Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“ apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-736/2013 pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transporto vystymo grupė“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. P. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįstai atsisakyta į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Rusijos draudimo bendrovę (Joint Stock Incurance Company „Twenty first century“). Ginčijamas sprendimas tiesiogiai lemia minėto subjekto teises ir pareigas. Ši aplinkybė sąlygoja absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Teismų praktikoje pasisakoma, kad jei sprendžiamas klausimas dėl transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo nuostolių atlyginimo ar civilinės atsakomybės atsiradimo, byloje turi dalyvauti apdraustojo transporto priemonės valdytojo draudikas, nes, nustačius civilinės atsakomybės sąlygas, draudikui atsiranda ar gali atsirasti prievolė mokėti draudimo išmoką ar žalos atlyginimą regreso ar subrogacijos pagrindu (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1207-265/2013). Apeliantę ir Rusijos Federacijos draudimo bendrovę siejo sutartiniai privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo santykiai, t. y. apeliantė Italijoje įvykusio eismo įvykio metu turėjo minėto subjekto išduotą nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2010 m. birželio 25 d. galiojantį tarptautinį transporto priemonių draudimo liudijimą – žalią kortą Nr. RUS/004/00001897. Apeliantei, kaip minėtos draudimo sutarties šaliai, tinkamai įvykdžius sutartines sąlygas (sumokėjus sutarties mokestį), draudikui (Rusijos Federacijos draudimo įmonei) atsirado pareiga nukentėjusiam trečiajam asmeniui, įvykus draudžiamajam įvykiui (eismo įvykiui), atlyginti nuostolius. Teismui vienašališkai nustačius apeliantės pareigą atlyginti ieškovo nuostolius, konstatuotas Rusijos Federacijos draudimo bendrovės sutarties pažeidimas ir atitinkamas nuostolių dydis. Dėl to apeliantė įgavo teisę iš draudiko reikalauti atlyginti iš apeliantės priteistą sumą, t. y. ginčijamu sprendimu vienašališkai sukurtos pareigos ir netiesiogiai pasisakyta dėl į bylą neįtraukto subjekto pareigų, t. y. vienašališkai pakeista byloje nedalyvavusio asmens teisinė padėtis.

Neteisingai taikytos ir aiškintos materialinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatos, nepagrįstai trečiuoju asmeniu į bylą neįtraukus Rusijos Federacijos draudimo bendrovės, paneigtas šalių (apeliantės ir Rusijos Federacijos draudiko) sutarties laisvės principas. TPVCAPDĮ nurodoma, jog žaliosios kortelės sistema yra tarptautinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema, t. y. žaliosios kortelės sistemoje įgalintos dalyvauti ir užsienio valstybės – valstybės, kurios nėra ES valstybės narės. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatas draudikų biuras turi teisę reikalauti iš žalos padariusio asmens reikalauti grąžinti biuro išmokėtą sumą tik atvejais, kada asmuo neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o kitais atvejais reikalavimas nukreipiamas į draudiką, kuris pagal draudimo sutartį yra apdraudęs kaltojo asmens civilinę atsakomybę. Apeliantei priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz 1844 (identifikacinis Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini)) eismo įvykio metu turėjo galiojančią, Rusijos federacijos draudimo bendrovės JSIC „Twenty first century“ išduotą žalią kortą Nr. RUS/004/00001897. Rusijos Federacija yra žaliosios kortelės valstybė narė, o nurodyta draudimo bendrovė yra Rusijos Federacijos draudikų biuro narė, turinti teisę išduoti draudimo liudijimus, galiojančius žaliosios kortelės valstybėse narėse, įskaitant, tačiau neapsiribojant Italijos Respublika.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl atsakovės pareigos pagal Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnį atlyginti nuostolius ieškovei, kuri sumokėjo 8 140,6 EUR (28 107,86 Lt) Italijos nacionaliniam draudikų biurui už atsakovei priklausančia transporto priemone, kuri nebuvo apdrausta Lietuvos Respublikoje, Italijos kelių infrastruktūrai padarytą žalą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Rusijos draudimo bendrovę Joint Stock Incurance Company „Twenty first century“, o ginčijamas sprendimas tiesiogiai lemia šio draudiko teises ir pareigas.

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos apeliacine tvarka vertinamai bylai aktualios nuostatos dėl teismo pareigos įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, ir jų neįtraukimo į bylą procesinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-17/2011 pagal ieškovo UAB ,,Beltateksas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Beltateksas“ ieškinį atsakovams UAB ,,Sarteksas“, UAB ,,Autooazė“, A. S. firmai dėl juridinio asmens valdymo organo sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir draudimo atlikti veiksmus yra konstatavusi, kad „... materialusis trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), dalyvavimo byloje pagrindas - jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi; nors šie asmenys nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, jog išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva. Antra, CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą; aptartos įstatyminės nuostatos reiškia ir tai, kad, kvalifikuodamas ginčo materialius teisinius santykius, teismas turi įvertinti ir tuos teisinius ryšius, kurie ginčo šalis sieja su kitais asmenimis bei materialiosios teisės normas, kuriose nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Trečia, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“; nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai; taigi absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokių įstatymo nustatytų teisinių pasekmių teismo sprendimas jam sukėlė.“

Vertindama atsakovės ir jos nurodomo draudiko sutartinių ryšių faktą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis negalima daryti besąlygiškos išvados, jog apeliantę ir nurodomą Rusijos Federacijos bendrovę sieja draudimo santykiai. Apeliantės draudiku įvardijama Rusijos federacijos UAB draudimo kompanija „Dvidešimt pirmas amžius“ nurodė, jog nuo 2009 m. birželio 1 dienos turėjo teisę išdavinėti tarptautinius draudimo liudijimus „Žalioji kortelė“, tačiau atsakovės nurodytai transporto priemonei, kurios pasas MB 1844 VIN (duomenys neskelbtini), žalioji kortelė Nr.RUS/004/00001894 kelių eismo įvykio metu 2010 m. vasario 23 d. negaliojo. UAB draudimo kompanija „Dvidešimt pirmas amžius“ neišdavė draudimo sertifikato „Žalioji kortelė“ transporto priemonei MB 1844 su registracijos numeriu (duomenys neskelbtini), nes sertifikatų išdavimas transporto priemonėms, neregistruotoms sertifikatą išdavusios valstybės teritorijoje, uždraustas „Žaliosios kortelės“ Biuro tarybos reglamentu (t. 1 b.l. 147).

Antra vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovės ir Rusijos draudimo bendrovės santykiai neturi jokios įtakos bylos išsprendimui, nes pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8, 9, 18 dalyse esantį sąvokų išaiškinimą, 6 straipsnio 4, 6, 11 dalių nuostatas, 24 straipsnio 1 dalį transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, t.y., transporto priemonių, registruotų Lietuvoje, įprastinė draudimo sutartis, su kuria tik ir gali būti išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro (draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 ir atliekanti šio įstatymo nustatytas funkcijas) narės. Apeliantės nurodyta Rusijos draudimo bendrovė nėra Biuro narė (b.l.88), jos dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė, kuria remiasi apeliantė, nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, toks draudimas taip pat neatitinka TPVCAPDĮ 41 str. 3 d. ir 8 d. reikalavimų (transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą). Nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonė Mercedes benz 1844, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovės vardu buvo įregistruota Lietuvoje, todėl jos įprastinė draudimo sutartis pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 4 dalį negalėjo būti sudaryta Rusijos Federacijos įmonėje, o žalioji kortelė, jei tokia ir būtų išduota, nagrinėjamu atveju nesuteikia apeliantės pageidaujamos apsaugos (ieškovės reikalavimo nukreipimo į draudiką). Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtame Rusijos nacionalinis draudikų biuras rašte, adresuotame Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“, kurios nare yra ir apeliantė, bei ieškovui, nurodė, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra Rusijos draudimo tarpininkų neteisėta veika, siekiant pasipelnyti (apeliacinės instancijos teismas šį raštą priimta, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu). Ieškovė, išmokėjusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis). Minėta, kad apeliantės nurodyta Rusijos draudimo bendrovė nėra Biuro narė. Užsienio draudimo bendrovių (šiuo atveju – Rusijos draudimo bendrovės) žaliosios kortelės išduodamos pagal tos šalies, kurioje ji yra išleidžiama, teisę, todėl jos negali garantuoti specifinių sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos pagal Europos Sąjungos direktyvas. Biurų tarybos Vidaus nuostatų 9 straipsnis įtvirtina, kad Biuras nesuteikia savo garantijos, jei žalia korta išduota transporto priemonei, kuri nėra teisiškai įregistruota to biuro šalyje.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis bei TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalies suteikiamomis teisėmis, ieškovė savo reikalavimą pagrįstai nukreipė į atsakovę, neįvykdžiusią pareigos apdrausti transporto priemonę įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės.

Konstatavęs, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančiu draudimu, pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl Rusijos draudimo bendrovės, o dėl atsakovės teisių ir pareigų, t. y. aplinkybės, kad ji nevykdė pareigos apdrausti Lietuvoje įregistruotą transporto priemonę teisės aktų reikalavimus atitinkančiu draudimu, dėl ko jai tenka pareiga grąžinti ieškovo išmokėtą sumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose. Pažymėjo, jog esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Konstatavęs, kad atsakovės nurodomas draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 str. 3 d. ir 8 d. reikalavimų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi sprendime nurodoma analogiška ir kitų teismų, tame tarpe aukštesnės instancijos, praktika, todėl nėra pagrindo vadovautis išimtinai apeliantės nurodoma Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1207-265/2013, priimtoje išnagrinėjus ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Gerdaisa“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“. Pažymėtina, kad galutinis procesinis sprendimas dėl šios bylos baigties nėra priimtas.

CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinių teisių ir pareigų. Kadangi apeliacine tvarka vertinamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis, nėra pagrindo konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl sutarties laisvės paneigimo ir netinkamo TPVCAPDĮ taikymo bei aiškinimo. Ieškinio pagrįstumo pripažinimu nėra apribojama ar paneigiama atsakovės teisės laisvai sudaryti sutartis. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda LR Civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 9 dalyje esantį išaiškinimą įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaroma, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir tokia draudimo sutartis turi būti sudaryta pagal šio įstatymo reikalavimus (tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą). Ginčijamame teismo sprendime nurodytos pasekmės apeliantei kilo, nesilaikius šio įstatymo reikalavimų, todėl ji nepagrįstai teigia, kad pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatas draudikų biuras neturi teisės reikalauti iš jos grąžinti biuro išmokėtą sumą.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, nenustačius CPK 329-330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų apeliacine tvarka peržiūrėtam sprendimui panaikinti ar pakeisti, teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.