Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjas Erminijus Baziulis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. sausio 13 d. (toliau - ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl švaros užtikrinimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad duše yra pelėsio.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Be to, Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodoma, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.), 18.6 punkte numatyta, kad nuteistieji ir suimtieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvada, kad gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose neturi būti visų rūšių kenkėjų ir pelėsio, jas turi prižiūrėti bei švarą palaikyti ir patys nuteistieji. Atsižvelgus į tai, bei remiantis tuo, jog byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl gyvenamųjų, sanitarinio mazgo ir kitų bendrojo naudojimo patalpų (tame tarpe ir dušo) nepriežiūros, valymo priemonių nebuvimo, pelėsio ar kenkėjų buvimo, įvertinus tai, jog ir pats pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti švarą gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl privatumo užtikrinimo ir dušo įrengimo.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad besimaudant duše kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo pertvarų. Taip pat duše nebuvo lentynėlių, todėl nebuvo kur pasidėti muilo. Duše nebuvo persirengimo kabinos, buvo tik pačiame duše pastatytas suoliukas.

Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja dušų įrengimo reikalavimų, be to Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.) nėra nustatyta reikalavimų, jog dušo patalpose ar dušo persirengimo kambaryje turėtų būti pertvaros.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ numatė, kad dušo patalpose lentynėlė higienos priemonėms įrengiama prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės).

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 10-14) nurodė, kad dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros užtikrinančios nuteistųjų privatumą. Duše buvo visos teisės aktuose numatytos priemonės, tame tarpe ir lentynėlė higienos priemonėms prie kiekvieno dušo galvutės. Teisės aktai nenustato įstaigai prievolės įrengti persirengimo kambarius nuteistųjų dušinėse. Vietos persirengti yra nustatytos tose pačiose dušinėse, kuriose yra įrengti suoliukai ir pakabos drabužiams pasikabinti, guminiai kilimėliai. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat, atsakovės atstovės pateikti duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, todėl teismas jais vadovaujasi ir daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės dėl dušų įrengimo sudaro pagrindą konstatuoti, jog Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2 kalėjime asmenų, besinaudojančių dušu privatumas buvo užtikrintas, dušo patalpos ginčo laikotarpiu buvo įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl apšvietimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad apšvietimas duše nebuvo tinkamas.

Higienos norma HN 134:2015 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato dušo patalpų apšvietimo parametrų.

Iš atsakovės atstovės atsiliepimo (b. l. 10-14) matyti, jog yra užtikrinama Lietuvos higienos norma HN 134:2015 gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta. Gavus informaciją apie perdegusias ar nuteistųjų sudaužytas lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.

Byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl galimai netinkamų apšvietimo sąlygų dušo patalpose buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie netinkamas apšvietimo sąlygas grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikomi nepagrįstais ir atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. K. skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. sausio 13 d., atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.