- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-22
- Bylos Nr.
- eI2-1192-860/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01519-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos administracinių ginčų komisija, Lietuvos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovei Lietuvos administracinių ginčų komisijai dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas J. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija): vidutinį darbo užmokestį per mėnesį už keturias dienas (viso 604,74 Eur); 0,07 proc. delspinigių (viso 1,70 Eur); 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad LR Vyriausybė 2018 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 86 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 259 ,,Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sudarymo“ pakeitimo“ laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2020 m. kovo 29 d. Komisijos nariu paskyrė pareiškėją. LR Vyriausybė 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 278 ,,Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sudarymo“ nuo 2020 m. kovo 30 d. sudarė Komisiją, į kurią pareiškėjo nepaskyrė. Taigi, pareiškėjas apibendrino, kad jo kadencija baigėsi 2020 m. kovo 29 d. Atsižvelgęs į tai, kad jo kadencija baigėsi 2020 m. kovo 29 d., pareiškėjas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 146 straipsniu, nurodė, jog jam darbo užmokestis ir visos kitos susijusios išmokos turėjo būti vėliausiai išmokėtos paskutinę jo darbo dieną, t. y. 2020 m. kovo 27 d., tačiau Komisija darbo užmokestį ir visas kitas susijusias išmokas sumokėjo (pervedė) tik 2020 m. kovo 31 d. Pažymėjo, kad atsakovė uždelsė sumokėti darbo užmokestį ir visas kitas susijusias išmokas, todėl už keturias dienas priteistinos netesybos, kurias sudaro pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis už mėnesį, ir 0,07 proc. delspinigiai (DK 147 ir 219 straipsniai). Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad už priteistą sumą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.37 straipsnį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo turėtų būti priteisiamos procesinės palūkanos. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovė, t. y. Komisija, nėra viešojo administravimo subjektas, pareiškėjas nebuvo valstybės tarnautojas (įskaitant karjeros), jam netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau - VTĮ), pareiškėjo įgaliojimai (kadencija) baigėsi ne VTĮ, o LR Vyriausybės nutarimo pagrindu, sudaro pagrindą išvadai, jog šiuo konkrečiu atveju nėra tarnybinio ginčo. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju vyrauja ne administracinis, o civilinis teisinis santykis, dėl ko galima spręsti, jog ginčo nagrinėjimas nėra priskiriamas administracinio teismo kompetencijai.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Komisija pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad nei VTĮ, nei Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas nereglamentuoja atsiskaitymo su pareigūnais, tačiau minėtas reglamentavimas reiškia, jog dėl atsiskaitymo Komisijos nariams, šiems baigus eiti pareigas, Darbo kodekso normos negali būti taikomos atsietai nuo kitų teisės aktų, kurie specialiai reguliuoja specifinius pareigūnų veiklos aspektus. Atsakovės nuomone, DK 147 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, nes pareiškėjo, kaip Komisijos nario, kadencija baigėsi. Atsakovė, be kita ko, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi ir 219 straipsniu, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti įvertintos tiek individualios faktinės aplinkybės, tiek kitų teisės aktų, reglamentuojančių Komisijos veiklą, normos, kurios sąlygojo tai, jog pareiškėjui atlyginimas už darbą ir su tuo susijusios išmokos buvo išmokėtos 2020 m. kovo 31 d. Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos nariai eina pareigas iki jie paskiriami kitai kadencijai arba iki paskiriami nauji nariai. LR Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 278, kuris įsigaliojo 2020 m. kovo 30 d., buvo patvirtinta nauja Komisijos sudėtis, todėl pareiškėjo paskutine darbo diena laikoma 2020 m. kovo 29 d. (sekmadienis) imtinai. Nauji Komisijos nariai buvo paskirti tik įsigaliojus minėtam LR Vyriausybės nutarimui. Atsakovė akcentavo, kad šiuo atveju, nors atranka į Komisijos narius įvyko 2020 m. kovo 6 d. ir tuomet buvo aiškūs jos rezultatai, LR Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas. Dėl šios priežasties LR Vyriausybės planuotas darbas buvo dalinai sutrukdytas ir dar 2020 m. kovo 25 d. (paskutinė LR Vyriausybės posėdžio diena iki sekančio posėdžio, numatyto 2020 m. balandžio 1 d.) nebuvo aišku, ar LR Vyriausybė patvirtins naują Komisijos sudėtį. Atsakovė akcentavo, kad pareiškėjas skunde netinkamai aiškino jo, kaip pareigūno, darbo apmokėjimą reguliuojančius santykius. Tai, kad su pareiškėju buvo atsiskaityta tinkamai, patvirtina Komisijos vyriausiosios buhalterės 2020 m. gegužės 19 d. pranešimas, kuriame nurodyta, jog priėmus LR Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimą Nr. 278, buvo paruoštas Komisijos pirmininko 2020 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. 3PE-61 „Dėl kompensacijos Lietuvos administracinių ginčų komisijos nariui J. K. už nepanaudotas kasmetines atostogas“. Tą pačią dieną buvo atlikti skaičiavimai dėl galutinio atsiskaitymo su pareiškėju. Atlikus paskaičiavimus, pranešimas buvo perduotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Be pareiškėjo, skaičiavimai buvo atliekami dar 12 darbuotojų, kuriems darbo santykiai taipogi baigėsi 2020 m. kovo 29 d. Atsakovė pažymėjo, kad pagal Valstybės piniginių išteklių srautams prognozuoti skirtos informacijos teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 195, 48 punktą, kitą darbo dieną (2020 m. kovo 30 d.) iki 12 valandos, Valstybės iždui buvo pateikta mokėjimo paraiška darbo užmokesčio lėšoms gauti į Komisijos banko sąskaitą. Lėšos buvo gautos 2020 m. kovo 31 d. Gavus lėšas, jos tą pačią dieną buvo pervestos į J. K. asmeninę banko sąskaitą.
3. Tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus.
4. Teismo posėdyje pareiškėjas savo skundą pilnai palaikė. Akcentavo, kad, atsižvelgiant į Komisijos pateiktus duomenis, jam turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis per mėnesį už keturias dienas – 670,72 Eur, ir 0,07 proc. delspinigių – 0,47 Eur, o bendrai viso 671,19 Eur.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovė su skundu nesutiko. Nurodė, kad Komisija pareiškėjui atlyginimą už darbą ir su tuo susijusias išmokas už 2021 m. kovo mėnesį išmokėjo laiku (2021 m. kovo 30 d.), o tai, kad pervestos lėšos pareiškėjo sąskaitoje atsirado tik 2021 m. kovo 31 d., - nėra pagrindas Komisijai taikyti DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas ir apskaičiuoti netesybas. Be to, pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo prašo priteisti delspinigius ir procesines palūkanas. Pareiškėjas taip pat neteisingai skaičiuoja vienos dienos darbo užmokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl galutinio atsiskaitymo su pareiškėju J. K., jį atleidžiant iš Komisijos narių.
6. Byloje nustatyta, kad LR Vyriausybės 2018 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 86 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 259 ,,Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sudarymo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2020 m. kovo 29 d. Komisijos nariu buvo paskirtas pareiškėjas. LR Vyriausybė 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 278 ,,Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sudarymo“ nuo 2020 m. kovo 30 d. sudarė kitą Komisiją, į kurią pareiškėjo nepaskyrė. Pastarasis LR Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimas, kuriuo paskirti nauji Komisijos nariai, įsigaliojo 2020 m. kovo 30 d. Komisija darbo užmokestį ir visas kitas susijusias išmokas pareiškėjui sumokėjo 2020 m. kovo 31 d.; tiksliau tariant, minėtą datą (2020 m. kovo 31 d.) lėšos atsirado pareiškėjo sąskaitoje.
7. Pareiškėjas teigia, kad jam darbo užmokestis ir visos kitos su tuo susijusios išmokos turėjo būti išmokėtos vėliausiai paskutinę jo darbo Komisijoje dieną, t. y. 2020 m. kovo 27 d. (DK 146 straipsnis).
Be to, pareiškėjas skunde prašė kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas, visų pirma, pažymi, kad ši byla jau kartą buvo išnagrinėta iš esmės, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), išnagrinėjęs pareiškėjo J. K. skundą, 2020 m. liepos 3 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą atmesti. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2021 m. spalio 6 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021, VAAT 2020 m. liepos 3 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo savo nutartyje pateikė tam tikrus išaiškinimus, kurie pirmos instancijos teismui yra privalomi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 2 dalis).
9. Kaip matyti iš LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties, apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad ši byla būtų neteisminga administraciniam teismui.
Teismui taip pat nekyla abejonių, kad ši byla yra teisminga būtent administraciniam teismui, o ne bendros kompetencijos teismams. Tad tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo nėra pagrindo.
10. Teismas pažymi, kad šioje byloje svarbi aplinkybė, ar Komisija turėjo pareigą pilnai atsiskaityti su pareiškėju 2020 m. kovo 27 d., kaip teigia pareiškėjas, ar 2020 m. kovo 30 d., kaip teigia Komisija.
LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje, jos 36 punkte, nurodė, kad: „Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Vyriausybė nutarimu paskyrė pareiškėją eiti Komisijos nario pareigas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2020 m. kovo 29 d., o 2020 m. kovo 25 d. priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 278 ,,Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sudarymo“, kuriuo paskirti nauji Komisijos nariai, įsigaliojo 2020 m. kovo 30 d., sprendžia, kad pareiškėjo, kaip Komisijos nario, darbo santykiai pasibaigė įsigaliojus Vyriausybės nutarimui Nr. 278, kuriuo buvo sudaryta nauja Lietuvos administracinių ginčų komisija. Tad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Komisija su pareiškėju turėjo atsiskaityti iki 2020 m. kovo 30 d. imtinai, tačiau atsiskaitė tik 2020 m. kovo 31 d. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Komisija lėšas iš Valstybės iždo gavo 2020 m. kovo 30 d., todėl turėjo ne tik pareigą, bet ir galimybę pervesti pareiškėjui atlyginimą už darbą ir su tuo susijusias išmokas laiku.“. LVAT minėtos nutarties 39 punkte taip pat nurodė, kad: „Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavęs, kad atsakovas su pareiškėju turėjo atsiskaityti 2020 m. kovo 30 d., kuomet baigėsi jų darbo santykiai, priėmė nepagrįstą sprendimą visiškai atmesti pareiškėjo reikalavimą. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios, jog su pareiškėju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Tad imperatyvi Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalies nuostata, kad su darbuotoju turi būti atsiskaityta ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nagrinėjamu atveju buvo pažeista.“. LVAT nutarties 41 punkte nurodyta, kad: „<...>. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų išsireikalauti iš Komisijos duomenis, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui netesybas, priklausančias sumokėti už pradelstą atsiskaityti dieną, ir juos atitinkamai įvertinti priimdamas sprendimą“.
Taigi, vertinant LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje, t. y. jos 36, 39 ir 41 punktuose, pateiktus išaiškinimus, akivaizdu, kad Komisija su pareiškėju turėjo pilnai atsiskaityti būtent 2020 m. kovo 30 d., kaip teigia Komisija, o ne 2020 m. kovo 27 d., kaip neteisingai nurodo pareiškėjas. Teismas pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju LVAT pateikti išaiškinimai nėra privalomi pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, - atmeta kaip visiškai nepagrįstus, nes jie neatitinka ABTĮ 148 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Atkreiptinas dėmesys, kad Komisijos argumentai, kad ji laiku atsiskaitė su pareiškėju, - taip pat neatitinka ir prieštarauja LVAT minėtoje nutartyje padarytoms išvadoms. Komisijos argumentai, kad jos kaltės nėra dėl to, jog darbo užmokestis ir kitos su tuo susijusios išmokos į pareiškėjo sąskaitą pateko tik kitą dieną, t. y. 2020 m. kovo 31 d., nepaneigia LVAT padarytų išvadų, t. y. kad Komisija viena diena pavėlavo atsiskaityti su pareiškėju.
11. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT), aiškindamas DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatą, savo naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (LAT 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, minėta DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka privalo mokėti netesybas rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimas, 2) vėlavimas atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (žr. 2022 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022).
12. Byloje nėra ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovės darbo santykiai yra pasibaigę. Kaip matyti iš bylos, atleidimo dieną pareiškėjo J. K. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 2 775,71 Eur, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 151,43 Eur. Komisija savo 2021 m. lapkričio 8 d. paaiškinimuose detaliai pagrindė šį paskaičiavimą. Teismas neturi jokio pagrindo su tuo nesutikti.
Taip pat byloje nustatyta, minėta, kad Komisija pradelsė su pareiškėju atsiskaityti vieną dieną. Byloje nėra duomenų, kad šis pradelsimas būtų kaip nors sąlygotas paties pareiškėjo, t. y. pareiškėjo kaltės dėl vėlavimo su juo atsiskaityti nėra.
13. Iš byloje esančių duomenų (2020 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 2 „Apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“) matyti, kad Komisija pareiškėjui iš viso už 2020 m. kovo mėnesį priskaičiavo išmokėti 2 588,16 Eur sumą. Ši suma pareiškėjui buvo sumokėta per du kartus, t. y. Komisija 2020 m. kovo 13 d. sumokėjo pareiškėjui 850 Eur avansą, o 2020 m. kovo 31 d. galutinai atsiskaitė su pareiškėju ir jam sumokėjo 1 738,16 Eur.
Taigi, kadangi Komisija pradelsė atsiskaityti su pareiškėju, tačiau uždelsta suma (1 738,16 Eur) yra mažesnė negu pareiškėjo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, tad, sutinkamai su DK 147 straipsnio 2 dalimi (ją aiškinat sistemiškai), netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma – 1 738,16 Eur. Be to, ši uždelsta suma turi būti apskaičiuojama proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui, t. y. pradelstai vienai dienai, nes uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo. Tad teismo vertinimu netesybų suma sudaro 56,07 Eur (1 738,16 Eur / 31 * 1 d.).
14. Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti delspinigius. Tačiau toks pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal DK 147 straipsnio 1 dalį delspinigiai už pavėluotai išmokamą darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas gali būti priteisiami tik tais atvejais, kai nėra pasibaigę darbo santykiai. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir Komisijos darbo santykiai yra pasibaigę, tad pareiškėjui priteisti prašomus delspinigius nėra teisinio pagrindo.
Kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas priteisti delspinigius nėra pagrįstas teisės normomis iš esmės konstatuota ir LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje, jos 38 punkte.
Atkreiptinas dėmesys, kad darbo santykiams pasibaigus ir vėluojant atsiskaityti su darbuotoju, jam skaičiuojamos netesybos pagal DK 147 straipsnio 2 dalį; kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta.
15. Pareiškėjas dar prašo teismo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; šį savo prašymą pareiškėjas grindžia CK 6.37 straipsnio pagrindu.
Tačiau teismas ir su šiuo pareiškėjo prašymu nesutinka. Ginčo santykius reguliuoja DK normos, o CK ir jo 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios galimybę priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę, šiuo atveju netaikytinos. Už vėlavimą sumokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas reglamentuoja būtent DK 147 straipsnis, o ne CK nuostatos.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas pagrįstas tik iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovės priteistina 56,07 Eur netesybų; kiti pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 4 punktai).
17. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (to paties straipsnio 5 dalis).
18. Šioje byloje pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies. Tad laikytina, kad ir sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai tik iš dalies. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę į dalį savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vertinant kokioje konkrečioje apimtyje pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, visų pirma, pasakytina, kad pareiškėjas prašė priteisti 604,74 Eur netesybų (paaiškinimuose nurodė, kad jam turėtų būti priteista 670,72 Eur netesybų), 0,07 proc. delspinigių, t. y. 1,70 Eur (paaiškinimuose nurodė, kad jam turėtų būti priteista 0,47 Eur delspinigių), ir 5 proc. dydžio metines palūkanas. Šioje byloje pareiškėjui nuspręsta priteisti tik 56,07 Eur netesybų, kitoje dalyje skundas atmestas. Taigi, įvertinus pareiškėjo skundo tenkinimo apimtį ir reikalavimų reikšmingumą, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas yra patenkintas apie 10 proc. Tad pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų ne daugiau kaip 10 proc.
Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas iš viso patyrė 810 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, trukmę, advokato darbo ir laiko sąnaudas, laikytinos pagrįstomis, racionaliomis ir būtinomis; be to, jos neviršija teisės aktuose nustatytų maksimalių advokatams priteistinų dydžių už atitinkamus atliktus teisinius veiksmus.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, t. y. pareiškėjas turi teisę tik į 10 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, darytina išvada, kad yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovės iš viso priteisti 81 Eur bylinėjimosi išlaidų (810 Eur x 10 proc.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. K. skundą dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų priteisimo patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovės Lietuvos administracinių ginčų komisijos: 56,07 Eur (penkiasdešimt šešis eurus ir 7 centus) netesybų (neatskaičius mokesčių); 81 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.