Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. Š., R. S., S. B., A. J., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo ir terminų atnaujinimo, taip pat pagal suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais S. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pagal suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bei termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Suinteresuoti asmenys R. S. ir S. Š. pateikė teismui pareiškimus, kad sutinka su pareiškėjos J. M. pareiškimu ir nepretenduoja į likusią po senelio M. Š. žemės dalį (b.l. 56, 57).

Pareiškėja J. M. su suinteresuoto asmens S. B. pareiškimu sutiko (b.l. 107).

Suinteresuotas asmuo A. J. 2008-11-19 įstojo į bylą su savarankiškais reikalavimais (b.l.129-131) bei prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. Š., gim. 1865 m., iki savo mirties 1939-11-15 (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė 10,92 ha žemės sklypą; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š., gim. 1904-09-03, po savo tėvo M. Š. mirties kartu su savo broliu F. Š. palikimą priėmė, tame tarpe 10,94 dešimtinių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pradėję faktiškai jį valdyti ir valdė iki žemės nacionalizavimo; atnaujinti įstatymu nustatytą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui trūkstamus dokumentus atkurti nuosavybės teises į žemės savininko D. Š. turėtą žemę. Nurodė, kad ji pati iki 2008 m. spalio mėnesio, kai kreipėsi į notarę dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nieko nežinojo apie jos seneliui D. Š., kuris pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar 1991-09-30, gražintiną žemę Šalčininkų rajone.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2009-02-25 priėmė sprendimą, kuriuo: 1) pareiškėjos J. M. pareiškimo netenkino; reikalavimus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad M. Š., gim. 1865 m., iki savo mirties, t.y. 1939-11-15 (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė 10,92 ha žemės sklypą; kad F. Š., gim. 1901-10-21, po savo tėvo M. Š., mirusio 1939-11-15, priėmė jo palikimą ir kad F. Š. po tėvo M. Š. mirties kartu su savo broliu D. Š. kaip palikimą priėmė tame tarpe 10,94 dešimtines žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Turgelių sen., Šalčininkų r., pradėję faktiškai jį valdyti ir valdė iki žemės nacionalizavimo; taip pat prašymą atnaujinti įstatymu nustatytą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui giminystės ryšį ir nuosavybės teisę su žemės savininku F. Š. patvirtinančius dokumentus paliko nenagrinėtais, o bylą dalyje dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į F. Š. žemę nutraukė; 2) suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais S. B. pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š., gim. 1904-08-03, po savo tėvo M. Š., mirusio 1939-11-15, kartu su savo broliu F. Š. palikimą priėmė, tame tarpe 10,94 dešimtines žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) suinteresuoto asmens A. J. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais patenkino iš dalies: atnaujino A. J. įstatymu nustatytą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį bei nuosavybės teisę į žemės savininko D. Š. turėtą žemę; nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad D. Š., gimęs 1904-08-03, miręs 1998-04-27, ir F. Š., gimęs 1901-10-04, miręs 1989-01-29, po savo tėvo M. Š., gim. 1865 m., mirusio 1939-11-15, priėmė jo palikimą, t.y. 10 dešimtinių (10, 82 ha) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), faktišku valdymu ir D. Š. bei F. Š. valdė šią žemę nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo; reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad M. Š., gim. 1865 m. iki savo mirties 1939-11-15 (duomenys neskelbtini) apskrityje asmeninės nuosavybės teise valdė 10,92 ha žemės sklypą paliko nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (ABTĮ 2 str. 1 d.). Tokiu būdu teismas sprendė, kad paduotas pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises, t. y. grąžinti žemę teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Teismų praktika Nr. 29, 49-62, 222-224 psl.), todėl bylą šioje dalyje pagal pareiškėjos J. M. pareiškimą nutraukė kaip neteismingą Šalčininkų rajono apylinkės teismui (CPK 293 str. 1 p.) ir tuo pagrindu kitus pareiškėjos prašymus paliko nenagrinėtais (CPK 296 str. 1 d. 12 p.), nesant administracinės teisenos tvarka išspręstam klausimui dėl termino paduoti prašymą dėl žemės grąžinimo atnaujinimo. Be to, teismas pažymėjo ir tokią aplinkybę, jog byloje nesama įrodymų, patvirtinančių, kad S. B. priėmė tėvo D. Š. palikimą ir turi teisę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės atkūrimo mirusiojo vardu, tuo pagrindu S. B. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 12 p.). Teismas nurodė, jog pagal CPK 445 str. nuostatas juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Šiuo atveju pateikti pareiškėjos J. M. bei teismo išreikalauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys patvirtina faktą, kad 1923 m. M. Š. priklausė 10 dešimtinių (10,82 ha) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį jis valdė iki pat savo mirties, t.y. 1939-11-15 (b.l.7, 16). Todėl suinteresuoto asmens A. J. pareiškimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1d. 12 p.). Įvertinęs pareiškėjos, suinteresuotų asmenų, liudytojų J. B. ir M. K. paaiškinimus, iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautus duomenis, teismas sprendė, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad D. Š., gim. 1904-04-28, kartu su savo broliu F. Š., gim. 1901-10-04 po savo tėvo M. Š., mirusio 1939-11-15, mirties priėmė jo palikimą, tame tarpe 10 dešimtinių (10,82 ha) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), faktišku valdymu ir D. Š. bei F. Š. valdė šią žemę iki pat jos nacionalizavimo (CPK 444 str. 2 d. 5 p., 8 p.). Teismas, vadovaudamasis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. ir 2 str. 1 d. 3 p., 2 d. nuostatomis, sprendė, kad mirusio žemės savininko D. Š. dukra J. K., paveldėjusi D. Š. turtą, o po šios mirties jos dukra A. J., paveldėjusi J. K. turtą, įgijo teisę į nuosavybės atkūrimą mirusiojo D. Š. vardu. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, kad suinteresuotas asmuo A. J. apie senelio D. Š. turėtą žemę sužinojo tik 2008 metais, kai teisme pagal J. M. pareiškimą buvo pradėtas šios bylos nagrinėjimas, kad ši nežinojo, jog terminas pateikti dokumentus ribojamas, nes neturi teisinio išsilavinimo, pripažino A. J. praleidusia terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį ir nuosavybės teisę į D. Š. žemę dėl svarbių priežasčių ir atnaujino jai praleistą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai (Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui) dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį ir nuosavybės teisę į D. Š. žemę (CPK 576 str. -577 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliantės skundo argumentai, susiję su procesinių teisės normų taikymu laiko aspektu bei teismų praktikos reikšmė nagrinėjamam ginčui, ir viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d., 443 str. 8 p.). Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino teisės normų, reglamentuojančių tokios kategorijos bylų teismingumo klausimus, turinį, taip pat juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo taikymo prielaidas; tinkamai, nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos pripažino, kad bendrosios kompetencijos teismas negali įsiterpti į viešosios teisės reglamentuojamų santykių sritį ir tokio pobūdžio prašymų arba iš viso, arba kol kas (neturint pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisinio statuso) negali iš esmės išnagrinėti. Apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina apskųstos teismo sprendimo dalies nepagrįstumo tuo aspektu, kuriuo yra grindžiamas apeliacinis skundas, ir patys savaime neįtakoja sprendimo ar jo dalies pakeitimo. Tačiau šiuo atveju viešasis interesas reikalauja peržengti apeliacinio skundo ribas ir pakeisti sprendimo dalį, nes dalis pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų pareiškimuose nurodytų reikalavimų buvo išspręsti akivaizdžiai neteisingai (netinkama procesine forma) (CPK 329 str. 1 d.).

Apeliantės nuoroda į įstatymų, galiojusių jos pareiškimo padavimo momentu, netaikymą ir vėliau įsigaliojusių teisės normų taikymą, nepagrįsta nei faktiškai, nei teisiškai. Teisėjų kolegija sutikdama su skundo argumentu, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, o tą tiesiogiai įtvirtina ir CK 1.7 str. 2 d. bei CPK 3 str. 8 d. nuostatos, negali sutikti su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas ši imperatyvą pažeidė. CPK įtvirtintas juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bei taip pat ypatingąja teisena nagrinėtinų prašymų dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo (CPK 442 str. 1 p. ir 13 p.) teisinis reglamentavimas nuo pareiškimo padavimo momento iki sprendimo šioje byloje priėmimo nesikeitė. Nesikeitė ir procesinės teisės normos, nustatančios pareiškimo palikimo nenagrinėtu (CPK 296 str.) bei bylos nutraukimo (CPK 293 str.) sąlygas bei pagrindus, kurias taip pat taikė pirmosios instancijos teismas. Jokių konkrečių neteisingai laike pritaikytų teisės normų apeliantė skunde ir neįvardija, todėl į šį skundo argumentą teisėjų kolegija neatsižvelgia.

Visiškai nepagrįstas ir kitas apeliantės skundo argumentas dėl, jos manymu, netinkamai taikytos teismų praktikos. Apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-25 Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos nutartyje Nr. 3K-7-24/2008 suformuotomis taisyklėmis dėl tokių bylų, kaip ir nagrinėjamoji, teismingumo ir procesinės baigties (nepriimant sprendimo iš esmės), taip pat Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2008-04-25 nutartyje, kur faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamoje byloje esančioms aplinkybėms, pateiktais išaiškinimais, kad reikalavimai dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d nustatyto termino atnaujinimo su kitais reikalavimais – minėto įstatymo 4 d. įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo negali būti sujungiami ir bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjami.

Teismų įstatymo 33 str. 4 d. (nuo 2008-09-01 įsigal. įst. red.) yra įtvirtinta teismų pareiga, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnių instancijų teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklėmis. Ši įstatymo redakcija galiojo teismui priimant sprendimą ir buvo jam privaloma (CPK 3 str. 8 p.). Panaši nuostata yra įtvirtinta ir CPK 4 str. Vertindamas pastarosios normos konstitucingumą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarimu (byla Nr.26-07) pabrėžė, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Precedentų konkurencijos atveju (t.y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

Todėl sprendžiant dėl šioje civilinėje byloje pareikštų reikalavimų teismingumo, būtina vadovautis jau minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje įtvirtintais precedentais, kurie ir buvo formuojami tikslu suvienodinti teismų praktiką tokios kategorijos bylose. Pažymėtina, kad naujesnių precedentų, kuriais būtų pakeisti minėtieji precedentai, nėra. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į nuosavybės teisų atkūrimą, aktyviu veiksmu turi išreikšti tokią savo valią, t.y. paduoti prašymą atkurti jas į konkrečius išlikusius objektus. Prašymas turi būti paduotas ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997-07-01 LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 17 str. 17 str.). Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 p. įvardintos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą yra įtvirtinta privaloma sąlyga asmeniui kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją, ir tik jei po 2001-12-31 (iki nurodytos datos paduotas prašymas pagal įstatymą netraktuojamas kaip praleistas) buvo kreiptasi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, šiam asmeniui atsiranda teisė kreiptis būtent į specializuotą (administracinį) teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 10 str. 1 d., 2004-10-12 įst. Nr. IX-2490 red.).

Lietuvos Aukščiausias Teismas pažymėjo būtinybę atsižvelgti į tai, jog išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso nuostatas, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d.). Todėl toks pareiškimas bendrosios kompetencijos teismuose iš viso nenagrinėtinas. Esant tokiai situacijai, bendrosios kompetencijos teismas neturėjo teisinių prielaidų įsiterpti į viešosios teisės reglamentuojamų santykių sritį, ir visiškai teisingai konstatavo, kad apeliantė teisės kreiptis į apylinkės teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, neįgijo, bylą šioje dalyje pagrįstai nutraukęs CPK 293 str. 1 p. pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors likusių apeliantės reikalavimų dalies pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės neišsprendė, tačiau šių reikalavimų procesinė baigtis, teismo sprendime rezoliucinėje dalyje įvardijant, kad apeliantės (pareiškėjos J. M.) pareiškimas (patikslintas pareiškimas) netenkintinas; paliekant prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino pateikti giminystės ryšį su savininku bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus atnaujinimo nenagrinėtais, parinkta netinkamai. Viena vertus, pareiškimas gali būti patenkintas arba nepatenkintas, tai reiškia – atmestas, tik tuomet, kai teismas, įvertinęs visus bylos įrodymus ir aplinkybės, pasisako dėl konkrečių reikalavimų pagrįstumo ar jų nepagrįstumo (CPK 270 str. 5 d. 1 p.). Todėl šis sakinys pašalintinas iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies.

Antra vertus, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dalį pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų savarankiškų reikalavimų palikti nenagrinėtais, grindė šį sprendimą netinkama teisės norma – CPK 296 str. 1 d. 12 p. Ši CPK norma nėra savarankiškas pagrindas palikti pareiškimą nenagrinėtu, tokiu atveju būtina nurodyti, kuri konkreti CPK ar CK nuostata reglamentuoja tokį pareiškimo palikimo nenagrinėtu atvejį. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmens, kaip pretendento, statusas, į nuosavybės teisių atkūrimą pagal minėtą LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, priklauso nuo to, ar jis apskritai gali pretenduoti į tokį atkūrimą, t.y. ar yra priskiriamas prie atitinkamų subjektų rato, ar tinkamai ir laiku atliko būtinus veiksmus, siekdamas realizuoti jam pagal šį įstatymą suteikiamas teises. Tokios teisės įgyvendinimas prasideda nuo pareiškimo atkurti nuosavybės teises padavimo bei jo priėmimo atitinkamoje viešojo administravimo institucijoje. Iki nėra išspręstas asmens pareiškimo, tame tarpe ir per praleisto termino atnaujinimo institutą, priėmimas, būtinų pareiškimui spręsti dokumentų pakankamumo klausimas (arba kol viešojo administravimo institucija nenurodo apie tokių dokumentų nepakankamumą), tol asmuo nelaikomas pretendentu LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Iki buvimo pretendentu statuso atsiradimo kitų klausimų - Įstatymo 10 str. 4 d. nustatyto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, sprendimas nėra galimas, nes tai nesukeltų teisinių pasekmių (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2008-04-25 nutartis, Teismų praktika Nr.29). Taigi apeliantei jos prašomi nustatyti faktai teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo) nagrinėjamu atveju nesukels, nėra juridiniai CPK 444 str. prasme. Tokios pozicijos iš esmės laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, kaip jau minėta, netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias tokių bylų procesinę baigtį ir procesinę formą - bylos nenutraukė (CPK 293 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008) taip pat yra atkreipęs dėmesį į teismų pareigą tokio pobūdžio bylą nutraukti CPK 293 str. 1 p. pagrindu.

Susiklosčius tokiai situacijai, teismo sprendimas, susijęs su apeliantės J. M. paduoto pareiškimo išsprendimu, pakeistinas, išbraukiant sakinį apie jos pareiškimo (patikslinto pareiškimo) netenkinimą bei nurodant, kad visa ši bylos dalis nutrauktina.

Dėl tų pačių motyvų konstatuotina, kad ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais S. B. pareiškimas išspręstas netinkama procesine forma (paliktas nenagrinėtu). Iki atitinkamo pareiškimo institucijai, kuriai įstatymų leidėjo valia pavesta spręsti nuosavybės atkūrimo klausimus, padavimo ji nėra pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, taigi jai prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto dėl žemės valdymo nustatymas teisinių pasekmių taip pat nesukeltų. Dėl to jos pareiškimo dalyje byla taip pat nutrauktina.

Spręsdamas suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. J. pareiškimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad M. Š. gim. 1865 m. iki savo mirties 1939-11-15 (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė 10,92 ha žemės sklypą, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ji turi reikiamą dokumentą iš archyvo, patvirtinantį tokią aplinkybę, tačiau nepagrįstai paliko šį reikalavimą nenagrinėtu pagal CPK 296 str. 1 d. 12 p. Apie pastarosios procesinės teisės normos netinkamą taikymą šioje nutartyje jau minėta. Kita vertus, jei pareiškėjo ar suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas reikiamos galios dokumentas, nesama CPK 445 str. įtvirtintos vienos iš sąlygų tokio fakto nustatymui. Todėl teismas šiuo atveju atsisako priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas – bylą nutraukia CPK 293 str. 1 p. pagrindu, o ne palieka pareiškimą nenagrinėtu. Todėl ši teismo sprendimo dalis taip pat pakeistina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti.

Iš sprendimo rezoliucinės dalies išbraukti sakinį „Pareiškimą (patikslintą pareiškimą) netenkinti“ ir bylą visų pareiškėjos J. M. reikalavimų dalyje nutraukti.

Bylą suinteresuoto asmens S. B. pareiškimo dalyje nutraukti.

Bylą suinteresuoto asmens A. J. pareiškimo dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad M. Š., gim. 1865 m. iki savo mirties 1939-11-15 (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė 10,92 ha žemės sklypą, nutraukti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.