- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-30
- Bylos Nr.
- 2A-797-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06621-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius (pran.)
- Ieškovas
- L. S.
- Atsakovas
- UAB „Endemik“
- Advokatai
- Inesa Arbočienė
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. S. ir atsakovo UAB „Endemik“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui UAB „Endemik“ dėl nekonkuravimo su darbdaviu sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, piniginės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad atsakovo UAB „Endemik“ vienašališkas 2008-06-28 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties ir jos 2013-05-02 pakeitimo dalies dėl nekonkuravimo įsipareigojimų nutraukimas 2013-05-16 pranešimu yra neteisėtas; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 17 489,92 Lt piniginę kompensaciją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad įsidarbinus UAB „Endemik“ 2008-06-28 ieškovė pasirašė sutartį dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo. Pasikeitus akcininkams ieškovė suprato, kad bus atleista iš darbo, pradėjo ieškotis darbo. Pažymėjo, jog darbo ieškojo įmonėse, kurių veikla nėra analogiška darbdavio, nes nenorėjo pažeisti sutarties. Suradusi darbą 2013-04-29 parašė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo nuo 2013-05-17. Ieškovė su bendrovės vadovu 2013-05-02 padarė 2008-06-28 sutarties dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo 9 punkto pakeitimą, bendrovės vadovas pagal pakeitimą įsakė išmokėti 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio piniginę kompensaciją. 2013-05-16 ieškovė gavo darbdavio pranešimą, kad 2008-06-28 sutartis dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo vienašališkai atšaukiama su visais sutarties pakeitimais, gautus pinigus pagal sutartį pareikalauta grąžinti iki 2013-05-17. Ieškovė nesutiko su reikalavimu grąžinti pinigus, tačiau, po darbdavio grasinimų, ji sugrąžino gautą kompensaciją pagal 2008-06-28 sutartį dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Endemik“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jis šalių teisiniams santykiams taikė CK 2.164 str. 3 d., kur numatyta, kad iki sutarties galiojimo pabaigos atstovaujamasis turi teisę atsisakyti konkurencijos draudimo. Pažymėjo, jog atsakovas, atsisakęs konkurencijos draudimo, teisėtai susigrąžino išmokėtas pinigines sumas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-30 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino UAB „Endemik“ vienašalį 2008-06-28 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties ir 2013-05-02 sutarties pakeitimo dalies dėl nekonkuravimo įsipareigojimo nutraukimą su L. S. 2013-05-16 pranešimu neteisėtu; priteisė iš UAB „Endemik“ L. S. 15 592,95 Lt atlygį už prievolės vykdymą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014-02-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 500 Lt turėtas advokato pagalbos išlaidas. Teismas nurodė, kad nekonkuravimo susitarimo galiojimui pripažinti būtina konstatuoti, kad jis nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, t. y. už tam tikrus apribojimus nustatyta atitinkama kompensacija. Teismas nustatė, kad UAB „Endemik“ su ieškove 2008-06-28 sudarė Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį. Sutartyje numatyta sankcija – atleidimas iš darbo, 10 000 Lt bauda, žalos atlyginimas, tačiau sutartyje nenurodoma pinigų suma, kurią darbuotojas pagal sutarties prigimtį turi gauti. Minėtas nekonkuravimo susitarimas pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, t. y. už tam tikrus apribojimus nėra nustatyta atitinkama kompensacija. Šalims 2013-05-02 susitarimu modifikavus sutarties 9 punktą, sutartis įgijo privalomąjį elementą – atlygintinumą, darbuotojui mokamą piniginę kompensaciją už tinkamą sutarties vykdymą. Teismas nurodė, kad sutartyje, nustačius didelės apimties darbuotojų teisių apribojimus, šalių susitarimu buvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Teismas sprendė, jog tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartis, kurioje be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, po atskiro susitarimo, derybų pradėjo atitikti teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), nustojo prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra galiojanti. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2013-05-16 pranešimu negalėjo atšaukti sutarties, kurios sąlygas ieškovė įvykdė, o bendrovės vadovas įsakė išmokėti sutartyje sutartą ir įstatymo numatytą kompensaciją, kuria apmokamas nekonkuravimas visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį ir 6 mėnesius po darbo sutarties pabaigos. Atsakovo 2013-05-16 pranešimas gali galioti tik į ateitį, o ne teisiniams santykiams, kurie tęsiasi, o viena šalis tinkamai vykdė prievolinius įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, jog pagal analogiją CK 2.164 str. 4 d., ieškovė turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį, todėl vienašalis sutarties nutraukimas galioja į ateitį, o už apribojimus iki sutarties nutraukimo darbuotojai, jų tarpe ir ieškovė, turi teisę į kompensaciją. Teismas nurodė, kad nutraukiant Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį, darbuotojai turi teisę į kompensaciją, nes tai atlygintinė dvišalė sutartis, kurios šalys privalėjo laikytis. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pritaikius analogiją CK 2.164 str. 3 d. ir nutraukus Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartis, jis neturės mokėti kompensacijų už numatytą konkurencijos draudimą už laikotarpį, kai galiojo konkurencijos draudimas. Taip pat teismas, susipažinęs su šalių pateiktais vidutinio darbo užmokesčio dydžio paskaičiavimais, nustatė, kad atsakovas neįtraukė 1 100 Lt priemokos prie atlyginimo paskaičiuojant ieškovės vidutinį darbo užmokestį – ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 5 197,65 Lt, trijų mėnesių būtų – 15 592,95 Lt. Teismas nurodė, kad automobilio nuomos išlaidos, vadovaujantis LR Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 nustatytos vidutinio darbo užmokesčio tvarkos 5.7. punktu, pagrįstai neįtrauktos į vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-30 sprendimą dalyje dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo UAB „Endemik“ ieškovės L. S. naudai piniginę kompensaciją 17 489,92 Lt, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime padaryta teismo išvada dėl automobilio nuomos išlaidų yra nepagrista, nes neįrodyta. Darydamas išvadą apie tai, jog ieškovės reikalavimas dėl mokėtinos jai kompensacijos mažintinas 1 896,97 Lt suma, teismas pasirėmė atsakovo pateiktu ieškovės vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimu, kuriame nurodyta atskira eilute automobilio nuoma. Jokių kitų įrodymų – automobilio nuomos sutarties, ieškovės atsiskaitymo lapelių, privalomų išmokant darbo užmokestį ir kitas išmokas, kaip tai numato DK 202 straipsnis, buhalterinės apskaitos dokumentų, jog automobilio nuomos ir kuro išlaidos buvo traukiamos į įmonės sąnaudas ir pan., atsakovas nepateikė. Ieškovės teiginys apie vidutinio darbo užmokesčio dydį įrodytas į bylą pateiktu jos atsiskaitomosios sąskaitos išrašu, pagrindžiančiu jos kaip darbo užmokestį gautą sumą. Jokių mokėjimų už automobilio nuomą atsakovas UAB „Endemik“ nebuvo atlikęs. Teismas nepagrįstai pasirėmė atsakovo teiginiu apie automobilio nuomą bei atitinkamai jokiais įrodymais nepagrįsta suma sumažino ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį. Pažymi, jog teismas padarė išvadą apie šalių santykius dėl automobilio nuomos pasiremdamas tik vieninteliu ir netiesioginiu įrodymu – atsakovo pateiktu ieškovės vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimu, kuris prieštarauja ieškovės pateiktiems išrašams iš jos atsiskaitomosios sąskaitos. Todėl teismo išvada, jog automobilio nuomos išlaidos, vadovaujantis LR Vyriausybės 2003-05- 27 nutarimu Nr. 650 nustatytos vidutinės darbo užmokesčio paskaičiavimo tvarkos 5.7. punktu, pagrįstai neįtrauktos į vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimą, yra formali, paremta subjektyviu atsakovo teiginiu ir teorinėmis, o ne faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Endemik“ atsiliepimu į ieškovės L. S. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2014-04-14 parengiamojo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė I. Arbočienė pakartotinai pateikė teismui 2013-05-17 UAB „Endemik“ pažymą „Paskaičiuoti darbuotojo priskaitymai/atskaitymai“. Nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovė nekvestionavo automobilio nuomos santykių, o abiejų šalių pateikti duomenys dėl automobilio nuomos sutapo. Nurodo, kad aplinkybė, jog galimai tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, o 2013-05-17 UAB „Endemik“ pažymoje „Paskaičiuoti darbuotojo priskaitymai/atskaitymai“ nurodyta eilutė „automobilio nuoma“ yra mokėjimas ne už nuomą, o kitos paskirties, pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodyta ir įrodinėjama. Dėl šios priežasties, vadovaujantis CPK 314 str., atsakovas pateikia teismui 2010-10-25 automobilio nuomos sutartį Nr. 20101025-01, pagal kurią L. S. (Nuomotojas) suteikė teisę UAB „Endemik“ (Nuomininkui) laikinai atlygintinai naudotis automobiliu TOYOTA COROLLA VERSO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat UAB „Endemik“ 2013 m. mėnesines pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas, iš kurių matyti, kad ieškovės pajamos už automobilio nuomą yra deklarantuos kaip A klasės ir atitinkamai išskaičiuotos GPM įmokos. Taip pat pažymi, jog ieškovės priskaičiuotą darbo užmokestį 2013 m. vasario mėn. sudarė 2 400 Lt etatinio darbo užmokesčio plius 1 580 Lt priemoka prie atlyginimo, viso 3 980 Lt; 2013 m. kovo mėn. – 2 400 Lt etatinio darbo užmokesčio plius 1 670 Lt priemoka prie atlyginimo, viso 4 070 Lt; 2013 m. balandžio mėn. – 1 527,14 Lt etatinio darbo užmokesčio (už 11 darbo dienų) plius 740 Lt priemoka prie atlyginimo, viso – 1 997,14 Lt. Automobilio nuomos pajamos į minėtą darbo užmokestį nėra įtrauktos ir ieškovė šių kalendorinių mėnesių paskaičiavimų neginčijo. Todėl skaičiuojant jos 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžių kompensaciją, turėjo būti panaudotas tas pats vidurkis, kuris buvo pritaikytas skaičiuojant atostogų kompensaciją (t. y. be automobilio nuomos sumos).
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Endemik“ taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties 7 str., konkuravimu su darbdaviu nelaikomi darbo santykiai kituose ūkio subjektuose – konkuravimas siejamas su investicijomis į jau įsteigtas ar steigiamas įmones tame pačiame rinkos segmente bei verslo ryšiai su darbdavio klientais. Esant tokioms aplinkybėms teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.), kadangi nekonkuravimo sąvoką išaiškino kaip apimančią ir draudimą ieškovei įsidarbinti konkuruojančiose su darbdaviu įmonėse, nors sutartyje šalys expressis verbis yra išreiškusios savo valią dėl ribojimų apimties. Pažymi, jog nagrinėjamoje byloje šalys buvo susitarusios dėl kompensacijos mokėjimo už nekonkuravimo laikotarpį po darbo santykių pasibaigimo. Atsakovas nutraukė nekonkuravimo susitarimą 2013-05-16 pranešimu, su kuriuo ieškovė tą pačią dieną buvo supažindinta. Kadangi susitarimas dėl nekonkuravimo buvo nutrauktas iki darbo sutarties su ieškove pabaigos 2013-05-17 nekonkuravimo laikotarpio pradžios, nebuvo jokio pagrindo išmokėti ar ateityje mokėti ieškovei kompensaciją. Ieškovė, būdama atsakovo vyr. buhaltere, nepaisant nekonkuravimo atšaukimo, paskutinę savo darbo dieną 2013-05-17 pati pervedė į asmeninę banko sąskaitą 17 925,42 Lt, kaip kompensaciją. Tam, kad būtų pagrindas mokėti tokią kompensaciją, susitarimas turėjo galioti. Atsakovas turėjo teisę šiuos be pagrindo pervestus pinigus pareikalauti grąžinti bei paprašyti ieškovės pasiaiškinimo. Nurodo, kad ginčijamo teismo sprendimo teiginys, kad nutraukiant Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį, darbuotojai turi teisę į kompensaciją, nes tai atlygintinė dvišalė sutartis, kurios šalys privalo laikytis, bei nuoroda į prievolinės teisės normas, reglamentuojančias prievolės vykdymo sustabdymą (CK 6.58 str.), leidžia manyti, kad teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, laikosi pozicijos, jog atsakovas neturėjo teisės atsisakyti konkurencijos ribojimo, o net ir atsisakius tokio ribojimo, privalo sumokėti ieškovei kompensaciją už visą susitarime numatyta laikotarpį. Atsakovo nuomone, toks nekonkuravimo susitarimų aiškinimas pažeistų darbo sutarties šalių interesų pusiausvyros principą, nes užkirstų galimybę darbdaviams vienašališkai atsisakyti konkurencijos ribojimo net ir tuo atveju, kai darbdavys nebeturi jokio suinteresuotumo, kad darbuotojas su juo nekonkuruotų. Pažymi, jog L. S. 2013-04-29 prašymo dėl atleidimo iš darbo pateikimo metu dirbo ne tik UAB „Endemik“ vyr. buhaltere, bet šias pareigas vykdė ir jos dukterinėse bendrovėse UAB „Endemik veterinarija“, UAB „Nojaus gyvūnai“ ir UAB „Endemik didmena“. Pasibaigus darbo sutarčiai su UAB „Endemik“ 2013-05-17, ieškovės darbo santykiai dukterinėse bendrovėse tęsėsi dar iki 2013-06-21, o apie darbo santykius UAB „VC BALTIC“ VSDF Vilniaus skyriui buvo pranešta UAB „VC BALTIC“ pranešimu Nr. 201305/20_01 2013-05-17, kuri sutapo su ieškovės paskutine darbo diena pas atsakovą. Apie tai, kad paskutinę darbo pas atsakovą dieną (2013-05-17) ieškovė jau buvo susiradusi kitą darbą, atitinkantį jos kvalifikaciją ir patirtį, ji darbdavio neinformavo, šias aplinkybes nutylėjo ir savo ieškinyje. VSDF Vilniaus skyriaus informacija apie tai, kad ieškovės darbo santykiai UAB „VC BALTIC“ prasidėjo 2013-05-20 nepaneigia VĮ Registrų centras duomenų, kad ieškovė vykdė UAB „VC BALTIC“ vyr. finansininko funkcijas dar iki prašymo dėl atleidimo iš darbo pateikimo atsakovui, t. y. sudarė UAB „VC BALTIC“ finansines ataskaitas ir jas pateikė registrų centrui. Pati ieškovė atsakovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, t. y. priešingai nei teigia ieškinyje, darbo pas atsakovą metu, neinformavusi darbdavio ir be jo sutikimo, panaudojo atsakovo dokumento formą būsimo darbdavio finansinių ataskaitų aiškinamajam raštui rengti. Draudimas nekopijuoti, neišnešti dokumentų ir failų jokia forma yra numatytas Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties 3-5 str., už kurio pažeidimą gali būti taikoma sutartyje numatyta atsakomybė (8 str.). Nurodo, kad ieškovės konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą nebuvo suvaržyta ne tik dėl to, kad Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartis tokio draudimo apskritai nenumatė, bet ir todėl, kad ieškovė analogišką darbą faktiškai dirbo kitoje įmonėje, atsakovo apie tai neinformavusi. Pažymi, jog teismas klaidingai paskaičiavo ieškovės vidutinį darbo užmokestį. Teismas nepagrįstai nesivadovavo atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentais, pagal kuriuos ieškovės vidutinis mėnesinis atlyginimas, apskaičiuotas remiantis 2003-05-27 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, buvo 4 097,65 Lt, o trys vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai sudaro 12 292,97 Lt. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir ieškovei nepagrįstai priteisė advokato teisinės pagalbos išlaidas – 2 500 Lt. Atsakovo nuomone, šios atstovavimo išlaidos negalėjo būti priteistos, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, jog advokatės Inesos Arbočienės 2014-05-07 sąskaita Nr. 2014-5/3 yra apmokėta. Be to, nekonkuravimo susitarimas yra civilinės teisės reguliavimo objektas ir ginčas nagrinėjamoje byloje kyla iš civilinių teisinių santykių, todėl ieškovė negalėjo būti atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Endemik“ apeliacinį skundą ieškovė L. S. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Konfidencialumo ir nekonkuravimo susitarimo 7 p. įvardija, kas remiantis ginčo sutartimi tiesiogiai yra laikoma konkuravimu, o 7.3. p. detalizuoja, jog tai yra visi atvejai, kai ieškovė turi verslo ryšių su Darbdavio klientais. Kas yra laikoma verslo ryšiais sutartyje nėra aptarta, tačiau be abejonės dirbdama su klientais ieškovė ir turi „verslo“, o ne „asmeninius“ ryšius. Todėl dirbdama konkuruojančioje su atsakovu įmonėje ieškovė vienareikšmiškai pažeistų sutartyje aptartą draudimą. Taigi, savo esme konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartimi buvo siekiama apriboti darbuotojo galimybę suteikti atsakovo konkurentams nepagrįstą pranašumą, o ieškovei įsidarbinant pas konkurentus konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartis būtų pažeista iš esmės. Teismas padarė teisingas išvadas ir pagrįstai vertino šalių sutartį kaip ribojančią ieškovės teises už šalių sutartą kompensaciją. Pažymi, jog nors apeliantas teigia, kad sutartis sudaryta išimtinai jo interesams ginti, todėl sutarties nutraukimas vienašališkai priklauso nuo jo valios, šis teiginys yra visiškai nepagrįstas. Sutarties nutraukimas negali priklausyti nuo vienos šalies valios, kitaip tai yra ne sutartis, o vienašalis sandoris. Pačioje sutartyje jos nutraukimo galimybė nėra numatyta, todėl ketindamas nutraukti sutartį apeliantas privalėjo remtis CK normomis. CK 6.217 str. numato, jog sutartį galima nutraukti, jei kita šalis sutarties nevykdo arba vykdo netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Net vertinant tą aplinkybę, jog pati sutartis paskutinę ieškovės darbo pas atsakovą dieną galėjo jam nebetekti savo aktualumo, nutraukti ginčo sutartį atsakovas galėjo remiantis CK 6.218 str. nuostatomis pranešęs ieškovei apie tai ne vėliau kaip prieš 30 dienų, t. y. ne anksčiau kaip nuo 2013-06-15. Kadangi sutarties 9 p. numatė, jog kompensacija už nekonkuravimo susitarimo vykdymą ieškovei išmokama paskutinę jos darbo dieną, akivaizdu, jog remiantis galiojančia sutartimi atsakovas sulygtą kompensaciją paskutinę ieškovės darbo dieną išmokėti privalėjo. Nurodo, kad jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo teiginius apie ieškovės neva egzistavusius darbo santykius su UAB „VC Baltic“ iki 2013-05-17 nėra ir būti negali, nes ieškovės darbo UAB „VC Baltic“ pradžia įrodyta didesnės įrodomosios galios įrodymu. Pažymi, jog ieškovė ieškiniu nurodė, jog jos reikalavimo suma yra 17 489,92 Lt ir ši suma buvo paskaičiuota pagal realiai jos gautą darbo užmokestį. Ieškovės teiginys apie vidutinio darbo užmokesčio dydį įrodytas į bylą pateiktu jos atsiskaitomosios sąskaitos išrašu, pagrindžiančiu jos kaip darbo užmokestį gautą sumą. Jokių mokėjimų už automobilio nuomą atsakovas UAB „Endemik“ nebuvo atlikęs. Apeliantui neįrodžius savo teiginių dėl ieškovės vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo teisingumo, remiantis ieškovės pateiktais išrašais iš jos atsiskaitomosios sąskaitos, patvirtinančiais jos darbo užmokestį, teismas privalėjo taikyti LR Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 nustatytos vidutinės darbo užmokesčio paskaičiavimo tvarkos 3.3 punktą bei paskaičiuoti ieškovės vidutinį darbo užmokestį remiantis jos realiai iš atsakovo gautu darbo užmokesčiu su visais priedais ir išmokomis. Taip pat nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą, nes nepagrįstai priteisė ieškovės naudai advokato išlaidas. Prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas buvo pateiktas teismui su pagrindiniais ieškinio reikalavimais, o bylinėjimosi išlaidų dydį išsamiai pagrindžia sąskaitos duomenys. Teismui pateikta sąskaita, kurioje konkrečiai įvardintos ir neabejotinai pagal bylos duomenis suteiktos teisinės paslaugos, suteikia reikalavimo teisę, o atitinkamai ieškovei – prievolę šią sąskaitą apmokėti. Taip pat nurodo, kad nors šalių ginčo objektas yra nekonkuravimo susitarimas, kuriam nėra taikomos darbo teisės normos, tačiau CPK 83 str. yra procesinė, o ne materialiosios teisės norma. Šalių nekonkuravimo susitarimas galėjo būti sudarytas tik esant tarp jų darbo santykiams, todėl nepaisant to, kad pats susitarimas nagrinėtinas pagal civilinės teisės normas, jis atsirado būtent darbo santykių pagrindu. Pačioje nekonkuravimo sutartyje ieškovė yra įvardinta kaip darbuotoja. CPK 83 str. 1 d. 1 p. numato, jog darbuotojai minėtoje situacijoje atleidžiami nuo žyminio mokesčio dėl visų reikalavimų. Taigi, tiek lingvistinė, tiek sisteminė šios normos analizė pagrįstai leidžia teigti, jog ieškovė, kaip darbuotoja, teikdama teismui reikalavimą, kylantį iš susitarimo, atsiradusio darbo santykių pagrindu, remiantis CPK 83 str. 1 d. 1 p., yra atleistina nuo žyminio mokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundo argumentų.
Dėl ieškovės teisės į kompensaciją
Kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sutartį, neobjektyviai vertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas nepaneigė byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų esminių bylos aplinkybių. Taigi ieškovė L. S. dirbo UAB „Endemik“ vyriausiąja buhaltere. 2008-06-28 šalys sudarė Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį, kuri galiojo visą darbo sutarties laiką ir 36 mėnesius nutraukus darbo sutartį bei numatė darbuotojui 10000 litų baudą už sutarties nesilaikymą, tačiau nė vienas punktas nenumatė darbuotojui piniginės kompensacijos už sutarties laikymąsi (b.l.11,12). 2013-04-29 ieškovė kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. nuo 2013-05-17 ir prašė už visą nekonkuravimo laikotarpį mokėti vidutinio atlyginimo piniginę kompensaciją (b.l. 10, 36). 2013-04-29 buvo priimtas įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo nuo 2013-05-17 (b.l.37). 2013-05-02 šalys susitarė dėl Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties pakeitimo, pagal kurį darbdavys įsipareigojo išmokėti 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio piniginę kompensaciją už 6 mėnesių nekonkuravimą po darbo sutarties nutraukimo. Kompensaciją darbdavys įsipareigojo išmokėti paskutinę ieškovės darbo dieną. Tą pačią dieną 2013-05-02 atsakovas priėmė įsakymą išmokėti L. S. 3 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio piniginę kompensaciją (b.l.14). 2013-05-16 atsakovas raštu atšaukė susitarimą dėl nekonkuravimo, pareikalavo grąžinti išmokėtus pinigus (b.l.15). Apeliantas teisingai nurodo, kad kasacinis teismas pasisakydamas dėl nekonkuravimo darbo teisniuose santykiuose, yra konstatavęs, kad nagrinėjamam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė “ normos, CK 1.5 straipsnis. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl nekonkuravimo susitarimų yra nurodęs, kad tokie susitarimai turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tačiau apeliantas nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo nurodytos teismų praktikos.
Kolegija atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad CK 2.164 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo, nesuteikia ieškovui teisės nemokėti ieškovei kompensacijos dėl kurios šalys susitarė 2013-05-02 susitarimu dėl Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties pakeitimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio piniginės kompensacijos už 6 mėnesių nekonkuravimą po darbo sutarties nutraukimo. Atsakovas įsipareigojo sumokėti kompensaciją paskutinę atleidimo iš darbo dieną ir dėl šio kompensacijos išmokėjimo priėmė įsakymą. Taigi kompensacija turėjo būti išmokėta dar iki 6 mėnesių nekonkuravimo termino pradžios, kurio eiga turėjo prasidėti po ieškovės atleidimo iš darbo. CK 6.59 straipsnio draudžia vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Darytina išvada, kad atsakovas, atsisakydamas išmokėti sutartyje numatytą kompensaciją sutartyje numatytu terminu, pažeidė sutarties sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl jos priteisimo.
Apelianto nurodomos aplinkybės, kad ieškovė, vykdydama Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį buvo nesąžininga, dirbo atsakovo dukterinėse ir kitose įmonėse, nėra susijusios su nagrinėjama byla ir nepaneigia ieškovės teisės į priteistą kompensaciją, nes atsakovas atsisakė mokėti kompensaciją ne dėl nurodytų sutarties pažeidimų (b. l. 15).
Dėl kompensacijos dydžio
Kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ieškovei mokėtinos kompensacijos dydį. Pagal 2013-05-02 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties pakeitimą atsakovas įsipareigojo išmokėti 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio piniginę kompensaciją.
Atsakovas pateikė vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimą, iš kurio matyti, kad ieškovės vidutinis darbo užmokestis laikotarpiu 2013 m. vasario – balandžio mėnesiais per mėnesį sudarė 4097,65 Lt (b.l. 40). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad į šią sumą nebuvo įskaičiuota 1100 Lt dydžio priemoka yra visiškai nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokiais įrodymais remiantis padarė tokią išvadą. Aplinkybė, kad 1100 Lt priemoka ieškovei buvo priskaičiuota už gegužės mėnesį, nesudaro pagrindo tokio pat dydžio priemoką skaičiuoti ir už vasario – balandžio mėnesius, kurių pagrindu skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis. Pagal darbo sutartį ieškovei buvo mokamas 2400 Lt darbo užmokestis, todėl galima sutikti su atsakovo paaiškinimais, kad atsakovo pateiktame paskaičiavime jau yra įtraukta ir priemokos suma (b.l. 40-41). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovei priteistina 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio piniginė kompensacija sudaro 12292,95 Lt (4097,65 Lt x 3 mėn.) arba 3560, 28 EUR , todėl pirmosios instancijos sprendimas dalyje dėl kompensacijos dydžio tikslinamas, priteistos kompensacijos dydį sumažinant 955,75 EUR nuo 15592,95 Lt (4516,03 EUR) iki 3560, 28 EUR.
Atmetami ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl didesnės kompensacijos. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja 2003-05-27 Vyriausybės nutarimas Nr. 650. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad į atsakovo pateiktą ieškovės vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimą nebuvo įtrauktos minėtame teisės akte nurodytos sumos. Ieškovės reikalavimų, kad jai priteistina 17489,92 Lt vidutinio darbo užmokesčio suma už tris mėnesius, kas per mėnesį sudaro 5829,97 Lt, t.y. 1732,32 Lt daugiau nei nurodė atsakovas, nepatvirtina ieškovės pateikti sąskaitų išrašai apie ieškovei išmokėtas sumas 2013 m. vasario – balandžio mėnesiais (b.l. 19-22). Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetami atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės 2500 Lt išlaidas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme patvirtina advokato išrašyta sąskaita už teisines paslaugas (b.l. 101). Aplinkybė, kad ieškovė nėra visiškai atsiskaičiusi su advokate, nepaneigia ieškovės išlaidų už advokato paslaugas fakto. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį, todėl pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovės naudai jo patirtas išlaidas už advokato pagalbą, o valstybės naudai – žyminį mokestį (CPK 96 str., 98 str.).
Kadangi ieškovės bei atsakovo apeliaciniai skundai iš esmės atmesti, jų turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumažinimo nelaikytinas esminiu sprendimo pakeitimu sudarančiu pagrindą pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme ir priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, vietoj 15592,95 Lt ieškovei priteistos sumos nurodant 3560, 28 EUR.