Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. C. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, t.y. 2014 m. rugpjūčio 17 d., apie 0.10 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė smūgius peiliu į įvairias kūno vietas A. Č., padarydamas jam pjautines žaizdas veide, kairio smilkinio srityje, kairio momens srityje, dešiniajame užausyje, kaklo priekiniame paviršiuje, kairio raktikaulio vidinio galo projekcijoje, dešinės alkūnės sąnario srityje, dešiniajame dilbyje, dešiniajame rieše, kairiajame dilbyje, taip pat durtines-pjautines žaizdas pilvo dešinėje, penetruojančias į pilvo ertmę, kylančiosios gaubtinės žarnos kiauryminius pažeidimus, pažeidimus plonžarnėje, kas komplikavosi ūmiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, pilvaplėvės uždegimu, progresuojančiu organų disfunkcijos sindromu, dėl ko 2014 m. rugpjūčio 19 d. A. Č. mirė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. C. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nuteistasis J. C. teigia, kad apygardos teismas, kvalifikuodamas jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. Č. padaryti kūno sužalojimai būtų nesuderinami su gyvybe. Specialisto išvadoje nurodyta, kad pagrindiniai sužalojimai – durtinis-pjautinis pilvo sužalojimas su žarnyno pažeidimu, durtinės pjautinės žaizdos pilvo dešinėje, penetruojančios į pilvo ertmę, kylančiosios gaubtinės žarnos kiauryminiai pažeidimai, keturi pažeidimai plonžarnėje visumoje dėl žarnyno pažeidimų vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tai, pasak apelianto, rodo, kad tarp išvardintų kūno sužalojimų ir mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio, A. Č. mirties priežastimi yra kita aplinkybė – netinkamas gydymas. Byloje nustatyta, kad A. Č. mirė nuo žarnyno pažeidimų, be to tik praėjus kelioms paroms nuo įvykio. Nuteistojo teigimu, tai, kad esant šiuolaikinės medicinos pasiekimams, A. Č. nuo tokių sužalojimų mirė, patvirtina, kad pastarasis buvo gydomas aplaidžiai. Dėl šių aplinkybių jis – J. C. turėtų atsakyti tik už savo veiksmus, t.y. už sunkų sveikatos sutrikdymą, o ne už aplaidų gydymą, dėl kurio ir įvyko A. Č. mirtis. Be to, ir sunkų sveikatos sutrikdymą jis padarė dėl neatsargumo.

Apeliantas teigia, kad kūno sužalojimai A. Č. buvo padaryti mojuojant peiliu, ką patvirtina sužalojimų išsidėstymas įvairiose kūno vietose, tai konstatuota ir specialisto išvadoje. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad jo – J. C. poza sužalojimo metu galėjo būti įvairi, kas, pasak apelianto, rodo, kad sužalojimus A. Č. jis padarė gindamasis nuo agresyvaus pastarojo puolimo. Apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad konflikto metu J. C. išmušus peilį jį puolančiam A. Č. iš rankų, jokio pavojaus jo gyvybei ar sveikatai nebebuvo, nes net ir atėmus peilį, pavojus bent jau sveikatai buvo realus. Byloje nustatyta, kad A. Č. iš pirties grįžo įsiutęs, o ginčo metu puolė su peiliu ir juo sužalojo jį – J. C., o kai A. Č. peilis buvo išmuštas iš rankų, šis dar daugiau įsiuto ir puolė jį – J. C. dar agresyviau mušti rankomis. Šios jo nurodytos aplinkybės byloje surinktais duomenimis nėra paneigtos, jis turėjo teisę gintis nuo neteisėtų A. Č. veiksmų, tačiau gindamasis nuo šio puolimo mojuodamas peiliu veikė neatsargiai, nes nenumatė ir negalėjo numatyti, kad tokiu būdu gali sukelti specialisto išvadoje nurodytas pasekmes. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad jo nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis taip pat teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę pažeidė BK 97 straipsnio nuostatas bei teisingumo principą. Nurodo, kad motyvuodamas bausmės skyrimą teismas nepagrįstai nurodė, jog jis yra teisiamas trečią kartą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2003 m. spalio 1 d. jis buvo nuteistas už nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 284 ir 187 straipsniuose, paskiriant baudos bausmę. Kadangi teistumas išnyksta sumokėjus baudą, šis jo teistumas išnyko prieš dešimt metų. Be to, jis buvo nuteistas 2012 m. rugpjūčio 29 d. taip pat už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskiriant laisvės apribojimo bausmę 6 mėnesiams. Kadangi paskirtoji bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, vadovaujantis BK 97 straipsnio nuostatomis, teistumas už šią veiką išnyko atlikus laisvės apribojimo bausmę. Dėl šių aplinkybių, apelianto nuomone, apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti, kad jis buvo teistas, ir tuo pagrindu skirti jam griežtesnę bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. C. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. C. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis J. C. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis J. C. neneigia fizinio smurtu panaudojimo ir nukentėjusiojo A. Č. sužalojimo fakto, kas sukėlė mirtinas pasekmes, tačiau pateikia kitokį teisinį savo veiksmų vertinimą nei buvo konstatuota apygardos teismo nuosprendyje.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas J. C. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl J. C. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad J. C. nusikalstami veiksmai atitinka BK 129 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Nuteistasis J. C. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas, kvalifikuodamas jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nuteistojo J. C. padaryti nukentėjusiajam A. Č. kūno sužalojimai būtų nesuderinami su gyvybe. Pasak apelianto, tarp A. Č. padarytų kūno sužalojimų ir mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio, A. Č. mirties priežastimi yra kita aplinkybė – netinkamas gydymas, A. Č. mirė tik praėjus kelioms paroms nuo įvykio. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

BK 129 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Pažymėtina, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 str. 1 d. kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinė nutartis Nr. 2K-381/2011 ir kt.). Šiuo atveju, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo A. Č. mirtį, išskyrus nuteistojo J. C. panaudotą fizinį smurtą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1108/14 (01) nurodyta, kad A. Č. mirė nuo durtinio-pjautinio sužalojimo su žarnyno pažeidimu, pasireiškusio durtinėmis – pjautinėmis žaizdomis pilvo dešinėje, penetruojančiomis į pilvo ertmę, kylančiosios gaubtinės žarnos kiauryminiais pažeidimais, keturiais pažeidimais plonžarnėje, kas komplikavosi ūminiu vidiniu ir išoriniu kraujavimu, pilvaplėvės uždegimu, progresuojančiu dauginiu organų disfunkcijos sindromu (t. 1., b. l. 38-45). Taigi smurtiniai J. C. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp J. C. veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių padarinių, nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, kad A. Č. mirties priežastimi buvo netinkamas gydymas. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tai, kad A. Č. mirė praėjus kelioms paroms nuo įvykio, J. C. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis J. C. padarė A. Č. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta.

Nuteistasis J. C. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis mojuodamas peiliu veikė neatsargiai, nes nenumatė ir negalėjo numatyti, kad tokiu būdu gali sukelti specialisto išvadoje nurodytas pasekmes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kaltės turinys (forma, rūšis) nustatomas įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt., t. y. remiantis byloje surinktų įrodymų visumos analize. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė J. C. kaltę tyčia atėmus A. Č. gyvybę ir pagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip nužudymą. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas daugybę smūgių peiliu (specialisto išvadoje nustatyta, kad A. Č. kūne konstatuoti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai trisdešimt trauminių poveikių) į kito asmens gyvybei svarbius organus – galvą, pilvą bei kitur, negalėjo nesuprasti, kad tokie smūgiai yra pavojingi žmogaus gyvybei ir nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Šioje situacijoje tokie tyčiniai smurtiniai nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu neginčytinai patvirtina, kad jis atliko tyčinius veiksmus ir tokiu būdu tyčia nužudė A. Č.. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo nuteistojo J. C. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnį ko prašoma apeliaciniame skunde.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – J. C. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo.

Nuteistojo J. C. apeliacinio skundo argumentai, kad jo nusikalstami veiksmai galėtų būti vertinami, kaip padaryti esant būtinajai ginčiai, taip pat nepagrįsti ir atmetami.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Taigi, gyvybės atėmimas kitam žmogui nelaikomas neteisėtu, kai tai padaroma ginantis ar ginant kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t. y. įgyvendinant teisę į būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (kasacinė nutartis Nr. 2K-141/2015 ir kt.).

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Nuteistojo J. C. ir liudytojo J. S. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, byloje nustatyta, kad prieš įvykį, 2014 m. rugpjūčio 16 d. vakare J. S. pirtyje tarp J. C. ir A. Č. įvyko žodinis konfliktas, po kurio pastarasis išvarė J. C. iš pirties (t. 1, b. l. 73, 120-122, t. 2, b. l. 29-31, 34-35). Apie tolesnę įvykių seką galima spręsti iš nuteistojo J. C. duotų parodymų, kuris pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad grįžus namo A. Č., jo akys buvo paklaikusios, pradėjo rėkti, trenkė J. C. į veidą, jie pradėjo muštis, A. Č. griebė peilį, kuriuo kliudė J. C.. Tuomet J. C. koja išmušė iš A. Č. peilį, kol jis kėlėsi, J. C. pradėjo mojuoti peiliu (t. 2, b. l. 29). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu J. C. davė iš esmės tokius pačius parodymus (t. 1, 120-122). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2892/14 (01) nurodyta, kad J. C. krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje nustatytas paviršinis linijinis odos sužalojimas, galimai padarytas kietu aštriu pjaunančių savybių turinčiu daiktu, 1-2 savaičių laikotarpyje iki apžiūros (2014 m. rugsėjo 1 d.). Šis sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatytas kūno sužalojimas nėra būdingas griuvimui ir atsitrenkimui. Kitų sužalojimų nenustatyta. (t. 1, b. l. 159). Taigi A. Č. pirmasis sudavė peiliu J. C., t. y. pasikėsino nuteistąjį sužaloti. Toks pasikėsinimas laikytinas pavojingu, nes pasikėsinta į J. C. sveikatą ir gyvybę, taip pat realiu ir akivaizdžiu. Tačiau šių aplinkybių nustatymas dar nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti būtinosios ginties situacijos. Nustačius pavojingo kėsinimosi pradžią, būtina nustatyti ir jo pabaigą, nes kasacinės instancijos teismas formuodamas teismų praktiką ne kartą yra pasisakęs, kad prasidėjęs kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu (kasacinė nutartis Nr. 2K-373/2010 ir kt.). Be to, pagal jau minėtą teismų praktiką besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju J. C. buvo atrėmęs A. Č. pavojingą kėsinimąsi, todėl jam aiškiai nebuvo reikalo gintis. Nors apeliantas skunde nurodo, kad net ir atėmus peilį, pavojus bent jau sveikatai buvo realus, kai A. Č. peilis buvo išmuštas iš rankų, šis dar daugiau įsiuto ir puolė jį – J. C. dar agresyviau mušti rankomis, tačiau šios aplinkybės prieštarauja nuteistojo anksčiau duotiems parodymams. Paties nuteistojo teigimu, po gauto smūgio jis koja išmušė iš A. Č. peilį, kol jis kėlėsi, J. C. pradėjo mojuoti peiliu. Atliekant ikiteisminį tyrimą 2014 m. rugsėjo 1 d. parodymų patikrinimo vietoje metu J. C. paaiškino, kad jis bandydamas apsiginti nuo A. Č. smūgių, dešine koja smūgiavo pataikydamas į A. Č. ranką bei kūną ir atimdamas peilį. A. Č. nuo smūgio nugriuvo ant sofos, tada J. C. atimtu peiliu dūrė jam užsimojančiais mostais, pataikydamas į veidą, galvą, pilvą (t. 1, b. l. 124-148). Taigi, J. C. parodė, jog atėmęs peilį iš karto pradėjo smūgiuoti gulinčiam nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši situacija, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes ir teismų praktiką, negali būti laikoma būtinąja gintimi. Pavojingas kėsinimasis, pasireiškęs nukentėjusiojo A. Č. smūgiu peiliu J. C. į nugarą, jau akivaizdžiai buvo atremtas ir pastarajam aiškiai nebuvo reikalo gintis nuo A. Č. bei jo atžvilgiu naudoti tokio intensyvumo smurtą suduodant daugybinius smūgius peiliu nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Nenustačius, kad J. C. veiksmai, suduodant daugybę smūgių peiliu A. Č. į galvą, pilvą ir kitur, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, nesvarstytini apelianto gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai dėl būtinosios ginties ribų peržengimo (BK 28 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Dėl bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis J. C. taip pat prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam J. C. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. C., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, nuteistasis padarė veikdamas tyčia. Pažymėtina, kad J. C. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 3 kartus, taip pat ir už tyčinį nusikaltimą, susijusį su smurto panaudojimu prieš kitus asmenis (t. 1, b. l. 167-171, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). J. C. tinkamų išvadų nepadarė, padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei. Ne kartą baustas administracine tvarka ( t. b. l. 180-181). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė J. C. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo lemiamos reikšmės veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo svarstydamas bausmės skyrimo klausimą nurodyti, kad jis buvo teistas, ir tuo pagrindu skirti jam griežtesnę bausmę. BK 97 str. 3 d. 3 p. a) p.p. nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. J. C. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, bausmę atliko 2013 m. kovo 22 d. (t. 1, b. l. 169). BK 97 str. 8 d. nurodyta, kad jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Taigi, J. C. 2014 m. rugpjūčio 17 d. padarius skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą, teistumo išnykimo eiga nutrūko ir jis pagrįstai buvo laikomas teistu.

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam J. C. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. C. apeliacinį skundą atmesti.