gerbė nuomonių įvairovę, laikėsi Etikos kodekso reikalavimų. Straipsniu ketinta atkreipti dėmesį į visuomenės problemas, darbdavių ir darbuotojų santykius. Nurodė, jog Inspektorius iškraipė publikaciją, atskirus sakinius išėmė iš viso straipsnio konteksto. D. K. taip pat turėjo teisę išreikšti savo nuomonę apie buvusius bendradarbius, nes, priešingu atveju, straipsnis iš tikrųjų būtų buvęs šališkas. Straipsnio pavadinimas negali būti vertinamas kaip autorės šališkumo apraiška, nes taip savo santykius su buvusiais darbuotojais apibūdino D. K. Straipsnio autorė laikėsi Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, straipsnyje pateikė skirtingų asmenų nuomones, pateiktos teisingos bendros žinios apie M. ir I. M. (jų darbą, elgesį), nurodyti teisingai faktai apie ginčą, bylinėjimąsi, pateikti abiejų šalių vertinimai. Nurodė, kad I. ir M. M. į dienraščio „Sekundė“ redakciją dėl neva juos žeminančių teiginių paneigimo nesikreipė. Teigė, kad Įstatymo 50 straipsnis nesuteikia Inspektoriui teisės nustatyti, jog tikrovės neatitinkanti informacija žemina asmens garbę ir orumą, nes jis neatlieka tyrimo, neapklausia asmenų, neanalizuoja straipsnio autoriaus turimų duomenų, o pagal šio straipsnio 2 dalį Žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus apie pastebėtus pažeidimus ir reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą. Pareiškėjo nuomone, Inspektorius nustatydamas, kad paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą, peržengė savo kompetencijos ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 33 – 38) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia fiziniams ir juridiniams asmenims teisę, bet ne pareigą kreiptis į visuomenės informavimo priemonę dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo prieš kreipimąsi į Inspektorių. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 2 punktą tokią teisę asmenys gali įgyvendinti ir per Inspektorių, kuris gali reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. Gindamas savo garbę ir orumą teismine tvarka, asmuo privalo prieš tai kreiptis į visuomenės informavimo priemonę dėl informacijos paneigimo, o teisę kreiptis į teismą įgyja tik tada, kai visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 str. 4 d.). Nagrinėjant I. ir M. M. skundą, vadovautasi publikacijos paskelbimo metu galiojusios redakcijos Įstatymu (Žin., 2006, Nr.82-3254, įsigaliojo nuo 2006-09-01), todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Inspektorius neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Įstatymo (2004-11-22 redakcija) 2 straipsnio 19 ir 42 punktuose. Remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 33 ir 69 dalimis, pabrėžė, jog viešai pateikiamoms žinioms taikomi griežtesni paskelbimo reikalavimai, siejami su galimybe, taikant tiesos ir tikslumo kriterijus, patikrinti konkrečių žinių pagrįstumą, Sprendime nurodytus teiginius galima patikrinti remiantis įrodomumo kriterijais, todėl pareiškėjo argumentas, kad Inspektorius neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, yra nepagrįstas. Publikacijos „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ autorė, kaip nurodyta po publikacijos pavadinimu, yra I. K., todėl, atsižvelgiant į kūrybinės raiškos aspektą, nėra pagrindo teigti, kad publikacijos pavadinimas nėra publikacijos rengėjos kūrybinės veiklos rezultatas. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (1998-05-15 Senato nutarimo Nr. 1 6 punktu, nutartimi byloje Nr.3K-3-113/2007), įvertinęs ginčo publikacijos teiginius, pabrėžė, jog teisiškai vertinant pateiktą informaciją žeminantis jos pobūdis nenustatinėjamas, kadangi yra akivaizdus. Publikacijoje apie I. ir M. M. paskelbtuose teiginiuose: <...>„...Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti <...> ir <...> tai ir priėmiau M. M. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas <...>“ paskleistos informacijos žeminantis pobūdis akivaizdus. Nurodė, kad, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į aplinkybę, jog nurodyti teiginiai pasakyti ne publikacijos autorės, o kitų asmenų. Sprendime nurodyta, kad teisinė atsakomybė už paskelbtas garbę ir orumą žeminančias žinias gali kilti tiek viešosios informacijos rengėjui, tiek informacijos šaltiniui. Nagrinėjamu atveju publikacijos rengėja (autorė) neprisiima sau tenkančios atsakomybės dalies už paskelbtą informaciją. Tuo tarpu tai, kad žurnalistė išklausė abi konflikto puses, neatleidžia publikacijos rengėjos nuo atsakomybės už paskelbtos informacijos turinį. Pagal Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, jis tai turi nurodyti skelbiamoje informacijoje. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Inspektorius iškraipė visą publikaciją, atskirus sakinius išėmė iš viso straipsnio konteksto. Žurnalistė negalėjo pateikti Inspektoriui rašytinių ar kitokių įrodymų, liudijančių informacijos atitikimą tikrovei. Šiuo atveju itin reikšmingas yra nekaltumo prezumpcijos principas, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgdamas į Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, Etikos kodekso 37 ir 38 straipsnius, nurodė, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Nesutiko, kad Inspektorius nustatydamas, jog paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę bei orumą, peržengė savo kompetencijos ribas. Tokie pareiškėjo teiginiai prieštarauja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatoms. Tuo atveju, kai apie asmenį paskleidžiama vienareikšmiškai žeminančio pobūdžio informacija, kai konkretūs teiginiai pagal savo prasmę ir turinį yra akivaizdžiai žeminantys ir turi visuotinai pripažintą įžeidžiamą prasmę, jų paskleidimas, vadovaujantis protingumo kriterijumi, atrodo menkinantis kitą asmenį ir formuojantis neigiamą visuomenės nuomonę, pareiga įrodyti, kad paskleista informacija atitinka tikrovę, tenka ją paskleidusiam asmeniui, t.y. viešosios informacijos rengėjui – šiuo atveju laikraščio „Sekundė” redakcijai – arba cituojamiems asmenims.
Tretieji suinteresuoti asmenys I. M. ir M. M. atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 76 – 77) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 11 d. sprendimu (t. I, b.l. 88 – 90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 18 d. Inspektorius gavo M. M. ir I. M. skundą dėl publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ („Sekundė“, 2006-09-07, Nr.199/3227) paskelbtos informacijos. I. ir M. M. nurodė, kad laikraščio „Sekundė“ korespondentė pateikė visiškai tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė Etikos kodeksą, juos viešai apšmeižė, suformavo neigiamą visuomenės nuomonę, tuo įžeisdama jų garbę ir orumą bei privataus gyvenimo neliečiamumą. Išnagrinėjęs I. ir M. M. skundą, Inspektorius priėmė Sprendimą, kuriuo nustatė, kad viešosios informacijos rengėjo – dienraščio „Sekundė“ – redakcija pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų bei Etikos kodekso 1, 3, 4, 6, 38 straipsnių nuostatas. Vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, Inspektorius įspėjo viešosios informacijos rengėją dėl nurodytų pažeidimų ir pareikalavo paneigti teiginiuose „<...> Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti, - taip jie apibūdino sutuoktinius“ ir „<...> tai ir priėmiau M. M. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas“ paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei I. M. ir M. M. garbę ir orumą žeminančią informaciją. Teismas pažymėjo, kad asmens garbės ir orumo gynimo atveju būtina atriboti žinią nuo nuomonės, nes asmens teisės yra ginamos tik paskelbus žinias. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis. Nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nors nuomonės yra subjektyvios, jos privalo būti reiškiamos sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt., paskelbia žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, pažeistos asmens teisės turi būti ginamos. Teismo konstatavimu, nagrinėjamuose teiginiuose paskleistos žinios yra akivaizdžiai M. M. ir I. M. garbę ir orumą žeminančio pobūdžio, nes jose teigiama apie M. M. ir I. M. priskiriamus teisės normų reikalavimams prieštaraujančius veiksmus. Tokia informacija visuomenėje suprantama vienareikšmiškai, jos paskleidimu skaitytojams formuojama neigiama nuomonė apie M. M. ir I. M., jų, kaip nesąžiningų žmonių, nusikaltėlių, įvaizdis. Galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Konstatuota, jog, atsižvelgiant į žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis profesinės etikos normų. Įvertinęs Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Etikos kodekso 38 ir 20 straipsnių nuostatas, remdamasis išdėstytais motyvais bei paskleistų duomenų neatitikties tikrovei (nes juos paskleidęs asmuo neįrodė priešingai) prezumpcija, konstatavo, jog Inspektorius padarė pagrįstą išvadą, kad teiginių „<...> Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti, - taip jie apibūdino sutuoktinius“ ir „<...> tai ir priėmiau M. M. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas“ paskelbimu viešosios informacijos rengėjas pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas.
III.
Tretysis suinteresuotas asmuo D. K. pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 92 – 94), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos procesines teises, nes, jai neprašant, įtraukė ją į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Be to, gavęs prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes negalėjo dalyvauti D. K. atstovė, nepagrįstai jį atmetė, pažeisdamas jos procesines teises.
2. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą iš teisėsaugos institucijų išreikalauti informaciją, paneigiančią arba patvirtinančią faktus apie M. M. teistumą, patraukimą baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.
Pareiškėjas UAB „Sekundės redakcija“ pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 98 – 100), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas iš dalies buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad laikraštis „Sekundė“ paskelbė D. K. nuomonę apie I. M. ir M. M. elgesį, būdą. Tokiu atveju visa atsakomybė tenka ne visuomenės informavimo priemonei, o asmeniui paskleidusiam žinias. Žinių paskleidimas apima ir jų pasakymą vienam asmeniui (tame tarpe žurnalistui, kuris gautą informaciją naudoja, rašydamas straipsnius). Bet kuriuo atveju visuomenės informavimo priemonė neturi būti laikoma asmeniu, kuris pirmas paskelbė informaciją, kai leidinyje, kuriame paskelbta informacija, yra nurodomas konkretus informacijos šaltinis. Kad paskleistos žinios yra klaidingos ir kad jos žemina asmens garbę ir orumą gali nustatyti tik teismas. Pabrėžė, jog teismas nebuvo nustatęs, kad D. K. išsakyta nuomonė yra klaidinga ir žeminanti asmens garbę bei orumą, todėl Inspektorius negalėjo konstatuoti, kad redakcija pažeidė Įstatymo reikalavimus.
2. Teismas neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Įstatymo (2006-07-11 redakcija) 2 straipsnio 33 ir 69 punktuose. Akcentavo, kad atriboti žinią nuo nuomonės yra būtina, nes asmens teisės pagal CK 2.24 straipsnį ginamos, paskelbus tikrovės neatitinkančias, žeminančias asmens garbę ir orumą žinias. Tam tikrų žinių paskelbimu laikytinas konkrečių faktų ar duomenų perdavimas, pranešimas tretiesiems asmenims, kuomet šie asmenys sužino apie perteikiamą informaciją, tiek tuomet, kai pranešami tikri faktai ar duomenys, tiek ir tuomet, kai pranešama apie tikrovėje neegzistuojančius (įsivaizduojamus arba melagingus) faktus ar duomenis. Mano, kad žinių paskelbimas yra informacijos apie aplinką pateikimas. Tuo tarpu asmens nuomonė – individualus konkretaus asmens vertinimas apie vykstančius aplinkos reiškinius, jo suvoktas, nebūtinai atskleistas požiūris. Publikacijoje išreikšta ne jos autorės nuomonė, o asmenų, su kuriais bendravo publikacijos autorė, nuomonės. Straipsnyje nurodyti sakiniai „<...> Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti, - taip jie apibūdino sutuoktinius“ ir „<...> tai ir priėmiau M. M. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas“ yra ne straipsnio autorės mintys, o konkrečių asmenų, su kuriais kalbėjo korespondentė, mintys, vertinimai. Kalbintų asmenų išsakytoms nuomonėms negali būti taikomas tiesos kriterijus, t.y. negalima atskirti, ar asmenų išsakyta nuomonė yra teisinga ar neteisinga, nes tai individualaus vertinimo dalykas. Publikacijoje nurodyti teiginiai apie I. bei M. M. yra jų bendradarbių nuomonė. Apelianto teigimu, straipsnio autorė išliko bešališka ir perteikė visuomenei kuo įvairesnes nuomones. Pažymėjo, kad D. K. taip pat turėjo teisę išreikšti savo nuomonę apie buvusius darbuotojus, jų darbą, elgesį, tokiai nuomonei taip pat nėra taikytinas tiesos kriterijus. Publikacijos autorė nepaskelbė žinios Įstatymo 2 straipsnio 69 punkto prasme, todėl publikacijos autorė nepažeidė Įstatymo 2 straipsnio reikalavimų, suteikė tik bendro pobūdžio informaciją apie darbuotojo ir darbdavio konfliktą, pasibaigusį teismo sprendimu.
3. Inspektorius, nustatydamas, kad paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę bei orumą, peržengė savo kompetencijos ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspektorius atsiliepimais į apeliacinius skundus (t. I, b.l. 107 – 109, 115 – 117) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimai į apeliacinius skundus iš dalies pagrįsti tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikti tokie nesutikimo su apeliaciniais skundas argumentai:
1. Nesutiko su teiginiu, jog pažeistos D. K. procesinės teisės. Nurodė, kad D. K. trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukta jos pačios ir pareiškėjo prašymu, jai buvo tinkamai užtikrintos visos procesinės teisės.
2. Nesutiko su D. K. argumentu dėl atsisakymo išreikalauti įrodymus, nes, atlikdamas skundo tyrimą, Inspektorius ne kartą kreipėsi į publikacijos rengėją, prašydamas pateikti teiginiuose paskelbtos informacijos paaiškinimus bei atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes, tačiau tokie įrodymai pateikti nebuvo. Pareiškėjas, neturėdamas informacijos, įrodančios I. M. ir M. M. teisės pažeidimus, neturėjo skelbti jų garbę ir orumą žeminančios informacijos. Kadangi informacija apie asmens teistumą yra konfidenciali, D. K. taip pat negalėjo pateikti garbę ir orumą žeminančių teiginių atitikimą tikrovei patvirtinančių aplinkybių.
3. Sutiko su teiginiu, jog ginčo publikacijoje pateikta D. K. nuomonė apie I. ir M. M., tačiau ne tuose teiginiuose, kurie pripažinti pažeidžiančiais minėtų asmenų garbę ir orumą. Už visuomenės informavimo priemonėje paskelbtos informacijos turinį atsakingas viešosios informacijos rengėjas (redakcija), o ne publikacijoje aprašomi asmenys.
4. Nesutiko su išvada, jog Inspektorius negalėjo konstatuoti asmens garbės ir orumo pažeidimo. Remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalies 2 punktu, nurodė, jog skundo nagrinėjimas ir sprendimo, kuriuo reikalaujama paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą, priėmimas yra negalimas nekonstatuojant konkretaus pažeidimo. Be to, pareiga įrodyti, jog paskleista informacija atitinka tikrovę, tenka ją paskleidusiam asmeniui, tačiau nagrinėjamu atveju tokie įrodymai teismui pateikti nebuvo.
Tretieji suinteresuoti asmenys I. M. ir M. M. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. K. apeliacinį skundą (t. I, b.l. 110 – 111) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą pagrįstas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodė, jog kadangi pirmas teismo posėdis, kuris buvo paskirtas 2007 m. gegužės 15 d., buvo atidėtas ir bylos nagrinėjimas vyko 2007 m. birželio 4 d., toks terminas buvo pakankamas surašyti atsiliepimams ir susirasti tinkamą atstovą, kuris tą dieną nebus užimtas.
2. Pažymėjo, jog D. K. galėjo pati dalyvauti teismo posėdyje, be to, galėjo susirasti kitą atstovą, o trečiųjų suinteresuotų asmenų dalyvavimas nagrinėjant bylą nėra privalomas.
3. Pabrėžė, jog galimi įrodymai apie M. M. teistumą (nors jis neteistas) nėra susiję su darbo ginču, kilusiu tarp darbdavio ir darbuotojų ir aprašytu ginčo publikacijoje.
Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. K. apeliacinį skundą (t. I, b.l. 112) prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Nurodė, kad D. K. procesinės teisės buvo pažeistos, nes ji bylą vedė per advokatę, kuri negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, apie tai informavo teismą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 14 d. sprendimu (t. I, b.l. 145 – 155) apeliacinius skundus patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino Sprendimą, įpareigodamas Inspektorių išnagrinėti I. M. ir M. M. 2006 m. rugsėjo 15 d. skundą iš naujo ir priimti sprendimą.
Remdamasis Įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad žurnalistų etikos inspektorius yra viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 4 d.), o, nagrinėdamas asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, savo veikloje jis taip pat turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ). Įstatymas skundų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo administracinės procedūros nereglamentuoja, jame įtvirtintos tik bendrosios nuostatos, todėl Inspektorius asmens skundą dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo turi nagrinėti ir sprendimą priimti laikydamasis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurias nustato Įstatymo 49 straipsnio 10, 11 dalys, 50 straipsnio 50 straipsnio 1, 2 dalys ir VAĮ (Sprendimo priėmimo metu galiojo 2005-06-09 įstatymo Nr. X-239 redakcija). Remdamasis Sprendimo priėmimu metu galiojusios VAĮ redakcijos 17 straipsniu, 31 straipsniu, nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusios VAĮ redakcijos (2006 m. birželio 27 d. įstatymas Nr.X-736) 8 straipsniu, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 34 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 49 straipsnio 11 dalimi, 50 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A18-1072/2007, A2-1088/2007, A21-87/2008), padarė išvadą, kad Inspektorius, priėmęs asmens skundą ir atlikęs nustatyta tvarka jo nagrinėjimo administracinę procedūrą, šią procedūrą turi užbaigti priimdamas vieną sprendimą. Nustatė, kad atsakovas, išnagrinėjęs trečiųjų suinteresuotų asmenų I. M. ir M. M. 2006 m. rugsėjo 15 d. skundą (b.l.39-42) dėl dienraščio „Sekundė“ (2006-09-07, Nr.199/3227) straipsnyje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ apie juos paskelbtos informacijos priėmė du sprendimus: 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. S-534, skirtą I. M. ir M. M., ir 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-544, skirtą viešosios informacijos rengėjo – dienraščio „Sekundė“ vyriausiajai redaktorei. Pažymėjo, jog atsakovas neneigia, kad dėl to paties skundo priėmė du sprendimus. Nurodė, jog atsakovas administracinę procedūrą, pradėtą pagal 2006 m. rugsėjo 18 d. gautą I. M. ir M. M. skundą, užbaigė priimdamas du sprendimus, kurių turinys yra skirtingas, o baigiamosios dalys iš dalies prieštarauja viena kitai. Nustatė, jog skundą pateikę asmenys ir redakcija gavo skirtingo turinio sprendimus, t.y. buvo supažindinti tik su vienu sprendimu. Įvertinęs Įstatymo 49 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, nurodė, jog teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų įstatymų, kad sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis ir atitiktų jų reikalavimus, taip pat, kad būtų užtikrintos sprendimu suinteresuotų asmenų lygios teisės žinoti apie priimtą sprendimą ir jį apskųsti nustatyta tvarka. Atsakovui užbaigus administracinę procedūrą dėl I. ir M. M. skundo dviem sprendimais buvo pažeistos sprendimo priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, kurias nustato minėtos VAĮ ir Įstatymo nuostatos. Kadangi skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, jis yra neteisėtas, todėl naikintinas. Pabrėžė, kad kolegija, nustačiusi sprendimo priėmimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie yra pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu, nevertino šio sprendimo turinio iš esmės.
V.
2008 m. gegužės 30 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Inspektoriaus prašymas dėl proceso atnaujinimo (t. II, b.l. 2 – 7), kuriuo buvo prašoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-343/2008.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi (t. II, b.l. 26 – 27) atsakovo prašymą tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A146-343/2008 bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teismas nustatė, jog atsakovas nagrinėjamu atveju prašė atnaujinti procesą dėl to, kad, nagrinėjant bylą bei priimant sprendimą, buvo padaryta materialinės teisės normų pažeidimų jas taikant bei nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A39-308/2008, kurios aplinkybės iš esmės analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, buvo priimtas kitoks sprendimas, padarė išvadą, jog, nagrinėjant šią administracinę bylą, galimai buvo padaryta materialinės teisės normų pažeidimų jas taikant, nukrypta nuo formuojamos administracinių teismų praktikos, todėl procesas atnaujintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartį (byla Nr. A39-308/2008), konstatavo, jog yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-343/2008.
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A438-1257/2007) tuo atveju, kai atnaujinamas procesas administracinėje byloje, iš naujo nagrinėjant bylą ji revizuojama tik toje dalyje, kurioje atnaujintas jos nagrinėjimas.
Kaip matyti iš teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarties, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintas, remiantis nutartimi byloje Nr. A39-308/2008. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas teismo nutartis, daro išvadą, jog procesas administracinėje byloje atnaujintas kilus abejonių dėl to, ar šiuo atveju UAB „Sekundės redakcija“ yra tinkamas pareiškėjas, galintis turėti suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje ir ginčyti Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą. Todėl sprendžiama, jog, šiuo atveju nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Sekundės redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. M., M. M., D. K. dėl sprendimo panaikinimo, byla tikrintina tik toje dalyje, kurioje atnaujintas procesas, t.y. vertintina tik tai, ar UAB „Sekundės redakcija“ yra tinkamas pareiškėjas nagrinėjamoje byloje.
Dėl UAB „Sekundės redakcija“, kaip pareiškėjo, tinkamumo
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmens kreipimuisi pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą, o teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi patikrinti ir nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl nurodytos pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, tokią teisę (įstatymų saugomą interesą) turi, ar jo teisės (įstatymų saugomi interesai) yra pažeistos asmens nurodytu būdu.
Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-544 „Dėl publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ paskelbtos informacijos“. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, Inspektorius, įvertinęs publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ („Sekundė“, 2006-09-07, Nr. 199/3227) paskelbtą informaciją, padarė išvadą, jog viešosios informacijos rengėjo (dienraščio „Sekundė“) redakcija pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų bei Etikos kodekso 1, 3, 4, 6, 38 straipsnių nuostatas. Sprendimu pareikštas įspėjimas ir pareikalauta paneigti teiginiuose „<...> Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti <...>“ ir „<...> tai ir priėmiau M. M. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas <...>“ tikrovės neatitinkančia, I. ir M. M. garbę ir orumą žeminančias žinias.
Sprendimo priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 50 straipsnio 2 dalis numatė, jog žurnalistų etikos inspektorius, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje ir 49 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (1 p.) bei reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (2 p.). Įstatymo 2 straipsnio 62 dalis viešosios informacijos rengėją apibrėžė, kaip transliuotoją, leidyklą, kino, garso ar vaizdo studiją, informacijos, reklamos agentūrą, redakciją, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytoją ar kitą asmenį, rengiantį ar pateikiantį skleisti viešąją informaciją. Pagal to paties straipsnio 63 dalį viešosios informacijos skleidėjas – transliuotojas, retransliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, parduodantis ar kitais būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numatė, jog viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, išskyrus informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojus, gali būti tik Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai.
Įvertinus nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos nuostatas atsakomybė už nagrinėjamu atveju nustatytus Įstatymo pažeidimus galėjo atsirasti tik viešosios informacijos skleidėjui arba rengėjui, kuriais galėjo būti tik nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys ar užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai. Įvertinus nurodytas teisės normas, pažymėtina, jog iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad jis adresuotas dienraščio „Sekundė“ vyriausiajai redaktorei R. O. Tačiau, įvertinus Sprendimo turinį, darytina išvada, jog jame konstatuoti būtent viešosios informacijos rengėjo – dienraščio „Sekundė“ redakcijos padaryti pažeidimai. Byloje nėra duomenų, jog dienraščio „Sekundė“ redakcija yra juridinis asmuo, juridiniu asmeniu nėra ir vyriausioji redaktorė. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad dienraštis „Sekundė“ yra valdomas UAB „Sekundės redakcija“. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog UAB „Sekundės redakcija“ turėtų būti vertinamas kaip suinteresuotas asmuo nagrinėjamoje byloje.
Be to, skundžiamu Sprendimu Inspektorius pareiškė įspėjimą ir pareikalavo paneigti ginčo teiginiuose paskelbtas tikrovės neatitinkančias, I. ir M. M. garbę ir orumą žeminančias žinias.
Paskelbtos informacijos paneigimo tvarką nustato Įstatymo 44 straipsnis, kurio 2 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų.
Kaip jau nustatyta, dienraštis „Sekundė“ yra valdomas UAB „Sekundės redakcija“, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas įpareigojimas paneigti atitinkamą informaciją visuomenės informavimo priemonėje yra tiesiogiai susijęs su UAB „Sekundės redakcija“ teisėmis ir interesais.
Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi (byla Nr. A556-486/2009) yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai duomenų apie redakcijos įregistravimą juridiniu asmeniu nėra, redakcijos interesus turėtų atstovauti viešosios informacijos skleidėjo – laikraščio valdytojas, kaip juridinis asmuo, arba jos įgaliotas asmuo.
Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Sprendimo turinys nėra vertinamas iš esmės, į tai, kad nustatyta, jog nei dienraščio „Sekundė“ redakcija, nei jos vyriausioji redaktorė negali būti vertinami kaip informacijos rengėjas ar skleidėjas Įstatymo nuostatų prasme, byloje nėra ginčo, jog UAB „Sekundės redakcija“ valdo dienraštį „Sekundė“, nustatytas įpareigojimas paneigti paskleistas žinias tiesiogiai susijęs su UAB „Sekundės redakcija“ teisėmis ir interesais, vadovaujantis suformuota administracinių teismų praktika, konstatuotina, jog UAB „Sekundės redakcija“ vertintina kaip tinkamas pareiškėjas nagrinėjamoje byloje.
Dėl byloje Nr. A39-308/2008 suformuotos teismų praktikos taikymo nagrinėjamu atveju
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutarties (byla Nr. A39-308/2008), joje nagrinėtos bylos situacija buvo šiek tiek skirtinga. Toje administracinėje byloje skųstu Inspektoriaus sprendimu nebuvo nustatytas reikalavimas paneigti paskleistą informaciją. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju toks reikalavimas buvo nustatytas, ir, kaip jau konstatuota, jis tiesiogiai sietinas su dienraštį valdančio subjekto interesais ir teisėmis.
Be to, kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi (byla Nr. A556-486/2009) jau yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai duomenų apie redakcijos įregistravimą juridiniu asmeniu nėra, redakcijos interesus turėtų atstovauti viešosios informacijos skleidėjo – atitinkamo laikraščio valdytojas, kaip juridinis asmuo, arba jo įgaliotas asmuo. Minėtoje byloje taip pat konstatuota, kad, Inspektoriui įspėjus redakciją, kai ji nėra juridiniu asmeniu, Įstatymo nuostatos pritaikytos netinkamam subjektui, tačiau padarytas pažeidimas turi būti ištaisytas, todėl paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo Inspektoriaus sprendimas panaikintas ir Inspektorius įpareigotas iš naujo išnagrinėti asmenų skundą.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į suformuotą administracinių teismų praktiką ir Įstatymo nuostatų aiškinimą, UAB „Sekundės redakcija“ vertintinas kaip tinkamas pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartyje pateiktas teisės normų aiškinimas nagrinėjamu atveju netaikytinas.
Darytina išvada, jog UAB „Sekundės redakcija“ yra tinkamas pareiškėjas byloje pagal pareiškėjo UAB „Sekundės redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. M., M. M., D. K. dėl sprendimo panaikinimo, todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.