Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Romutės Švaikauskaitės bei nukentėjusiosios L. B. ir jos atstovo advokato Kęstučio Jokimo apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Nukentėjusiosios L. B. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. gruodžio 18 d. apie 14.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) bažnyčios, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patalpoje, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sužalojo žmogų L. B. ir jai sukėlė fizinį skausmą, o būtent kaltinamas tuo, kad kilusio ginčo metu, tyčia sugriebė ranka L. B. už kaklo ir jį spaudė, tačiau jai išsilaisvinus, jis ranka sudavė smūgį L. B. į krūtinės sritį, dėl ko L. B. nukrito ant grindų, atsitrenkdama kaire ranka į šalia esantį komodos stalčių, tuo nukentėjusiajai L. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis odoje ir poodyje kaklo dešinėje pusėje bei kairiame žaste, ir sukėlė fizinį skausmą.

8. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, visiškai sutinka su prokurorės ir nukentėjusiosios L. B. bei jos atstovo apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto V. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl V. M. nekaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodė abejones dėl nukentėjusiosios ir liudytojo J. B. parodymų, visiškai neįvertino liudytojų L. C., E. T. parodymų, specialisto išvados, Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas šiuo atveju išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos.

10. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. M. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, kad V. M. 2018 m. gruodžio 18 d. apie 14.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) bažnyčios, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patalpoje, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sužalojo žmogų L. B. ir jai sukėlė fizinį skausmą, o būtent, kad kilusio ginčo metu, tyčia sugriebė ranka L. B. už kaklo ir jį spausdamas ją pastūmė, dėl ko L. B. nukrito ant grindų, atsitrenkdama kaire ranka į šalia esantį komodos stalčių, tuo nukentėjusiajai L. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis odoje ir poodyje kaklo dešinėje pusėje bei kairiame žaste, ir sukėlė fizinį skausmą.

23. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio 2018 m. gruodžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. G 1187/2018(06) nurodyta, kad L. B. padaryta kraujosruvos odoje ir poodyje kaklo dešinėje pusėje bei kairiame žaste. Sužalojimai padaryti veikiant kaklą ir kairį žastą kietais bukais žalojančiais daiktais. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimų padarymo galimybė, griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių mažai tikėtina. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Padarytų sužalojimų pasekoje nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą. (1 t., b. l. 100)

24. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės (forma Nr. 110/a) kopija patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 18 d. 16.49 val. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose apžiūrėta L. B., kuriai pagalba kviesta dėl galvos svaigimo, jai negera, ir nustatyta diagnozė - pirminė hipertenzija. (1 t., b. l. 104-105)

25. Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. raštas Nr. 41D(A)-1010 patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 18 d. 14:30:57 val. centro informacinėje sistemoje užfiksuotas pranešimas iš telefono numerio 8 623 56921 ir prie šio rašto pateikta garso įrašo kopija (1 t., b. l. 14). 2018 m. gruodžio 21 d. apžiūros protokolas (1 t., b.l. 16-18) patvirtina, kad apžiūrėjus garso įrašą, nustatyta, jog skambinantis asmuo numeriu 112 prisistatė L. B. ir nurodė, kad nori iškviesti policiją į (duomenys neskelbtini) bažnyčią, kur atėjo pažįstamas žmogus ir stūmė, ji nugriuvo.

26. Kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, neginčytinai nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 18 d. apie 14.30 val. (duomenys neskelbtini) bažnyčios (duomenys neskelbtini) tarp V. M. ir L. B., kurių santykiai yra priešiški, kilo konfliktas. Tačiau V. M. ir L. B. skirtingai nurodo konflikto kilimo priežastis. V. M. aiškina, kad jam į (duomenys neskelbtini) atnešus liturginius kalendorius ten įpuolė įsiutusi L. B. ir ėmė jį stumdyti, įžeidinėti, bandė jį išprovokuoti, tačiau nepavykus to padaryti, jam nei pirštu pastarosios nepalietus, pati atsisėdo ant grindų ir pasakiusi, kad pagaliau savo tikslą pasiekė, netrukus paskambino bendrajam pagalbos centrui ir iškvietė policiją. Tačiau nukentėjusioji nurodė visiškai kitokią įvykių eigą. L. B. aiškino, kad pamačiusi (duomenys neskelbtini) V. M., šio teiravosi, ką jis darantis, dėl ko šis ėmė jos atžvilgiu smurtauti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir vis besikeičiantys, neatitinkantys kitų byloje esančių įrodymų. Liudytojo J. B. parodymai įvertinti kritiškai, kadangi jis yra nukentėjusiosios vyras, asmeniškai konflikto nematė, teismui buvo neaišku, kaip jis atvykęs į bažnyčią, nukentėjusiajai esant apsirengusiai megztiniu aukštu kaklu, galėjo pastebėti paraudimą ant šios kaklo. Tuo tarpu dėl liudytojų L. C. ir E. T. parodymų, dėl specialisto išvados, kurioje konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, išvis nieko nepasisakė.

27. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nukentėjusiosios ir liudytojo J. B. parodymų turinį, nesutinka su apylinkės teismo išvada nesivadovauti šiais parodymais sprendžiant V. M. kaltės klausimą. Sutiktina su teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau jos paaiškinimų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus, nes stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui. Be to, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Tačiau viso proceso metu L. B. nuosekliai tvirtino, kad V. M. ją suėmė už kaklo ir kad dėl jo veiksmų ji nugriuvo ir susitrenkusi jautė fizinį skausmą. Nuo pat skambučio į bendrąjį pagalbos centrą momento ji nurodė, patyrusi fizinį smurtą. Skambindama bendrajam pagalbos centrui, nurodė, kad buvo pastumta (1 t., b. l. 16-17). Tą pačią dieną, praėjus kiek daugiau nei valandai nuo konflikto, rašydama protokolą – pareiškimą, nurodė, jog M. M. dešinės rankos plaštaka suėmė už kaklo ties gerkle ir suspaudęs kaklą pastūmė, dėl ko ji nugriuvo ant grindinio ir susitrenkė pakaušį (1 t., b. l. 27). Tai patvirtino ir patikslino įvykio aplinkybes po to apklausiama kaip liudytoja (1 t., b. l. 33-34). Vėlesnių apklausų metu (1 t., b. l. 37-38, 49-50) ir teisme ji vėlgi nurodė, jog V. M. ją smaugė, tačiau papildomai ėmė aiškinti, jog jai pavyko išsilaisvinti ir tada neva išteisintasis jai sudavė į krūtinę, dėl ko ji griuvo ir susitrenkė kairę ranką ir pakaušį. Taigi, akivaizdu, jog visų apklausų metu L. B. kategoriškai tvirtino faktą, jog V. M. ją buvo suėmęs už kaklo ir smaugė ir kad dėl smurtinių pastarojo veiksmų ji nugriuvo ant grindų ir susitrenkė. Šioje dalyje jokio prieštaravimo jos parodymuose nėra. Negana to, nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartotą smurtą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Kaip jau minėta anksčiau, L. B. iškart po konflikto su V. M. kreipėsi pagalbos skambindama Bendrajam pagalbos centrui ir nurodydama, jog ją stūmė pažįstamas ir kad dėl to ji nugriuvo. Liudytojas L. C. nurodė, kad jam atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) V. M. jai sugriebė už kaklo ir pastūmė, dėl ko ji praradusi pusiausvyrą nugriuvo, susitrenkė galvą pakaušio srityje. Šis liudytojas taip pat apibūdino ir nukentėjusiosios emocinę būseną, paaiškino, kad ji buvo susijaudinusi, apimta streso. Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir tyrėjui E. T.. Liudytojas J. B. taip pat patvirtino, kad jam atėjus į bažnyčią pamatė apsiverkusią savo žmoną, kuri jam pasakė, kad ją smaugė ir ant žemės parvertė V. M.. Nors liudytojas J. B. ir gali turėti asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, tačiau pastebėtina, kad jo parodymai visgi neprieštarauja liudytojų L. C. ir E. T., iš karto po įvykio taip pat bendravusių su L. B., parodymams. Jokių duomenų, kad pastarieji būtų asmeniškai suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi, būtų paveikti duoti nukentėjusiajai naudingus parodymus, siektų pakenkti išteisintajam, apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ar pan., nėra. Jų parodymai nėra pripažinti melagingais. Kadangi J. B. parodymai iš esmės neprieštarauja liudytojų L. C. bei E. T. parodymams, teismas neturi pagrindo jais nesivadovauti. Be to paminėti liudytojai iškart po incidento bendravo su nukentėjusiąja, matė, kokia yra jos būsena, taigi jie ne tik perpasakojo L. B. pasakojimą, bet ir patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Pirmosios instancijos visiškai nevertino tos aplinkybės, kad iškart po to, kai prieš L. B. buvo atlikti neteisėti veiksmai, buvo kreiptasi į policijos pareigūnus. Visiškai nesuprantama pirmosios instancijos pozicija nevertinti vieno iš svarbiausių byloje esančių įrodymų – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvados Nr. G 1187/2018 (06). Šioje išvadoje nurodyta, kad L. B. apžiūros metu nustatyta kakle, žemiau gerklų lygio ir į dešinę nuo kaklo vidurinės linijos, 1,5x1 cm netolygiai intensyvi violetiniai rausva kraujosruva. Kairio žasto užpakalinio ir vidinio paviršių ribos viduriniame trečdalyje 2,5x2 cm ir 1,5x3 cm pilkšvai mėlynos kraujosruvos; kraujosruvos išsidėstę pagal išilginę rankos ašį, atstumas tarp kraujosruvų 1,5 cm. Nurodo skausmingumą čiuopiant juosmens, pakaušio ir sprando srityse. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti veikiant kalą ir kairį žastą kietais bukais žalojančiais daiktais. Jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (užduotyje nurodyta, kad V. M. savo dešinės rankos plaštaka suėmė L. B. už kaklo ties gerkle ir suspaudęs kaklą ją pastūmė, dėl ko L. B. nugriuvo ant grindinio ir susitrenkė galvą pakaušio srityje). Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 100). Taigi, specialisto išvada taip pat patvirtina L. B. parodymus, kad V. M. ją buvo suėmęs už kaklo ir pastūmė, dėl ko ji nugriuvusi susitrenkė ranką, pakaušį, o tuo pačiu ir paneigia išteisintojo teiginius, kad jis jokių veiksmų L. B. atžvilgiu neatliko, kad prie jos net neprisilietė.

28. Įvertinus nukentėjusiosios L. B., liudytojų L. C., E. T., J. B. parodymus, kurie tarpusavyje esminėse detalėse yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo bei pagrindžiami rašytinais įrodymais – specialisto išvada, bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūra, darytina išvada, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina faktą, jog V. M. smurtavo L. B. atžvilgiu.

29. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino išteisintojo V. M. parodymų, tačiau juos laikė patikimais ir jais remdamasis išteisino V. M. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Negana to, teismas vadovavosi V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, juos, kaip beje ir kitus byloje esančius įrodymus perkeldamas iš kaltinamojo akto, ir visiškai nieko nepasisakė apie jo teisme duotus parodymus. Teisėjų kolegija, išanalizavusi išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, konstatuoja, kad jie nėra visiškai nuoseklūs. V. M. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jam būnant (duomenys neskelbtini) įbėgo įsiutusi L. B. ir ėmė jį stumdyti rankomis į kairįjį petį, įžeidinėti. Paklausus, ko stumdosi, apsiramino, bet jam paėmus pintinę su pinigais, vėl bandė jį abiem rankomis stumti, dėl ko jis pasitraukė, o L. B. praradusi pusiausvyrą atsisėdo ant grindų ir pasakė, kad pagaliau savo tikslą pasiekė (2 t., b. l. 22-23). Pirmosios instancijos teisme aiškino, kad L. B. jį stumdė prisispaudusi krūtine, įžeidinėjo, tačiau jis nesileido išprovokuojamas, nei pirštu pastarosios nepalietė. O ant grindų L. B. atsisėdo pati ir tada pasakė, kad savo tikslą pasiekė. Susižeisti ji niekur negalėjo. Apeliacinės instancijos teisme jau aiškino, kad L. B. jį stumdė ir rankomis ir krūtine, o po to atsisėdo ant grindų. Apeliacinės instancijos teismo išteisintojo versija, kad jis jokių veiksmų L. B. atžvilgiu neatliko, neįtikino. Ji niekaip nepaaiškina, iš kur nukentėjusiajai ant kaklo ir rankos atsirado kraujosruvos, buvo jaučiamas fizinis skausmas, kas užfiksuota specialisto išvadoje. Tad išteisintojo parodymai vertinami kritiškai, kaip jo pasirinkta gynybine versija, kurią paneigia kiti aukščiau išdėstyti įrodymai.

30. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirti įrodymai, vertinant juos visumos kontekste, o ne atskirai, kaip kad padarė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad V. M. 2018 m. gruodžio 18 d. apie 14.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) bažnyčios, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patalpoje, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sužalojo žmogų L. B. ir jai sukėlė fizinį skausmą, o būtent, kad kilusio ginčo metu, tyčia sugriebė ranka L. B. už kaklo ir jį spausdamas stūmė L. B., dėl ko ši nukrito ant grindų, atsitrenkdama kaire ranka į šalia esantį komodos stalčių, tuo nukentėjusiajai L. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis odoje ir poodyje kaklo dešinėje pusėje bei kairiame žaste, ir sukėlė fizinį skausmą ir šiais veiksmais padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

31. Nors V. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad L. B. išsilaisvinus, jis ranka sudavė smūgį jai į krūtinės sritį, dėl ko L. B. nukrito ant grindų, tačiau šios aplinkybės be pačios nukentėjusiosios parodymų daugiau niekas nepatvirtina. Specialisto išvadoje jokie sužalojimai, skausmingumas krūtinės srityje nefiksuotas. Apie tai, kad nukentėjusioji būtų nurodžiusi, jog jai buvo suduota į krūtinę, neminėjo nei vienas iškart po įvykio su ja bendravęs liudytojas. Apie tai ji nenurodė nei skambindama Bendrajama pagalbos centrui, nei ekspertui. Ši aplinkybė buvo nurodyta tik praėjus kuriam laikui po įvykio, o pirminių apklausų metu L. B. tvirtino, kad V. M. ją suėmė už kaklo, smaugė ir stūmė, dėl ko nukrito ant grindų ir susitrenkė. Kadangi daugiau nėra jokių įrodymų, patvirtinančių smūgio į krūtinę sudavimo faktą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis principu, kad visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai, iš kaltinimo šalina aplinkybes, kad L. B. išsilaisvinus, V. M. ranką sudavė smūgį į krūtinės sritį, dėl kurio ji nukrito ant grindų.

32. Skirdamas V. M. bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad V. M. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. M. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. Yra pensininkas, aktyviai dalyvauja bažnytiniame gyvenime, iš esmės charakterizuojamas teigiamai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą prokurorės siūlomą vieną iš švelniausių bausmės rūšių – laisvės apribojimą, kurio dydis artimas sankcijos vidurkiui.

33. Nukentėjusioji L. B. yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl 3000 Eur neturtinės žalos ir 16,97 Eur turtinės žalos (ikiteisminio tyrimo metu buvo 25,51 Eur, tačiau bylą nagrinėjant teisme patikslintas) atlyginimo.

34. Nukentėjusioji pateikė kvitą, patvirtinantį jos turėtas išlaidas perkant vaistus nuo skausmo (1 t. b. l. 52). Kadangi V. M. veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas, pripažįstama, kad prašymas priteisti patirtas išlaidas vaistams nuo skausmo pirkti yra pagrįstas, todėl nukentėjusiosios civilinis ieškinys atlyginti 16,97 Eur turtinę žalą tenkinamas.

35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 straipsnio l dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

36. Nukentėjusiajai neturtinė žala padaryta tyčiniais V. M. veiksmais. Dėl neteisėtų V. M. veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, išgąstį, pažeminimą, gėdą, emocinį stresą. Kurį laiką negalėjo dirbti. Kadangi buvo sumušta bažnyčioje, t. y., tokioje vietoje, kur įprastai vyrauja ramybė ir saugumo jausmas, suprantama, kad yra išlikęs ir nerimo, nesaugumo jausmas net ir lankantis šioje vietoje, kuri yra neatsiejama L. B. gyvenimo dalis. Nukentėjusiajai dėl V. M. nusikalstamo elgesio atsirado dvasinio pobūdžio neturtinės žalos pasekmės, ir tai privalo būti atlyginta. Tačiau pažymėtina ir tai, kad dėl kaltinamojo veiksmų jokių ilgalaikių liekamųjų reiškinių nukentėjusiajai neliko. Jai sveikata sutrikdyta nežymiai, buvo gydomasi namuose. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios prašoma 3000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra adekvati dėl nusikaltimo kilusioms pasekmėms, todėl, atsižvelgiant ir į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, mažintina iki 700 Eur.

37. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusioji L. B. pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą iš kaltinamojo priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, prie prašymo pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad advokatu Kęstučiui Jokimui už atstovavimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 900 Eur (3 t. b. l. 3). Įvertinus tai, kad nukentėjusiosios patirtos išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, jų dydis įvertinus suteiktų teisinių paslaugų apimtį (civilinio ieškinio rengimas, atstovavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), proceso pirmosios instancijos teisme trukmę, yra adekvatus suteiktoms paslaugoms, atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą, nukentėjusiosios L. B. patirtos išlaidos advokatui – 900 Eur – priteistinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Romutės Švaikauskaitės bei nukentėjusiosios L. B. ir jos atstovo advokato Kęstučio Jokimo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Pripažinti V. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val.; per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiosios L. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Iš nuteistojo V. M. priteisti nukentėjusiajai L. B. 16,97 Eur (šešiolika eurų devyniasdešimt septynis centus) turtinei žalai atlyginti ir 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš nuteistojo V. M. nukentėjusiajai L. B. 900 Eur (devynis šimtus eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Diską su garso įrašu, pateiktą Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus, supakuotą į paketą Nr..1, palikti saugoti prie bylos.