Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. (toliau – M. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos Kauno teritorinio skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš M. D. priteista 1746,32 (vienas tūkstantis septyni šimtai keturiasdešimt šeši eurai, 32 centai) turtinei žalai atlyginti, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš M. D. nukentėjusiojo V. M. naudai išieškota 600 (šeši šimtai) eurų už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. D. Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. gruodžio 25 d., apie 02.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), nevykdydamas teisėtų Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 3-ojo būrio patrulio V. M. nurodymų nutraukti neteisėtus veiksmus, panaudojo V. M. atžvilgiu fizinį smurtą, tai yra, spyrė koja vieną kartą į dešinės rankos plaštaką, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. M. dešinės plaštakos antro delnakaulio distalinės dalies skeveldrinį intrasąnarinį lūžimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, nenurodė motyvų, kuriais remiantis, apelianto veiksmai kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Dėl šio pažeidimo, pasak M. D., nuosprendis negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Apeliaciniu skundu pažymima, kad byloje yra keletas prieštaraujančių specialisto išvadų. 2015 m. balandžio 20 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) punkte nurodyta, jog dešinės plaštakos II delnakaulio distalinės metafizės lūžis su kampine dislokacija yra būdingas delnakaulio ašiniam gniuždymui, esant „uždarai plaštakai“, t. y. sulenktiems plaštakos pirštams delnakaulio distalinės dalies (II krumplio) trauminio kontakto su kietu buku daiktu pasėkoje. Tačiau šiame punkte taip pat nurodyta, jog smūgiavimo kumščiu metu paprastai „kenčia“ (yra sužalojamas) II-V delnakaulių distalinės dalys, tokio pobūdžio lūžiai vadinami „boksininko lūžiais“. Specialistas Ž. M. neatmetė galimybės, jog toks lūžis galėjo susidaryti įspyrus į sugniaužtą kumštį, tačiau pats pavadinimas „boksininko lūžis“ reiškia, kad lūžis labiau būdingas pačiam sudavus smūgį į kietą buką daiktą. Vis dėlto, 2016 m. gegužės 4 d. specialisto Ž. M. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) jau nurodoma, jog lūžis negalėjo būti padarytas pačiam suduodant smūgius. Pasak M. D., specialistas Ž. M. buvo nenuoseklus – 2015 m. liepos 17 d. paaiškinime pateikė vieną nuomonę dėl lūžio mechanizmo, 2016 m. gegužės 4 d. išvadoje – kitą, o 2016 m. lapkričio 23 d. dėl šių netikslumų paaiškino, jog sužalojimas galėjo atsirasti ir sudavus kumščiu smūgį, ir įspyrus į sugniaužtą kumštį. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo paskirta papildoma ekspertizė ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. teismo medicinos ekspertizės akte Nr.(duomenys neskelbtini) konstatuota, jog V. M. nustatytas II-o delnakaulio pogalvinis skeveldrinis intrasąnarinis lūžis galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį į dešinės plaštakos, kurios pirštai sulenkti į kumštį, II-o delnakaulio galvos projekcijos sritį, tiek ir minėta kūno sritimi stipriai (agresyviai) suduodant smūgį į kietą buką paviršių. Pasak nuteistojo, skundžiamu nuosprendžiu nebuvo įvertinta, kad įvykio metu buvo slidu, todėl apeliantas tiesiog fiziškai negalėjo bėgti nuo nukentėjusiojo, ar jam įspirti kelis kartus. Neatsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusysis V. M. pats atliko priešingus teisei veiksmus, t. y. sumušė apeliantą iš pykčio, dėl to, kad stabdant automobilį vairuotojas nestojo ir teko jį vytis. Tokiu būdu, siekdamas pateisinti savo paties neteisėtą elgesį ir išvengti už tai atsakomybės, nuteistasis surašė tarnybinį pranešimą, kurio duomenimis, nuteistasis tariamai pasipriešino. Tuo tarpu dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui nuteistasis prisipažino tik dėl jauno amžiaus ir gyvenimiškos patirties stokos. Norėjo, kad viskas baigtųsi, todėl su viskuo sutiko. Pirmosios instancijos teismas, pasak nuteistojo, turėjo įvertinti visas šias aplinkybes, atsižvelgti į baudžiamosios atsakomybės paskirtį, teisingumo principą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes priešingu atveju, baudžiamosios atsakomybės tikslai nebus pasiekti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo M. D. gynėjas pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, teigdama, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. D. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog M. D., spyręs koja vieną kartą į V. M. dešinės rankos plaštaką, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nors savo kaltės M. D. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nepripažįsta, tačiau jo kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma: specialisto išvadomis, nukentėjusiojo, liudytojų ir eksperto parodymais bei kitais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktais ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Ginčo dėl V. M. vertinamu atveju konstatuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šios aplinkybės apeliaciniu skundu M. D. neginčija. Ją patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 83-84), 2016 m. gegužės 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 2, b. l. 64-69) bei 2017 m. rugpjūčio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 3, b. l. 38-46) konstatuotos aplinkybės. Jų duomenimis, V. M. buvo padarytas dešinės plaštakos II-o delnakaulio lūžis, kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl jo V. M. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama, jog V. M. nustatytas sužalojimas buvo padarytas kaltais tyčiniais M. D. veiksmais, teigiant, kad V. M. galėjo susižaloti ir pats, suduodamas smūgius M. D., tačiau ši apelianto versija buvo pagrįstai paneigta skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, su kuriais iš esmės sutinka ir M. D. apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, siekiant nustatyti V. M. konstatuoto sužalojimo priežastį, tyrimo metu buvo gautos ir ištirtos: specialisto išvada bei du ekspertizės aktai (atlikti skirtingų specialistų), kurių išvados tarpusavyje nesutampa. Neabejotina, jog esant tokiai situacijai, baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas privalo itin atidžiai vertinti visų byloje esančių specialistų išvadas, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimo imtis priemonių prieštaravimų priežastims išsiaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti, teisiamojo posėdžio metu apklausė vieną iš išvadas pateikusių specialistų – Ž. M., skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašė specialisto išvadoje ir ekspertizės aktuose užfiksuotas aplinkybes bei juose esančius prieštaravimus, pašalindamas juos kitų baudžiamosios bylos duomenų visuma, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį remiantis apeliacinio skundo argumentais dėl byloje pateiktų specialisto išvadoje ir ekspertizės aktuose esančių prieštaravimų, teisinio pagrindo nėra. Kaip nustatyta 2015 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. konstatuotas plaštakos delnakaulio lūžis galėjo būti padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį. Šis sužalojimas būdingas delnakaulio gniuždymui, sulenktiems plaštakos pirštams delnakaulio distaline dalimi (II krumpliu) kontaktuojant su kietu buku daiktu. Smūgiavimo kumščiu metu paprastai kenčia (yra sužalojama) II-V delnakaulių distalinės dalys, tokio pobūdžio lūžiai vadinami ,,boksininko“ lūžiais (b. t. 1, b. l. 83-84). Įvertinus šioje išvadoje pateiktus duomenis, 2015 m. liepos 17 d. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas specialistas Ž. M., paaiškinęs, kad komentuojamas plaštakos delnakaulio lūžis gali susidaryti įspyrus į sugniaužtą kumštį, į krumplių sritį, tačiau pats pavadinimas ,,boksininko lūžis“ reiškia, kad lūžis labiau būdingas pačiam sudavus smūgį į kitą kietą buką daiktą (b. t. 1, b. l. 86). Atsižvelgiant į šiuos specialisto Ž. M. paaiškinimus, siekiant pašalinti bet kokius prieštaravimus dėl nukentėjusiajam konstatuoto sužalojimo mechanizmo, Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi buvo paskirta medicinos ekspertizė, kurią analizuojamu atveju atliko Ž. M. ir R. J. K.. 2016 m. gegužės 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad V. M. padarytas dešinės plaštakos II delnakaulio distalinės dalies skeveldrinis intrasąnarinis lūžis įvyko nuo smūgio kietu buku daiktu į sulenktą dešinę plaštaką (pirštams esant sulenktiems į kumštį), pažymint, kad toks sužalojimas negalėjo būti padarytas V. M. pačiam suduodant smūgius M. D., jis buvo padarytas M. D. įspyrus į V. M. dešinę plaštaką, kurios pirštai buvo sulenkti (b. t. 2, b. l. 64-69). Būtent tokį V. M. nustatyto sužalojimo mechanizmą – lūžis galėjo būti padarytas M. D. įspyrus į V. M. dešinę plaštaką, kurios pirštai buvo sulenkti, Ž. M. patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, įvertinus aukščiau aptartus prieštaravimus, buvo paskirta papildoma V. M. teismo medicinos ekspertizė. Kaip nustatyta 2017 m. rugpjūčio 17 d. teismo medicinos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuotomis aplinkybėmis, V. M. nustatytas II-o delnakaulio pogalvinis skeveldrinis intrasąnarinis lūžis galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį į dešinės plaštakos, kurios pirštai sulenkti į kumštį, II-o delnakaulio galvos projekcijos sritį, tiek ir minėta kūno sritimi stipriai (agresyviai) suduodant smūgį į kietą buką paviršių, išaiškinant, jog teiginys, kad II delnakaulio lūžis labiau būdingas pačiam sudavus smūgį į kietą buką daiktą, būtų netikslus, nes lūžio padarymas galimas ir sudavus smūgį į sugniaužtą kumštį (b. t. 3, b. l. 38-46). Esant šių duomenų visumai, jų kontekste vertinant M. D. apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad nepaisant aplinkybės, jog, sutinkamai su 2017 m. rugpjūčio 17 d. teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ir jam pačiam suduodant smūgį, vis tik šiuo atveju, priešingai nei atliekant 2015 m. balandžio 20 d. ir 2016 m. gegužės 4 d. tyrimus, buvo tiriami ne tik V. M., bet ir M. D. nustatyti sužalojimai. Įvertinus jų mąstą – M. D. konstatuota poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimai dešinės akies vokuose, nepatikslinto pobūdžio sumušimo žymė kaktoje (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), b. t. 1, b. l. 64-65), nustatyta, kad sužalojimo žymių, būdingų smūgių sudavimui, M. D. galvos srityje nekonstatuota, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. M. nustatytas sužalojimas buvo padarytas kaltais tyčiniais M. D. veiksmais, įspiriant V. M. į dešinės rankos plaštaką. Būtent tokį nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo mechanizmą, sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų, iš esmės patvirtina 2016 m. gegužės 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotos išvados. Jų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepaneigia ir 2015 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, remiantis kuriomis, V. M. konstatuotas plaštakos delnakaulio lūžis galėjo būti padarytas kietu buku daiktu (žmogaus koja neabejotinai atitinka tokio objekto požymius) paveikus nurodytą sritį. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl specialisto Ž. M. skirtingose proceso stadijose duotų paaiškinimų prieštaringumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad apklausiamas 2015 m. liepos 17 d., Ž. M. iš esmės aiškino „boksininko lūžis“ sąvokos, pateiktos 2015 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), prasmę, aplinkybės, jog V. M. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ir įspyrus į sugniaužtą jo kumštį, t. y. į krumplių sritį, priešingai nei tai traktuojama M. D. apeliaciniu skundu, neneigdamas (b. t. 1, b. l. 86). Iš esmės analogiškas aplinkybes jis patvirtino ir 2016 m. lapkričio 23 d. apklausos metu, nurodydamas, kad V. M. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas dvejopai – tiek įspyrus į jo sugniaužtą kumštį, tiek ir jam pačiam kumščiu suduodant smūgį, tačiau čia pat pažymėjo, jog vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra, vieni autoriai teigia, kad kumščiu suduodant smūgį į buką daiktą gali lūžti 11-V delnakauliai, kiti tvirtina, kad tokiu atveju dažniausiai lūžta IV-V delnakauliai (b. t. 2, b. l. 150-151), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog Ž. M. V. M. nustatytų sužalojimų (jų pobūdžio, padarymo mechanizmo) atžvilgiu nebuvo kategoriškas – aplinkybės, jog V. M. konstatuotas sužalojimas iš esmės galėjo būti padarytas ir įspyrus į jo plaštaką (sugniaužtą į kumštį) šios apklausos metu jis taip pat motyvuotai nepaneigė. Vertinant tokius Ž. M. paaiškinimus M. D. apeliacinio skundo argumentų kontekste vis tik pažymėtina, kad abiem atvejais Ž. M. iš esmės vertino tik V. M. konstatuotų sužalojimų mąstą ir pobūdį, visiškai ignoruodamas M. D. analizuojamo įvykio metu nustatytus sužalojimus, kurių įvertinimas, sprendžiant klausimą, ar komentuojamo įvykio metu V. M. susižalojo pats (smūgiuodamas kumščiu M. D.), ar buvo sužalotas tyčiniais kaltais M. D. veiksmais (šiam įspyrus nukentėjusiajam į plaštaką), teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo esminė aplinkybė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių plotmėje atmetant M. D. apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aukščiau aptartą ir M. D. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu inkriminuotą BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir pats nukentėjusysis. Jo teigimu, M. D. pastūmė jį rankomis, stojo į boksininko pozą, spyrė į pilvą, tačiau jis (V. M.) ranka ,,nuėmė“ smūgį, todėl pataikė į dešinę plaštaką, sugniaužtą į kumštį. Netikėti šio asmens parodymais, priešingai nei teigiama M. D. apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Iš esmės analogiškas aplinkybes jis išdėstė ir nagrinėjant M. D. baudžiamąją bylą dėl pasipriešinimo savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui (BK 286 straipsnis), paaiškindamas, kad M. D., stojęs į boksininko pozą, spyrė jam į pilvą ir į ranką (b. t. 1, b. l. 109-110). Nors šiuo atveju M. D. jam suduoto smūgio į ranką pobūdžio bei mechanizmo nekonkretizavo, tačiau jis neabejotinai atitinka šioje baudžiamojoje byloje M. D. pareikštuose kaltinimuose įvardinto smūgio lokalizaciją, kas, įvertinus dar ir tai, kad apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, leidžia pagrįstai pripažinti V. M. parodymus patikimais ir remtis jais, sprendžiant M. D. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Abejonių V. M. parodymų patikimumu teisėjų kolegijai nekelia ir M. D. apeliacinio skundo teiginiai, kad, priešingai nei teisiamojo posėdžio metu nurodė V. M., bėgti vertinamo įvykio metu jis negalėjo, nes buvo slidu. Analizuojamo įvykio aplinkybės, kiek jos susijusios su teisėtų policijos pareigūno nurodymų nevykdymu bei pasipriešinimu policijos pareigūnui, buvo nustatytos įsiteisėjusiu ir jau įvykdytu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu, todėl šioje proceso stadijoje nebekvestionuotinos ir iš naujo nevertintinos. Tuo tarpu kelio dangos būklė (slidi ar neslidi), sprendžiant klausimą dėl V. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, jokios reikšmės neturi ir nukentėjusiojo parodymų patikimumo nemenkina. Juo labiau, jog sutinkamai su 2015 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotomis aplinkybėmis, griuvimui, plaštakai kontaktuojant su lygiu plokščiu neribotu paviršiumi, V. M. nustatytas lūžis nebūdingas, nes griuvimo metu plaštaka paprastai būna ,,atvira“, t. y. pirštai būna ištiesti.Atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, svarbu paminėti ir tai, kad ginčo dėl to, jog vertinamo įvykio metu V. M. galėjo panaudoti fizinę jėgą M. D. atžvilgiu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po vertinamo įvykio M. D. buvo konstatuota poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimai dešinės akies vokuose, nepatikslinto pobūdžio sumušimo žymė kaktoje (b. t. 1, b. l. 64-65). Aplinkybės, jog sulaikymo metu V. M. galėjo suduoti M. D., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nepaneigė ir pats nukentėjusysis. Tačiau, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 3 d.), tam tikrais, įstatyme apibrėžtais atvejais, pareigūnams yra suteikiama teisė panaudoti fizinę prievartą pažeidėjo atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 3 d.) 16 straipsnio 1 dalyje, šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į komentuojamo straipsnio 4 dalį, kurios duomenimis, fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus po analizuojamo įvykio M. D. nustatytus sužalojimus, darytina pagrįsta išvada, jog apkalbėti nuteistąjį ir duoti melagingus parodymus apie jam inkriminuotą nusikaltimą, dėl to, kad sulaikymo metu jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė jėga, V. M. neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, kadangi fizinės jėgos panaudojimas pareigūnų pasipriešinimui įveikti Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu nėra draudžiamas. Tokiu būdu, M. D. teiginiai, jog siekdamas nuslėpti savo neteisėtus veiksmus – fizinės jėgos panaudojimą M. D. atžvilgiu, V. M. melagingai apkalbėjo nuteistąjį, atmestini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis. Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, betarpiškai patvirtinančią M. D. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, svarbu paminėti, kad tiek priimant skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, tiek nagrinėjant M. D. baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, jo prisipažinimas, išreikštas nagrinėjant jo baudžiamąją bylą pagal BK 286 straipsnio nuostatas (Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamasis įsakymas), nebuvo pagrindinis ir vienintelis įrodymas sprendžiant jo kaltės klausimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl vien tai, kad praeityje jis prisipažino priešinęsis pareigūnams dėl savo gyvenimiškos patirties stokos, norėdamas, kad kuo greičiau viskas baigtųsi, vertinamu atveju, kai jo kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina visuma aukščiau aptartų nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, jokios reikšmės neturi.Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, nuteistojo įrodymų interpretacija. M. D. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą, neabejotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog M. D. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, kad jis nebuvo kaltas dėl nagrinėjamo įvykio, yra argumentuotai paneigti aukščiau aptartais nukentėjusiojo parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.Nors įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klaidų apylinkės teismas nagrinėjamu atveju nepadarė, pagrįstai pripažino M. D. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau, spręsdamas jam skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, vis tik neįvertino visų šio klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko M. D. paskyrė per griežtą bausmę, aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui. Įvertinus nuteistojo asmenybę, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarymo aplinkybes bei įvykdymo laiką – 2011 m. gruodžio 25 d., pagrįstai manytina, jog šiuo atveju M. D. atžvilgiu tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje – piniginę baudą. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2015). Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014. Teismų praktika. 2014, 41, p. 520-540). Be to, pagal teismų praktiką, konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje numatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018).Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad M. D. padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis), tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas (b. t. 2, b. l. 109-112), nebaustas ir administracine tvarka (b. t. 2, b. l. 106-108). Nors skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas sprendė priešingai, konstatuodamas, kad praeityje M. D. buvo teistas du kartus, tačiau teistumai išnykę, tris kartus baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų, tačiau šie duomenys neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, todėl remtis jais, sprendžiant M. D. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, nebuvo jokio teisėto pagrindo. Darant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad analizuojamu atveju M. D. buvo pripažintas kaltu už nusikalstamos veikos, įvykdytos 2011 m. gruodžio 25 d., padarymą. Tuo tarpu pirmoji administracinė nuobauda jam buvo paskirta 2012 m. sausio 23 d., o pirmasis M. D. teistumas siejamas su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. priimtu baudžiamuoju įsakymu, kas suponuoja pagrįstą išvada, jog aplinkybės, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas (praeityje buvę M. D. teistumai, baustumai administracine tvarka, galiojančios administracinės nuobaudos) spręsdamas M. D. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, iš esmės atsirado jau po skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl jų vertinimas, sprendžiant M. D. skirtinos bausmės klausimą šiuo konkrečiu atveju, nebuvo galimas. Šių duomenų kontekste įvertintina ir tai, kad M. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo vos sulaukęs 19 metų, mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje 12 klasėje, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, šiuo metu dirba UAB „M. I.“ operatoriumi, turi vidurinį profesinį išsilavinimą. Nors po komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas – Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. baudžiamuoju įsakymu, tačiau tiek šis, tiek pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamąjį įsakymą M. D. turėtas teistumas jau yra išnykę, minėtais procesiniais sprendimais nuteistajam paskirtos baudos sumokėtos, duomenų apie naujus M. D. įvykdytus nusikaltimus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Sprendžiant M. D. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, be kita ko, įvertintina ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kas neabejotinai turėjo įtakos jam inkriminuoto nusikaltimo padarymui, bei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas. Be to, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikaltimą M. D. įvykdė dar 2011 m. gruodžio 25 d. Tuo pačiu metu ir iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis jis įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, už kurios padarymą jis jau buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, sprendžiant iš komentuojamo baudžiamojo įsakymo turinio, duomenys apie V. M. įvykio metu patirtus sužalojimus, t. y. jam nustatytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, jau buvo žinomi, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo M. D. atžvilgiu pagal 2015 m. sausio 9 d. V. M. pareiškimą buvo pradėtas tik 2015 m. vasario 18 d., t. y. praėjus beveik 4 metams po nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu Kauno apylinkės teismui buvo perduota 2016 m. gruodžio 1 d. Įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagrįstai manytina, jog šiuo atveju bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, gali būti tinkamai įgyvendinti BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu M. D. paskyrus švelnesnę nei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmę – piniginę baudą. Sprendžiant jos dydžio klausimą, įvertintinos BK 47 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies 2 punkte (2011-04-21 teisės akto redakcija) įtvirtintos nuostatos, M. D. paskiriant artimą minimaliam baudos dydžiui, skiriamam už nesunkius nusikaltimus, baudą – 6 MGL. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, apėmimo būdu subendrinama su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu M. D. paskirta 4 MGL dydžio bauda, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskiriant M. D. subendrintą 6 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į M. D. paskirtą bausmę įskaitytina bausmė, visiškai atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamąjį įsakymą, M. D. paskiriant galutinę vykdytiną 2 MGL dydžio baudą. Skaičiuojant baudos dydį, taikytinas nusikalstamos veikos metu buvęs MGL dydis litais (130 litų), konvertuojant jį į eurus pagal Euro įvedimo įstatymo nuostatas. Darant šią išvadą pažymėtina, kad šiuo metu galiojantis MGL (bazinis bausmių ir nuobaudų dydis), atitinkantis 50 (penkiasdešimt) eurų, yra didesnis nei galiojęs M. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl skaičiuojant MGL dydį pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, M. D. paskirtos bausmės – piniginės baudos išraiška būtų griežtesnė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį dėl M. D. paskirtos bausmės:

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą M. D. skirti 6 MGL dydžio (225,90 eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, M. D. paskirtą bausmę, taikant apėmimo bausmių bendrinimo būdą, subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirta 4 MGL dydžio bauda, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskiriant M. D. subendrintą 6 (225,90 eurų) MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į M. D. paskirtą bausmę įskaityti bausmę, visiškai atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. baudžiamąjį įsakymą, paskiriant M. D. galutinę bausmę – 2 MGL dydžio (75,30 eurų) baudą.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.