Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-143-361-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-03-06
Bylos Nr.: A-143-361-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00457-2011-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas: J. G.
Atsakovas: Žurnalistų
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „Ekspress leidyba“, uždarajai akcinei bendrovei „SC Baltic media“, O. G.
Advokatai: Henrikas Celencevičius

Administracinė byla Nr. A143-361/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00457-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 36; 70.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Henrikui Celencevičiui,atsakovo atstovui Deividui Velkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Ekspress leidyba“, uždarajai akcinei bendrovei „SC Baltic media“, O. G. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. G. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (T 1, b. l. 1–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas) 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. SPR-11 „Dėl publikacijoje „Aukštuomenės naujokė“ („Panelė“, 2010 m. gegužė, Nr. 5) paskelbtos informacijos“; 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo jos 2010 m. lapkričio 18 d. skundą; 3) įpareigoti atsakovą atlyginti visas jos patirtas su šios bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. gegužės mėn. žurnalo „Panelė“, leidžiamo uždarosios akcinės bendrovės „Ekspress leidyba“ (toliau – UAB „Ekspress leidyba“), numeryje išspausdintame O. G. straipsnyje „Aukštuomenės naujokė“ buvo paviešinta informacija apie ją, žeidžianti jos garbę ir orumą, teisę į privatų gyvenimą, todėl ji 2010 m. spalio 25 d. padavė skundą Žurnalistų etikos inspektoriui, kuris ginčijamu sprendimu skundą pripažino nepagrįstu. Nurodė, kad nagrinėjant skundą buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, nes ji nebuvo informuota apie UAB „Ekspress leidyba“ atsakovui tyrimo metu pateiktą informaciją. Todėl buvo pažeisti ir objektyvumo, lygiateisiškumo principai, teisė į tinkamą administracinę procedūrą. Atsakovo teiginys, kad nėra galimybės įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjas iškreipė interviu metu jos pateiktas mintis, nepagrįstas, nes atsakovas turėjo galimybę išsireikalauti iš UAB „Ekspress leidyba“ interviu įrašą ir jį patikrinti. Į jos reikalavimą viešai paneigti paskleistas tikrovės neatitinkančias, žeminančias žinias išvis nebuvo atsakyta, tai laikytina Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Ji dėl informacijos pateikimo kreipėsi ir į trečiuosius suinteresuotus asmenis, bet atsakymo nesulaukė. Pareiškėjos nuomone, informacija neteikiama, nes joje gali būti užfiksuoti faktai, galintys turėti esminės reikšmės priimant sprendimą dėl paskelbtos informacijos atitikimo teisės aktų reikalavimams. Nurodė, kad žurnalisto O. G. 2010 m. gruodžio 6 d. paaiškinime atsakovui matyti jo neigiamas nusiteikimas jos atžvilgiu, tačiau atsakovas rėmėsi išimtinai žurnalisto pateikta informacija. Nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundo priėmimo faktas patvirtinamas tam tikru dokumentu, kuris asmeniui įteikiamas ar išsiunčiamas. Jai apie administracinės procedūros pradžią nebuvo pranešta. Atsakovas 2011 m. sausio 6 d. raštu skundo nagrinėjimą perdavė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tačiau apie tai irgi nebuvo pranešta, be to, buvo pažeistas 5 darbo dienų terminas, numatytas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje. Pareiškėjos teigimu, sprendimas pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 2 dalį. Atsakovas konstatavo, kad teiginys „Turtingasis jaunikis kaip reikiant pakeitė J. gyvenimą. Iš kuklaus studentiško buto ji persikėlė į namą (duomenys neskelbtini) centre, sėdo prie prabangaus „BMW X3“ vairo, jos spintoje viena po kitos atsirado garsių dizainerių suknelės“ savo pobūdžiu nėra konfidenciali informacija. Pareiškėja nurodė, kad tai yra informacija apie jos gyvenamąją vietą, jai priklausantį turtą, susiejant su jos asmeniniais ryšiais, tokia informacija yra konfidenciali ir privati. Pareiškėja sutiko, kad savo konkliudentiniais veiksmais davė sutikimą platinti tam tikrą informaciją apie savo privatų gyvenimą, tačiau nedavė sutikimo platinti apskritai bet kokią informaciją. Pareiškėja nurodė, kad nors atsakovas pripažįsta, jog tam tikra UAB „Ekspress leidyba“ ir žurnalisto paskelbta informacija ne visiškai tiksli, vis tiek laikosi pozicijos, kad tokie duomenys nepažeidžia jos garbės ir orumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6 punkte nurodyta, kad greta bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų yra tam tikrų asmenų grupių ir atskirų asmenų garbės ir orumo supratimas. Priklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos, veiklos pobūdžio, šie kriterijai gali skirtis. Ji yra specifinis asmuo, t. y. užima aukštas pareigas žurnalo „L‘Officiel Mada“ redakcijoje, todėl teiginiai „<...> milijonierių sūnelis S. (duomenys neskelbtini) savo išrinktajai J. (duomenys neskelbtini) nepagailėjo ne tik visų jau minėtų dalykų, bet dar ir įteikė specialią dovanėlę – madų žurnalo vadovės postą“, „Kad nesėdėtų namie ir nenuobodžiautų, dosnusis vyras mylimai savo damai pasiūlė imtis veiklos – vadovauti madų žurnalui“ yra netikslūs ir žeidžia jos garbę ir orumą, nes tuo parodoma, kad ji užimamas pareigas gavo kaip dovaną, o ne pelnytą darbo rezultatą. Atsakovas neatsižvelgė į jos pareigas, todėl klaidingai nustatė, kad paviešinta informacija nežeidžia jos garbės ir orumo. Pareiškėja nesuprato, kokiu pagrindu atsakovas padarė prielaidą, kad posakiai „knygų graužikė“, „namisėda“, „kuklioji moksliukė“ nėra žeidžiantys bet kokio asmens garbės ir orumo, nes minėti posakiai yra negatyvaus pobūdžio, jais siekiama pabrėžti jos negebėjimą bendrauti su žmonėmis, vadovauti komandai. Priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36, 84 dalis. Neaišku, kodėl atsakovas konstatavo, kad teiginys „J. komanda – gerai išdresiruota – jau seniai neteko matyti <...> lyg kažko labai įbauginti aplink savo bosę tupinėja kaip apie karalienę“ yra laikytinas subjektyvios nuomonės, o ne žinios paskelbimu. Atsakovas nurodė, kad šis teiginys yra vertinamojo, o ne faktinio pobūdžio informacija, dėl to tiesos kriterijus negali būti taikomas. Pareiškėjos nuomone, šiame teiginyje aiškiai ir nedviprasmiškai pasakomi du faktinio pobūdžio dalykai: jos komanda gerai išdresiruota; darbuotojai yra jos įbauginti ir dėl to aplink ją „tupinėja kaip apie karalienę“. Informacijos apie faktus, kurių egzistavimą ar neegzistavimą galima objektyviai patikrinti, paskleidimas akivaizdžiai yra žinių, o ne nuomonės paskleidimas. Atsakovas klaidingai nustatė, kad teiginys „Kad nesėdėtų namie, kad nenuobodžiautų, dosnusis vyras mylimai savo damai pasiūlė imtis veiklos – vadovauti madų žurnalui“ yra nuomonė, o ne žinia. Šis teiginys gali būti objektyviai patikrintas, todėl laikytina, kad tai yra žinia. Šiuo teiginiu pasakoma, kad ji „sėdėjo namie ir nuobodžiavo“, o dirbti madų žurnalo redaktore jai pasiūlė jos sutuoktinis. Pažymėjo, kad, prieš tapdama redaktore, ji buvo žurnalo „Ekspress Mada“ redaktorė ir šio žurnalo leidėjo direktorė. Be to, ji ištekėjo vėliau, nei pradėjo eiti redaktorės pareigas, todėl akivaizdu, kad teiginyje pateikiama informacija neatitinka tikrovės, laikytina žinia, o ne nuomone. Pareiškėja nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, atsakovas gali priimti tik vieną iš paminėtoje normoje numatytų sprendimų. Atsakovas 2011 m. sausio 6 d. raštu klausimą perdavė nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, taigi buvo priimtas sprendimas, numatytas Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Nepaisant to, atsakovas išnagrinėjo skundą ir priėmė antrą sprendimą, numatytą Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte. Tokiais veiksmais atsakovas viršijo savo kompetencijos ribas, kartu pažeidė įstatymų viršenybės principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad administracinę procedūrą užbaigus dviejų skirtingo turinio sprendimų priėmimu, pažeidžiama Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 34–42) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad suinteresuotų asmenų skundus nagrinėja pagal rašytinę medžiagą, kiekviena suinteresuota šalis savo argumentus išdėsto pateiktuose rašytiniuose dokumentuose, kuriuos ištyręs ir įvertinęs inspektorius priima sprendimą. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, aplinkybę, kad visuomenės informavimo priemonėje paskleista informacija atitinka tikrovę, turi įrodyti viešosios informacijos rengėjas. Inspektorius sudarė sąlygas, kad abi ginčo šalys būtų išklausytos, abiem pusėms būtų garantuotas lygus atstovavimas, todėl sprendimas yra nešališkas ir priimtas nepažeidžiant jokių objektyvumą ir pagrįstumą užtikrinančių procedūrų. Pareiškėjai nebuvo kliudoma susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, pareiškėja galėjo laisvai šia teise naudotis, tačiau tokios valios nepareiškė. Be to, pareiškėjos skundas parengtas advokato, išsamus, prie jo pridėti reikalingi priedai ir įrodymai, todėl nebuvo pagrindo teikti papildomos informacijos ar duoti paaiškinimus. Teisės aktai nenumato pareigos, išklausius viešosios informacijos rengėją, kreiptis į pareiškėją, kad šis pateiktų paaiškinimą. Pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja žurnalisto ar viešosios informacijos rengėjo pateikti inspektoriui tarpinius, pagalbinius produktus ar darbo priemones (užrašus, garso įrašus ir kt.). Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 42 straipsnio 3 dalį, viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas turi asmenims teikti tik per visuomenės informavimo priemonę viešai apie juos paskleistą informaciją atskleidžiantį materialų objektą, kurį vėliau pateikęs teismui ar kt. asmuo galėtų įrodyti žinių apie jį paskleidimo faktą. Taigi žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neprivalo diktofoninių įrašų saugoti tam, kad juos vėliau pateiktų savo publikacijų herojams ar institucijoms. Šią išvadą patvirtina ir Visuomenės informavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, įpareigojanti saugoti išspausdinto leidinio egzempliorių, audiovizualinius kūrinius ir transliuotų programų įrašus ne trumpiau kaip vienerius metus nuo tos dienos, kai informacija buvo išplatinta. Pareiškėjos teiginys, kad žurnalistas O. G. yra neigiamai nusiteikęs pareiškėjos atžvilgiu ir tai patvirtina pavartotas žodis „oligarchas“, nepagrįstas, nes „oligarchas“ neturi įžeidžiamosios reikšmės. Pareiškėjos argumentas, kad jai nebuvo išsiųstas ir jos nepasiekė 2011 m. sausio 6 d. raštas, nepagrįstas, nes atsakovas šį raštą išsiuntė registruotu paštu, įteikimo faktą įrodo pašto siuntos sąrašo ir Lietuvos pašto vidaus pašto siuntų paieškos rezultatų kopijos. Pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjai iš anksto nebuvo žinomi skundą priėmusio darbuotojo asmens duomenys, skundo registracijos numeris ir kt., nereiškia pažeidimo, skundas priimtas ir išnagrinėtas Visuomenės informavimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka. Inspektorius yra kompetentingas tirti pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir jų tyrimo eigoje įžvelgęs galimą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normų pažeidimą, remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nusprendė kreiptis į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl atitinkamos skundo dalies. 5 darbo dienų terminas pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį nustatytas tik tuo atveju, kai skundas perduodamas viešojo administravimo subjektui, tačiau komisija juo nėra. Atsakovas nurodė, kad teiginys „Turtingasis jaunikis kaip reikiant pakeitė J. gyvenimą. Iš kuklaus studentiško buto ji persikėlė į namą (duomenys neskelbtini) centre, sėdo prie prabangaus „BMW X3“ vairo, jos spintoje viena po kitos atsirado garsių dizainerių suknelės“ savo pobūdžiu bendrąja prasme susijęs su informacija apie žmogaus privatų gyvenimą, bet šiuo atveju informacija paskleista labai abstrakčiai, nėra konfidenciali, iš jos nėra aiškūs jokie konkretūs išimtinai asmeninio pobūdžio ar individualiais požymiais apibrėžti privatūs pareiškėjos duomenys. Be to, svarbu tai, kad pareiškėja sutiko duoti ir davė interviu žurnalistui savo darbo vietoje, pasakojo apie save, šeimą, darbą, aplinką, garderobą, leido spausdinti nuotraukas iš asmeninio albumo, dalyvavo fotosesijoje vilkėdama garsaus dizainerio drabužiais, tokiu būdu pati atskleisdama daug informacijos apie save. Nurodė, kad pareiškėja sureikšmina savo, kaip madų žurnalo redaktorės, pareigas, reikalaudama išskirtinio iš bendrų visai visuomenei taikomų garbės ir orumo kriterijų suvokimo. Ginčo teiginiuose „<...> milijonierių sūnelis S. (duomenys neskelbtini) savo išrinktajai J. (duomenys neskelbtini) nepagailėjo ne tik visų jau minėtų dalykų, bet dar ir įteikė specialią dovanėlę – madų žurnalo vadovės postą“, „Kad nesėdėtų namie ir nenuobodžiautų, dosnusis vyras mylimai savo damai pasiūlė imtis veiklos – vadovauti madų žurnalui“ pareiškėja nėra vaizduojama kaip neteisėtai ar netinkamai ką nors padariusi, pasielgusi, nusižengusi moralės ar paprotinėms normoms, teiginiai neturi žeminančio pobūdžio, jais nėra skelbiama faktinio pobūdžio žinia, o tik reiškiama viešosios informacijos rengėjo nuomonė. Be to, žiniasklaidos priemonės turi tam tikrą interpretavimo laisvę, vartojamos literatūrinės išraiškos priemonės, siekiant paryškinti, sustiprinti įspūdį skaitytojui. Pareiškėjos argumentas, kad posakiai „knygų graužikė“, „namisėda“ ar „kuklioji moksliukė“ yra žeidžiantys asmens garbę ir orumą, nepagrįsti, nes šie posakiai yra literatūrinės išraiškos priemonės, nelaikytinos žeidžiančiomis. Be to, nagrinėjamu atveju priešingai, pareiškėja vaizduojama teigiamai, rimta, stropi, pareiginga, gabi mokslui asmenybė. Pareiškėja, neteisingai interpretuodama pagrindinį skiriamąjį nuomonės ir žinios atskyrimo kriterijų – paskleistų duomenų įrodomumą – daro klaidingą išvadą, kad ginčo teiginiai „J. komanda – gerai išdresiruota – jau seniai neteko matyti <...> lyg kažko labai įbauginti aplink savo bosę tupinėja kaip apie karalienę“ ir „Kad nesėdėtų namie, kad nenuobodžiautų, dosnusis vyras mylimai savo damai pasiūlė imtis veiklos – vadovauti madų žurnalui“ yra žinia, o ne nuomonė. Šiuose teiginiuose neskelbiami jokie faktinio pobūdžio dalykai, nesakoma, kad pareiškėja neturėjo darbo, nestudijavo, neužsiėmė kita veikla, nėra teigiama, kad pareiškėja redaktorės darbo nebūtų gavusi nepažinodama savo sutuoktinio. Atsakovas pažymėjo, kad neįmanoma objektyviai patikrinti minėtų teiginių, todėl laikytina, kad tai yra literatūrinės išraiškos priemonėmis išreikšta žurnalisto nuomonė, kuriai tiesos kriterijus netaikomas. Analogiška kaip ir šiuo atveju situacija, kai nagrinėdamas tą patį skundą inspektorius kreipiasi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją ir perduoda jai nagrinėti klausimą dėl kodekso pažeidimų, o pats išnagrinėja skundą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi atžvilgiu, įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1293/2009. Inspektorius skundą išnagrinėjo pagal savo kompetenciją ir dėl to priėmė ginčijamą sprendimą. Skundo dalies dėl galimo kodekso pažeidimo perdavimas nagrinėti komisijai priimtam sprendimui įtakos neturi, nėra pagrindo teigti, kad inspektorius priėmė du sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ekspress leidyba“ atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 101–105) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

UAB „Ekspress leidyba“ nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai kalba apie netinkamą administracinės procedūros vykdymą bei Viešojo administravimo įstatymo pažeidimus, neatsižvelgdama į tai, kad jos skundas nagrinėtas pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Pabrėžė, kad, pagal Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, administracinė procedūra atliekama dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo, tačiau UAB „Ekspress leidyba“ viešojo administravimo neatlieka. Teisės aktai neįpareigoja inspektoriaus informuoti pareiškėją apie skundo nagrinėjimo metu gautą informaciją, be to, kaip paminėta, pareiškėjos skundo nagrinėjimas nelaikytinas administracine procedūra, todėl negalima teigti, kad buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad pačiai pareiškėjai tenka pareiga pateikti visus jos turimus įrodymus. Pareiškėja nagrinėjimo eigos metu buvo pasyvi, ja nesidomėjo ir papildomų duomenų neprašė. UAB „Ekspress leidyba“ sutiko su atsakovo pozicija, kad teikti diktofoninio garso įrašo nebuvo pagrindo, be to, atsižvelgtina, kad pareiškėja interviu davė laisva valia, sutiko, kad straipsnis būtų parengtas ir išspausdintas žurnale „Panelė“. Nurodė, kad UAB „Ekspress leidyba“ paskelbė tik tokią galbūt privataus pobūdžio informaciją apie pareiškėją, kurią gavo interviu metu ir kuria pareiškėja pati noriai dalinosi, o tai, kad pareiškėja nedavė sutikimo kiekvienai atskirai tezei paskelbti, nereiškia, kad jos sutikimo nebuvo. Pažymėjo, kad visas interviu tekstas buvo kelis kartus siųstas pareiškėjai suderinti, ji nei karto nepasakė nesutinkanti su publikacija, todėl laikytina, kad sutikimas buvo gautas. Aplinkybę, kad paskelbta informacija pažemino pareiškėjos garbę ir orumą, turėjo įrodyti ji pati, tačiau to nepadarė. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnį, asmens garbė ir orumas ginami nustačius šių faktų visumą: duomenų paskleidimo faktą, faktą, kad duomenys paskelbti būtent apie ieškovą, faktą, kad duomenys žemina garbę ir orumą, faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, faktai, informacija, kurie įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nagrinėjant garbės ir orumo bylas būtina atsižvelgti į teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą santykį bei žinias paskleidusios visuomenės informavimo priemonės elgesį. Teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima teisę vartoti tam tikras lingvistines ir literatūrines išraiškos priemones. Spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę. Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ir kandi yra, leistina. Nurodė, kad sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu (T 2, b. l. 1–12) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, taip pat atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti bylos medžiagą nevieša.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo, kuriuo nenustatyta, jog straipsnyje „Aukštuomenės naujokė“, publikuotame žurnalo „Panelė“ 2010 m. gegužės mėn. Nr. 5, paskelbta informacija pažeidžia pareiškėjos garbės ir orumo bei teisės į privatų gyvenimą, teisėtumo. Teismas vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo (1996 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. I-1418) 49 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais. Pažymėjo, jog atsakovas, įgyvendindamas savo kompetenciją nagrinėti tokius skundus, priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Teismas taip pat vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi. Nurodė, jog pareiškėja, kreipdamasi su skundu, prašė Žurnalistų etikos inspektoriaus taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas poveikio priemones. Pažymėjo, kad asmens reikalavimas nenustato institucijos, nagrinėjančios skundą, nagrinėjimo ribų, šias ribas nustato asmens nurodytos faktinės aplinkybės bei jų motyvai, kuriais pareiškėja siekia pagrįsti, jog institucija privalo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Todėl institucija, nustačiusi pažeidimus, privalo imtis visų jos kompetencijai priskirtų priemonių, kurios nagrinėjamu atveju yra būtinos. Teismas nurodė, kad pareiškėja siekė apginti Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka pažeistą jos garbę ir orumą bei teisę į privatų gyvenimą. Įvertinęs Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, jog šios normos patvirtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Pastaruoju atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija. Todėl Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų subjektų, kurie paskleidė informaciją, atitinkančią tikrovę, bet šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Žurnalistų etikos inspektorius taip pat turėtų taikyti šiame įstatyme numatytas už šį įstatymo pažeidimą nustatytas poveikio priemones. Tokios priemonės įtvirtintos Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje (1, 2 p.). Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytai poveikio priemonei taikyti Žurnalistų etikos inspektorius privalo konstatuoti visų sąlygų, kurių nustatymo būtinumas yra konstatuotas nagrinėjant civilines bylas dėl garbės ir orumo gynimo pagal CK 2.24 straipsnį, buvimą (asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, kad žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, kad paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 4) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7(1) straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 3 p.)). Teismas atkreipė dėmesį į Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1, 2 dalis. Teismas konstatavo, kad skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, jog atsakovas iš esmės teisingai įvertino pareiškėjos nurodytus teiginius ir padarė pagrįstas išvadas, kad visuomenės informavimo priemonė ginčijamame straipsnyje nepažeidė pareiškėjos garbės ir orumo bei teisės į privatų gyvenimą. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog paskleista informacija yra įžeidžiančio pobūdžio ir galėjo pažeisti pareiškėjos garbę ir orumą ar informacija neatitiko tikrovės. Atsakovas teisingai konstatavo, kad pareiškėjos nurodomi įžeidžiančio pobūdžio teiginiai nėra taip suprantami visuomenėje, nei literatūroje. Pažymėjo, kad paminėtų aplinkybių įžeidžiantis pobūdis nėra vertinamas vien pagal subjektyvią asmens nuomonę, bet ir pagal tai, kaip paskleista informacija yra paprastai suprantama visuomenėje. Straipsnyje nebuvo paskelbta jokios informacijos, kuri visuomenėje būtų suprantama kaip neigiamo pobūdžio, taip pat nebuvo paskleista informacija, kurią pareiškėjos atžvilgiu, atsižvelgiant į jos išsilavinimą, šeiminę padėtį, užimamas pareigas, galima būtų vertinti kaip vienareikšmiškai neigiamą informaciją ir pažeidžiančią pareiškėjos garbę ir orumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja savo skunduose labiausiai akcentuoja kaip įžeidžiančio pobūdžio informaciją ir neatitinkančius tikrovės teiginius, jog pareiškėjos užimamas madų žurnalo vadovės postas yra jos vyro dovana. Šią pareiškėjos poziciją paneigia pačiame straipsnyje pateikiama informacija, kurios pareiškėja neprašė paneigti. Būtent straipsnyje parašyta: „O dėl tos dovanėlės... Noriu pasakyti, kad „L‘Officiel“ istorijoje – labai gražios šeimos tradicijos. Pirmajai jo redaktorei leisti žurnalą taip pat pasiūlė verslininkas vyras. Kaip dabar matome, jai puikiai pasisekė.“ Taigi šie straipsnio teiginiai patvirtina, kad pati pareiškėja vertina savo prašomus paneigti teiginius palankiai, todėl tokia informacija negali pažeisti pareiškėjos garbės ir orumo. Be to, Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad žurnalo „L‘Officiel“ leidėjo – uždarosios akcinės bendrovės ,,SC Baltic media“ (toliau – UAB „SC Baltic media“) vadovu nuo šios įmonės įregistravimo datos 2007 m. balandžio 5 d. yra pareiškėjos vyras S. G., kuris ir sudarė su pareiškėja darbo sutartį 2007 m. balandžio 11 d. Dėl to nepagrįstai yra ginčijamas ir paskleistos informacijos neatitikimas tikrovei. Teismo nuomone, atsakovas ginčijamame sprendime teisingai atribojo žinią ir nuomonę, už kurios paskleidimą nėra nustatyta atsakomybė. Atsakovas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja nepakankamai motyvavo savo teisės į privatumą pažeidimą ir nurodė šį pažeidimą kartu su garbės ir orumo gynimu, nors tai yra atskiri pažeidimai tiek pagal Visuomenės informavimo įstatymą, tiek pagal CK. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į privatumą, nes visa informacija paskelbta pareiškėjos sutikimu, derinant su pareiškėja. Dėl nurodytų motyvų atsakovas teisėtai ir pagrįstai netaikė visuomenės informavimo priemonei poveikio priemonių todėl, kad nebuvo nustatyti Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai. Teismas pažymėjo, jog administracinis teismas nagrinėja viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str.). Paminėti pareiškėjos argumentai yra susiję su sprendimo pagrįstumu. Atsakovo atstovas per posėdį teisingai nurodė, kad ginčijamu atveju pareiškėjai galėjo nepatikti straipsnis, tačiau už tai nėra nustatyta atsakomybė. Atsakovo atstovas taip pat teisingai nurodė, kad pareiškėja, turėdama žurnalisto išsilavinimą ir duodama sutikimą spausdinti straipsnį žurnale „Panelė“, galėjo ir turėjo numatyti, kad straipsnis pagal savo pobūdį nebus rimtas, jame nebus labai rimtai pateikiama informacija. Žurnalas yra skirtas jaunimui, todėl informacija pateikiama atitinkamu stiliumi, atitinkama forma, kuri ginčijamu atveju, įvertinus viso straipsnio turinį, nėra įžeidžiančio pobūdžio. Teismas padarė išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjos skundo argumentai dėl procesinio pobūdžio pažeidimų. Skunde yra minimi administracinės procedūros reikalavimų pažeidimai. Ginčijamu atveju nebuvo vykdoma administracinė procedūra, nes pareiškėja nebuvo padavusi skundo dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų (Viešojo administravimo įstatymo 19 str.). Dėl to pareiškėjos skundas turėjo būti nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės), kiek tų klausimų nereglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas bei kiti šią sritį reglamentuojantys teisės aktai. Teismas įvertino Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas (redakcija, kuri galioja nuo 2011 m. gegužės 1 d.). Pažymėjo, jog pareiškėjos skunde minima dalis paminėtoje teisės normoje nurodytų administracinės procedūros reikalavimų, kurie turėtų būti taikomi ir nagrinėjant asmenų prašymus, netaikytini ginčijamu atveju. Ginčijamas sprendimas yra priimtas 2011 m. sausio 20 d., kuomet dar negaliojo Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punkto nauja redakcija. Paminėtos normos reglamentuoja neteisminį administracinį procesą. Procesinės teisės normos taikomos tos, kurios galioja sprendimo priėmimo metu ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo metu. Teismas pažymėjo, jog esminiu jos teisės pažeidimu pareiškėja nurodė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pažeidimą, būtent tai, kad pareiškėjai nebuvo išsiųstas dokumentas, patvirtinantis jos skundo gavimo faktą, todėl iš esmės buvo pažeista pareiškėjos teisė susipažinti su vykdomo proceso eiga, su kitų neteisminio administracinio proceso šalių pateiktais dokumentais. Teismas pabrėžė, kad sprendimo priėmimo metu ši nuostata neturėjo būti taikoma. Atsakovas privalėjo taikyti ne tik Visuomenės informavimo įstatyme nustatytą skundo nagrinėjimo tvarką, bet ir Taisykles, jose nustatytą neteisminio administracinio proceso tvarką. Teismas atsižvelgė į Taisyklių 5 punktą. Nurodė, jog ginčijamu atveju pareiškėja kreipėsi į viešojo administravimo subjektą dėl sprendimo priėmimo ar kitokių veiksmų, priskirtų jo kompetencijai pagal Visuomenės informavimo įstatymą, atlikimo. Dėl to atsakovas privalėjo vadovautis ir Taisyklėmis. Taisyklių 5 punkte minimas asmens teisių pažeidimas yra siejamas su viešojo administravimo subjekto veiksmais ar sprendimais padarytu pažeidimu, dėl kurio paduodamas skundas ir nagrinėjama administracinė procedūra Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad Visuomenės informavimo įstatyme procesinis dokumentas, kurio pagrindu yra inicijuojamas neteisminis administracinis procesas, yra vadinamas skundu, tačiau šis asmens kreipimasis pagal savo pobūdį ir turinį atitinka Taisyklių reglamentavimo sritį. Priešingu atveju, reikėtų konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo bendrų procesinio pobūdžio nuostatų (išskyrus Visuomenės informavimo įstatymą), reglamentuojančių neteisminį administracinį procesą. Tokiu atveju negalima būtų taikyti bendrų taisyklių dėl proceso kalbos, pareigūno nušalinimo ir kitų taisyklių. Teisiniu požiūriu tokia situacija būtų nelogiška. Dėl to atsakovas privalėjo vadovautis, be kita ko, ir Taisyklių reikalavimais. Teismas taip pat atsižvelgė į Taisyklių 27 punktą. Pažymėjo, jog pareiškėja nenurodė dokumentuose, kokiu būdu pateikė skundą atsakovui, tačiau iš byloje esančių dokumentų galima spręsti, kad skundas išsiųstas paštu. Bet kokiu atveju pagal Taisykles prašymo gavimo faktą patvirtinantis dokumentas yra siunčiamas tik asmens, padavusio prašymą, pageidavimu. Pareiškėja nepateikė ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja pareiškė atsakovui pageidavimą gauti minėtą dokumentą. Dėl to atsakovas neprivalėjo pagal teisės aktus siųsti pareiškėjai prašymo gavimo faktą patvirtinantį dokumentą. Teismo nuomone, nepagrįsti yra pareiškėjos argumentai, jog minėtu atsakovo neveikimu buvo pažeisti proceso principai, pažeista pareiškėjos teisė susipažinti su bylos dokumentais. Proceso principai ar bendrieji teisės principai yra įgyvendinami konkrečiose teisės normose. Taisyklių 27 punktu yra įgyvendinti proceso principai dėl pranešimo pareiškėjai apie procedūrą, o kartu ir dėl galimybės susipažinti su bylos medžiaga. Jeigu pareiškėja nepageidavo gauti dokumento, patvirtinančio jos prašymo priėmimą, preziumuojama, kad pareiškėja pati suprato, jog gali domėtis administracinio proceso eiga. Paminėtu atveju atsakovui nėra nustatytos pareigos informuoti pareiškėją apie neteisminio administracinio proceso metu gautus dokumentus, apie proceso eigą, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus, teisės principus ar pareiškėjos teises. Pareiškėja turėjo kvalifikuotą teisinę pagalbą, pareiškėja turi žurnalisto ir kitą aukštąjį išsilavinimą, pareiškėja yra visuomenės informavimo priemonės redaktorė, todėl ginčijamu atveju galėjo ir turėjo žinoti, jog nagrinėjant jos skundą dėl visuomenės informavimo priemonės veiksmų bus gauti papildomi dokumentai, todėl galėjo kreiptis ir susipažinti su bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, nei jos atstovas nesikreipė į atsakovą ir neprašė leisti susipažinti su bylos medžiaga. Be to, nepagrįsti yra pareiškėjos skundo argumentai, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, 2011 m. sausio 6 d. raštu skundo nagrinėjimą perduodamas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tačiau apie tai irgi nebuvo pranešta, be to, buvo pažeistas 5 darbo dienų terminas, numatytas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas šį raštą išsiuntė registruotu paštu, įteikimo faktą įrodo pareiškėjo pašto siuntos sąrašo ir Lietuvos pašto vidaus pašto siuntų paieškos rezultatų kopijos. Atsakovas nurodytais veiksmais įgyvendino savo kompetenciją, nustatytą Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje bei Taisyklių 10 punkte. Pareiškėjos nurodomas termino pažeidimas neturi esminės reikšmės minėtų veiksmų teisėtumui. Be to, klausimas dėl dalies skundo persiuntimo gal iškilti ne vien skundo priėmimo metu, bet skundo nagrinėjimo metu, todėl šių veiksmų negalima pripažinti pažeidimu. Teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas, priimant jį nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Teismas, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl visuomenės informavimo priemonės veiksmų, pareiškėjos reikalavimu nepaskelbus žinių paneigimo ir nepateikus pareiškėjai atsakymo, nurodant atsisakymo paskelbti paneigimą priežastis ir motyvus pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnį, neturi esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnis nustato tokią pareigą visuomenės informavimo priemonei, kurios ji neatliko. Tačiau ši pareiga labiau yra susijusi su privatinių pareiškėjos ir visuomenės informavimo priemonės teisių įgyvendinimu, nes CK 2.24 straipsnio 4 dalis tokiu atveju suteikia teisę kreiptis į teismą dėl žinių paneigimo. Ginčijamu atveju šios pareigos nevykdymas negali būti išspręstas vien administracinėmis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, neįspėjęs dėl šio pažeidimo visuomenės informavimo priemonės, neužkirto kelio ginti pareiškėjos teisių teisme. Be to, priimti vieną iš sprendimų yra atsakovo teisė, o ne pareiga. Ginčijamu atveju atsakovas, išsamiai išnagrinėjęs skundą, iš esmės ir padaręs teisingą išvadą, kad nėra pagrindo ginti pareiškėjos teisių į garbę ir orumą bei privatų gyvenimą, neįspėjęs visuomenės informavimo priemonės dėl atsakymo į repliką nepateikimo, nepažeidė pareiškėjos teisų. Dėl to nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingo ir teisėto atsakovo sprendimo. Teismas nurodė, kad pareiškėja teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašė nustatyti, jog šios bylos medžiaga yra nevieša, tam, kad būtų apsaugotas pareiškėjos privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumas. Vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašymas netenkinamas, nes šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl visuomenės informavimo priemonės seniai viešai paskelbtos informacijos, ji nėra konfidenciali, be to, pareiškėja sutiko duoti interviu ir jį davė, informaciją, paskelbtą publikacijoje, atskleidė interviu metu, pasakodama apie save, darbą, šeimą, garderobą, leisdama spausdinti asmenines nuotraukas, kita dalis informacijos paimta iš viešai kitose visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad, nepripažinus bylos medžiagos nevieša, nebus apsaugotas pareiškėjos privatus gyvenimas ir nuosavybės slaptumas. Pareiškėja, įgyvendindama savo teisę kreiptis į teismą, galėjo numatyti, jog tam tikri duomenys, susiję su jos privačiu gyvenimu, gali tapti vieši, nes nagrinėjant bylą teisme galioja bylų nagrinėjimo teisme viešumo principas, jeigu tam tikrais atvejais nėra nustatoma kitaip. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos skundas viešojo administravimo subjektui, tiek teismui yra susijęs su pareiškėjos garbės ir orumo gynimu, bet ne su teisės į privatų gyvenimą gynimu, dėl kurio pažeidimo pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkybių, nei reikšdama šį prašymą, nei reikšdama skundus viešojo administravimo subjektui ar teismui.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 17–32) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nemotyvuotai nustatė, kad atsakovo sprendimo išvados yra teisingos ir pagrįstos.

2. Jos pozicija dėl teisių pažeidimo yra nuosekli, neprieštaringa.

3. Atsakovo sprendime netinkamai atribota žinia ir nuomonė, dėl to neteisėtai ir nepagrįstai nepritaikyta atsakomybė.

4. Nedavė sutikimo, kad būtų paviešinta informacija apie jos privatų gyvenimą.

5. Straipsnio forma (stilius) yra įžeidžiančio pobūdžio.

6. Teismas turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo normomis, reglamentuojančiomis administracinę procedūrą, to nedarydamas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo sprendimas priimtas nepadarant procedūrinių pažeidimų (turėjo būti taikomos administracinę procedūrą reglamentuojančios Viešojo administravimo įstatymo normos; jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su administracinės procedūros medžiaga; pažeistas skundo išnagrinėjimo terminas; atsakovas neteisėtai priėmė du administracinės procedūros sprendimus).

7. Atsakovas pažeidė jos teises, neįspėdamas visuomenės informavimo priemonės dėl atsakymo į repliką nepateikimo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 36–45) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendime pateikta argumentacija ir faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau tokia pareiškėjos pozicija nėra pagrindas pripažinti, jog teismo sprendimas yra neargumentuotas (nemotyvuotas). Taip pat nei vienu iš pareiškėjos nurodytų apeliacinio skundo argumentų nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisėtą sprendimą. Teismas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, nes tinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės bei materialinės teisės normas, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ekspress leidyba“ prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

UAB „Ekspress leidyba“ nurodo, kad teismas teisingai nustatė ir vertino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes. Teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir negali būti panaikintas dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinė byla nutrauktina.

Proceso šalys pateikė apeliacinės instancijos teismui jų sudarytą 2012 m. vasario 28 d. taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis), kurią prašo teismo patvirtinti ir šią administracinę bylą nutraukti.

Pasisakydama dėl galimybės patvirtinti taikos sutartį administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 4 straipsnio 6 dalį, tuo atveju, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad teisingumui įvykdyti atitinkamoje administracinėje byloje gali būti vadovaujamasi įstatymo analogija bei bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A556-101/2010), sprendžiant taikos sutarties patvirtinimo klausimą, kaip vieną iš būdų teisingumui pasiekti, pagal analogiją taikytinos CK bei Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, konkrečiai – CK 6.983 straipsnio 1 dalyje ir CPK 13 straipsnyje įtvirtintos taisyklės.

CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, taip realizuodamos dispozityvumo principą, t. y. teisę įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.).

Kaip matyti iš Taikos sutarties, ja pareiškėja atsisakė nuo savo atitinkamai pirmosios instancijos teismui paduoto skundo ir apeliacinio skundo Taikos sutartyje nurodytais sąlygomis ir būdu. Kolegija, patikrinusi Taikos sutarties turinį jos patvirtinimo kontekste, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui pateikta Taikos sutartis išreiškia pareiškėjos ir atsakovo valią taikiai išspręsti šioje byloje kilusį ginčą, ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, todėl yra pakankamas pagrindas ją patvirtinti (ABTĮ 4 str. 6 d., CK 6.983 str., CPK 42 str. 2 d., 140 str. 3 d.). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A556-101/2010, Nr. A822-1011/2009, Nr. A143-896/2009, Nr. A756-903/2009, Nr. A822-1106/2009, Nr. A438-729/2008 ir kitos), konstatuotina, jog, patvirtinus taikos sutartį bei nesant kliūčių atsisakyti tenkinti prašymą nutraukti administracinę bylą, pastaroji nutrauktina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Priešingu atveju, palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti, būtų paneigta pati Taikos sutartis ir jos sudarymas prarastų savo teisinę prasmę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateiktą 2012 m. vasario 28 d. tokio turinio taikos sutartį:

,,1. Pareiškėja atsiima Skundą, atsisako savo 2011 m. vasario 17 d. Skundo Teismui bei prašo viešojo administravimo subjektą, pradėjusį administracinę procedūrą pagal Pareiškėjos Skundą, ją nutraukti, o Tarnyba pradėtą administracinę procedūrą nutraukia ir panaikina Skundo pagrindu priimtą Sprendimą.

2. Šalys įsipareigoja pasirašytą šią taikos sutartį pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patvirtinti ir teismui patvirtinus šią taikos sutartį, prašyti teismo bylą teisme nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punkte, 140 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

3. Ši taikos sutartis Šalims įsigalioja jos patvirtinimo teisme dieną ir yra neterminuota.

4. Ši taikos sutartis gali būti pildoma ir/arba keičiama ar nutraukiama tik raštišku šalių susitarimu.“

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis