Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-08-23 · Civilinė byla Nr. 2-877/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-23
Bylos Nr.
2-877/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Rimvydas Norkus
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Minitransa"
Trečiasis asmuo
A. K.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-877/2012Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimvydo Norkaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Minitransa" atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutarties, kuria teismas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dejusta" reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Minitransa" priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 320 695,39 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, nesant (trūkstant) tokio turto, areštavo atsakovo lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu, civilinėje byloje Nr. 2-3672-560/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dejusta" ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Minitransa" dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretysis asmuo – A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria teismas ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui, teisėtumo klausimas.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Dejusta" kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovo BUAB „Dejusta" ir atsakovo UAB „Minitransa" sudarytas: 2009 m. spalio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 09/10/16; 2009 m. spalio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 09/10/26; 2009 m. spalio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 09/10/29; iš atsakovo priteisti perleisto turto ekvivalentą pinigais – 320 695,39 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė nepranešus atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui UAB „Minitransa" priklausančias lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, o jų nesant ar esant nepakankamai – atsakovo kilnojamąjį, nekilnojamąjį ir kitą turtą ieškinio sumai; pavesti turtą surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui. Nurodė, jog grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, didelė ieškinio suma. Pažymėjo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes ieškinio reikalavimo suma net ir juridiniam asmeniui šiuo atveju laikytina didele. Nurodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali perleisti savo turtą tretiesiems asmenims arba imtis kitų veiksmų, dėl kurių ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar būti neįvykdomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškovo BUAB „Dejusta" reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Minitransa" priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 320 695,39 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, nesant (trūkstant) tokio turto, areštavo atsakovo lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu.

Teismas pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nurodė, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, teismų praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas. Sprendė, kad šiame ieškinyje ieškovo nurodyta ieškinio suma – 320 695,39 Lt – yra didelė, o tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nes patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovo, tačiau šiam perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti. Teismas konstatavo, kad esant šioms aplinkybėms yra pagrindo teigti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių priimto ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant – lėšas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Minitransa" prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Prezumpcija dėl didelės ieškinio sumos įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui negali būti taikoma, kadangi ieškovas, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nebuvo pakankamai rūpestingas ir sąžiningas, nerinko ir nepateikė teismui jo teiginius patvirtinančių įrodymų, nors turėjo galimybę tai padaryti, o tik formaliai nurodė teismui, kad atsakovui UAB „Minitransa" ieškinio suma yra didelė. Pažymėtina, jog UAB „Minitransa" yra aktyviai veikianti, finansiškai pajėgi įmonė, galėsianti įvykdyti teismo sprendimą, jei toks bus priimtas ieškovo naudai. Ilgametis darbas transporto rinkoje, narystė asociacijoje „Linava", geri klientų atsiliepimai rodo, kad dėl ieškovo pareikštos sumos atsakovas nesiruošia bei atsakovui nebūtų naudinga nutraukti vykdomą veiklą vien tam, kad būtų sukliudyta galimai atsakovui nepalankaus teismo sprendimo vykdymui.Remiantis UAB „Minitransa" 2011 m. preliminaraus balanso ir pelno (nuostolių) ataskaita, pažymėtina, kad įmonė turi turto už daugiau kaip 2,8 mln. litų, o balanso sudarymo dienos duomenimis įmonė turėjo 350 425 Lt lėšų, todėl akivaizdu, kad vien įmonės turimų lėšų pakaktų ieškovo reikalavimui padengti. Taip pat pažymėtina, kad 2011 metais įmonė uždirbo 228 768 Lt pelno, pardavimo pajamos siekė beveik 6 mln. litų. Turto arešto aktų registro duomenų santrauka įrodo, jog šiuo metu UAB „Minitransa" atžvilgiu yra taikomas tik turto areštas šioje byloje, kitų civilinių bylų, kuriose laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos UAB „Minitransa" atžvilgiu, šiuo metu nėra. Atsakovas veiklą vykdo jau 15 metų. Pažymėtina, kad atsakovo transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 00074756 patvirtina, kad šiuo metu įmonė turto draudimu draudžia 28 transporto priemones, o bendra draudimo įmokos suma viršija 38 tūkst. litų.Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik nepagrįstai apsunkina atsakovo kasdienę ūkinę – komercinę veiklą, riboja galimybes disponuoti turtu, bet ir neproporcingai šių priemonių siekiamam tikslui pažeidžia atsakovo teises. Pažymėtina, jog ieškinio suma yra nustatyta pagal ginčijamų sandorių pagrindu perleisto turto buhalterinę vertę (t. y. į įmonės sąnaudas neįtrauktą likutį), kuri neturi nieko bendro su įmonės turto pardavimo kaina rinkoje, t. y. realizuojant turtą rinkoje, jo buhalterinė vertė neturėtų jokios reikšmės. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad turto, kurio pirkimo – pardavimo sandoriai ginčijami, maksimali rinkos kaina yra ne didesnė kaip 164 000 Lt, o ieškiniu reikalaujama priteisti 320 695,39 Lt dydžio sumą bei šiai sumai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat pažymėtina, jog ieškovas yra bankrutavusi įmonė, atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas tūrėtų preliminariai įvertinti ieškovo reikalavimų pagrįstumą.Laikinosios priemonės turėtų būti taikomos tais atvejais, kai tai yra objektyviai būtina ir teisėtų ieškovo interesų gynybai vykdymo stadijoje kyla reali grėsmė. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo pagrindas – konkretūs faktai, leidžiantys daryti prielaidą dėl teismo sprendimo būsimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nulemia reali grėsmė, tačiau tuo pačiu jokių konkrečių aplinkybių (išskyrus neva didelę ieškinio sumą), ieškovas nenurodė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Dejusta" prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą ir atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Atsakovo pateikti duomenys neįrodo, kad jo turimas turtas ir finansinė padėtis sąlygoja laikinųjų apsaugos priemonių netaikymą šioje byloje. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad ne visas atsakovo balanse nurodytas turtas nuosavybės teise priklauso atsakovui. Kadangi atsakovas Nekilnojamojo turto registro išrašo, iš kurio būtų galima spręsti, kad jis turi nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto, nepateikė, o antstolis atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto nesurado ir neaprašė, darytina išvada, kad atsakovo pateikiamame balanse nurodytas nekilnojamasis turtas (482 694 Lt buhalterinė vertė) priklauso lizingo bendrovei, bet ne atsakovui. Atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kad jis realiai turi 350 425 Lt ar panašią sumą lėšų.Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą atliko, įvertino, kad patenkinus ieškinį, prašoma suma būtų priteista iš atsakovo, tačiau šiam perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga ar negalima išieškoti. Teismas neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tada, kai nustato, kad ieškovo pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai preliminariai leidžia manyti, kad ieškovui palankaus sprendimo priėmimas byloje kelia pagrįstų abejonių, tačiau akivaizdu, kad abejonių dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo teismui nekilo, todėl manytina, jog laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos laikantis ekonomiškumo, proporcingumo principų, nepažeidžiant šalių pusiausvyros principo.Atsakovas realiai nepateikė jokių konkrečių duomenų apie nuosavybės teise turimą turtą. Pažymėtina, jog atsakovas atskirajame skunde ne kartą pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės riboja jam priklausančio turto pardavimą, išnuomojimą tretiesiems asmenims, riboja galimybes disponuoti turtu. Pažymėtina, kad atsakovas neginčija, jog ateityje gali siekti perleisti savo turtą, jį perduoti kitiems asmenims, todėl akivaizdu, kad reali grėsmė dėl galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumo ar apsunkinimo egzistuoja. Grėsmę galimam ieškinio įvykdymui rodo ir tai, kad antstolis surado ir aprašė tik 9 iš 13 ginčijamais sandoriais parduotų transporto priemonių, kaip priklausančių atsakovui nuosavybės teise, todėl netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti grėsmė, kad ir šios atsakovo transporto priemonės, kitas turtas gali būti perleistas, perduodamas naudotis tretiesiems asmenims, taip mažinant jo vertę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo – bankrutuojančios įmonės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo turto arešto taikymo pagal ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie") įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pavyzdžiui, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Tai gali būti duomenys iš viešų registrų apie registruotino turto sudėtį, jam nustatytus apsunkinimus, turto likvidumą, kredito įstaigų duomenys iš sąskaitų apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus.

Jeigu teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011). Tai reiškia, kad pagal teismo atkliktą duomenų įvertinimą nutarus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškinys visa apimtimi galės būti patenkintas, turi būti sprendžiama, ar toje apimtyje, kurioje ieškinys gali būti patenkintas, egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šiuo atveju atsakovo turtinė padėtis, kaip teisiškai reikšmingas kriterijus dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, vertinama atsižvelgiant tik į tą ieškinio dalį, kuri pagal preliminarų duomenų įvertinimą gali būti patenkinta.

Nagrinėjamu atveju ieškovas BUAB „Dejusta" prašė teismo pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Minitransa" sudarytas: 2009 m. spalio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 09/10/16; 2009 m. spalio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 09/10/26; 2009 m. spalio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 09/10/29; iš atsakovo priteisti perleisto turto ekvivalentą pinigais – 320 695,39 Lt, t. y. pareiškė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Apeliantas atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad ieškovas nepagrįstai ieškinio sumą apskaičiavo ne pagal perleisto turto rinkos, bet likutinę vertę. Tačiau kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad ieškovas pats pripažino jog perleistų transporto priemonių maksimali rinkos kaina neviršija 164 000 Lt. Pirma, ieškovas ieškiniu ginčija 13 transporto priemonių perleidimo sandorius. Ieškinyje jis pateikė duomenis apie 10 iš perleistų 13 transporto priemonių rinkos vertes. Duomenų apie kitų 3 transporto priemonių rinkos vertes nėra pateikta. Antra, ieškovo nurodytos transporto priemonių vidutinės rinkos vertės apskaičiuotos ne pagal sandorių metu perleisto turto vertę, o pagal ieškinio padavimo metu (ieškinys paduotas praėjus daugiau kaip dvejiems metams po ginčo sandorių sudarymo) esamą turto vertę, kuri, akivaizdu, šiuo metu yra sumažėjusi dėl transporto priemonių nusidėvėjimo. Trečia, kai kurių transporto priemonių rinkos vertės itin ženkliai didesnės už likutines vertes, pagal kurias ieškovas apskaičiavo ieškinio sumą. Apskaičiuodamas likutines transporto priemonių vertes ieškovas 3 transporto priemonių likutines vertes nurodė po 1 Lt, nors šių 3 transporto priemonių („Mersedes Benz 2540", 2000 m. gamybos ir priekaba „Koegel", 2000 m. gamybos ir „Peugeot Partner", 2001 m. gamybos) vidutinė rinkos vertė bendrai sudaro 55 187,16 Lt (36 254,33 + 13 293,50 + 5 639,33). Didesne rinkos, nei likutine, verte įvertinta ir 1997 m. gamybos transporto priemonė „Scania R124" (rinkos vertė 29 000 Lt, o ieškinyje apskaityta likutinė vertė sudaro 22 392,92 Lt). Esant tokiai situacijai, aplinkybė, kad ieškovo prieš daugiau nei dvejus metus iki ieškinio padavimo atsakovui perleistų transporto priemonių („Volvo FH12“, 1997 m. ir 1998 m. gamybos, „MAN 23.414“, 2000 m. gamybos, priekabos „ZREMB“, 2000 m. gamybos) rinkos vertė šiuo metu yra mažesnė, nei ieškinyje nurodyta likutinė vertė neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl ieškinio dydžio, kuris pagal preliminarų pateiktų duomenų įvertinimą, galėtų būti patenkintas. Todėl kolegija šiuo atveju neturi pagrindo manyti, kad ieškinys pagal preliminarų pateiktų duomenų įvertinimą gali būti patenkintas tik 164 000 Lt. Tačiau ieškinyje nurodoma, kad ieškovas iš atsakovo už perleistas transporto priemones gavo 35 314,06 Lt, nors perleistų transporto priemonių likutinė (buhalterinė) vertė pardavimo dieną sudarė 320 695,39 Lt. Tai reiškia, kad pagal paties ieškovo pasirinktą ieškinio sumos apskaičiavimo būdą, ieškovas be pagrindo ieškinio sumos nesumažino ieškovo gauta iš atsakovo už parduotas transporto priemones suma – 35 314,06 Lt. Todėl pagal preliminarų pateiktų duomenų įvertinimą nekelia pagrįstų abejonių prašoma priteisti ieškovui 285 381,33 Lt suma (320 695,39 – 35 314,06).

Nurodyto dydžio ieškinio suma teismų praktikoje paprastai laikoma didele, o tai savaime gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau, kolegijos nuomone, atsakovas paneigė ieškinio didelės sumos jam prezumpciją. Pirma, iš teismui pateikto atsakovo balanso 2011 m. gruodžio 31 d. duomenimis matyti, kad ilgalaikio turto vertė sudaro 1 779 956 Lt, iš kurio įmonės nekilnojamojo turto balansinė vertė 482 694 Lt, o turimų transporto priemonių balansinė vertė 1 234 923 Lt. Įmonė taip pat turi 1 050 294 Lt trumpalaikio turto, iš kurio 350 425 Lt sudaro pinigai ir jų ekvivalentai. Nors įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai bendrai sudaro 2 242 381 Lt, tačiau didžioji dalis skolų yra mokėtinos po vienerių metų (1 483 337 Lt), pradedant nuo 2014 m. (b. 1. 21-22). Antra, įmonės pardavimo pajamos 2011 m. didėjo, palyginus su 2010 m. (2010 m. sudarė 4 675 481 Lt, o 2011 m. - 5 957 932 Lt) ir įmonė tiek 2010 m., tiek ir 2011 m. veikė pelningai - 2010 m. gavo 232 993 Lt grynojo pelno, o 2011 m. - 228 768 Lt grynojo pelno (b. 1. 23). Trečia, atsakovas yra įmonė, kuri nuosekliai vysto ir pelningai plėtoja krovinių gabenimo transporto priemonėmis verslą, imasi priemonių sumažinti nemokumo riziką. UAB „Minitransa" yra Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava" narys, iki 2014 m. lapkričio 12 d. turi leidimą verstis tarptautiniu krovinių gabenimu keliais samdos ar atlyginimo pagrindu, yra apdraudęs 28 transporto priemones draudimu nuo nelaimingų atsitikimų (b. 1. 27, 29, 31-35). Ketvirta, duomenų apie tai, kad atsakovo turtui būtų taikyta kitų areštų, nei nagrinėjamoje byloje, nėra pateikta (b. 1. 44-48). Penkta, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o tai savaime gali apsunkinti atsakovo galimybes gauti (galimų) nuostolių atlyginimo užtikrinimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. pažeisti atsakovo teises ir teisėtus interesus. Šešta, arešto taikymas atsakovo turtui neatitiktų ir paties ieškovo, kuris yra bankrutuojanti įmonė, teisių, nes galėtų apsunkinti ieškovo galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš atsakovo ieškinio patenkinimo atveju.

Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas išvadai, kad ieškinio suma atsakovui nėra didelė, todėl pagrindo taikyti jo turtui areštą nėra.

Tai, kad antstolis aprašė 9 iš 13 transporto priemonių, kurių perleidimą ginčija ieškovas, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, nes ginčo dalykas yra ne transporto priemonės, o reiškiamas reikalavimas dėl pinigų restitucijos būdu priteisimo.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir nepagrįstai areštavo atsakovo turtą pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus. Nutartis, kuria atsakovo turtui taikytas areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, naikintina dėl joje padarytų esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui turinčių proceso teisės normų pažeidimų, o ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Ši nutartis neužkerta galimybės ieškovui, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144, 145 str.).

Apie nutarties priėmimą informuojamas Turto arešto aktų registro tvarkytojas (CPK 152 str.

5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 152 straipsnio 5 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį, kuria teismas tenkino ieškovo BUAB „Dejusta" (į. k. 125386589, buveinė Sodų g. 71, Skaidiškės, Vilniaus r.) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovo UAB „Minitransa“ (į. k. 110778666, buveinė Sodų g. 71, Skaidiškės, Vilniaus r.) turtą 320 695,39 Lt sumai, panaikinti.

Ieškovo BUAB „Dejusta" prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo UAB „Minitransa" turto arešto taikymo atmesti.

TeisėjaiNutarties kopijas išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.Artūras DriukasRimvydas NorkusVigintas Višinskis