Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-05-17 · Civilinė byla Nr. 2A-224/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-17
Bylos Nr.
2A-224/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“
Atsakovas
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai
Civilinė byla Nr. 2A-224/2012Procesinio sprendimo kategorija 69.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“ ir atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1679-479/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (išvadą teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba) dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Specialus autotransportas“ patikslintu ieškiniu atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai prašė priteisti 1 658 512,90 Lt skolą, 12 297,53 Lt palūkanų, kurias skaičiuoja kaip minimalius nuostolius, bei priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad šalys 2006 m. lapkričio 24 d. sudarė Sutartį Nr. J4-1122 (toliau – Sutartis) su priedais dėl Klaipėdos miesto gatvių mechanizuoto tvarkymo paslaugų teikimo, kuria ieškovas (teikėjas) įsipareigojo atlikti Sutarties 4.1 punkte išvardytus darbus, o atsakovas (užsakovas), vadovaujantis Sutarties 3.1 ir 4.2.1 punktais, įsipareigojo sumokėti už faktiškai suteiktas paslaugas. Sutarta, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitys per 20 kalendorinių dienų pagal tarpusavyje pasirašytus atliktų darbų aktus ir sąskaitas.

2008 m. lapkričio 14 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. J12-344, o 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą Nr. J12-26, kuriais buvo pakeisti ieškovo teikiamų paslaugų įkainiai. Iki 2009 metų birželio mėnesio atsakovas sutartiniuose santykiuose vadovavosi minėtų papildomų susitarimų nuostatomis, tačiau vėliau atsisakė mokėti dalį suteiktų paslaugų kainos, nurodydamas, jog sąskaitos faktūros turi būti išrašomos vadovaujantis 2006 m. lapkričio 24 d. Sutarties Nr. J4-1122 įkainiais. Dėl šios priežasties už paslaugas, suteiktas nuo 2009 metų birželio mėnesio imtinai, ieškovas kiekvieną mėnesį išrašo ir atsakovui apmokėti pateikia po dvi sąskaitas – ginčijamai ir neginčijamai paslaugų kainos daliai. Neginčijamai sumos daliai išrašytas sąskaitas atsakovas pripažįsta ir apmoka, tačiau nepripažįsta ir atsisako apmokėti likusią (pagal 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą Nr. J12-26 apskaičiuotą) ieškovo suteiktų paslaugų kainos dalį ir taip susidarė 1 646 215,37 Lt sumos atsakovo įsiskolinimas ieškovui.

Šalies argumentai

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 2008 m. lapkričio 14 d. papildomą susitarimą Nr.J12-344 ir 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą Nr. J12-26, taikyti restituciją ir priteisti iš ieškovo 734 623,55 Lt, kurią šis gavo niekinių ir negaliojančių sandorių pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad ginčijami Sutarties priedai buvo pasirašomi dėl objektyvių priežasčių: pirmajame priede kainos perskaičiuotos pasikeitus rinkos kainoms, antrajame – įkainiai perskaičiuoti pasikeitus pridėtinės vertės mokesčiui.

Atsakovas pažymi, kad Sutartyje nebuvo numatyta galimybė didinti ar mažinti įkainius, priklausomai nuo pasikeitusių mokesčių ir rinkos kainos pasikeitimų ar kitų nuo sutarties šalių valios nepriklausančių aplinkybių, tačiau, neatsižvelgdamos į tai, Sutarties šalys papildomais susitarimais pakeitė ir perskaičiavo Sutarties įkainius. Minėtais papildomais susitarimais šalys pažeidė imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias Sutarties sąlygų pakeitimo procedūrą (Viešųjų pirkimų įstatymo 18 str. 8 d.), nes pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai ir tokiems pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Sutarties šalys į Viešųjų pirkimų tarnybą nesikreipė ir jos sutikimas nebuvo gautas. Sutarties pakeitimai yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, todėl niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 str.), o negaliojančių susitarimų pagrindu ieškovas negali reikalauti skolos priteisimo. Taikytina restitucija ir ieškovas privalo grąžinti atsakovui viską, ką yra gavęs niekinių sandorių pagrindu (734 623,55 Lt.).

Atsiliepime į priešieškinį ieškovas UAB „Specialus autotransportas“ su priešieškiniu nesutiko ir nurodė, kad pirkimo sąlygose buvo numatyta, jog Sutarties galiojimo metu jos įkainiai gali būti keičiami. Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu, nustato, kad tie atvejai, kai sutarties keitimo galimybė buvo numatyta pirkimo dokumentuose ir pirkimo sutartyje, nėra laikomi viešojo pirkimo sutarties keitimu, kuriam pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnį reikalingas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Net jeigu teismas ir konstatuotų viešųjų pirkimų principų ir procedūrų pažeidimus, šie pažeidimai tėra procedūriniai ir viešųjų pirkimų principai ir procedūros nebuvo pažeisti iš esmės. Nebuvo pažeistos ir imperatyvios įstatymų normos. Už pirkimo pažeidimus atsakingas atsakovas, nes teisės aktai būtent perkančiajai organizacijai nustato pareigą kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl pirkimo sutarties pakeitimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priešieškinį patenkino iš dalies – 2008 m. lapkričio 14 d. papildomą susitarimą Nr. J12-344 ir 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą Nr. J12-26 pripažino negaliojančiais, o priešieškinio dalį dėl restitucijos taikymo atmetė ir priteisė iš ieškovo 266 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas, įvertinęs atsakovo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą nutraukti sutarties dalį dėl papildomų susitarimų vykdymo, sprendė, kad atsakovas sutarties vykdymą teisėtai vienašališkai nutraukė dėl esminio sutarties pažeidimo – sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.). Kadangi ieškovas vienašališko papildomų susitarimų nutraukimo neginčijo, atsakovas teisėtai nevykdė ieškovo reikalavimų sumokėti skolas, apskaičiuotas pagal papildomuose susitarimuose nurodytas sąlygas (CK 6.221 str. 1 d.).

Atsakovo priešieškinio argumentus, kad papildomi susitarimai prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams ir negalioja, teismas pripažino pagrįstais. 2005 m. rugpjūčio 10 d. atsakovo konkurso sąlygų 57 punkte buvo nustatyta, kad sutartyje bus numatyta galimybė keisti sutarties kainą dėl pasikeitusių mokesčių, rinkos pokyčių ar kitų nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių. Viešųjų pirkimų tarnyba 2005 m. lapkričio 9 d. atsakovui nurodė, kad konkurso sąlygų 57 punkto nuostatos yra nekonkrečios, sudaro galimybę piktnaudžiavimams. Dėl tos priežasties tarp šalių 2006 m. lapkričio 24 d. sudarytoje sutartyje nebeliko nuostatų dėl šalių galimybės keisti sutarties kainą dėl pasikeitusių mokesčių, rinkos pokyčių ar kitų nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių ir tai patvirtina šalių valią, jog sutartis nebus keičiama.

Sudarant papildomus susitarimus nebuvo atsižvelgta į Viešųjų pirkimų tarnybos nurodymus, be to, papildomais susitarimais numatytas ženklus paslaugų kainos padidinimas nepagrindžiant kainos padidinimo pažeidė sąžiningumo principą (CK 6.158 str. 1d.), viešąjį interesą ir yra pagrindas papildomus susitarimus pripažinti negaliojančiais (CK 6.225 str. 1 d.).

Viešųjų pirkimų įstatymas nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. leido šalims pakeisti viešojo pirkimo sutartį nepažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje nurodytų principų bei gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, tačiau ginčijamais papildomais susitarimais nustatyta ženkliai didesnė paslaugų kaina neįvertinus kainos padidinimą nulemiančių veiksnių, negavus Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, jog ginčijami papildomi susitarimai pažeidžia imperatyvias įstatymo normas ir negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.).

Teismas netenkino atsakovo priešieškinio reikalavimo grąžinti atsakovui lėšas, kurias atsakovas sumokėjo iki papildomų susitarimų nutraukimo. Teismas sprendė, kad atsakovo jau sumokėtos paslaugų kainos išreikalavimas iš ieškovo neprotingai pablogintų ieškovo turtinę padėtį, iškreiptų šalių turtinių interesų pusiausvyrą (CK 6.145 str. 2 d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują: atsakovo priešieškinį atmesti; ieškovo ieškinį tenkinti pilnai, t.y.: priteisti iš atsakovo 1 646 215,37 Lt nesumokėtos ieškovo suteiktų paslaugų kainos; 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už piniginės prievolės termino praleidimą (12 297,53 Lt) ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad papildomi susitarimai yra atsakovo nutraukti ir šalys nuo jų nutraukimo dienos yra atleistos nuo papildomų susitarimų vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.). Pažymėtina, kad 2009 m. gegužės 29 d. raštu atsakovas ieškovą informavo apie papildomų susitarimų nutraukimą, tačiau 2009 m. liepos 9 d. raštu (šio rašto teismas nevertino) nurodė, kad 2009m. gegužės 29 d. raštas Nr. (4.36)-R2-1664 dėl papildomu susitarimu nutraukimo turi būti laikomas negaliojančiu ir nesukeliančiu teisiniu pasekmių, nes sprendimą priėmė ir pasirašė tokios teisės neturintis asmuo. Kadangi vėliau atsakovas nebesiėmė veiksmų nutraukti papildomus susitarimus ir toliau naudojosi ieškovo paslaugomis, ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad papildomi susitarimai galiojo.

Atsakovo elgesys yra nesąžiningas ir, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartimi, leidžia papildomų susitarimų nepripažinti negaliojančiais ab initio, nes priešingu atveju būtų ginami nesąžiningai veikusios šalies interesai, o sąžiningoji santykių šalis liktų neapginta. Ieškovas turi teisę į teisingą apmokėjimą už suteiktas paslaugas pagal 2009 m. vasario 27 d. papildomame susitarime nustatytus įkainius.

2. Pirmosios instancijos teismui pateikti šalių ginčo eigą atspindintys dokumentai: 2009 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 4.36VR2-1664, kuriuo atsakovas informavo ieškovą apie papildomu susitarimu nutraukimą, 2009 m. birželio 4 d. raštas Nr. 411, kuriuo ieškovas atsakovui atsakė, jog papildomų susitarimų nutraukti nesutinka ir pasiūlė atsakovui kreiptis į teismą dėl papildomų susitarimų pripažinimo negaliojančiais, 2009 m. liepos 9 d. raštas Nr. (4.36)-R2-1664, kuriuo atsakovas ieškovą informavo, kad ieškovo 2009 m. gegužės 29 d. raštą dėl papildomų susitarimų turėtų laikyti negaliojančiu ir nesukeliančiu teisinių padarinių. Šių dokumentų visuma leido ieškovui pagrįstai manyti, kad atsakovas papildomų susitarimų laikysis.

3. Byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, dėl kokių priežasčių konkurso sąlygų 57 punkte numatyta įkainių keitimo galimybė nebuvo perkelta į sutartį. Viešųjų pirkimų tarnybos 2005 m. lapkričio 9 d. raštas, kuriuo rėmėsi teismas, į bylą nebuvo pateiktas, jo kaip įrodymo turinys teismo posėdyje nenagrinėtas, o sprendimas gali būti grindžiamas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir aplinkybėmis (CPK 263 str. 2 d.).

4. Byloje esančiais įrodymais nepagrįsta teismo išvada, kad sudarant papildomus susitarimus buvo pažeistas sąžiningumo principas bei viešasis interesas, nes sutarties kaina ženkliai padidinta neatlikus skaičiavimų. Tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas ir nei viena iš proceso šalių nekėlė klausimo dėl konkrečių skaičiavimų dėl kainos pagrįstumo, o teismui posėdžio metu šalys bendrai patvirtino, kad joms nekilo abejonių dėl papildomais susitarimais nustatytų kainų pagrįstumo. Šalių atstovai davė išsamius žodinius paaiškinimus, kad prieš pasirašant papildomus susitarimus šalių įgalioti atstovai keletą mėnesių rengė detalius skaičiavimus dėl kainų pasikeitimo.

Teismo išvados, kad 2009 m. vasario 27 d. papildomo susitarimo įkainiai perskaičiuoti nepagrindžiant kainos padidinimo, nepagrįstumą rodo ir tai, kad šiuo papildomu susitarimu įkainiai buvo perskaičiuoti dėl objektyvios priežasties – padidėjus pridėtinės vertės mokesčio tarifui.

5. Bylos išnagrinėjimui teismas turi atsakyti į klausimus, ar šalys papildomais susitarimais pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas bei viešųjų pirkimų skaidrumo principą ir, jeigu taip, ar atsakovo padaryti pažeidimai reiškia imperatyvių įstatymo normų pažeidimus.

Kainų keitimo galimybė buvo numatyta konkurso sąlygose (57 p.), todėl byloje būtina teisiškai įvertinti, ar konkurso sąlygų 57 punktas patenka į Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43 patvirtintų Viešojo pirkimo - pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų 6 punkto taikymo sritį. Šis punktas nustato, kad „Perkančioji organizacija turėtų iki pirkimo pradžios išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pirkimo objektu, ir, esant poreikiui, pirkimo dokumentuose ir pirkimo sutartyje numatyti galimybe pirkimo sutarties vykdymo metu koreguoti tam tikras pirkimo pradžioje nustatytas sąlygas bei nurodyti pagrindus, kuriais remiantis turi būti vykdomos atitinkamos korekcijos. Šiuo atveju atskirų vykdymo sąlygų koregavimas numatytomis aplinkybėmis nelaikytinas pirkimo sutarties sąlygų keitimu, dėl kurio pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalies nuostatas privaloma kreiptis i Viešųjų pirkimu tarnybą sutikimo“.

Galimybė sutarties galiojimo laikotarpiu didinti ar mažinti sutarties įkainius buvo tinkamai išviešinta konkurso sąlygose, apie šią sąlygą žinojo suinteresuoti tiekėjai, todėl nebuvo pažeistas sąžiningumo, skaidrumo principas, ar kiti viešųjų pirkimų principai.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje atmesta priešieškinio dalis dėl restitucijos taikymo, ir priimti naują sprendimą - priešieškinio dalį dėl restitucijos taikymo tenkinti (priteisti iš ieškovo 734 623,55 Lt). Nurodo, kad nebuvo pagrindo taikyti CK6.145 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Byloje nagrinėjamu atveju, pritaikius restituciją, ieškovo padėtis pablogėtų sąžiningai, nes teismui konstatavus niekiniais imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančiais papildomus susitarimus, yra pagrindas ieškovą traktuoti nesąžiningu, įgijusiu teises neteisėtai.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje taikyti restituciją atsisakė pagrįstai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006). Būtent atsakovas, kaip perkančioji organizacija, turėjo pareigą įvertinti, ar viešojo pirkimo sutarties keitimui yra reikalinga kreiptis į viešųjų pirkimų tarnybą sutikimo. Tai nebuvo padaryta, o iš teismo motyvų galiam spręsti, kad papildomų susitarimų prieštaravimas įstatymams nebūtų konstatuotas, jei būtų gautas Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimas sutarties sąlygų pakeitimams.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir nurodo, kad skundžiamas sprendimas tinkamai, pakankamai išsamiai motyvuotas. Papildomi susitarimai pagrįstai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo memento (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.). Tokie sandoriai nesukelia teisinių pasekmių, todėl iš jų kildinamas ieškovo reikalavimas priteisti skolą atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas UAB ,,Specialusis transportas“ ir atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2006 m. lapkričio 24 d. ieškovui laimėjus viešojo pirkimo konkursą sudarė sutartį Nr. J4-112 dėl Klaipėdos miesto pietinės ir šiaurinės dalių gatvių mechanizuoto tvarkymo žiemos ir vasaros sezonų metu. Sutartis sudaryta trims metams, paslaugų teikimo pradžia 2006 m. gruodžio 1 d., o pabaiga 2009 m. gruodžio 1 d.

Šalys sudarytą viešojo pirkimo sutartį pakeitė 2008 m. lapkričio 14 d., pasirašydamos papildomą susitarimą Nr. J12-344 ir 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą Nr. J12-26, kuriais buvo pakeisti ieškovo teikiamų paslaugų apimtys ir įkainiai.

Ieškovas UAB ,,Specialusis transportas“ pareiškė atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ieškinį, kuriuo reikalauja, kad atsakovas vykdytų papildomuose susitarimuose prisiimtus įsipareigojimus ir apmokėtų už atliktus darbus pagal papildomose susitarimuose nustatytas atliekamų darbų kainas.

Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo reikalauja pripažinti negaliojančiais 2008 m. lapkričio 14 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. J12-344 ir 2009 m. vasario 27 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. J12-26 kaip prieštaraujančius Viešųjų pirkimų įstatymui.

Šalys tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje teigia, kad papildomais susitarimais buvo perskaičiuoti ir pakeisti ieškovo pagal viešojo pirkimo sutartį teikiamų paslaugų įkainiai dėl pasikeitusių rinkos ir pridėtinės vertės mokesčio padidėjimo.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nors pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia (Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010). Be to, pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką viešųjų pirkimų principų – pamatinių nuostatų, perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimo pagrindų – taikymas apima visas viešojo pirkimo procedūras nuo viešojo pirkimo pradžios iki pabaigos. Viešųjų pirkimų principų reikšmė nesumenksta ir viešajam pirkimui pasibaigus, nes tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai viešojo pirkimo sutartis sudaroma iš anksto nepaskelbus apie viešąjį pirkimą (tais atvejais, kai tai draudžia Viešųjų pirkimų įstatymas) ar netinkamai vykdoma viešojo pirkimo sutartis, gali reikšti viešųjų pirkimų principų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo – apmokėjimo už atliktus darbus pasikeitus rinkos kainoms ir pridėtinės vertės mokesčiams. Dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių kylantys ginčai nagrinėjami pagal bendrąsias CPK nustatytas bylų nagrinėjimo taisykles, atsižvelgiant į šio kodekso XXI1 skyriuje (Viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumai) ir kituose įstatymuose nustatytos išimtis. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad viešųjų pirkimų tinkamas vykdymas turi viešą interesą, todėl teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su viešaisiais pirkimais, remiantis CPK 423⁸ straipsnio 1 dalimi, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Iki 2011 m. birželio 21 d. įstatymu padarytų Civilinio proceso kodekso papildymų priėmimo teismų praktikoje taip pat buvo laikomasi nuostatos, kad viešųjų pirkimų bylose ginant viešąjį interesą, teismai turi pareigą, prireikus, peržengti pareikštų reikalavimų ribas, rinkti įrodymus savo iniciatyva.

Šalys pareiškusios byloje ieškinį ir priešieškinį ginčija papildomus susitarimus tik tuo, jog šiais susitarimais buvo pakeista viešojo pirkimo sutartis nustatant didesnius teikiamų paslaugų įkainius dėl pasikeitusių rinkos kainų ir pridėtinės vertės mokesčio padidėjimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pateikti Klaipėdos šiaurinės ir pietinės miesto tvarkymo paslaugų kainų suvestiniai skaičiavimai rodo, kad sudarius papildomus susitarimus buvo pakeisti ne tik paslaugų įkainiai mato vienetui, bet ir viešojo pirkimo sutartyje nustatyti tvarkomų gatvių plotai. Pagal viešojo pirkimo sutartį tiekėjas už 50 Lt įkainį privalėjo šluoti vakuuminėmis mašinomis vasaros sezono metu 438 922 kv. m gatvių ploto. Sudarius 2008 m. lapkričio 14 d. papildomą susitarimą tiekėjas už 118,41 įkainį privalo tą patį darbą atlikti tik 944.88 kv. m plote, o sudarius 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą tiekėjas už 119,42 įkainį tą patį darbą privalo atlikti tik 936,92 kv. m plote. Atitinkamai pakeisti ir kitų miesto tvarkymo paslaugų įkainiai ir plotai. Taigi papildomais susitarimais pakeisti ne tik atliekamų paslaugų įkainiai, bet ir apimtys.

Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas.

Atsakovo nustatytų Klaipėdos miesto gatvių mechanizuoto tvarkymo paslaugų pirkimo atviro konkurso sąlygų 57 punkte buvo nustatyta, kad viešojo pirkimo sutartyje bus numatyta galimybė didinti ar mažinti įkainius (pagrindžiant teisės aktais), priklausomai nuo pasikeitusių mokesčių (57.1 punktas), rinkos kainų pasikeitimų (57.2 punktas) ar kitų nuo sutarties šalių valios nepriklausančių aplinkybių. Tačiau šios nuostatos į šalių sudarytą viešojo pirkimo sutartį įtrauktos nebuvo, todėl teisėjų kolegija mano, kad ieškovo reikalavimas padidinti atliekamų paslaugų įkainius dėl minėtų priežasčių būtų pateisinamas, tačiau nei viešojo pirkimo atvirojo konkurso sąlygose, nei Viešųjų pirkimų įstatyme ar kituose teisės aktuose nėra numatyta keisti perkamų darbų ar paslaugų apimtis.

Nagrinėjamoje byloje yra duomenys, kad Viešųjų pirkimų tarnyba 2005 m. lapkričio 9 d. konstatavo, kad atsakovo organizuoto viešojo konkurso sąlygų 57 punkto nuostatos dėl galimybės keisti paslaugų tiekimo įkainius yra nekonkrečios ir suteikia pagrindą piktnaudžiavimams. Sudarius papildomus susitarimus dėl teikiamų paslaugų įkainių padidinimo buvo padidinti ne tik įkainiai, bet ir pakeistos teikiamų paslaugų apimtys. Toks viešojo pirkimo sąlygų pakeitimas nei Viešųjų pirkimų įstatyme, nei pirkimo sąlygų 57 punkte numatytas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes turėjo įvertinti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų įgyvendinimo požiūriu. Teisėjų kolegija mano, kad viešojo pirkimo sutarties pakeitimas, pakeičiant sutartų darbų apimtis prieštarauja viešųjų pirkimų principams ir tikslams, dėl ko sudaryti papildomi susitarimai, viešojo pirkimo sąlygos bei jų pagrindu sudaryta viešojo pirkimo sutartis prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo normoms, todėl teisėjų kolegija konstatuoja perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį pareigų, išplaukiančių iš Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, netinkamu vykdymu. Kita vertus, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų taikymas sprendžiant tiekėjų ir perkančiosios organizacijos ginčus, leidžia įvertinti viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektų veiksmų teisėtumą, t.y. įpareigoja teismą spręsti šalių ginčą teisėtumo prasme, tačiau negali pakeisti faktinės realybės. Šalių teisiniai santykiai yra pasibaigę, pirkimo objektas – paslaugos atliktos, todėl juos galima tik vertinti, bet ne pakeisti. Kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį, restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali grąžinti tiekėjui priimtų darbų ar paslaugų. Išimtimi laikytini ginčai dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010).

Konstatavus perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo piniginės prievolės apimties. Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimą, tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek Viešųjų pirkimų įstatymas tiekėjui jų suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jeigu perkančioji organizacija laikytųsi įstatyme nustatytos tvarkos. Tiekėjai (kaip ir perkančiosios organizacijos) – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai už Viešųjų pirkimų įstatymo laikymąsi taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės, juolab, kad jų teisės, kylančios iš šio įstatymo, atitinka perkančiųjų organizacijų pareigas. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo nuostatų ir faktinių šalių santykių, tiekėjo teisėti, teismo ginami lūkesčiai dėl perkančiosios organizacijos prievolių vykdymo negali išeiti iš Viešųjų pirkimų įstatymo reguliavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-158/2011, Nr. 3K-3-320/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo keliami reikalavimai ir teikiami įrodymai, atskleidžiantys tiekėjo viešajam pirkimui teiktų kainų sudėtinių dalių: kokią kainų dalį sudaro išlaidos techninei druskai, kurui, nepavojingų pramonės atliekų priėmimui apmokėti bei, kokią kainos dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis, dėl ko pagal byloje pateiktus įrodymus bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti negalima, siekiant nustatyti tiekėjui dėl pasikeitusių kainų ir pridėtinės vertės mokesčio padidėjimo priklausantį atlyginimą už suteiktas paslaugas, priklausomai nuo teikiamų paslaugų apimties, todėl bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo neatskleista bylos esmė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasAlgirdas Gailiūnas