Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p., nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių;pagal BK 284 str. 1 d., nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p., Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl padarytos žalos – 702,71 Lt, paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. R. buvo išteisintas dėl to, kad 2010-10-09, apie 3.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, esančio naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)" bendroje baro ir šokių aikštelės patalpoje tyčia, be priežasties rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam L. R. du kartus į veidą, dėl ko nukentėjusiajam L. R. buvo padarytos kraujosruvos kairės akies vokuose, dešinės akies pamatiniame voke, nosies pamato srityje, sulaužyti nosies kaulai, t. y. nesunkiai sutrikdė sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžių jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

pagal BK 284 str. 1 d. ir skirti jam 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir skirti jam 2 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p., pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. paskirta bausme apimti pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 67 str. 2 d. 5 bei 6 p., 70 str., 71 str., E. R. paskirti dvi baudžiamojo poveikio priemones, t. y. per 3 mėnesius paskirti atlikti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, bei per 2 mėnesius paskirti sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Pareikštą 702,71 Lt Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį jų naudai priteisti iš E. R..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 str., priimti nutartį dėl L. R. bei V. T. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., ir apie tai pranešti prokurorui.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio, klube „(duomenys neskelbtini)" L. R. sumušęs asmuo nebuvo nustatytas, o tik praėjus beveik dviem mėnesiams nukentėjusysis L. R. pamatė Šiaulių mieste esančiame prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)" jį klube „(duomenys neskelbtini)" sumušusį asmenį, kurį stebėjo ir palydėjo iki automobilio ,,BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vėliau apie tai pranešė policijai, ir taip buvo nustatytas E. R.. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu, nustačius galimą įtariamąjį, tiek nukentėjusysis L. R., tiek liudytojas V. T. iš pateiktų fotografijų atpažino E. R., kaip 2010 m. spalio 9 d. klube „(duomenys neskelbtini)" L. R. sumušusį asmenį, ir davė paaiškinimus, kokiomis aplinkybėmis šį asmenį matė, pagal kokius požymius jį atpažino. Be to, nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. T. paaiškino, jog jo atpažintasis, L. R. sumušęs asmuo, yra jam žinomas iš anksčiau, kaip asmuo iš nusikalstamo pasaulio, dėl ko jis, bijodamas dėl savo saugumo, atsisakė nuo akistatos su E. R..

Prokuroras skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik kaltinamąjį teisinančiais įrodymais, o būtent kaltinamojo E. R., neigiančio savo kaltę, parodymais, ir teisme apklaustų nukentėjusiojo L. R. bei liudytojo V. T. parodymais, kuriuose pastarieji tvirtino, kad E. R. yra visai ne tas žmogus, kuris 2010-10-09 klube ,, (duomenys neskelbtini)“ sumušė L. R., kad jie apsipažino, nes žmogus gyvai ir nuotraukose atrodo kitaip. Pažymi, kad L. R. ir V. T. iš esmės pakeitė savo parodymus kaltinamojo E. R. naudai, tačiau teismas neįvertino visų byloje ištirtų įrodymų ir nenurodė, kodėl remiasi būtent teisme pastarųjų duotais parodymais ir kodėl atmeta jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Todėl prokuroras konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, o padarytos išvados dėl kaltinamojo E. R. nekaltumo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ištirtų įrodymų visumos.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis L. R. prašo netenkinti prokuroro apeliacinio skundo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Nukentėjusysis atsikirtime teigia, kad jo duoti parodymai skirtingi, nes įvykio metu buvo išgėręs ir gerai neįsiminė įvykio, o po to, pamatęs E. R. gyvai, aiškiai pasakė, kad tai ne tas žmogus, kuris jį sumušė. Pažymi, kad jo parodymai, pagrindžiantys kaltinamojo kaltę, ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtais būdais, apklausoje dalyvavo pašaliniai asmenys, darė psichologinį spaudimą ir jis, būdamas streso būsenoje, nesuvokdamas atsakomybės, sakė taip, kaip liepė tyrėja. Teigia, kad ,,(duomenys neskelbtini)“ pamatytas kaltinamasis buvo panašus į asmenį kuris jį sumušė, tačiau matė jį iš toli, iš fotonuotraukų atpažino ,,padedamas“ tyrėjos, tačiau prisipažįsta apsirikęs ir tvirtina, kad žmogus, matytas ,,(duomenys neskelbtini)“, akistatos metu ir fotonuotraukoje, nėra tas asmuo, kuris jį sumušė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, išteisintasis E. R., jo gynėja ir nukentėjusysis L. R. prašė atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir daro išvadą, kad apylinkės teismas priėmė neteisingą sprendimą dėl E. R. kaltės.

Nuspręsdamas išteisinti E. R. dėl visų jam pareikštų kaltinimų, apylinkės teismas pripažino neįrodyta, kad pastarasis dalyvavo nusikaltimų padaryme. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad apylinkės teismas ne tik neišdėstė visų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų – nukentėjusiojo L. R. ir liudytojo V. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, bet iš esmės jų neanalizavo ir nepateikė jokio aiškaus jų įvertinimo. Akivaizdu, kad teismas koncentravosi į nukentėjusiojo L. R. ir liudytojo V. T. pakeistus parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, ir rėmėsi tik pačių minėtų apklaustųjų deklaratyviais paaiškinimais dėl savo skirtingų parodymų, kad, neva, pastarieji ikiteisminio tyrimo metu buvo suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kad apsipažino, nurodydami išteisintąjį, kaip asmenį 2010-10-09 klube ,,(duomenys neskelbtini)“ sumušusį L. R.. Tuo pačiu visiškai neaišku, kodėl apylinkės teismas minėtus nukentėjusiojo L. R. ir liudytojo V. T. aiškinimus teisiamajame posėdyje laikė neabejotinais, kai teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjai S. V. ir N. G. kategoriškai tvirtino, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas V. T. ikiteisminio tyrimo metu patys iškart iš fotonuotraukų atpažino E. R., kaip asmenį, įvykio dieną sumušusį L. R., aiškiai deklaravo atpažinimo priežastis, savanoriškai papasakojo apie įvykio aplinkybes ir paneigė, kad apklaustųjų atžvilgiu buvo naudotas psichologinis spaudimas (2 t., 4–6 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio nematyti, kad apylinkės teismui būtų kilę abejonių dėl liudytojų S. V. ir N. G. parodymų, kitų surinktų ir ištirtų įrodymų. Teismas iš esmės nerado priežasties atmesti nei vieno įrodymo, tačiau akivaizdu, kad priimdamas sprendimą šioje byloje, teikė prioritetą kai kuriems įrodymams, vadinasi, nesilaikė BPK 20 str. nuostatų, reikalaujančių teismo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kad skundžiamas nuosprendis yra ydingas, neaiškus ir nemotyvuotas, aiškiai rodo ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

Kaip jau minėta, apylinkės teismas, išteisindamas E. R., laikė nepaneigiamais nukentėjusiojo L. R., liudytojo V. T. ir išteisintojo teiginius, kad E. R., kuris viso baudžiamojo proceso metu neigė savo kaltę (2 t., 2 b. l.), yra ne tas žmogus, kuris įvykio dieną be jokios priežasties naktiniame klube ,,(duomenys neskelbtini)“ 2 kartus kumščiu trenkė E. R. į veidą ir taip nesunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą (2 t., 2–3 b. l.). Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje formaliai pripažino tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojo V. T. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, skiriasi nuo pastarųjų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuomet jie vienareikšmiškai ir aiškiai tvirtino, kad E. R. yra tas asmuo, kuris sumušė L. R., ir tokiems esminiams neatitikimams pateisinti laikė pakankamais tų pačių L. R. ir V. T. deklaratyvius paaiškinimus, kad jie paprasčiausiai apsiriko iš nuotraukų atpažindami E. R., o apklausose nurodytos aplinkybės neteisingos dėl to, kad neteisingai suprato jiems užduodamus klausimus. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas atitinkamus įrodymus patikrino jais pačiais, kas yra netoleruotina pagal baudžiamojo proceso prasmę.

Pirmiausia, vertinant nukentėjusiojo, liudytojų, išteisintojo parodymus, būtina kreipti dėmesį į tokių parodymų prigimtį. E. R., kaip kaltinamasis byloje, gali sąmoningai duoti melagingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos, kitaip nei nukentėjusiajam ar liudytojui. Tuo pačiu pažymėtina, kad vertinant nukentėjusiojo ir liudytojo V. T. iš esmės prieštaringus parodymus skirtingose baudžiamojo proceso stadijose, būtina kreipti dėmesį į galimą subjektyvių ar objektyvių faktorių įtaką jų parodymams. Dėl to, kas paminėta, kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl L. R. ir V. T. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, objektyvumo ir remtis jais, kaip teisingais, besąlygiškai patvirtinančiais E. R. versiją, nėra pagrindo.

BPK 301 str. 1 d. reglamentuoja, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši nuostata nereiškia, kad priimant nuosprendį, remiamasi tik tais nukentėjusiųjų, liudytojų ar kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Be to, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 str. 1, 4 d.).

Kaip jau minėta, tarp nukentėjusiojo L. R. ir liudytojo V. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, yra esminių prieštaravimų. Apylinkės teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų visus nukentėjusiojo L. R. ir liudytojo V. T. parodymus skirtingose baudžiamojo proceso stadijose (2 t., 1–7 b. l.), tačiau jų visumos neanalizavo, kas, kolegijos nuomone, ir lėmė nepagrįstą sprendimą.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nukentėjusiajam L. R. kreipusis į policijos įstaigą ir nurodžius, kad 2010-10-09 apie 3 val. nakties naktiniame klube ,,(duomenys neskelbtini)“ nepažįstamas vyriškis jam be jokios priežasties kumščiu trenkė 2 kartus į veidą (1 t. 19 b. l.). Apklausiamas tą pačią dieną, L. R. patvirtino, kad kviečiamas jis priėjo prie gretimo staliuko, kur nieko nesakęs vyriškis kumščiu smogė jam vieną kartą į veidą, o po to dar ir antrą kartą kumščiu sudavė į veidą (1 t., 31–32 b. l.). Iš minėtos apklausos akivaizdu, kad nukentėjusysis įsidėmėjo jį sužalojusį asmenį, nes jį apibūdino (vyriškis 25–35 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, normalaus kūno sudėjimo, tamsių trumpų plaukų). Be to, nukentėjusysis nurodė, kad konfliktą matė jo draugas – liudytojas V. T., kuris apklausiamas patvirtino faktines kilusio konflikto aplinkybes (1 t., 59 b. l.).

Pažymėtina, kad įtariamąjį byloje pavyko nustatyti pačiam nukentėjusiajam L. R. 2010-11-30 policijai suteikus naudingos informacijos (1 t., 37 b. l.). Kitaip tariant, L. R. prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ picerijoje pastebėjo ir atpažino jį sumušusį asmenį, pasekė pastarąjį iki automobilio stovėjimo aikštelės, kur matė, kaip šis įsėdo į automobilį ,,BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Būtent minėtos ir paties nukentėjusiojo suteiktos informacijos dėka policija identifikavo galimą įtariamąjį – E. R., kuris teisiamojo posėdžio metu pats neneigė, nei kad naudojasi minėtu automobiliu, nei kad įvykio dieną buvo klube ,, (duomenys neskelbtini)“ (2 t., 2 b. l.). Kad E. R. tą dieną naktiniame klube buvo, patvirtino ir liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta klubo darbuotoja A. K. (2 t., 3 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu pagal pateiktas nuotraukas atpažinusi E. R. (1 t., 71–76 b. l.). Visgi, būtina atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo aiškinimus teisiamajame posėdyje ir pareiškimus atsikirtime, kuriais mėginama tikinti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo suinteresuoti apkaltinti E. R. ir dėl to darė jam psichologinį poveikį, uždavinėjo nesuprantamus klausimus, dėl ko jis neteisingai ikiteisminio tyrimo metu nurodė E. R., kaip jį sumušusį asmenį. Patikėjus tokiais nukentėjusiojo teiginiais, reiktų daryti išvadą, kad nukentėjusysis L. R. policijos pareigūnams suteikė informaciją apie bet kokį panašų asmenį, o tada ikiteisminį tyrimą atliekantiems tyrėjams kilo interesas apkaltinti tą asmenį ir todėl, pasak nukentėjusiojo, ikiteisminio tyrimo tyrėjai nurodė jam, ką reikia atpažinti, ir protokoluose, kurios savo parašu patvirtino L. R., užrašė priešingas aplinkybes nei nurodė pastarasis. Tokios išvados prieštarautų elementariai logikai. Jau minėta, kad teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjai S. V. ir N. G. kategoriškai neigė darę bet kokį poveikį L. R., tvirtino, kad jis visus parodymus davė savo noru. Tai jie patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą. Taigi nėra jokio pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymais, nes dar ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas N. G. L. R. keitė parodymus teigdamas, kad E. R. jis neatpažįsta. Tokie L. R. parodymai buvo užfiksuoti atitinkamuose protokoluose (1 t., 43–45, 97 b. l.), todėl nėra pagrindo manyti, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai kažkaip įtakojo nukentėjusiojo valią duodant parodymus ar pastaruosius užrašant kitaip.

Jau minėta, kad teisiamajame posėdyje tiek nukentėjusysis L. R., tiek liudytojas V. T., o nukentėjusysis ir akistatos su E. R. metu (1 t., 98 b. l.), ėmė kategoriškai neigti, kad išteisintasis yra nukentėjusįjį sumušęs asmuo, nors asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ikiteisminio tyrimo metu abu atpažino E. R., tvirtindami, kad tai tas asmuo, kuris 2010-10-09 naktiniame klube ,, (duomenys neskelbtini)“ sumušė L. R. (1 t., 38–40, 63–66 b. l.). Tokį esminį savo pozicijos pasikeitimą L. R. ir V. T. aiškino tuo, kad žmogus nuotraukose ir gyvai atrodo skirtingai – iš nuotraukų nieko negalima spręsti apie jo ūgį, kūno sudėjimą. Tačiau šiuo atveju reikia pažymėti, kad nukentėjusysis L. R. pirmiausia E. R. pamatė gyvai PC ,,(duomenys neskelbtini)“. Be to, ir liudytojo V. T. parodymai teisiamajame posėdyje rodo, kad PC ,, (duomenys neskelbtini)“ nukentėjusysis L. R., atpažinęs E. R., paskambino jam (V. T.) ir paprašė atvykti į PC ,, (duomenys neskelbtini)“, nes pamatė žmogų, kuris jį sumušė (2 t., 3 b. l.). Po to, nukentėjusysis L. R. sekė E. R. iki automobilio, į kurį pastarasis įsėdo, nurodė automobilio duomenis ir jį sumušusio asmens atpažinimo aplinkybes policijai (1 t., 37 b. l.). Aptarta įvykių raida, atitinkama nukentėjusiojo reakcija PC ,,(duomenys neskelbtini)“ pamačius E. R., patvirtina, kad L. R. jau tada, gyvai matydamas E. R., atpažino pastarąjį, kaip jį sumušusį asmenį.

Ankščiau aptarti bylos duomenys rodo, kad nukentėjusysis įsidėmėjo ne tik kaltininko stotą, o liudytojas V. T., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1, 61–62, 67–68 b. l.), pripažino, kad iš matymo pažįsta nukentėjusįjį sumušusį asmenį ir tikrai atpažinti galėtų. Maža to, teisiamajame posėdyje V. T. taip pat tvirtino, kad ankščiau buvo matęs asmenį, kuris sumušė jo draugą, todėl neabejotinai atpažintų net pagal jo nuotrauką, vadinasi, V. T. taip pat gerai įsidėmėjo tą, kuris kumščiu smūgiavo L. R. du kartus į veidą. Taigi nukentėjusysis L. R. ir liudytojas V. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad E. R. jie atpažįsta pagal bendrus veido bruožus (keturkampę veido formą, nosies formą). Iš to, kas paminėta, galima daryti išvadą, kad atpažinto asmens ūgis ir kūno sudėjimas atpažinimo rezultatų neįtakojo, ką, beje, patvirtina ir liudytojų S. V. bei N. G. parodymai, kad L. R. ir V. T. atpažino E. R. nedvejodami.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis L. R. ir liudytojas V. T., gyvai matydami E. R., aiškino, kad pastarasis yra panašus į nukentėjusįjį sumušusį asmenį, tačiau tvirtino, kad tai ne išteisintasis, nes tas kitas buvo aukštesnis ir stambesnio kūno sudėjimo. Imant domėn tai, kad L. R. ir V. T. įsidėmėjo kaltininko veidą, atsižvelgus į minėtus L. R. ir V. T. aiškinimus, reiktų daryti išvadą, kad nukentėjusįjį įvykio dieną sumušė už E. R. aukštesnis ir stambesnio kūno sudėjimo asmuo, tačiau iš veido atrodantis taip, kaip E. R.. Tokia išvada prasilenktų su elementaria logika, todėl L. R. ir V. T. argumentai, mėginant nuginčyti ankstesnius savo parodymus, yra nepagrįsti ir atmestini.

Neįtikinantys yra ir nukentėjusiojo L. R. parodymai apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, kadangi jo paaiškinimai dėl parodymų keitimo apie, neva, dingusią, o po to atsiradusią atmintį, taip pat yra akivaizdžiai nelogiški.

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nukentėjusiojo L. R. ir liudytojo V. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuomet jie nurodė įvykio aplinkybes bei atpažino L. R. sumušusį asmenį – E. R., yra logiškai susiję su kitais bylos duomenimis, todėl nėra pagrindo jais nesiremti ir atmesti. Priešingą išvadą kolegija daro dėl kitų nukentėjusiojo L. R. ir liudytojo V. T. parodymų, kada dėl objektyvių ar subjektyvių faktorių, pastarieji mėgino klaidinti ikiteisminio tyrimo instituciją, prokuratūrą ir teismą, teigdami, kad E. R. yra ne tas asmuo, kuris įvykio dieną sumušė nukentėjusįjį.

Taigi byloje surinktais įrodymais, kuriais, kolegijos nuomone, yra pagrindo remtis nustatant faktines bylos aplinkybes, nustatyta, kad įvykio dieną naktiniame klube ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo nukentėjusysis L. R., V. T. ir E. R., kuris, priėjusį prie staliuko nukentėjusįjį, be priežasties sumušė. Šias išvadas ir nukentėjusiajam padarytą sveikatos sužalojimo mąstą patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1340/10(04), kurioje nurodyta, kad L. R. sužalojimai kairės akies vokuose, dešinės akies apatiniame voke, nosies pamato srityje, nosies kaulų lūžis buvo padaryti kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikių, ir dėl nosies kaulo lūžių nesunkiai sutrikdyta sveikata (1 t., 30 b. l.).

Iš apylinkės teismo teisiamajame posėdyje bei apeliacinės instancijos teisme ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad E. R. apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje – naktiniame klube ,,(duomenys neskelbtini)“, lėmė ne asmeninės, o kitos paskatos. Byloje nėra jokių duomenų, apie nukentėjusiojo ar kitų asmenų veiksmus, pateisinančius E. R. smurtą prieš L. R. asmeniniais nesutarimais. Išteisintojo E. R. parodymus, neigiant įvykio dieną sumušus nukentėjusįjį, kolegija vertina, kaip niekuo nepagrįstą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje neginčijamai nustatyta, jog E. R. nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, kas sudaro chuliganiškų paskatų turinį.

Būtina pažymėti, kad E. R. pavojingi veiksmai – smurtas prieš nukentėjusįjį L. R., buvo padaryti viešoje vietoje, naktiniame klube ,,(duomenys neskelbtini)“, kitų žmonių akivaizdoje. Pasak nukentėjusiojo ir liudytojo V. T., jie minėtame klube šventė gimtadienį, kai buvo sumuštas L. R., ir po to iškvietė policiją. Nekyla abejonių, kad vieša rimtis ir susirinkusių asmenų numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas. Taigi kolegijai nekyla abejonių, kad E. R. savo veiksmais sutrikdė ir viešąją tvarką.

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. R. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl visų jam pareikštų kaltinimų ir daro išvadą, kad

E. R. 2010 m. spalio 9 d., apie 3 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, esančio naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)" bendroje baro ir šokių aikštelės patalpoje, tyčia, be priežasties rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam L. R. du kartus į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytos kraujosruvos kairės akies vokuose, dešinės akies pamatiniame voke, nosies pamato srityje, sulaužyti nosies kaulai, t. y. nesunkiai sutrikdė sveikatą, ir tokiu įžūliu elgesiu viešoje vietoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Dėl to, kas paminėta, skundžiamas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir E. R. atžvilgiu priimamas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.), pripažįstant E. R. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. (Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų) ir BK 284 str. 1 d. (Viešosios tvarkos pažeidimas).

BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kolegija nenustatė E. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmes E. R., atsižvelgia į tai, kad jis padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas (vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus), praeityje buvo teistas, tačiau teistumas yra išnykęs (1 t., 105 b. l.), ne sykį baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau 2004 metas jam buvo taikyti teismo įpareigojimai pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (1 t., 120-124 b. l.), policijos nuovada pagal gyvenamąją vietą skundų dėl jo elgesio nėra gavusi (1 t., 126 b. l.), dirba. Byloje nėra itin neigiamai kaltinamojo asmenį apibūdinančių duomenų, tačiau kartu kolegija atkreipia dėmesį į smurtinį E. R. įvykdytų nusikaltimų pobūdį, kas rodo didesnį jo veikos pavojingumą.

Atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad E. R. skirtinos mažesnės už vidurkius BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytos bausmės – atitinkamai laisvės atėmimas 2 metams ir areštas 40 parų.

Kadangi du nusikaltimus kaltinamasis padarė idealiojoje sutaptyje, jam paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę (BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p.).

Kolegija atkreipia dėmesį, kad E. R. paskutinį kartą teismo už vagystę buvo nuteistas 1994 m. sausio 25 d. ( 1 t., 108–115 b. l.), teistumas yra seniai išnykęs ir jis laikomas neteistu. Pakankamai ilgą laiką E. R. baudžiamųjų įstatymų nepažeidinėjo, todėl kolegija mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra vidutiniam terminui atidėjus galutinės subendrintos bausmės vykdymą, skiriant prokuroro prašomą įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 str.). Kolegijos nuomone, dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės (Nemokamų darbų) skyrimas kaltininkui, kaip skundu prašo prokuroras, būtų perteklinis, nepadėsiantis įgyvendinti bausmės paskirties, tuo labiau, kad E. R. dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir yra E. R. įmonės vadovas.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama Šiaulių teritorinės ligonių kasos, pateikė civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, kuriuo prašo priteisti iš E. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 702,71 Lt už nukentėjusiojo L. R. gydymą (1 t. 85–86 b. 1.).

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos. Šiuo nuosprendžiu pripažįstamam kaltu E. R. tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį L. R., pastarasis dėl sužalojimų buvo gydomas VšĮ Šiaulių ligoninėje, kuriai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už suteiktas L. R. asmens sveikatos priežiūros paslaugas sumokėjo 702,71 Lt (1 t., 87 b. l.). Minėtos išlaidos civiliniam ieškovui atsirado dėl E. R. neteisėtų veiksmų, todėl jis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigos dėl to turėtas išlaidas.

Apeliaciniu skundu prokuroras taip pat prašo priimti nutartį dėl L. R. bei V. T. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., ir apie tai pranešti prokurorui. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurį kontroliavo prokuroras. Po to, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose prokuroras (atkreipiamas dėmesys – tas pats) taip pat dalyvavo. Todėl, kolegijos nuomone, pranešti prokurorui apie jam jau žinomas aplinkybes nėra būtinybės, kadangi, remiantis BPK 166 str. 1 d. 2 p., ikiteisminis tyrimas pradedamas ir pačiam prokurorui nustačius nusikalstamos veikos požymius.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 2 p., 326 str. 4 d., kolegija,

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo

E. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir jį nuteisti:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. areštu 40 parų;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 str., 75 str. 1 d., 2 d., E. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią įpareigoti sumokėti per 3 mėnesius.

Priteisti iš E. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 702,71 Lt už nukentėjusiojo L. R. gydymą.

Kompaktinį diską „Acme CD-R“ su telefonų numerių išklotinėmis palikti prie bylos.