Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., E. K., E. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, BK 264 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

A. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

E. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš E. K., A. K., E. L. solidariai 7038 Lt nukentėjusiajai R. P. turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš E. K., A. K., E. L. solidariai 30000 Lt nukentėjusiajai R. P. ir 30000 Lt nukentėjusiajam R. P. neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu R. K., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. kartu su R. K. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2008-11-13, 20 val. iki 2008-11-14, 03 val., R. K. bute (duomenys neskelbtini), neatlygintinai davė E. J. ir L. D. suvartoti po vieną „Extazy“ tabletę bei tame pačiame bute, laikotarpiu nuo 2008-11-14, 03 val. iki 04 val. 30 min., neatlygintinai davė E. J. ir L. D. suvartoti narkotinę medžiagą- kokainą, taip pratino E. J. ir L. D. negydimo tikslais vartoti psichotropinę medžiagą „Extazy“ bei narkotinę medžiagą - kokainą, o A. K., 2008-11-14, laikotarpiu nuo 03 iki 04 val. 30 min., neteisėtai įgijęs apie 1g. narkotinės medžiagos- kokaino, neteisėtai gabeno su savimi ir R. K. bute(duomenys neskelbtini), pardavė apie 1g kokaino E. K. ir R. K. už 250 litų.

Be to, E. K., A. K. ir E. L. nuteisti už tai, kad 2008-11-14 dieną, apie 06 val. 30 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, o E. K. ir nuo psichotropinių medžiagų, įsibrovė išlauždami duris į gyv. namą (duomenys neskelbtini) ir pavartodami fizinį smurtą V. P. atžvilgiu, ištempė iš lovos, prievarta įsodino į A. K. vairuojamą automašiną „Kia Sephia“ v/n (duomenys neskelbtini) ir nuvežę į Kuršėnų seniūnijos, Šilelės kaimo teritorijos miškelį ir karjerus, neteisėtai atėmė V. P. laisvę bei bendrais veiksmais suduodami ne mažiau 18 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, po to palikę nukentėjusįjį V. P. gulėti (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ko pasėkoje V. P. 2008-11-20 dieną, 8 val. 30 min. nuo galvos sumušimo, pasireiškiančio daugybiniais nubrozdinimais galvoje, kraujosruvomis apatinėje lūpoje ir dešiniame smilkinyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais ir smegenų sukrėtimu, Kauno klinikose mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistųjų A. K. ir E. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausęs liudytojais E. J., L. D., M. S., nuteistuosius R. K., E. K., A. K. ir E. L., ištyręs ikiteisminio tyrimo veiksmų (parodymų patikrinimo vietoje, akistatų, atpažinimo) protokolus, padarė išvadą, kad byloje surinktų faktinių duomenų liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių ir jų pakanka A. K. kaltei įrodyti ir jį pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga, turint tikslą ją platinti. Apeliantas, nesutikdamas su nuosprendyje padarytomis išvadomis, ginčija teismo nustatytus objektyviuosius požymius. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Liudytojų E. J., L. D., nuteistųjų E. K., R. K. parodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad R. K. bute, esančiame Šiaulių raj. Kuršėnų m., Daugėlių g. 68-22, 2008 m. lapkričio 14 d. naktį A. K. pardavė apie 1 g kokaino E. K. ir R. K. už 250 Lt. Apelianto nuomone, šie įrodymai nėra patikimi, kadangi E. K. ir R. K. yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai prieštaringi, liudytojų E. J. ir L. D. parodymai nekonkretūs ir besikeičiantys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas minėtų asmenų parodymais nesuabejojo. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Motyvai dėl įrodymų pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Pažymėtina, kad pats apeliantas skunde pateikė bendro pobūdžio abejones dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo ir nenurodė motyvų bei konkrečių aplinkybių, kurios, jo manymu, kelia abejones. Nuteistųjų R. K. ir E. K. parodymai iš esmės sutapo su liudytojų E. J. ir L. D. parodymais. Šių asmenų parodymai patikrinti BPK numatytais veiksmais: akistatomis, parodymo atpažinti protokolais. Pagal minėtų asmenų parodymus teismas nustatė labai svarbias faktines įvykio aplinkybes, kad 2008 m. lapkričio 14 d. apie 3 valandą nakties į R. K. butą, kuriame E. J. ir L. D. su R. K. bei E. K. gėrė degtinę, užkandžiavo bei vartojo psichotropinę medžiagą ,,Ekstazy“, atvyko A. K. ir E. L.. E. K. pasiteiravus, A. K. pasakė, kad gali gauti ,,kokso“. E. K. davė 250 Lt A. K., kad šis nupirktų kokaino. A. K. išvyko, grįžo su savimi turėdamas kokainą, kurį vėliau visi per susuktą kupiūrą virtuvėje traukė per nosį. Galiausiai tai, kad A. K. teismo nurodytu laiku įgijo, gabeno ir išplatino 1 g kokaino, matyti iš nuteistojo R. K. parodymų. Pastarasis parodė, kad A. K. pasakė, kad gali gauti 1 gramą kokaino už 250 Lt. Jam E. K. padavė 250 Lt. A. K. su E. L. jo (R. K.) automobiliu ,,Audi A3“ v/n (duomenys neskelbtini) nuvažiavo parvežti kokaino. Jis padavė savo automobilio raktelius, o A. K. visiems pasakė, kad eina paimti kokso. Maždaug po 15 minučių A. K. grįžo ir visi nuėjo į buto virtuvę, kur A. K. ant virtuvės stalo padėjo permatomą maišelį su baltais milteliais ir pasakė, kad čia yra ,,koksas“. Liudytojos L. D. ir E. J. parodė, kad A. K. atvežė maišelį su baltos spalvos milteliais, sakė, kad čia yra 1 gramas kokaino. Teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, pagrįstai atmetė A. K. parodymus, kurie prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, o nuteistojo E. L. parodymus įvertino kaip iš dalies sutampančius su E. K., R. K., liudytojų L. D. ir E. J. parodymais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. E. L. patvirtino, kad R. K. bute buvo dvi merginos. E. K. prašė A. K. narkotikų (t. 2, b. l. 55). Taip parodydamas jis patvirtino įvykio aplinkybes, kurias nurodė nuteistieji R. K. ir E. K. bei liudytojos L. D. ir E. J. bei kartu su jais paneigė A. K. parodymus apie tai, jog nebuvo jokios kalbos apie narkotikus ir pas jį E. K. neprašė narkotikų (t. 10, b. l. 31). Apelianto argumentai dėl, jo manymu, padaryto pažeidimo vertinant nuteistųjų E. K., R. K., liudytojų E. J. ir L. D. parodymų, nepagrįsti. Jų parodymai įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, teismas dėl jų išdėstė savo išvadas ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė apelianto bei iš dalies E. L. parodymus.

Pardavimas yra vienas iš psichotropinių ar narkotinių medžiagų platinimo būdų. Tai medžiagų perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą. Nagrinėjamoje situacijoje padarytos veikos neteisėtumas A. K. apeliacinio skundo argumentais nenuginčytas. Narkotinė medžiaga buvo atgabenta transporto priemone, laikinai pasinaudojus R. K. priklausančiu automobiliu. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog 1 g kokaino A. K. buvo įgijęs teisėtai. Nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarytas esant tiesioginei tyčiai. Jį darydamas A. K. suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais apelianto A. K. argumentus, kuriais ginčijamas jo nuteisimas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Neteisėtas laisvės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį esant bent vienam iš šių požymių: 1) jeigu buvo panaudotas smurtas; 2) jeigu buvo sukeltas pavojus nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai; 3) jeigu asmuo nelaisvėje laikytas ilgiau nei 4 valandas. Pirmosios instancijos teismas A. K. ir jo bendrininkų nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, kadangi buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. esant vienam šiame straipsnyje numatytam požymiui. Išvadą, kad V. P. buvo atimta laisvė panaudojant fizinį smurtą, teismas padarė iš visumos duomenų: nukentėjusiojo R. P. parodymų, kad ryte apie 6 val. 30 min. jis išgirdo riksmą, kaip suprato, lauke, jo sūnus A. P. jam pasakė, kad sūnų V. P. išvilko iš namo, name buvo trys asmenys su kaukėmis, jo sūnų V. P. įmetė į bagažinę ir išivežė, kad tai dėl kažkokios grandinėlės, matė, kad durų kablys iš vidaus pusės buvo išplėštas; liudytojo A. P., kuris girdėjo šaukiant brolį V. P. pagalbos, matė kaip ištempė ir išnešė jį iš namo, viduje buvo ir trečias, buvo aiškios durų laužimo žymės, parodymų; įvykio vietos apžiūros protokolo, kuriame konstatuotas durų kablio tvirtinimo kilpos išplėšimas; nuteistųjų A. K., E. K. ir E. L. parodymų, jog V. P. buvo ištemptas iš namų, įsodintas į automobilį, jis bandė ištrūkti, bet nepavyko, buvo mušamas, vežiojamas automobilio salone ir bagažinėje, atvežtas į mišką, sužalotas, nuvežtas ir paliktas gatvių sankryžoje. Šiuo atveju pagal bylos duomenis neteisėtas laisvės atėmimas buvo atviras gyvo žmogaus panaudojant fizinę jėgą pagrobimas kaip daikto, paimant jį ir perkeliant iš buvimo vietos ir laikant kitoje vietoje prieš jo valią, apribojant žmogaus laisvę judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia.

Nuteistasis A. K., bendrai veikdamas su A. L. ir E. K., suvokė, kad išlauždami namo duris, įsiverždami į gyvenamąsias patalpas, iš lovos paimdami ir ištempdami be drabužių V. P. į lauką, šiam šaukiantis pagalbos, įgrūsdami į automobilį, neteisėtai pagrobė V. P. ir prieš jo valią perkėlė jį į kitą vietą, ir A. K. to norėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad motyvas ir tikslas buvo išsiaiškinti dėl auksinės grandinėlės vagystės ir palengvinti kito nusikaltimo padarymą.

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi ir apeliantų veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistieji visiškai neginčija, kad V. P. mirė nuo galvos sumušimo, kad be sužalojimų galvoje, pavojingų gyvybei ir lėmusių mirtį, jam buvo padaryti odos nubrozdinimai krūtinėje, nugaroje, dešiniame petyje, kairiame dilbyje, dešiniame klube, abiejose kojose, kurie įtakos mirčiai neturėjo, gyvam būtų vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau pagal A. K. ir E. L. apeliacinius skundus nuteistųjų veikų kvalifikavimas turėjo būti pagrįstas teismo medicinos specialisto išvada bei jų parodymais, kad tik E. K. smūgiavo rankomis, alkūne ir kojomis V. P. į galvą ir padarė sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, o tarp jų (A. K. ir E. L.) padarytų sužalojimų kitose kūno vietose ir mirties nėra priežastinio ryšio. Tokia veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi judviejų tikslas buvo tik sumušti V. P. ir sukelti jam skausmą. Skirtingai nuo apeliantų A. K. ir E. L. nuteistasis E. K., prašydamas jį išteisinti, apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, nes jis V. P. nemušė ir to negalėjo būti, kadangi tuo metu buvo fiziškai nepajėgus, gydėsi stuburo išvaržą, ką patvirtina byloje esanti gydytojo pažyma. Šios nuteistųjų įvykio versijos nėra naujos, jos ištirtos ir paneigtos byloje esančiais duomenimis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė kruopščiai ištyręs ir išanalizavęs įrodymus, o pačių nuteistųjų įvykio versijas atmetė motyvuotai. Teismas rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais. Apeliantų argumentai dėl neteisingai nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimo atmestini. Tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį (kokie sužalojimai, padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli sužalojimai), bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį (kas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti, ar bendrininkų tyčia buvo neapibrėžta ir kokios šiuo atveju buvo jos ribos). Vertindamas kelių asmenų dalyvavimą nužudymo procese, teismas turi ne tik atsižvelgti į tai, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, kokio stiprumo ir kokius sužalojimus padarė, bet ir įvertinti, ar suduodami smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas, ar matydami, kad kiti bendrininkai atlieka panašius veiksmus, asmenys suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais jie dalyvauja gyvybės atėmimo procese. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų veiksmų bendrumas padarant nužudymą atskleistas.

Nuteistieji E. K., A. K. ir E. L. vienodai parodė, kad smurtas prieš V. P. buvo naudojamas automobilyje V. P. sėdint ant galinės sėdynės šalia E. K., vėliau jis buvo mušamas dar per du kartus išlaipinus iš automobilio, po to sumuštas įkeltas į automobilio bagažinę, atvežtas prie namų ir paguldytas gatvių sankryžoje. Tačiau smurto veiksmus ir smurto panaudojimo laipsnį nuteistieji apibūdino prieštaringai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų) baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsirdusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius, sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti suprantama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (AT kasacinė nutartis Nr. 2K-253/2010). Nors visi nuteistieji nagrinėjamoje byloje tvirtina, kad nenorėjo nužudyti V. P., jo mirties nesiekė, tačiau apie jų tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į jų parodymus, bet į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis,kaltininkų ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad A. K. ir E. L. nurodė, kad E. K. automobilyje dešine alkūne mušė V. P. į galvą, kad jie abu spardė gulintį V. P. miškelyje, o kitoje vietoje V. P. spardė, mušė tik E. K.. Pats E. K. nurodė, kad jis sudavė su dešine alkūne smūgį V. P. automobilyje, bet ne į galvą, automobilyje į galvą V. P. mušė tik E. L., o jis daugiau V. P. nemušė nei miškelyje, nei prie karjerų. V. P. prie karjerų mušė A. K. ir E. L.. Prie karjerų A. L. kumščiu sudavė į veidą V. P., o nukritusį jį spardė A. K. į pilvą ir krūtinę. Jie V. P. miškelyje spardė gulintį į krūtinę ir galvą. Tačiau apygardos teismas, priešingai nei teigia apeliantai skunduose, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teismas nustatė, kad visi trys apeliantai sumušė V. P. ir be sąmonės paliko nuogą gatvių sankryžoje, kad visi bendrininkai kojomis ir rankomis sudavė padarinius (mirtį) sukėlusius smūgius į galvą, tiek į kitas vietas, nesusijusias su mirtimi, nukentėjusysis mirė nuo visumos sužalojimų galvoje, kurie gyvam būtų vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Bylos duomenimis paneigiami apelianto E. K. parodymai, kad jis nemušė nukentėjusiojo.

Priešingai nei teigia E. K. skunde, jo parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs bylos proceso metu. Apibūdindamas savo veiksmus E. K. 2008 m. lapkričio 17 d. parodė, kad jis ,,tikrai nė vieno smūgio V. P. nesudavė ir iš viso prie jo nebuvo prikišęs rankų“ (t. 5, b. l. 83), 2008 m. lapkričio 25 d. apklausoje parodė prisipažįstąs, kad, pasodinus V. P. automobilyje ant galinės sėdynės ir V. P. bandant ištrūkti iš automobilio, jis dešinės rankos alkūne sudavė V. P. į šoną ir liepė sėdėti ir tylėti, jokių kitų smūgių nesudavė (t. 5, b. l. 96), 2008 m. gruodžio 12 d. parodė, kad automobilyje V. P., kaip suprato, šoko ant jo, ar norėjo pabėgti pro jį iš automobilio, ar jam smūgiuoti. Tada dešinės rankos alkūne V. P. atstūmė nuo savęs (t. 5, b. l. 99), 2009 m. sausio 13 d. akistatos metu su E. L. metu parodė, kad alkūne V. P. atstūmė nuo savęs, nes jis sklaidėsi, norėjo ar smūgiuoti, ar pabėgti, šaukė kažką (t. 5, b. l. 129), 2009 m. vasario 10 d. akistatos su A. K. metu parodė, kad alkūne atsistūmė nuo V. P., nes jis šoko ant jo, atsistumdamas jam sudavė gal į šoną, gal į petį, o gal į ranką (t. 5, b. l. 140), teisiamajame posėdyje parodė, kad V. P. atstūmė nuo savęs ir sudavė alkūne į petį ar šoną, tikrai ne į galvą (t. 9, b. l. 194). Tačiau pagal A. K. ir E. L. parodymus pirmi smūgiai į galvą buvo suduoti nukentėjusiajam sėdint ant galinės sėdynės šalia E. K.. Pastarasis sudavė smūgius į kairę galvos pusę. Šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada Nr. G 185-8/108(04), iš kurios matyti, kad E. K. ant dešinio žasto rasta kraujosruva (t. 5, b. l. 91), specialisto išvada Nr. 140 (2 973) – IS1-6604, kad ant galinės sėdynės dešinės pusės apmušalo, galinės sėdynės sėdimos dalies apmušalo rasto žmogaus kraujo ir ant dešinės pusės galinės sėdynės saugos diržo rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su V. P. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų V. P. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000004 proc. (t. 5, b. l. 121-131). Šioje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad ant tirti pateikto kibiro vidinės pusės rasto žmogaus kraujo genotipas sutampa su V. P. genotipu (išvados 1 punktas). Tai patvirtina A. K. ir E. L. parodymus, kad E. K. taip pat spardė V. P. užmovęs kibirą jam ant galvos. Taip pat bylos duomenimis paneigiami apeliantų A. K. bei E. L. parodymai, kad neva jie nesudavė mirtį sukėlusius smūgius į galvą. Pagal jų pačių parodymus V. P. jie spardė į įvairias kūno vietas, išskyrus galvą, tačiau tai paneigta E. K. parodymais, kuriais jis tvirtina, kad A. K. ir E. L. gulintį nukentėjusįjį spardė ir į galvą. Tai neprieštarauja 2008 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadai Nr. M-1407/08(02), kurioje nurodyta, kad sužalojimų padarymo metu V. P. galėjo būti tiek vertikalioje, tiek horizontalioje padėtyse (t. 1, b. l. 65). 2009 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada Nr. 140 –(2973)-IS1-6604, kurioje konstatuota, kad ant tampono su nuoplova ir automobilio bagažinės rasto žmogaus kraujo genotipas sutampa su V. P. genotipu (t. 1, b. l. 130) patvirtina E. K. parodymus, kad sužalotas V. P. buvo vežiojamas automobilio bagažinėje; kad sumuštą V. P. iš automobilio bagažinės ant gatvės sankryžos išmetė A. K. ir E. L., patvirtina ne tik nuosprendyje nurodyti liudytojos V. B. parodymai, kad ji išgirdo automobilio stabdymą, po 5 minučių du kartus buvo sutrenktos durelės, iš ko ji suprato, kad įsėdo du asmenys ir automobilis greitai nuvažiavo, o nuėjusi pamatė ant gatvės gulintį sumuštą žmogų su labai sumuštu veidu, bet ir 2009 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada Nr. 140-(2973)-IS1- 6604, kuri nustatė ant priekinės sėdynės kairės pusės atlošo apmušalo (vidinėje dalyje), biologinius pėdsakus dviejų asmenų, iš kurių identifikavo genotipą sutampantį su V. P. genotipu (t. 1, b. l. 130). Tai patvirtina, kad A. K. ne tik vairavo automobilį, bet ir turėjo sąlytį su V. P.. Šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad tamponuose su nuoplovomis iš automobilio nuo priekinės dešinės pusės sėdimos dalies apmušalo rasta sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių vieno asmens genotipas sutampa su E. L. genotipu, kito asmens genotipas sutampa su V. P. genotipu. Tai taip pat patvirtina, kad E. L. turėjo sąlytį su V. P.. Pagal liudytojos E. J. parodymus, ji po įvykio girdėjo, kad E. L. ir A. K. pakylėtai ir su pasitenkinimu pasakė, kad ,,užvežėm vienam į snukį“ (t. 3, b. l.182); kad jie labai prisidirbo, kažką gerai atitrankė“ (t. 4, b. l. 34, t. 9, b. l. 102). Liudytoja L. D. patvirtino, kad ryte prie R. K. automobilio priėjo E. K., E. L. ir A. K.. E. K. pasakė, kad kažką ,,prisidirbo“, o A. K. pasakė, kad kažką ,,išjungė“ (t. 9, b. l. 105). Galiausiai nuteistasis R. K. parodė, kad R. K. jam pasakė, kad jie su A. K. ir E. L. užmušė V. P. (t. 9, b. l. 175). Be to, iš liudytojų E. J., L. D. bei R. K. parodymų nustatyta, kad A. K., E. K. ir E. L. 2008 m. lapkričio 14 d. prieš nusikaltimo padarymą buvo agresyviai ir priešiškai nusiteikę V. P. atžvilgiu ir iš anksto ruošėsi atlikti neteisėtus veiksmus, maskuodami savo veidus. Šios liudytojos ir nuteistasis R. K. girdėjo kaip jie tarėsi ir kalbėjo, kad reikia pamokyti V. P.. Aktyviausiai reiškėsi A. K. su E. K.. Buvo kalbama, kad jie V. P. primuš, kad jam bus atlyginta už grandinėlės vagystę. Dar anksčiau, pagal nukentėjusiosios R. P., liudytojų I. P., A. S., A. K. parodymus, E. K. dėl grandinėlės vagystės ieškojo ir gaudė V. P., buvo suplėšęs striukę bei jį sužalojęs. Gauti duomenys paneigia apelianto E. K. teiginius, jog jis neturėjo motyvo naudoti smurtą prieš V. P.. Liudytojas A. T. parodė, kad iš jo sūnaus buvo pagrobta auksinė grandinėlė ir aiškinosi dėl jos pagrobimo. Jis patvirtino, kad naktį (prieš nužudymą) jam buvo paskambinta. Iš pradžių kalbėjo A. K., kuris tvirtino neprisidėjęs prie grandinėlės vagystės ir sakė su V. P. viską išsiaiškinsią. Po to kalbėjo su E. K., kuris pasakė, kad ,,su Kumpiu geria ir visi kartu dar tuos kaltus bachurus gaudys ir viską išsiaiškins“. Bylos duomenys patvirtina teismo išvadas, kad E. K., A. K. ir E. L. veikė kartu ir tiesiogiai, vienodais veiksmais dalyvavo V. P. nužudymo procese, visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai. Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 147/08(02) nurodyta, kad V. P. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio daugybiniais odos nubrozdinimais galvoje, kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruva dešinio smilkinio minkštuosiuose udiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais, smegenų sukrėtimu, tai komplikavosi smegenų pabrinkimu ir strigimu, galvos sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais nemažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 61-67). Faktiniais bylos duomenimis, galvos sužalojimus padarė nuteistieji E. K., A. K. ir E. L., kurių veika lėmė V. P. mirtį. Pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį nuteistųjų E. K., A. K. ir E. L. kaltumas įrodytas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam V. P. jie tyčia sudavė ne mažiau kaip 18 smūgių į galūnes, nugarą, į galvą ir šie jų smūgiai (o būtent smūgiai į galvą – nemažiau kaip 7) turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekmėmis – mirtimi. Byloje nustatytos aplinkybės teismui leido spręsti, kad apeliantai suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvą suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. gyvybę kitam žmogui atėmė veikdami netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinosi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinės bylos Nr. 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K-469/2007 ir kt.). Sąmoningas kaltininko leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad visi nuteistieji prieš V. P. patys naudojo smurtą, suduodami smūgius rankomis, kojomis tiek į gyvybiškai svarbią vietą galvą, padarydami mirtį sukėlusį sužalojimą, tiek į kitas kūno dalis, matė vienas kito bendrininko naudojamą smurtą, dalyvavo vežiojant sužalotą V. P. automobilio bagažinėje, išmetant jį sužalotą be sąmonės iš bagažinės ir numetant ant gatvės, paliekant be pagalbos, tai rodo, kad jie suprato ir sutiko su tokio pobūdžio smurtu ir buvo abejingi jo padariniams (galimam gyvybės atėmimui). Nuteistųjų nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistieji padarė labai sunkų baigtą nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, už kurį sankcijoje numatyta vien tik griežta laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Teismas, individualizuodamas nuteistiesiems bausmes už tyčinį nužudymą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgė į kiekvieno iš jų vaidmenį bei veiksmų pobūdį. Nustačius vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nenustačius jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atsižvelgus į kitas nuteistųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes, paskirtos laisvės atėmimo bausmės mažesnės už sankcijos vidurkį. Iš nuosprendžio matyti, kad vertindamas E. K. asmenybę teismas rėmėsi byloje surinkta E. K. apibūdinančia medžiaga: neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai. Vien tai, kad teismas analizėje konkrečiai nenurodė, kad E. K. iki sulaikymo dirbo, nėra pagrindo teigti, kad jo asmenybė deramai neįvertinta ir ši aplinkybė nulėmė griežtesnės bausmės paskyrimą. Pažymėtina, kad ši aplinkybė negali būti prioritetinė ir lemti apeliantui paskirtos bausmės sušvelninimą.

Tačiau nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikytos BK 63 straipsnio 4 dalies. E. K. nuteistas už tris nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos skirtingoms kategorijoms: BK 129 straipsnio 1 dalis priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis); BK 146 straipsnio 2 dalis ir BK 264 straipsnio 1 dalis priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4 dalis). BK 63 straipsnio 5 dalyje pasakyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius, 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šiuo konkrečiu atveju teismas pripažino, kad yra ideali nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje ir BK 146 straipsnio 2 dalyje, sutaptis, ir E. K. bausmes, paskirtas už šias nusikalstamas veikas, apėmė griežtesne švelnesnę. Galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei, t. y. dešimties metų laisvės atėmimo bausmei paskirtai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Ši bausmė turi būti subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 264 straipsnio 1 dalyje. Subendrinant ir paskiriant galutinę subendrintą bausmę, teismas turi vadovautis BK 63 straipsnio 2 dalimi bei 5 dalies 2 punktu, kadangi padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms veikų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4 ir 6 dalys). Teismų praktikoje pripažįstama, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, kai nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms. Šiuo atveju nustatytos veikos priskiriamos skirtingoms per vieną kategoriją (tarp jų yra sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis). E. K. nėra nuteistas už tokios kategorijos nusikaltimą. E. K. turėjo būti taikytas vienas bausmių subendrinimo būdas – apėmimas. Taikydamas bausmių apėmimo ir sudėjimo būdą teismas pažeidė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto reikalavimus. Dėl netinkamai pritaikyto įstatymo E. K. paskirta neteisinga galutinė subendrinta bausmė. Nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais.

Kita nuosprendžio dalis nekeistina. BPK 115 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais, dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Šiuo atveju teismas, nustatęs, kad E. K., A. K. ir E. L. nusikalstama veika padaryta turtinės ir materialinės žalos nukentėjusiajai R. P. bei neturtinės žalos nukentėjusiajam R. P., tinkamai išsprendė jų pareikštus civilinius ieškinius. Pirmosios instancijos teismo išdėstyti argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos nustatymo neprieštarauja CK 6.250 straipsnio nuostatoms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, neprasilenkia su Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi iš nuteistųjų E. K., E. K. ir E. L. priteistinos valstybės naudai išlaidos, turėtos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pagal Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-06-14 sprendimą Nr. SP-2224(7.1585). Antrinės teisinės pagalbos išlaidos nukentėjusiajai R. P. – 1009 Lt 04 ct (680 Lt advokato užmokestis; 329 Lt 04 ct kitos su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusios išlaidos) nustatytos remiantis Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-10-28 pažyma Nr. VI-1073(7.1585).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 331 straipsnio 4 dalimis,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti.

E. K. bausmes, paskirtas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 264 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų A. K. ir E. L. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistųjų E. K., A. K., E. L. solidariai 1009 Lt 04 ct išlaidų valstybei už suteiktą nukentėjusiajai R. P. antrinę teisinę pagalbą.