- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-29
- Bylos Nr.
- 2K-443/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-01189-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Tomas Šeškauskas (pran.), Olegas Fedosiukas
- Kaltinamasis
- R. S.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Darius Katauskas
- Kategorijos
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
- 2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros l. e. Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Rūtos Pečkaitytės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su atliekamu darbu, ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 20 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; iš R. S. nukentėjusiajai V. S. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 26 d., apie 19.05 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia galva sudavė savo žmonai V. S. vieną smūgį į galvą, taip sukėlė jai fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį iš esmės grindė tik nenuosekliais nukentėjusiosios V. S. ir liudytojos N. S. parodymais, kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina fizinio skausmo sukėlimo veikos padarymo V. S., tad prielaidomis negalint grįsti teismo apkaltinamojo nuosprendžio, o tik įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, priimtas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros l. e. Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Rūta Pečkaitytė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį.
Kasaciniame skunde, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. S., neišanalizavo ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos, išdėstė prieštaringus motyvus. Pasak prokurorės, nebuvo atskleistas R. S. prieš nukentėjusiąją atliktų veiksmų mechanizmas, vertinti tik nukentėjusiosios V. S. ir liudytojos N. S. parodymai, nepagrįstai juos pripažįstant prieštaringais ir nenuosekliais, ignoruoti kiti įrodymai byloje. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nesiremti liudytojų policijos pareigūnų T. B. ir A. A. parodymais nemotyvuotas. Šie liudytojai proceso metu patvirtino, kad jiems atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji paaiškino, jog jai smogė vyras galva į galvą, ant nukentėjusiosios kaktos buvo matyti paraudimas, be to, ir pats R. S. pareigūnams pripažino sudavęs savo žmonai galva į galvą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino Bendrojo pagalbos centro iškvietimo įrašo, kuriame nurodyta, kad 2012 m. balandžio 26 d. 19.06 val. į butą buvo kviečiama policija ir pranešta apie smurtaujantį vyrą, 2012 m. balandžio 26 d. policijos patrulio tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto – ten užfiksuota, kad, 2012 m. balandžio 26 d. pagal V. S. iškvietimą nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėja nurodė, jog vyras smogė moteriai galva į galvą, tokios pačios aplinkybės užfiksuotos policijos patrulio A. A. tarnybiniame pranešime. Iš pirmosios instancijos teismo procesinio dokumento matyti, kad apeliacinės instancijos teismas sumenkino nukentėjusiosios V. S. ir liudytojos N. S. parodymus. Nukentėjusioji V. S. nuo tyčinio smūgio sudavimo momento vienodai aiškino smūgio sudavimo aplinkybes Bendrojo pagalbos centro darbuotojams, policijos pareigūnams, liudytojai N. S., medikams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat ir teismui. Tai, kad V. S. tik teisme nurodė, jog nuo smūgio jai buvo iškilęs gumbas, yra ne nenuoseklūs, o papildantys vienas kitą parodymai, atsižvelgiant į tai, kad ir liudytoja N. S. matė ant V. S. kaktos paraudimą ir gumbą, paraudimą matė taip pat ir policijos patruliai. Tai, kad V. S. teismo medicinos ekspertas nenustatė išorinių sužalojimų, anot prokurorės, nereiškia, kad jų nebuvo iki V. S. apžiūros pradžios, nes nukentėjusioji, pajutusi negalavimus, savarankiškai į medikus kreipėsi praėjus po įvykio apie pusantros valandos. R. S. inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas, todėl teismo medicinos specialisto išvada nepaneigia, kad nukentėjusioji negalėjo pajusti šio subjektyvaus pojūčio dėl tyčinio R. S. smūgio galva.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad teismas turi aiškiai nurodyti, kuriais įrodymais savo sprendimą grindžia, o kuriuos įrodymus atmeta. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka tikrinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Tokia išvada darytina dėl žemiau nurodomų aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino nukentėjusiosios V. S. ir liudytojos N. S. parodymus nepatikimais, nes jie prieštaringi ir nenuoseklūs – nukentėjusioji tik teisme, o liudytoja N. S. tik ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog po R. S. kakta suduoto smūgio jai buvo iškilęs gumbas, tačiau teisės medicinos duomenimis nukentėjusiajai kliniškai nustatytas galvos sumušimas nepagrįstas. Darant tokią išvadą neįvertinta, kada buvo atliktas nukentėjusiosios teisės medicinos tyrimas ir dėl kokio pavojingo veiksmo kito žmogaus sveikatai bei dėl kokio padarinio, sukelto šiuo veiksmu, R. S. kaltinamas.
Teismas nurodė, kad liudytoja N. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skirtingai aiškino, iš kokio asmens (nukentėjusiosios, ar jos mažamečio sūnaus) pasakojimo ji sužinojusi apie R. S. kakta suduotą smūgį. Tačiau jei jau teismas pripažino šias aplinkybes svarbiomis, nesiimta jokių priemonių prieštaravimams šios liudytojos parodymuose pašalinti.
Teismas nutarė nesiremti liudytojų policijos pareigūnų T. B. ir A. A. parodymais, tačiau neišdėstė jokių motyvų, kodėl daroma tokia išvada. Be to, naujame išteisinamajame nuosprendyje teismas nurodė tik iš šių liudytojų parodymų išplaukiančias R. S. kaltinančias aplinkybes.
Naujame išteisinamajame nuosprendyje nurodant bylos lapus, kuriuose yra nukentėjusiosios apklausa, atlikta ikiteisminio tyrimo metu, svarbia pripažinta bylos aplinkybė, jog R. S. bendru susitarimu nesutiko nutraukti santuokos su V. S., tačiau, kokią reikšmę R. S. kaltės nebuvimui turi ši aplinkybė, teismas nenurodė.
Kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Tinkamu motyvavimu dėl įrodymų atmetimo ar kitokio įvertinimo galima pripažinti tik tokį motyvavimą, kuris logiškai ir nuosekliai išplaukia iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat turi būti išdėstyti aiškūs teisiniai argumentai, iš kurių būtų galima spręsti, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, dėl kokių priežasčių turi būti daromos kitokios išvados. Šiuo atveju teismas tokių argumentų nenurodė.
Darytina išvada, kad naujas išteisinamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.