Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

atsakovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovei Virginijai Bauraitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Baltisches Haus” apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. M. S. D. M. ir A. B. ieškinį dėl 2001-03-12 valstybinės žemės nuomos sutarties N18/2001 Nr.88 pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovai L. M. S. D. M. ir A. B. Marijampolės rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovams Marijampolės apskrities viršininko administracijai ir UAB „Baltisches Haus”, prašydami pripažinti 2001-03-12 valstybinės žemės nuomos sutartį N18/2001 Nr.88, sudarytą tarp Marijampolės apskrities viršininko administracijos ir UAB „Baltisches Haus", negaliojančia, vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d., 6.564 str. 1 d. 3 p.

Atsakovo vertinimu, teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į neatsiejamus teisinės valstybės principo elementus - teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Atsakovas nurodo, kad teisinio saugumo principas yra vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui. Asmens pasitikėjimas valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip konstitucinės vertybės, yra neatskiriami nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos. Teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, tol, kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime nurodė, kad asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija. Šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo. 2004-12-13 nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad gali susidaryti tokios faktinės situacijos, kai asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčiai, kuriuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi, pagrįstai galėjo tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi. Tokius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad gali būti ir tokių faktinių situacijų, kai asmuo jau yra įgyvendinęs iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, kilusias teises ir pareigas kitų asmenų atžvilgiu, ir dėl to šiems kitiems asmenims pagal teisės aktus taip pat atsirado atitinkami lūkesčiai, kurių gynybos ir apsaugos iš valstybės jie pagrįstai galėjo tikėtis. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai...". Atsakovo nuomone, šie Konstitucinio Teismo argumentai, Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme įtvirtinta taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į priekį, kaip ir CK 6.157 str. nuostata, nustatanti, kad įstatymas negalioja atgal, yra svarbūs ir būtini veiksniai, siekiant užtikrinti teisės, įstatymų teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teisėtus lūkesčius, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Taigi, įstatymas, garantuodamas savininko (o kol nepriimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, ieškovai nėra laikomi žemės sklypo savininkais) gynimą ir nustatydamas nuosavybės teisės gynimo būdus, tuo pačiu atsižvelgia ir į teisėtus kitų asmenų interesus. Tokia įstatymo nuostata yra grindžiama konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 str.), kuris neleidžia absoliutizuoti vienų asmenų teisių ir interesų kitų asmenų teisių ir interesų sąskaita.

Atsiliepime į atsakovo UAB „Baltisches Haus“ apeliacinį skundą ieškovai L. M. S. D. M. ir A. B. nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Ieškovų nuomone, žemės sklypas, kurį ieškovai reikalavo susigrąžinti natūra, 2001-03-12 žemės nuomos sutartimi atsakovui UAB „Baltisches Haus“ buvo išnuomotas nepagrįstai. Kadangi žemės sklypas nepriskirtas valstybės išperkamai žemei, jis turi būti grąžintas ieškovams natūra, juo labiau, kad šiuo metu, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą ieškovams natūra į žemės sklypą, jau atlikti (atliko Marijampolės savivaldybės administracija) žemės sklypo kadastriniai matavimai, pateikti žemės sklypo duomenys, suteiktas adresas bei patvirtintas žemės sklypo planas, t.y. atlikti visi teisės aktuose numatyti, būtini veiksmai sprendimui dėl nuosavybės atkūrimo priimti.

Ieškovai nurodo, kad žemės nuomos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.). Nors sutarties sudarymo metu nuosavybės teisės į žemės sklypą ieškovams tariamai ir negalėjo būti atkuriamos dėl tuo metu galiojusios Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. redakcijos, tačiau jau 2001-04-02 Konstitucinio Teismo nutarimu šios normos redakcija, galiojusi iki 2002-04-02, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Kadangi Konstitucijos 7 str. įtvirtinta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, ieškovų vertinimu, iš priešingo Konstitucijai teisės akto negalėjo atsirasti teisėtos teisės ir pareigos.

Ieškovų nuomone, skunde netinkamai aiškinamos CK 6.157 str. nuostatos, kadangi CK 6.157 str. kalbama apie imperatyvias teisės normas ir jų pasikeitimą po sutarties sudarymo, bet ne apie teisės (įstatymo) normas, kurios prieštarauja Konstitucijai. Be to, teismai, nagrinėdami bylas, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Apie tai ne kartą yra pasisakęs ir LAT. Todėl atsakovo reikalavimas taikyti ir vadovautis iki 2002-04-02 galiojusia Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. redakcija, yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi ši norma yra antikonstitucinė, o jos pritaikymas reikštų, jog teismas, nagrinėdamas bylą, pritaikė Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą.

Ieškovų nuomone, tiek atsakovui Marijampolės apskrities viršininko administracijai, tiek atsakovui UAB „Baltisches Haus“ turėjo ir galėjo būti žinoma apie ieškovų ketinimą susigrąžinti žemės sklypą, kadangi žemės nuomos sutarties 16 punkte atsakovai numatė, jog ji gali būti nutraukta Žemės nuomos įstatymo 20 str. 3 d. pagrindu, t.y. pasikeitus valstybinės žemės nuomotojui, privačios žemės nuomininkui, jeigu reikalavimai nutraukti nuomos sutartį prieš terminą susiję su Žemės reformos ir Atkūrimo įstatymų nuostatomis. Todėl, ieškovų nuomone, atsakovas UAB „Baltisches Haus", kaip juridinis asmuo (verslininkas), sudarydamas sutartį bei elgdamasis protingai, sąžiningai (CK 1.5 str.), galėjo ir turėjo pasidomėti, ar į žemės sklypą nėra pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises natūra. Šią informaciją atsakovas Marijampolės apskrities viršininko administracija privalėjo atskleisti pagal CK 6.163 str. 4 d. nuostatas.

Skundo argumentai dėl atsakovo teisėtų lūkesčių pažeidimo, nepagrįsti, kadangi egzistuoja ir ieškovų teisėti bei pagrįsti lūkesčiai, t.y. tikėjimas, kad valstybė jiems sugražins tai, kas iš jų buvo neteisėtai paimta (nacionalizuota), ir gražins tą turtą natūra, kadangi jis išliko. Todėl ieškovai turi teisę ginti savo teisėtus interesus, siekdami susigrąžinti žemės sklypą natūra, neleidžiant atsakovui paversti jo valstybės išperkamu. Kadangi Atkūrimo įstatymas gina buvusių savininkų teisėtus interesus, todėl ieškovai pagrįstai mano, jog jų interesai šiuo atveju yra svarbesni už žemės nuomininkų interesus. Be to, ieškovai atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ieškovams teikiant prašymus, tiek ir šiuo metu žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas).

Atsiliepime į atsakovo UAB „Baltisches Haus“ apeliacinį skundą atsakovas Marijampolės apskrities viršininko administracija nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsakovas nurodo, kad ieškovai yra teisėti pretendentai atkurti nuosavybės teises natūra ginčo žemės sklype, t.y. atitinka Atkūrimo įstatyme numatytus reikalavimus, laiku kreipėsi dėl savo teisių atkūrimo. Žemės sklypas yra laisvas, tačiau galiojant ginčijamai nuomos sutarčiai apeliantas gali kreiptis į atitinkamą instituciją dėl statybos leidimo gavimo ir komerciniais tikslais pradėti statybas, ko pasėkoje žemės sklypas taptų valstybės išperkamas - tai būtų kliūtis, dėl kurios nuosavybės teisės į žemę natūra negalėtų būti atkuriamos. Todėl, atsakovo nuomone, ieškovai turi subjektinę teisę ginčyti trečiųjų asmenų sudarytą ir įgyvendinti jų teises kliudantį sandorį.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 1995-06-20 nutarime nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje jau susiformavusius socialinius ekonominius santykius. T.y. nuosavybės teisės atkūrimo reguliavimui yra taikomas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros modelis. Pagal žemės nuomos sutarties pasirašymo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. neužstatyta žemė negalėjo būti grąžinama natūra, jeigu pilietis neturėjo gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės. Kadangi ginčo sutarties pasirašymo metu žemės sklypas negalėjo būti grąžinamas natūra, todėl, siekiant skatinti investicijų ir verslo plėtrą regione, buvo sudaryta ginčijama sutartis. Tačiau per daugiau nei 6 metus jokia komercinė veikla vykdyti nepradėta. Apskrities viršininkas jo apskrityje esančią žemę valdo, naudoja ir disponuoja visuomeniniais interesais, jo pagrindinė pareiga yra užtikrinti tinkamą ir racionalų valstybinės žemės naudojimą. Todėl miesto teritorijoje strateginėje vietoje esantis daugiau kaip 6 m. pagal tikslinę paskirtį nenaudojamas komercinės paskirties valstybinės žemės sklypas, atsakovo nuomone, negali būti laikomas naudojamu racionaliai ir visuomeninei naudai. Tokiu būdu neracionaliai naudojant valstybinės žemės sklypą, viešojo administravimo institucijai buvo padaryta žala, kadangi šiam žemės sklypui esant tokioje teisinėje situacijoje, apskrities viršininkas negali vykdyti savo tiesioginių įgaliojimų žemėtvarkos srityje, t.y. atkurti nuosavybės teises piliečiams natūra bei įgyvendinti teisėtų pretendentų lūkesčių.

Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai laikėsi principo, jog antikonstitucinio įstatymo taikymas, nagrinėjant bylą, nėra galimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Ieškovų atstovai ir atsakovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovė teismo sprendimą prašė palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai siekia atkurti jų tėvo A. B. iki žemės nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises į išnuomotą žemės sklypą ir Atkūrimo įstatymo taikymo prasme yra tinkami pretendentai atkurti nuosavybės teises. Dėl šios aplinkybės ginčo nekilo, Marijampolės apskrities viršininko administracija patvirtino, jog pakanka įrodymų ieškovams nuosavybės teisėms atkurti, ieškovai dėl žemės nuosavybės atkūrimo kreipėsi laiku, t.y. 1991 metais (b.l. 31,32) jų prašymai grąžinti ginčo žemę natūra buvo pateikti ir 1999, 2003 metais (b.l. 33, 24). tačiau iki šiol nuosavybės teisės neatkurtos, nes žemė 99 metams išnuomota UAB “Baltisches haus”.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokios kategorijos bylas, yra ne kartą pabrėžęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas, ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 O. R. v. Panevėžio miesto valdyba). Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra nuosekli ir aiškiai suformuluota.

Teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių. Pripažindama nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. konstatavo, kad: valstybė ,,Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą”; ,,Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją”. Teisės į nuosavybės teisės atkūrimą įgyvendinimo tvarka buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Galimybė atkurti nuosavybės teisę buvo susieta su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu. 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę toje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai. Nurodyto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė piliečiams negrąžinama, o išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir t. t. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime akcentavo, kad miesto žemės grąžinimą ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei.

Kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai yra tinkami subjektai ginčyti trečiųjų asmenų sudarytą ir jų teises pažeidžiantį sandorį. Kolegija konstatuoja, kad ieškovų subjektinių teisių pažeidimas yra akivaizdus: ginčijama nuomos sutartis kliudo atkurti ieškovams nuosavybės teises į ginčo žemę. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad ginčijamos nuomos sutarties sudarymo metu nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams klausimas jokiu įstatyme numatytu būdu nebuvo išspręstas. Tokiu būdu, negalima sutikti su apelianto argumentais, jog atsakovai, sudarydami nuomos sutartį, nepažeidė jokių teisės aktų. Kaip jau minėta aukščiau, pagal nuosekliai suformuotą teisės taikymo praktiką, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ., Marijampolėje, nuomos sutarties sudarymo metu buvo ginčo objektas, kadangi į jį nuosavybės teises pretendavo ieškovai, o atkūrimo klausimas išspręstas nebuvo. Pastebėtina tai, kad byloje nėra ginčo, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas laiku, taip pat dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pakankamumo.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl CK 6.157 straipsnio 2 dalies normos taikymo šioje byloje. Minėta įstatymo nuostata reglamentuoja, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Kolegija pažymi, kad dėl šios normos pažeidimų nebuvimo analogiško pobūdžio byloje jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje 3K-3-611/2006.

Kolegija pažymi, kad visi apeliacinio skundo teiginiai, susiję su teisinių pasekmių, pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, šiuo atveju nėra reikšmingi. Kolegija sutinka su skunde nurodytais motyvais, jog įstatymas, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo sprendimas, kadangi tokia nuostata. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos problemą sudaro ne šio įstatymo nuostatų taikymas, o pretendentų atkurti nuosavybės teises teisių prioritetiškumo prieš kitus asmenis problema. Akivaizdu, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Kaip jau minėta, teismų praktika šiuo klausimu yra nuosekli. Pažymėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje toks klausimas neiškyla, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi savo sprendime jau suformuota teismine praktika.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.