Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Henriko Sadausko ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Daliai Staugienei, dalyvaujant pareiškėjai J. S., jos atstovui adv. Muradui Bakanui, atsakovo atstovei Jūratei Kučinskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų UAB „Telerena“ ir savaitraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) J. S. skundą dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus 2006 07 04 sprendimo panaikinimo, tretysis suinteresuotas asmuo L. G..

Žurnalistų etikos inspektorius 2006 07 04 raštu Nr. S-275 (b.l. 8-12) pranešė laikraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) J. S., kad išnagrinėjus 2006 05 04 gautą laikraščio „Šiaulių naujienos“ vyriausiojo redaktoriaus L. G. skundą dėl rašinių cikle „Aštuoni nuopuolio ratai“ paskelbtos informacijos, žurnalistų etikos inspektorius, vadovaudamasis paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, prezumpcija, padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjas – laikraščio „Šiauliai plius“ redakcija – pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 2 dalies, 42 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus bei nusižengė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 4, 8, 37 straipsnių nuostatoms.

Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 1 punktu, inspektorius įspėjo vyriausiąją redaktorę dėl padarytų pažeidimų. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 59 straipsniu, viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvestų asmenines sąskaitas.

Laikraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) įteikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą Nr. S-275, priimtą 2006 07 04. Skundą teismui dėl to paties sprendimo padavė UAB „Telerena“, leidžianti savaitraštį „Šiauliai plius“. Šiuo skundu UAB „Telerena“ prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą Nr. S-275, priimtą 2006 07 04.

(duomenys neskelbtini) patikslintame skunde nurodo, kad pagal Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento, patvirtinto Seimo 2004 07 08 nutarimu Nr. IX-2341, 8 punktą, žurnalistų etikos inspektorius turi teisę įspėti viešosios informacijos rengėjus ir (ar) platintojus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Skundžiamame sprendime rašoma, kad publikacijas paskelbė viešosios informacijos rengėjas – „Šiauliai plius“ redakcija. Tačiau pats įspėjimas suformuluotas ne viešosios informacijos rengėjai – „Šiauliai plius“ redakcijai, bet pareiškėjai, šio leidinio (duomenys neskelbtini). Paaiškina, kad dėl to (duomenys neskelbtini) J. S. kreipėsi į teismą savo vardu, o ne kaip įgaliota savaitraščio „Šiauliai plius“ atstovė.

Paaiškina, kad UAB „Telerena“ yra savaitraščio „Šiauliai plius“ leidėja ir viešosios informacijos rengėja pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 38 p., kuri nuo 2004 05 28 ėmė leisti savaitraštį „Šiauliai plius“.

Pareiškėja J. S. nurodo, kad Žurnalistų etikos inspektorius ištyrė „Šiaulių naujienų“ vyr, redaktoriaus L. G. skundą. Pareiškėja teigia, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. numatyta, jog tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Pareiškėja teigia, kad tiriant minėtą skundą ji bendravo telefonu su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos darbuotoja ir informavo, kad skunde minimas „Šiaulių naujienų“ (duomenys neskelbtini) A. V. privataus kaltinimo tvarka už jo šmeižtą ir įžeidimą feljetonuose „Aštuoni nuopuolio ratai“ yra pateikęs skundą ir pareiškėjai privataus kaltinimo tvarka iškėlęs baudžiamąją bylą Šiaulių miesto apylinkės teisme. Tai, kad tokia informacija buvo inspektoriui pateikta, nurodyta ir 2006 07 04 sprendime Nr. S-275.

Pareiškėja remiasi Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p., 2 p., 8 str. 1 d., 2 d., 3 d., Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 6 d. ir teigia, kad Žurnalistų etikos inspektorius, ėmėsi nagrinėti ne tik pareiškėjo, bet ir kitų asmenų teisių pažeidimus bei, pasisakęs dėl feljetonuose minimų literatūrinių herojų atpažinimo, peržengė savo kompetencijos ribas. Nurodo, kad sprendimas nėra pagrįstas nustatytais faktais, nes jokie konkretūs faktai sprendime nenurodyti. Teigia, kad skundžiamame sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka. Nurodo, kad ginčijamas sprendimas nėra patvirtintas antspaudu.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja J. S. padavė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašo panaikinti tą patį sprendimą bei papildo pirminiame skunde išsakytus argumentus.

Dėl netinkamo subjekto papildomai paaiškina, jog Žurnalistų etikos inspektorius privalėjo vadovautis ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas - tai juridinis ar fizinis asmuo. Todėl įspėtas gali būti tik toks asmuo, kuris pats savaime yra informacijos rengėjas pagal šio įstatymo nuostatas. Pareiškėja asmeniškai kaip fizinis asmuo negali būti pripažinta viešosios informacijos rengėju. Tai pat juridiniu asmeniu nėra įregistruota laikraščio redakcija ir dėl minėto įstatymo nuostatų ji taip pat nėra informacijos rengėja. Patikslina, kad Žurnalistų etikos inspektorius dėl baudžiamosios bylos, iškeltos pagal A. V. skundą, tyrimą turėjo nutraukti vadovaudamasis tuo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi. Paaiškina, kad Inspektorius priėmė sprendimą nesiaiškindamas faktinių aplinkybių ir neapklausdamas suinteresuotų asmenų. Nesutinka, kad pareiškėjos apklausa telefonu gali būti prilyginta jos apklausai, kaip tai suprantama Viešojo administravimo įstatyme.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundų argumentus ir prašė tenkinti pareikštą reikalavimą.

UAB „Telerena“ padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 07 04 sprendimą Nr. S-275 ir skunde paaiškina, kad nuo 2004 05 29 leidžia savaitraštį „Šiauliai plius“. Paaiškina, kad žurnalistų etikos inspektorius, priimdamas sprendimą, pažeidė keletą teisės aktų reikalavimų, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Remiasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d., kuriame numatyta, kad tuo atveju, kai paaiškėja, jog pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą.

Paaiškina, kad savaitraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) informavo žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos darbuotoją, kad skunde minimas „Šiaulių naujienų“ savininkas A. V. privataus kaltinimo tvarka yra pateikęs skundą Šiaulių apylinkės teismui.

Mano, kad nagrinėjant skundą žurnalistų etikos inspektorius pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. nustatytus principus.

Mano, kad L. G. skundo nagrinėjimo procedūra turėjo būti sustabdyta.

Taip pat paaiškina, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, nes sprendime pasisakoma dėl kitų asmenų, ne vien dėl to asmens, kuris pateikė skundą.

Nesutinka su skundžiamame sprendime esančiais teiginiais dėl feljetonų herojų atpažįstamumo, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 05 15 nutarimą Nr. 1 faktą, kad paskleistos žinios yra apie ieškovą, turi nustatyti teismas, o šį faktą privalo įrodyti ieškovas. Mano, kad tokiu būdu žurnalistų etikos inspektorius pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 punktą, kuriame nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu. Paaiškina kad iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokiais motyvais „Šiauliai plius“ išsakyti argumentai buvo atmesti, o pareiškėjo L. G. priimti. Iš sprendimo taip pat nėra aišku, kokiais kriterijais vadovaujantis žurnalistų etikos inspektorius ar skundą tyrusi pareigūnė sugebėjo identifikuoti konkrečius asmenis, kai visi feljetonų cikle esantys asmenys yra išgalvoti.

Mano, kad tuo žurnalistų etikos inspektorius peržengė kompetencijos ribas. Mano, kad asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma faktų visuma, o faktai įrodinėjami teisme.

Taip pat pastebi, kad ginčijamas sprendimas neatitinka formos reikalavimų, nes nepatvirtintas įstaigos antspaudu.

Teisminiame bylos nagrinėjime pareiškėjos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (UAB „Telerena“ šaukimas į teismą įteiktas 2006 12 20), todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 78 straipsnio 3 dalimi nutarė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas Lietuvos žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimuose į skundus (b.l. 99-103, 147-150, t. 1) dėsto nuomonę, kad pareiškėjų skundai atmestini.

Atsiliepimuose paaiškinama, kad, išnagrinėjęs laikraščio „Šiaulių naujienos“ vyriausiojo redaktoriaus L. G. skundą, žurnalistų etikos inspektorius nustatė, jog viešosios informacijos rengėjas – laikraščio „Šiauliai plius“ redakcija – pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 2 dalies,, 42 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus bei nusižengė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 4, 8, 37 straipsnių nuostatoms.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos J. S. nuomone, kad inspektorius turėjo priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo UAB „Telerena“ , bet ne dėl „Šiauliai plius“ veiksmų, nesutinka, kad negalėjo įspėti pareiškėjos – laikraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) J. S..

Teigia, kad pareiškėja J. S. neteisingai aiškina Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje įtvirtintą viešosios informacijos rengėjo sąvoką, nes įstatymų leidėjas yra aiškiai įvardijęs redakciją, kuri neturi juridinio asmens teisių. Mano, kad pagrįstai redakciją įvertino kaip viešosios informacijos rengėją.

Nesutinka, kad negalėjo įspėti konkrečiai vyriausiosios (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 23 str. 8 dalyje yra suformuluota pareiga kiekvienam viešosios informacijos rengėjui ar jo dalyviui paskirti asmenį ((duomenys neskelbtini) ar kt.), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Dėl to J. S. yra tinkamas subjektas, kuriam tenka atsakomybė už redaguojamos visuomenės informavimo priemonės turinį, ir kuriam inspektorius teisėtai adresavo įspėjimą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatytų nuostatų taikymo. Teigia, jog ginčo nagrinėjimo metu galiojusiame Viešojo administravimo įstatyme nuostatos dėl administracinės procedūros sustabdymo nebuvo, tokia nuostata įsigalioja tik nuo 2007 01 01.

Be to, paaiškina, kad šiuo atveju teismas ir Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja visiškai skirtingus klausimus, kuriuos prašė spręsti skirtingi subjektai.

Nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad atsakovas negalėjo pasisakyti dėl L. G. skunde nurodytų kitų asmenų galimo teisių pažeidimo. Pažymi, kad pagal suteiktą kompetenciją žurnalistų etikos inspektorius taip pat vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų. Teigia, kad L. G. skunde minimų asmenų teisių pažeidimas buvo įvertintas šiuo aspektu ir tai nurodyta skundžiamu sprendimu.

Atsakovas laiko nepagrįstu pareiškėjų argumentą, kad pasisakydamas dėl nagrinėtame skunde minimų asmenų atpažįstamumo publikacijose, analizuodamas klausimus, ar buvo paskelbta žinia, ar pareikšta nuomonė, ar buvo pažeistos asmenų teisės, žurnalistų etikos inspektorius peržengė savo kompetencijos ribas.

Paaiškina, kad tokiu būdu pareiškėjai neigia įstatymų leidėjo žurnalistų etikos inspektoriui suteiktą kompetenciją nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, kuri aiškiai įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatymo 51 str. 1 d. 1 p. Pažymi, kad gindamas savo asmenines neturtines teises, asmuo vienu metu gali panaudoti tiek teisminius, tiek neteisminius visuomenės informavimo priemonėse pažeistų teisių gynimo būdus.

Žurnalistų etikos inspektorius pagal savo kompetenciją yra viena iš institucijų, į kurias kreipiamasi ginant savo teises neteisminiu būdu. Aiškina, kad inspektoriaus priimami sprendimai bylą nagrinėjančiam teismui neturi prejudicinės galios, o yra vertinami kaip rašytinis įrodymas. Tai yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 11 29 nutartyje civilinėje byloje J. V. -Mažylienė v. Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad visi asmenys publikuotuose feljetonuose yra išgalvoti, kad faktų, patvirtinančių L. G. skunde nurodytų asmenų atpažįstamumą, feljetonuose nėra. Remiasi LAT senato 1998 05 15 nutarime Nr. 1 esančiu išaiškinimu, kad faktui, jog paskleistos žinios yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleistos žinios. Mano, kad L. G. skunde tam buvo užtektinai duomenų. Be to, teigia, kad feljetono žanras negali tapti priedanga asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos viešam paskleidimui. Teigia, kad tokiais atvejais pažeistos asmenų teisės turi būti ginamos. Paaiškina, kad pareiškėja UAB „Telerena“ nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 05 15 nutarime Nr. 1 pateiktu išaiškinimu, kad faktą, ar paskleistos žinios yra apie ieškovą, turi nustatyti teismas, nes tokiu būdu pareiškėja neigia įstatymų leidėjo inspektoriui suteiktą kompetenciją nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, kurie aiškiai įtvirtinti Visuomenės informavimo įstatymo 51 str. 1 d. 1 punkte.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teisme gautas ir laikraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) J. S. skundas, ir paaiškina, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas viešosios informacijos rengėjo – laikraščio „Šiauliai plius“ redakcijos atžvilgiu ir tiesiogiai adresuotas (duomenys neskelbtini) J. S., kaip už visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingam asmeniui, todėl pareiškėja UAB „Telerena“ negali skųsti sprendimo ir yra netinkama šalis šioje byloje.

Sutinka su pareiškėjų pastebėtais pažeidimais dėl sprendimo formos (nėra nurodyta apskundimo tvarka ir nėra antspaudo), bet mano, kad šie sprendimo trūkumai jo teisėtumui esminės reikšmės neturi. Sprendimas yra pasirašytas, jo mastas bei griežtumas yra proporcingi administravimo tikslui.

Prašo pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundų netenkinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo L. G. atsiliepime į skundą dėsto nuomonę, kad pareiškėjos J. S. teiginiai, jog ji nebuvo tinkamas subjektas, kuriam atsakovas galėjo pareikšti įspėjimą, nepagrįsti. Remiasi Visuomenės informavimo įstatymo 23 str. 8 d. ir teigia, kad šioje normoje minimu atsakingu už viešosios informacijos priemonės – laikraščio „Šiauliai plius“ – turinį buvo laikraščio (duomenys neskelbtini), t.y. pareiškėja J. S.. Teigia, kad atsakovas visiškai pagrįstai savo raštą adresavo ne kam kitam, bet pareiškėjai J. S., kaip asmeniui atsakingam už visuomenės informavimo priemonės turinį.

Pažymi, kad pareiškėja neteisingai aiškina viešosios informacijos rengėjo sąvoką, nepagrįstai susiaurindama ją iki juridinio asmens. Remiasi Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 38 d. ir laiko viešosios informacijos rengėju laikraščio redakciją. Dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. pažeidimo pasisako, kad šiuo atveju pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas minėta norma būtų taikoma tuo atveju, jeigu skundą nagrinėtų administracinis teismas. Tapataus skundo administracinis teismas tuo metu nenagrinėjo. Šiaulių m. apylinkės teisme iš tikrųjų nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. PK-1-447-771/06, kurioje pareiškėja J. S. kaltinama tuo, kad ji per visuomenės informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d. ir BK 155 str. 1 d. Taigi, nurodytoje baudžiamojoje byloje sprendžiamas pareiškėjos baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal kito asmens skundą, pareikštą privataus kaltinimo tvarka. Administracinės procedūros metu atsakovas nesprendė klausimų, susijusių su galima pareiškėjos baudžiamąja atsakomybe. Todėl mano, kad atsakovas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. nuostatų nepažeidė.

Nesutinka su pareiškėjos J. S. argumentais, kad atsakovo 2006 07 04 raštas nepagrįstas objektyviais duomenimis. Teigia, kad atsakovas tyrė ne vien trečiojo suinteresuoto asmens raštą, bet ir pateiktas publikacijas. Teigia, kad buvo išklausyta ir pati pareiškėja. Aiškina, kad skundžiamas atsakovo raštas buvo surašytas išklausius abi šalis ir ištyrus kitus su trečiojo asmens skundu pateiktus įrodymus ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatas.

Paaiškina, kad atsakovas nagrinėja skundą tokį, koks jis yra pareikštas, todėl ta aplinkybė, kad buvo pasisakyta ne tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens, bet ir dėl kitų trečiojo asmens skunde minimų asmenų, niekaip neįtakoja atsakovo 2006 07 04 rašto pagrįstumo.

Teigia, kad dėl nurodytų motyvų pareiškėjos skundas atmestinas.

Tretysis suinteresuotas asmuo L. G. bylos nagrinėjime nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai, gautas L. G. prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.

Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundus, įvertinęs šalių pasisakymus teisme bei bylos rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad skundai tenkintini iš dalies.

Ginčas kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. liepos 4 d. rašte Nr. S-275, adresuotame laikraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) J. S., išdėstyto sprendimo įspėti J. S. dėl šiame sprendime aprašytų pažeidimų padarymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamam ginčui aktualūs teisės aktai yra ginčo nagrinėjimo metu galiojusios Visuomenės informavimo įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, 2004 07 08 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-2341 patvirtintas Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamentas, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (toliau – Etikos kodeksas), paskelbtas Valstybės žinių 2005 06 15 Informaciniuose pranešimuose, Nr. 47-435, tai pat Civilinio kodekso normos, nustatančios neturtinių teisių sąvoką bei gynimo būdus.

Kadangi nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamente (toliau – Reglamentas) nėra nustatyta tvarka, kuria turi būti nagrinėjami suinteresuotų asmenų skundai dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, šių suinteresuotų asmenų skundų nagrinėjimui turi būti taikoma Viešojo administravimo įstatyme nustatyta skundų nagrinėjimo tvarka.

Iš bylos medžiaga nustatytų faktinių kilusio ginčo aplinkybių matyti, kad Žurnalistų etikos inspektorius (toliau – Inspektorius) tyrimą pradėjo pagal dienraščio „Šiaulių naujienos“ vyriausiojo redaktoriaus L. G. prašymą (b.l. 104-107), todėl vertinant ginčo aplinkybes svarbus yra šio prašymo turinys ir jame išdėstyti reikalavimai Žurnalistų etikos inspektoriui. Viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnyje (redakcija galiojusi iki 2006 12 31) buvo nustatyti pagrindai administracinei procedūrai pradėti, tame tarpe nustatyti tokie pagrindai – asmens (pareiškėjo) rašytinis prašymas arba kiti paaiškėję piliečių ir kitų asmenų teisių pažeidimo atvejai (kiti 17 straipsnyje nurodyti pagrindai nesusiję su šiuo ginču). Iš skundžiamo 2006 07 04 sprendimo turinio akivaizdu, kad tyrimo procedūra pradėta pagal laikraščio „Šiauliai plius“ vyriausiojo redaktoriaus L. G. skundą, t.y. Viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu, o taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Reglamento 7 punkto 1 papunktyje nustatytu pagrindu (Etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo).

L. G. prašyme aprašomi 8 straipsniai, publikuoti laikraštyje „Šiauliai plius“, kur buvo išspausdintas anoniminio autoriaus rašinių ciklas „Aštuoni nuopuolio ratai“.

Pareiškėjas L. G. pasisako, kad, nors rašinių ciklas įvardytas kaip feljetonai, tačiau beveik visi šiauliečiai suprato, kad šie straipsniai yra apie laikraštį „Šiaulių naujienos“, šio laikraščio savininką ir jį leidžiančios UAB „Šiaulių naujienos“ (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) „Vaivorykštė“ (duomenys neskelbtini) A. V., bendrovės „Šiaulių naujienos“ (duomenys neskelbtini) V. S., laikraščio „Šiaulių naujienos“ (duomenys neskelbtini) L. G. ir jo (duomenys neskelbtini) M. D., „Šiaulių naujienų“ (duomenys neskelbtini) B. V. bei kitus mieste žinomus asmenis. L. G. nurodo požymius, iš kurių galima spręsti, kad rašiniai yra apie jo nurodytas įmones, laikraštį bei asmenis.

L. G. prašymas (reikalavimas, kaip inspektorius turi reaguoti į išdėstytus faktus) susideda iš trijų dalių: 1) L. G. prašo įvertinti minėtų publikacijų turinį, nes jis akivaizdžiai prieštarauja geros moralės normoms ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui; 2) įvertinus publikacijų turinį, prašo įpareigoti „Šiauliai plius“ leidėjus paneigti išgalvotus ir įžeidžiančius faktus ir atsiprašyti straipsniuose minimų asmenų, t.y. reikalavimas akivaizdžiai susijęs su fizinių ir juridinių asmenų garbės ir orumo gynimu; 3) imtis priemonių, kad panašūs gerai moralei prieštaraujantys reiškiniai šiame leidinyje nebepasikartotų, įpareigoti laikraščio leidėjus išimti iš jų interneto svetainės rašinius, dėl kurių L. G. kreipėsi į Inspektorių.

Teismas daro išvadą, kad pareikštų prašymų nagrinėjimas turėjo būti atliekamas vadovaujantis skirtingomis teisės aktų nuostatomis - t.y. turėjo būti atskirai nagrinėjami klausimai dėl asmenų garbės ir orumo, bei atskirai atliekamas vertinimas dėl kitų įstatymo ar Etikos kodekso reikalavimų pažeidimo. Inspektorius iš esmės savo sprendime analizavo tik vieno asmens garbės ir orumo pažeidimo atvejus. Asmenų garbės ir orumo gynimui taikomos Visuomenės informavimo įstatymo 45 straipsnio, 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, Reglamento 7 punkto 1 papunkčio nuostatos, o taip pat Civilinio kodekso (CK) 1.114 straipsnio nuostatos, kuriose apibrėžiamos įstatymo saugomos asmenų neturtinės teisės ir vertybės, CK 2.24 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios asmens garbės ir orumo gynimo taisykles. Aiškinant šiuos teisės aktus daroma išvada, kad asmenų neturtinės teisės priklauso konkretiems asmenims, todėl ir teisė ginti šias neturtines vertybes priklauso tik tam asmeniui, kurio neturtinės teisės buvo pažeistos, nepriklausomai nuo to, į kokią instituciją gindamas šias teises asmuo kreipėsi.

Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo turinio (2006 07 04 sprendimo Nr. S-275 antra pastraipa, penkta pastraipa, bei toliau tekste dėstomi atskiri paskleistų žinių vertinimai) matyti, kad Žurnalistų etikos inspektorius ėmėsi ginti L. G. prašyme nurodyto vieno asmens neturtines teises. Iš Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime išdėstytų atskirų publikacijų teiginių įvertinimo matyti, kad nei viena L. G., kaip asmenį, ar laikraštį „Šiaulių naujienos“ kaip juridinį asmenį liečianti publikuota žinia nebuvo Žurnalistų etikos inspektoriaus pripažinta kaip šių asmenų garbę ir orumą pažeidžianti žinia. Visi sprendimo motyvai ir argumentai, aprašomi faktai, susiję tik su vieno asmens, bet ne L. G., asmens garbės ir orumo gynimu. Įvertinus šias apie vieną asmenį paskleistas žinias, Inspektorius daro išvadą, kad paskleisti apie tą asmenį duomenys neatitinka tikrovei, todėl viešosios informacijos rengėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 2 dalies, 42 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus bei nusižengė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normoms. Taigi nustatyti įstatymo ir Etikos kodekso pažeidimai Inspektoriaus sprendime išimtinai siejami tik su vieno konkretaus asmens garbės ir orumo gynimu. Sprendime nėra motyvų ir argumentų, išdėstytų faktinių tyrimo aplinkybių, kurios patvirtintų, kad aprašytomis publikacijomis padaryti bendro pobūdžio Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 4, 8 ir 37 straipsnių pažeidimai (į kurios nukreipia ir Visuomenės informavimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 4 punktas), neatskleista šių pažeidimų sudėtis, esmė, kokiais veiksmais pažeidimai padaryti, o tiesiog išvedama, kad paskleidus apie konkretų asmenį tikrovės neatitinkančias ir jo garbę bei orumą žeminančias žinias (nes nurodytas Visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies pažeidimas), pažeidžiami tuo pačiu ir Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimai bei žurnalistų etikos normos. Šia prasme skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, kad jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.

Teismas tokią išvadą daro dėl to, kad tokiu būdu nebuvo ginamos asmens, kuris ir kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių, neturtinės teisės, o buvo ginamos kito asmens, kuris nesikreipė į Žurnalistų etikos inspektorių, neturtinės teisės, jo garbė ir orumas. Tuo tarpu tyrimas buvo pradėtas pagal konkretaus asmens L. G. skundą. Tyrimo metu netgi nebuvo apklaustas asmuo, kurio teisės ginamos skundžiamu sprendimu, todėl neaišku, ar jis nori, kad jo teises gintų Žurnalistų etikos inspektorius. Be to, asmens garbė ir orumas yra tik jam priklausančios vertybės, todėl tik šis asmuo gali paaiškinti, kiek publikacijomis buvo pasikėsinta į jo neturtines vertybes. Be to, kadangi skundžiamos publikacijos yra feljetonai, kur pasakojamos išgalvotos istorijos, asmenų vardai ir pavardės taip pat išgalvoti, teismas sutinka su pareiškėjų argumentais, kad tik pats asmuo gali įrodinėti, jog žinios paskleistos būtent apie jį, nes priešingu atveju gali kilti situacija, kai tas asmuo visai nemano, kad paskelbtos istorijos yra būtent apie jį.

Dėl to teismas daro išvadą, kad skundžiamame sprendime aprašytos faktinės tyrimo aplinkybės prieštarauja tiek Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 punkte, tiek Reglamento 7 punkto 1 papunktyje esančiam teisiniam reglamentavimui, t.y. Žurnalistų etikos inspektorius, tirdamas L. G. skundą, turėjo nustatyti tik kiek jo teises ar jo atstovaujamo laikraščio teises pažeidžia laikraštyje „Šiauliai plius“ publikuotos žinios.

Teismas aiškindamas Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, kad Žurnalistų etikos inspektorius vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose įstatymuose nustatytų visuomenės informavimo principų, teikia valstybės institucijoms siūlymus jų įgyvendinimui tobulinti, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju toks bendro pobūdžio vertinimas galėjo būti padarytas, tačiau tuomet L. G. nurodytos publikacijos turėjo būti tiriamos kitu aspektu, o ne įvertinant, kiek jomis pažeidžiama vieno asmens garbė ir orumas. L. G. ir prašė įvertinti publikacijų turinį, nes jis akivaizdžiai prieštarauja geros moralės normoms ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 straipsniui. Toks vertinimas, neliečiant kitų asmenų garbės ir orumo gynimo, sprendime L. G. nurodytoms publikacijoms neduotas, todėl nebuvo pagrindo teigti, kaip aiškina atsakovas, kad Inspektorius padarė bendro pobūdžio vertinimą, kas leidžiama Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pirmiau minėta, kad neatskleista ir Etikos kodekso nurodytų straipsnių pažeidimo esmė, nekonkretizuota, kaip publikacijų turiniu pažeidžiamos etikos normos, neliečiant nesikreipusio į Inspektorių asmens teisių.

Tuo labiau visai nemotyvuota pastaba įrašyta sprendimo rezoliucinėje dalyje, kur sakoma, kad vadovaujantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 59 straipsniu viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvestų asmenines sąskaitas. Sprendime visai nėra motyvų, argumentų bei aprašytų faktinių aplinkybių, įrodančių, kad laikraščio „Šiauliai plius“ rengėjas, skelbdamas publikacijas, suvedinėja asmenines sąskaitas. Apie tokios išvados teisingumą galima tik numanyti, tačiau administraciniai sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis, o turi būti grindžiami tinkamai nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl nurodytų argumentų teismas daro išvadą, kad skundžiamu sprendimu L. G. skundas išnagrinėtas pažeidžiant minėtų teisės aktų reikalavimus. Sprendimu ginama nesikreipusio į Inspektorių asmens garbė ir orumas, bendro pobūdžio pažeidimai neįvardinti, publikacijos neįvertintos Etikos kodekso 1, 4, 8 ir 37 straipsniuose nurodytais aspektais. Dėl to sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir jis naikinamas.

Dėl subjekto tinkamumo.

Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 1 punkte pasakyta, kad, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir platintojus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Kadangi ginčas susijęs su viešojo administravimo subjekto veiksmais, būtina laikytis administracinėje teisėje galiojančios nuostatos, kad šiam subjektui įstatymu suteikti įgalinimai negali būti aiškinami plečiamai, t.y. galima tik tai, kas leidžiama įstatymu. Todėl būtina nustatyti, kaip viešosios informacijos rengėjo ir platintojo sąvoka suprantama teisės aktuose. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija ar kitas asmuo, rengiantis viešąją informaciją, o šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjais ir (ar) platintojais gali būti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys. Šiuo atveju įspėjimas skirtas laikraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) J. S.. Nei laikraščio redakcija, nei J. S. nėra nustatyta tvarka įregistruoti asmenys – viešosios informacijos rengėjai ar platintojai. Iš sprendimo išdėstymo darytina išvada, kad įspėjimas skirtas ne laikraščio redakcijai, bet jo (duomenys neskelbtini). Nors šio įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje pasakyta, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jos dalyvis turi paskirti asmenį ((duomenys neskelbtini), redaktorių, laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį, tačiau atsakomybės rūšių yra daug – baudžiamoji, civilinė, administracinė. Šiuo atveju, kaip minėta pirmiau, Inspektoriui suteikta teisė įspėti tik viešosios informacijos rengėjus ir platintojus, bet ne rengėjo paskirtus atsakingus asmenis. Iš bylos faktinių duomenų matyti, kad tinkamai įregistruotu asmeniu yra juridinis asmuo UAB „Telerena“ (b.l. 5, 28-45). Bendrovė nutarė leisti laikraštį, sudarė sutartį dėl šio laikraščio spausdinimo, platinimo, UAB „Telerena“ 2004 06 15 sudarė darbo sutartį su J. S., kuri priimta į UAB „Telerena“ vyriausiosios (duomenys neskelbtini) pareigas, UAB „Telerena“ 2004 06 15 įsakyme „Dėl darbuotojos priėmimo į darbą“ Nr. 10-1-3K nutarta priimti J. S. „Šiauliai plius“ savaitraščio vyriausia redaktore (b.l. 72). Teismas daro išvadą, kad pagal esamą teisinį reguliavimą ir faktinę situaciją, Žurnalistų etikos inspektorius įspėjimą galėjo skirti tik viešosios informacijos rengėjui ir platintojui, šiuo atveju pareiškėjai UAB „Telerena“, o ne jos paskirtam atsakingam asmeniui.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad administracinė procedūra turėjo būti sustabdyta ar nutraukta.

Patikslintame skunde pareiškėja J. S. remiasi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi ir aiškina, kad L. G. prašymas negalėjo būti nagrinėjamas. Ankstesniuose skunduose pareiškėjai neteisingai nurodė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatas, kurios įsigaliojo tik nuo 2007 01 01.

Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2006 12 31), nustatyta, kad kai prašymą nagrinėja teismas, prašymas grąžinamas pareiškėjui pateikiant reikalingą informaciją.

Šiuo atveju Šiaulių miesto apylinkės teismas pradėjo nagrinėti A. V. skundą BPK 407 str. tvarka (b.l. 87-94), kuriuo J. S. buvo kaltinama pagal BK 155 str. 1 d. ir 154 str. 2 d. Nors skunde teismui nurodytos tos pačios publikacijos, tačiau teismo manymu, skundo nagrinėjimas teisme nebuvo pagrindu nutraukti administracinę procedūrą. Baudžiamojo proceso tvarka siekiama patraukti J. S. baudžiamojon atsakomybėn. Skundo nagrinėjimas administracinės procedūros tvarka tiesiogiai lietė tik rengėjo, t.y. UAB „Telerena“, interesus. Į Žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi kitas asmuo nei į teismą ir todėl Inspektorius turėjo nagrinėti jo prašymą ta apimtimi, kiek prašymas liečia L. G. ar jo vadovaujamo laikraščio pažeistas teises bei, kiek publikacijomis pažeidžiamos bendros Visuomenės informavimo įstatymo bei žurnalistų etikos normos.

Administracinė procedūra negalėjo būti nutraukta tuo pagrindu, kad procedūroje nedalyvaujantis asmuo kreipėsi į teismą baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.

Dėl nurodytų argumentų pareiškėjų skundai tenkinami iš dalies. Teismas panaikina Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 07 04 sprendimą Nr. S-275, kuriuo laikraščio „Šiauliai plius“ (duomenys neskelbtini) J. S. skirtas įspėjimas, nes įspėjimas skirtas ne tam asmeniui, be to, nagrinėjant L. G. skundą buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

UAB „Telerena“ galėjo ginti savo teises teisme, nes L. G. prašyme, kurį išnagrinėjo Inspektorius, nenurodoma, kad poveikio priemonės gali būti taikomos tik vyriausiajai laikraščio „Šiauliai plius“ redaktorei, o prašoma įvertinti laikraščio publikacijas apskritai. UAB „Telerena“, būdama viešosios informacijos rengėju, turi teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų, nes jiems pasitvirtinus atsakomybė gali tekti informacijos rengėjui.

Taip pat pagrįstai pareiškėjai nurodo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų, nes sprendime nėra patvirtinimo institucijos antspaudu bei nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR ABTĮ 85str., 87str., 88 str., 89 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., 127 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjų UAB „Telerena“ ir J. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. S-275 ir perduoti L. G. 2006 m. gegužės 4 d. prašymą nagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.