- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2014-05-13
- Bylos Nr.
- I-864-621/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Žanas Kubeckas (pran.), Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko, kolegijos teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Arvydo Martinavičiaus,
nedalyvaujant atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. SP-4214 (7.3637) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. P. skundu teismo prašo panaikinti 2013 m. gruodžio 31 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. SP-4214-(7.3637) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, įpareigoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą 2013-12-19 prašymo patikslinimą.
Pareiškėja R. P. nurodė, jog įstatymų numatyto eiliškumo tvarka ir remiantis pareiškime 2013-10-10 pateiktais dokumentais kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – ir Komisija) dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi pareiškimą rašė pati neturėdama reikiamų teisinių žinių, nesirėmė iš esmės nustatytais kontrolės pažeidimais, tik pridėjo visus dokumentus, patvirtinančius padarytus pažeidimus, todėl Komisija pasinaudojo tuo ir sprendimą priėmė šališką, nepagrįstai netenkindama jos pareiškimo. 2013-12-11 prašymu kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2013-11-28 sprendimo Nr. 56-92 apskundimo. 2013-12-19 prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl prašymo, rašyto 2013-12-11, patikslinimo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo. 2014-01-16 buvo gautas Tarnybos sprendimas Nr. SD-l(7.3637) dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, jog nesutinka su priimtu Tarnybos sprendimu, jiems motyvuojant, kad pareiškėjos reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir, kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus, todėl, kad nebuvo paprašyta pateikti papildomų dokumentų, pagrindžiančių keliamus reikalavimus, todėl susipažino ne su visais dokumentais. Neteisingai advokatas vertino Valstybinės akreditavimo kontrolės ataskaitos išvadas ir Akreditavimo tarnybos direktoriaus įsakymą, nes vertino tik kaip formalų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimą. Advokato Z. B. pateiktos išvados yra tik jo subjektyvi nuomonė, nes teisingumą vykdo teismas, o ne advokatas, todėl apie bylos perspektyvumą, kokį sprendimą gali priimti teismas, advokatas negali nuspręsti. Pažymėjo, kad dėl besitęsiančių ilgą laiką ligoninės administracijos ir gydytojos J. G. vykdomų neteisėtų veiksmų, kuriuos įrodo rašyti skundai, atsakymai į skundus ir įrašai, padaryti gydytojos neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje, tai tik patvirtina sąmoningą, tikslingą, tyčinį, nukreiptą prieš pacientą nusikalstamos veikos vykdymą. Tarnyba turėdama visus reikiamus dokumentus sprendimui priimti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo/neteikimo nepagrįstai vilkino sprendimo pateikimą, dėl to buvo praleistas apskundimo teismui terminas ir skundas liko nepaduotas. Tarnybos direktorius Tadas Baltuška 2014-01-17 pateikė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, kad sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu 2014-01-02 Nr. SD-1(7.3637), tačiau faktiškai sprendimas registruotu paštu buvo jai išsiųstas 2014-01-14 Nr. SD-1(7.3637) (pridedamas vokas), taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatyti sprendimo pateikimo terminai. Prašo teismo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b.l. 79). Pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pareiškėja nurodo, kad kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau skundą surašė nekokybiškai, nes neturėjo teisinių žinių, todėl komisija priėmė šališką sprendimą. Pažymėjo, kad pareiškėja turėjo teisę pasinaudoti pirmine valstybės garantuojama teisine pagalba, tačiau pareiškėja nenurodė aplinkybių, trukdžiusių jai šią teisę įgyvendinti. Taip pat pažymėjo, kad šališkumą galima konstatuoti, kai yra nustatomas komisijos ar konkretaus jos nario asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas konkrečiu sprendimu, tačiau pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių minėtos komisijos šališkumą.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad jos nebuvo prašyta pateikti papildomų dokumentų, pagrindžiančių keliamus reikalavimus, todėl Tarnyba susipažino ne su visais dokumentais. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad „norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus...“ Įstatymo 4 straipsnio 2 punktas nustato pareiškėjo pareigą teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Pareiškėjas yra įpareigotas teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Pareiškėjas privalo prašyme ne tik nurodyti reikalavimą bei reikalavimo faktines aplinkybes, bet ir pateikti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjui nenurodžius faktinių aplinkybių ir/ar nepagrindus šių aplinkybių įrodymais, tarnybos neturi teisės priimti sprendimo teikti antrinę teisinę pagalbą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-328/2013).Taigi akivaizdu, kad pateikti reikalavimą pagrindžiančius išsamius įrodymus yra pareiškėjos pareiga. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba 2013-12-19 raštu Nr. SD-1639 (7.3637) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir prašė pateikti ataskaitos Nr. D17-161-(1.27) išvadas. Tą pačią dieną, 2013-12-19, Tarnyba gavo pareiškėjos prašymą „Dėl 2013-12-11 prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą patikslinimo ir papildomų dokumentų pateikimo“ reg. Nr. PP-637 (7.3637), kuriame pareiškėja pateikė ataskaitą Nr. D17-161-(1.27), kurios Tarnyba prašė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Iš šių aplinkybių visumos akivaizdu, kad Tarnyba ėmėsi visų reikalingų veiksmų, kad gautų visą reikiamą informaciją ir priimant sprendimą ją turėjo. Pažymėjo, kad savo argumentą, jog Tarnyba neturėjo visų reikiamų įrodymų, pareiškėja paneigia pačiame skunde. Ji rašo, jog „Tarnyba, turėdama visus reikiamus dokumentus sprendimui priimti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo/neteikimo nepagrįstai vilkino sprendimo pateikimą“. Taigi akivaizdu, jog Tarnyba turėjo visus reikiamus dokumentus sprendimui priimti. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjos teiginys yra nepagrįstas ir Tarnyba su juo nesutinka.
Skunde teigiama, kad advokato Z. B. pateiktos išvados yra tik jo subjektyvi nuomonė, nes teisingumą vykdo teismas, o ne advokatas, todėl apie bylos perspektyvumą, kokį sprendimą gali priimti teismas, advokatas negali spręsti. Atkreiptinas dėmesys, jog advokatas nepriėmė sprendimo. Sprendimas priimtas Tarnybos. Advokatas tik pateikė savo nuomonę dėl bylos perspektyvumo, įstatymo 11 straipsnio 9 dalis nustato, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Vadovaujantis šia įstatymo nuostata ir buvo pateiktas prašymas dėl advokato išvados pateikimo. Taip pat pažymėtina, kad įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktai (galiojantys sprendimo priėmimo metu) nustatė Tarnybai pareigą vertinti pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo perspektyvumą bei nustačius, kad reikalavimas nepagrįstas ar atstovavimas neperspektyvus, atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Šios įstatymo nuostatos įgyvendina įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo principus, siekiant užtikrinti, kad valstybės finansinis turtas (mokesčių mokėtojų pinigai) būtų naudojamas racionaliai, bei antrinė teisinė pagalba nebūtų teikiama neperspektyviose bylose ar esant nepagrįstiems pareiškėjo reikalavimams.
Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kurioje Tarnyba buvo atsisakiusi suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl bylos neperspektyvumo, konstatavo, kad „Nors pareiškėjas teigė, kad jo reikalavimų akivaizdų nepagrįstumą ir bylos perspektyvumą gali įvertinti tik teismas, tokį argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Žinoma, priimtas Tarnybos sprendimas gali būti skundžiamas teismui teisės aktų nustatyta tvarka, jį apskundus teismas įvertina priimto Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taigi galutinį vertinimą esant skundui atlieka teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-104/2008 ir 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-964-13).
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Tarnybos direktorius pateikė klaidingą informaciją, kad sprendimas buvo išsiųstas registruotu paštu 2014-01-02, dėl to buvo praleisti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatyti terminai. Su tokiu pareiškėjos teiginiu nesutinka. Kaip matyti iš kurjerio antspaudo ant voko (voko kopija pateikiama teismui), pranešimas Tarnybos pirmą kartą išsiųstas 2014-01-02, tačiau laiškas buvo grąžintas, nes adresatas nerastas. Tada laiškas buvo išsiųstas pakartotinai antrą kartą. Pažymėtina, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) nustatė, kad sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Advokato išvada Tarnybai buvo pateikta 2013 m. gruodžio 23 d. Sprendimas priimtas 2013 m. gruodžio 31 d. Įvertinus tai, kad gruodžio 24 d. (Kūčių diena), gruodžio 25 d. ir 26 d. (Kalėdų dienos) yra šventinės dienos (Darbo kodekso 162 str. 1 d.), gruodžio 28 ir 29 (šeštadienis ir sekmadienis) – ne darbo dienos, sprendimas priimtas per įstatymo nustatytą 3 darbo dienų terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi Nr. A62-3218/2011 administracinėje byloje konstatavo, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 53 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio 4 dalį, 130 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pareiškėjas privalo ne tik nurodyti savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2010 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Pareiškėja nepateikia pagrįstų motyvų, paneigiančių sprendime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjos reikalavimo nepagrįstumo ir atstovavimo neperspektyvumo, bei jų neginčija. Prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos R. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Ginčas byloje iš esmės kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. SP-4214 (7.3637), kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir VGTPĮ). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, kuriomis grindžiamas Šiaulių VGTPT sprendimas ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 punktas) ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 punktas).
Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.
Taigi atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo R. P. pagal jos 2013 m. gruodžio 11 d. prašymą bei patikslintą prašymą 2013 m. gruodžio 19 d., turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje, laikydamasis VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bei, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.
Sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra pasisakęs, kad atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteiktą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismų praktika, Tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą Tarnyboms nustatė siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853-11 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja, kreipdamasi į Tarnybą su 2013 m. gruodžio 11 d. prašymu, kurį 2013 m. gruodžio 19 d. patikslino, siekė gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl 2013-11-28 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo Nr. 56-92 apskundimo.
Pareiškėja prašyme nurodė, kad 2013-09-18 Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius priėmė įsakymą Nr. Tl-1241 „Dėl pacientei R. P. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“, kuriame nustatė, kad VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė (toliau – ir Ligoninė) pažeidė jos teises į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Remiantis šiuo dokumentu ir įstatymų nustatytu eiliškumu, 2013-10-10 parašė pareiškimą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo. 2013-12-07 gavo Komisijos 2013-11-28 sprendimą Nr. 56-92 „Dėl R. P. pareiškimo“, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškimo dėl sveikatai padarytos žalos, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas Ligoninėje, atlyginimo. Savo sprendime nurodė, kad pareiškėjai R. P. ligoninėje buvo teiktos tinkamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai konsultantai išnagrinėjo visą pateiktą medicinos dokumentaciją ir padarė išvadą, kad buvo laiku ir teisingai atlikti reikiami tyrimai ir nustatyta diagnozė, diagnostinių ir gydymo klaidų nepadaryta.
Pareiškėja, kaip reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, Tarnybai pateikė 2013-09-18 Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. T1-1241, 2013-10-10 pareiškimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2013-11-28 sprendimą Nr. 56-92. 2013-12-19 pareiškėja Tarnybai pateikė papildomą prašymą „Dėl 2013-12-11 prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą patikslinimo“ bei pateikė papildomas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kontrolės Nr. T3-127/2013 ataskaitos 2013-09-03 Nr. D17-161-(1.27) kopijas.
Tarnyba vadovaudamasi VGTPT įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, paprašė advokato Z. B. pateikti išvadą, ar nėra įstatymo 11 str. 6 d. ir 7 d. nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, atstovavimas byloje neperspektyvus).
2013-12-23 Tarnyba gavo advokato Z. B. išvadą. Advokatas nustatė, kad nors Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013-09-18 direktoriaus įsakymu Nr. T1-1241 buvo konstatuota, kad 2010-05-03–2013-04-25 pacientei R. P. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant Kontrolės Nr. T3-127/2013 2013-09-03 ataskaitos Nr. D17-161-(1.27) išvadose nurodytų teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, tačiau pripažintina, kad kontrolės išvadose nustatyti iš esmės tik formalūs pacientei R. P. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimai: pacientė konsultacijų metu pasirašytinai neinformuota apie nustatytą diagnozę, tinkamai nenurodytas pacientei nustatytos ligos kodas pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją, neįformintas pacientės R. P. sutikimas su tyrimo ir gydymo planu. Nurodė, jog reikia pripažinti, kad kontrolės išvadose nurodytų teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų padarytų pažeidimų pareiškėja R. P. iš esmės neskundė bei iš esmės nustatytais pažeidimais nesirėmė teikdama pareiškimą dėl neturtinės žalos atlyginimo Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai. Nors Kontrolės išvadose ir konstatuoti teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimai, tačiau išvadose nėra aiškiai ir konkrečiai konstatuota, kad R. P. teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pacientės sveikatai būtų padaryta žala, kad padarytos esminės diagnostinės klaidos, kad būtų laiku nepadaryti reikiami tyrimai. Advokatas Z. B. nustatė, kad yra įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyti atisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai – atstovavimas byloje pagal pareiškėjos pateiktą reikalavimą yra neperspektyvus.
Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 str. 2 d. numatyta, jog atlygintina paciento sveikatai padaryta (turtinė ir neturtinė) žala – pakenkimas paciento sveikatai, jo sužalojimas ar mirtis, atsiradę dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos kaltos veikos. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, civilinės deliktinės atsakomybės atsiradimą sąlygoja neteisėti veiksmai/neveikimas, priežastinis ryšys tarp šių veikų ir neigiamų pasekmių bei kaltė.
Pagal CK 6.263 straipsnį, kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.
Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 str. 1 d.).
Teismas pažymi, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013-09-18 direktoriaus įsakymu Nr. Tl-1241 buvo konstatuota, kad 2010-05-03–2013-04-25 pacientei R. P. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant Kontrolės Nr. T3-127/2013 2013-09-03 ataskaitos Nr. D17-161-(1.27) išvadose nurodytų teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. Tačiau iš kontrolės išvadų matyti, jog iš esmės buvo nustatyti tik formalūs pacientei R. P. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimai, t. y. pacientė konsultacijų metu pasirašytinai neinformuota apie nustatytą diagnozę, tinkamai nenurodytas pacientei nustatytos ligos kodas pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją neįformintas pacientės R. P. sutikimas su tyrimo ir gydymo planu. Teismas sutinka su atsakovo nuomone, jog nors Kontrolės išvadose ir konstatuoti teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimai, tačiau išvadose nėra aiškiai ir konkrečiai konstatuota, kad R. P. teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pacientės sveikatai būtų padaryta žala, kad padarytos esminės diagnostinės klaidos, kad būtų laiku nepadaryti reikiami tyrimai. Be to, vadovaujantis teismų praktika, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priimtas sprendimas yra laikytinas rekomendacinio pobūdžio, todėl nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis atsakovo neteisėtus veiksmus (Žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-358/2013).
Taigi, kaip minėta, Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 56-92 konstatavo, jog R. P. ligoninėje laiku ir teisingai buvo atlikti reikiami tyrimai ir nustatyta diagnozė, diagnostinių klaidų nepadaryta, ligoninėje pacientei teiktos tinkamos ir kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos bei teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas Ligoninėje pacientės sveikatai žala nepadaryta.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. SP-4214 (7.3637) padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. bei 2013 m. gruodžio 19 d. patikslintame prašyme suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl 2013 m. lapkričio 28 d. LR sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo Nr. 56-92 apskundimo ir prie šio prašymo pridėtuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti žalos priteisimo iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės, nes jos veiksmuose nėra LR civilinio kodekso įtvirtintų būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (konkrečiai neteisėtų veiksmų), dėl to civilinėje byloje pareikštas pareiškėjos ieškinys priteisti iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės žalos atlyginimą negali būti patenkinamas. Todėl Tarnyba 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. SP-4214 (7.3637) pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinė pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 numatytais pagrindais.
Pareiškėja skunde taip pat nurodė, jog Tarnyba neprašė pateikti papildomų dokumentų, pagrindžiančių keliamus reikalavimus, todėl atsakovas susipažino ne su visais dokumentais. Teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, jog Tarnyba 2013-12-19 raštu Nr. SD-1639 (7.3637) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir prašė pateikti ataskaitos Nr. D17-161-(1.27) išvadas (b.l. 76). Tą pačią dieną, 2013-12-19, Tarnyba gavo pareiškėjos prašymą „Dėl 2013-12-11 prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą patikslinimo ir papildomų dokumentų pateikimo“ reg Nr. PP-637 (7.3637), kuriame pareiškėja pateikė ataskaitą Nr. D17-161-(1.27), kurios Tarnyba prašė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (b.l. 54). Teismas daro išvadą, jog Tarnyba ėmėsi visų reikalingų veiksmų, kad gautų reikiamą informaciją ir priimant sprendimą ją turėjo, todėl pareiškėjos argumentai, jog Tarnyba neprašė pateikti papildomų dokumentų, pagrindžiančių keliamus reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėja taip pat skunde nurodė, jog Tarnybos direktorius 2014-01-17 pateikė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, kad Tarnybos sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu 2014-01-02 Nr. SD-1(7.3637), nes sprendimas registruotu paštu buvo išsiųstas 2014-01-14 Nr. SD-1(7.3637), dėl to buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatyti terminai.
VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje (sprendimo priėmimo metu galiojanti redakcija) nurodyta, jog sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Advokato išvada Tarnybai buvo pateikta 2013 m. gruodžio 23 d. (b.l. 63). Tarnyba sprendimą priėmė 2013 m. gruodžio 31 d. Įvertinus tai, kad gruodžio 24 d. (Kūčių diena), gruodžio 25 d. ir 26 d. (Kalėdų dienos) yra šventinės dienos (Darbo kodekso 162 str. 1 d.), gruodžio 28 ir 29 (šeštadienis ir sekmadienis) – ne darbo dienos, teismas konstatuoja, jog Tarnybos sprendimas priimtas per įstatymo nustatytą 3 darbo dienų terminą. Teismas pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, jog iš kurjerio antspaudo ant voko (b.l. 77) matyti, kad sprendimas Tarnybos pirmą kartą išsiųstas 2014-01-02, tačiau laiškas buvo grąžintas, nes adresatas nerastas. Tada laiškas buvo išsiųstas pakartotinai antrą kartą. Akcentuotina, jog kaip teigia pareiškėja, 2014-01-14 gavusi Tarnybos sprendimą į Šiaulių apygardos administracinį teismą ji kreipėsi laiku, t. y. 2014 m. sausio 29 d. teisme gautas pareiškėjos skundas dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo, pareiškėja laiku kreipėsi į teismą, termino skundui paduoti nepraleido, todėl tinkamai įgyvendino savo teises.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Tarnyba ginčijamą 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą faktinių ir teisinių aplinkybių, savo sprendimą išsamiai motyvavo bei aiškiai nurodė atsisakymo teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagrindą. Pripažinus, jog 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. SP-4214 (7.3637) yra teisėtas ir pagrįstas, bei atsisakius tenkinti pareiškėjos reikalavimą jį panaikinti, atmetamas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas įpareigoti suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą 2013-12-19 prašymo patikslinimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. P. skundą dėl 2013 m. gruodžio 31 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo Nr. SP-4214-(7.3637) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinimo ir įpareigojimo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą 2013-12-19 prašymo patikslinimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.