Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-08 · Administracinė byla Nr. I-1112-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-08
Bylos Nr.
I-1112-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05330-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
S. B., D. S., B. P., J. U.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1112-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-05330-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B., D. S., B. P. (B. P.) ir J. U. (toliau ir pareiškėjai) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 67-78), prašydami: 1) priteisti pareiškėjų naudai iš Lietuvos Respublikos neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-04-30: S. B. – 4 207,03 Lt, D. S. – 4 941,69 Lt, B. P. – 4 417,51 Lt, J. U. – 4 410,80 Lt; 2) priteisti pareiškėjų naudai iš Lietuvos Respublikos neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-11-25: S. B. – 3 043,08 Lt, D. S. – 3 444,04 Lt, B. P. – 2728,04 Lt, J. U. –2 786,72 Lt.

Paaiškino, kad S. B. dirba Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurore, D. S. – Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurore, B. P. - Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroru, J. U. – Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurore. Nurodė, kad iki 2009-04-30 prokurorų pareiginės algos koeficientus nustatė 2000-08-29 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 priedėlio 3 skirsnis. Nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30 prokurorų pareiginės algos koeficientas buvo mažinamas du kartus: 2009-04-23 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224 ir 2009-07-17 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361. Pasak pareiškėjų, toks prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas skirtingu mastu prieštaravo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, o taip pat pažeidė Konstitucinio Teismo (KT) suformuluotus išaiškinimus, nes atliktas nesilaikant proporcingumo principo bei laikinumo kriterijaus. Pareiškėjų manymu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jiems darbo užmokesčio (pareiginė alga (koeficientas)) dalis už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinta ir neišmokėta neteisėtai.

Pareiškėjai 2016-11-14 pateikė teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis (2015 m. birželio 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 152-158). Teigė, kad Generalinė prokuratūra 2016 m. pateikė darbo užmokesčio nepriemokos paskaičiavimus, pagal kuriuos darbo užmokesčio nepriemokos, pritaikius minėtą įstatymą, sumažėjo 95-100 procentų. Įstatymų leidėjas nenumatė kompensuoti visos darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų priėmimo ir taikymo, o nustatė formulę, kuri prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarimui ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjų nuomone, pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensacinį mechanizmą nustatytas neproporcingas prokurorų atlyginimų mažinimo mastas, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų prokurorų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, prokurorų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos, kai kuriems asmenims nepriemokos kompensavimas nustatytas 0 eurų (t. y. iš viso nenustatytas), tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl įstatymas negali būti taikomas.

Atsiliepimas

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 86-89) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jei skundas bus patenkintas, prašė mokėjimą išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

Paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t.y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad minėto įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Be to, mano, kad pareiškėjų reikalavimams taikytinas 3 metų senaties terminas, nustatytas Darbo kodekse.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl prokuroro darbo užmokesčio sumažinimo pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priteisinimo už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-11-25.

Nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja S. B. ėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės, D. S. – Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės, B. P. - Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro, J. U. – Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės pareigas. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjų tarnybiniais santykiais, nėra. Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį (b. l. 79-82). Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Apmokėjimo įstatymas) Apmokėjimo įstatymo 3 str. 3 d. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedų už ištarnautus valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą. Pagal Apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d., pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Apmokėjimo įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-04-23 Nr. XI-224 redakcija) nuo 2009-05-01 ir pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009-08-01. Todėl pareiškėjams laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2012-12-31 susidarė darbo užmokesčio nepriemoka: B. P. – 2728,04 Lt, S. B. – 3043,08 Lt, D. S. – 3444,04 Lt, J. U. – 2786,72 Lt.

Pareiškėjai į teismą su skundu dėl darbo užmokesčio nepriemokos iš priteisimo kreipėsi 2013-10-17. Atsižvelgiant į atsakovų prašymą pareiškėjų reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, DK 27 straipsnio 2 dalį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-05-01 iki 2010-10-16.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Pareiškėjai kelia klausimą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2015 m. birželio 30 d. redakcija) atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).

Teismas, išnagrinėjęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai.

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog šis įstatymas priimtas, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą ir 2014-12-22 nutarimą, įvertinus tai, kad tam tikros minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas), ir į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nebuvo paneigta įstatymų leidėjo teisė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymint tai, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Kaip matyti, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Grąžinimo įstatymu užtikrinamas proporcingas visų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais pagal 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę apskaičiuojant tik tą kompensuotiną darbo užmokesčio dalį, kuria daugiau, nei visiems asmenims taikomas mažinimo dydis, buvo sumažintas darbo užmokestis. Šios aplinkybės pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismo nuomone, nėra pagrindo ir pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjų S. B., D. S., B. P. (B. P.) ir J. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė