Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00429-2013-5

2014 m. balandžio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistajam Ž. A., jo gynėjui advokatui Raimundui Gargasui, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovui advokatui Ramūnui Gudašiui, teismo posėdyje nagrinėjo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. D., L. M. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir nuteistas 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Remiantis BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 4 (keturi) mėnesiai laisvė atėmimo. Remiantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. laisvės atėmimo vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, Ž. A. įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą, dirbti arba užsiregistruoti ir būti registruotam darbo biržoje.

Iš civilinės atsakovės draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. D. naudai priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. naudai – 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. D. naudai – 5000 Lt neturtinės žalos.

Iš Ž. A. priteista 1000 Lt A. D. naudai nukentėjusiosios atstovo pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 22 d. apie 5.45 val., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mitsubushi Space Star“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 9 p., 133 p. nurodytus reikalavimus, t. y. būdamas eismo dalyviu privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas privalėdamas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl į akis šviečiančios saulės esant prastesniam matomumui nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nepastebėjo ta pačia puse važiuojamąja dalimi ėjusio pėsčiojo A. D. ir jį partrenkė, dėl ko, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų A. D. žuvo.

Skunde pažymima, kad žalos atlyginimu siekiama ne nubausti asmenį, bet kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes. Pabrėžiama, kad teismas nustatydamas neproporcingai mažą neturtinės žalos dydį nukrypo nuo teismų praktikos. Apeliantai nurodo, kad buvus panašioms faktinėms aplinkybėms teismai yra priteisę 350000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o šiuo atveju, bendras neturtinės žalos atlyginimas yra daugiau kaip 23 kartus mažesnis – 15000 Lt. Apeliantai pasisako, kad nustatydamas neproporcingai mažą neturtinės žalos dydį, teismas neteisingai pritaikė įstatymą, nukrypo nuo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Be to, nuteistajam civilinė atsakomybė buvo nepritaikyta, kadangi žala priteista iš civilinio atsakovo.

Skunde be to teigiama, kad teismas buvo šališkas, kadangi neteisingai pareiškė pretenzijas dėl ieškinio pateikimo ne ikiteisminio tyrimo stadijoje. Teismas vertindamas atstovo teiktų paslaugų kokybę, veikė ultra vires, nepagrįstai įpareigojo pateikti patikslintą civilinį ieškinį, įtraukiant civiliniu atsakovu draudimo bendrovę, dėl ko procese buvo padaryta nepagrįsta pertrauka.

Apeliaciniame Skunde yra abejojama tuo, kad nuosprendį priėmė nešališkas teismas objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Teigiama, kad teismas nesivadovavo šalių lygybės, rungimosi principais, reikšdamas pretenziją atstovo kvalifikacijai ir jo atliekamiems veiksmams. Savo išvadomis, motyvais ir sprendimais teismas pademonstravo išankstinį, išskirtinį palankumą nuteistajam – nepagrįstai vertino advokato atstovavimo kokybę, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą akivaizdžiai per švelnią bausmę, neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones, dešimt kartų sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, neproporcingai sumažino bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas Ramūnas Gudašius prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą tenkinti dalyje dėl proceso išlaidų priteisimo, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantai neginčija Ž. A. nuteisimo ir veikos kvalifikavimo pagal LR BK 281 straipsnio 5 dalį, todėl vadovaujantis LR BPK 320 straipsnio 3 dalimi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.

Nukentėjusieji skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl neteisingai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai jį sumažindamas net 10 kartų, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skyrė aiškiai per švelnią bausmę ir nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, tuo rodė akivaizdų palankumą nuteistajam, tai yra buvo šališkas.

Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir atmeta.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą, kitas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, priteistinus nukentėjusiesiems, šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nors įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su nusikaltimu, tačiau vien nusikaltimo padarymo faktas nėra absoliuti sąlyga priteisti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog tokia žala buvo padaryta. To paties CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus. Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta. Tad, įstatymas numato, jog neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į pasekmes, tačiau ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, o taip pat nustatant jos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros, todėl apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog priteistinos neturtinės žalos dydį nustato teismas.

Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teisėjų kolegijos manymu, teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad dėl Ž. A. kaltų veiksmų nukentėjusieji civiliniai ieškovai neteko artimo žmogaus, tačiau nustatant nukentėjusiųjų patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pagrįstai atsižvelgta į nukentėjusiųjų ir aukos buvusį tarpusavio ryšį, jo artumą, nuo ko tiesiogiai priklauso patirtų neigiamų išgyvenimų apimtis, pobūdis. Apylinkės teismas spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino tas aplinkybes, kad civiliniai ieškovai L. M. ir A. D. yra žuvusiojo A. D. pilnamečiai vaikai, kurie kaip ir A. D., faktinė sutuoktinė (juridiškai buvo išsituokę), kartu gyveno su žuvusiuoju, vedė bendrą ūkį, augino gėles, A. D. rūpinosi A. D. sveikata – suleisdavo jam vaistus, t. y. nukentėjusieji turėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sprendė, jog nukentėjusieji iš tiesų patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, tačiau nustatant jų dydį pagrįstai įvertino tai, jog nukentėjusieji A. D. ir L. M. buvo suaugę, turėjo savarankiškus gyvenimus, materialiai nebuvo priklausomi nuo A. D., byloje nebuvo jokių duomenų, kad nukentėjusiųjų patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai būtų sukėlę ilgalaikes neigiamas pasekmes. Dėl artimo žmogaus netikėtos mirties patirti dvasiniai išgyvenimai – liūdesys, tuštuma, sukrėtimas tokių aplinkybių nepatvirtina, o ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl užsisklendimo, mažesnio bendravimo, sukeltų psichologinių problemų bei depresijos yra deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodytos. Kaip matyti iš VšĮ „Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras“ pažymos (t 1, b. l. 139), A. D. dėl pablogėjusios sveikatos (galvos skausmas, kūno tirpimas, blogas miegas, svorio kritimas) į medikus kreipėsi tik praėjus daugiau nei dvejiems mėnesiams po įvykio. Tai, kad savijauta pablogėjusi po vyro mirties nustatyta tik iš pacientės žodžių. A. D. taip pat nukreipta endokrinologo konsultacijai ir 2013-09-07 jai diagnozuota difuzinė struma. Pagrindą abejoti tuo, jog būtent dėl vyro mirties nukentėjusiajai pablogėjo sveikata, suteikia ir byloje esantis teismo sprendimas, iš kurio matyti, kad A. D. pagrindine santuokos iširimo priežastimi 2008 m. įvardijo A. D. girtavimą, triukšmavimą, abiejų charakterių skirtumus, siekimą ramybės sau ir savo vaikams (t 1, b. l. 176). Tai, kad A. D. faktiškai vedė bendrą ūkį su A. D., leido jam vaistus, atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat nesuteikia pagrindo teigti buvus tarp jų artimus, šiltus emocinius ryšius, ypač atsižvelgiant į tai, jog A. D. dirba gydymo įstaigoje sesele, todėl vaistų suleidimas jai nereikalauja jokių išskirtinių pastangų. Nors skunde apeliantai nesutinka, kad nukentėjusiųjų suaugusių vaikų patirtas skausmas dėl artimo žmogaus mirties yra mažesnis, tačiau toks subjektyvus vertinimas teismui nėra privalomas ir teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka, nes nepilnamečiui dėl tėvo netekties padaroma žymiai didesnė žala, kadangi asmuo netenka vieno iš rūpintojų, globėjų, netenka asmens, kuris iki pilnametystės yra nepilnamečio gyvenimo atsvara ir pagrindas, yra atsakingas už visapusišką nepilnamečio poreikių (tiek fizinių, tiek ir dvasinių) užtikrinimą, pasaulėžiūros formavimą, tuo tarpu pilnamečio, suaugusio, savarankišką gyvenimą turinčio asmens neigiami išgyvenimai ir praradimai dėl tėvo mirties natūraliai yra žymiai mažesni, nes iki pilnametystės jie tėvą turėjo.

Teisėjų kolegija taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas, įvertindamas patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pagrįsti atsižvelgė ir į tai, jog A. D. nebuvo nuoširdi, stengėsi nuslėpti faktą, jog su A. D. yra išsituokusi, kas taip pat leido abejoti jos patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumu. Šią aplinkybę nutylėjo ir jų vaikai nukentėjusieji L. M. ir A. D..

Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą bei požiūrį į nusikalstamą veiką. Veikos pasekmės iš tiesų yra sunkios ir neatstatomos – atimta žmogaus gyvybė, tačiau nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, Ž. A. kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, Ž. A. buvo blaivus, po įvykio iškvietė greitąją medicinos pagalbą, pats iki atvykstant medikams bandė gaivinti nukentėjusįjį, automobilis buvo techniškai tvarkingas, per laidotuves siekė perduoti nukentėjusiesiems pinigų, tačiau juos priimti pastarieji atsisakė. Nors nukentėjusieji teigia, jog veikos pavojingumą didina ir tai, kad nuteistasis visiškai nepaisė KET reikalavimų pasirinkti saugų greitį, vairavo akivaizdžiai viršydamas leistiną greitį ir toks jo elgesys turi būti vertinamas kaip itin pavojingas, keliantis grėsmę kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, tačiau šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes tokios bylos aplinkybės nenustatytos. Byloje nustatyta, jog Ž. A. dėl į akis šviečiančios saulės esant prastam matomumui nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko nepastebėjo pėsčiojo A. D., tačiau nenustatyta, kokiu konkrečiai greičiu Ž. A. važiavo, nenustatyta, kad šiuo konkrečiu atveju leistinas greitis buvo viršytas ir tai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, ši aplinkybė jam nebuvo inkriminuota, tad vertinti, jog Ž. A. veikimas buvo itin pavojingas ir ypatingai neatsargus, nėra pagrindo.

Iš tiesų kaltinamojo turtinei padėčiai negali būti teikiamas prioritetas ir teismas, teisėjų kolegijos manymu, šuo atveju šių nuostatų nepažeidė. Teismas teisingai įvertino kaltinamojo turtinę padėtį. Pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Ž. A. augina du mažamečius vaikus, žmona serga sunkia nepagydoma liga, jai nustatytas neįgalumas, darbingumas tik 35 proc., šeima yra paėmusi 35000 Lt kreditą būstui, kas mėnesį paskolos grąžinimui moka 700-800 Lt, tačiau kaip matyti iš nuosprendžio turinio teismas didžiausią reikšmę skyrė faktiškai patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų nustatymui ir veikos pavojingumui bei asmens kaltei ir turtinė nuteistojo padėtis nebuvo pagrindinis kriterijus nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį.

Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusieji iš tiesų patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų dėl A. D. mirties – dvasinę tuštumą, netekties, praradimo jausmą, liūdesį, sukrėtimą, tačiau įvertinus tai, jog ilgalaikių pasekmių atsiradimas dėl šių neigiamų dvasinių išgyvenimų neįrodytas, kad veika padaryta dėl neatsargumo, kaltinamasis kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, siekė sušvelninti padarinius – iškvietė greitąją pagalbą, pats gaivino, siekė kompensuoti žalą, pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydis – po 5000 Lt kiekvienam nukentėjusiajam laikomas kaip atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl jį keisti skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Kadangi iš viso nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos bendra suma neviršija draudimo bendrovės sutartinių įsipareigojimų dėl vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo, teismas pagrįstai šią sumą priteisė tik iš draudimo bendrovės. Kaip jau minėta anksčiau, neturtinės žalos priteisimas negali būti pasipelnymo šaltinis (ką buvo galima įžvelgti nukentėjusiųjų elgesyje), tai taip pat nėra nubaudimo priemonė. Tikslas yra nustatyti teisingą nukentėjusiųjų patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų piniginę kompensaciją, užtikrinti nukentėjusiųjų bei kaltininko interesų pusiausvyrą. Byloje nustatyta teisinga neturtinės žalos kompensacija nukentėjusiesiems, todėl tai, kad šiuo atveju kompensacija neviršija draudimo bendrovės sutartinių įsipareigojimų ir faktiškai finansinių pasekmių įvykio kaltininkui nesukelia, nėra pagrindas teigti, kad nustatyta aiškiai nepagrįsta, per maža neturtinės žalos piniginė kompensacija.

Apeliantų teiginys, jog nustatydamas tokį mažą neturtinės žalos kompensavimo dydį teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir priteisė net 23 kartus mažesnę neturtinės žalos kompensaciją nei kitose tokio pobūdžio bylose, nepagrįstas, todėl atmetamas, nes patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų dydis kiekvienoje byloje yra individualus ir skirtingas, jis priklauso nuo daugelio aplinkybių – dvasinio nukentėjusiųjų ir aukos ryšio, bendravimo pobūdžio, nukentėjusiųjų amžiaus ir materialinio priklausomumo. Apeliantų skunde nurodytose bylose akcentuojamas tik faktiškai priteistos neturtinės žalos dydis, nenurodant konkrečių bylos aplinkybių – nukentėjusiųjų amžiaus, dvasinio ryšio, jų materialinio priklausomumo, kaltininko pavojingumo, veikos faktinių aplinkybių bei kaltininko elgesio po veikos padarymo, todėl jie nelaikytini precedentu šioje byloje ir negali būti vertinami kaip atskaitos taškas nustatant neturtinės žalos dydį.

Nukentėjusieji skunde teigia, jog nuteistajam paskirta aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog Ž. A. bausmė skirta teisingai, todėl nukentėjusiųjų skundas šioje dalyje taip pat nepagrįstas.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

LR BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis LR BK 41straipsmyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Skiriant bausmę Ž. A., teisėjų kolegijos manymu, teismas LR BK 54 straipsnio bei 61 straipsnio nuostatų nepažeidė, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, pavojingumą, veikos pavojingumą, pasekmes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino tai, kad Ž. A. padaryta nusikalstama veika neatsargi, kaltinamasis po įvykio ėmėsi priemonių užtikrinti, kad nukentėjusiajam būtų suteikta pagalba. Taip pat atsižvelgta į tai, kad Ž. A. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, vedęs, sutuoktinė neįgali, augina du mažamečius vaikus, darbovietėje charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Įvertinta ir atsakomybę lengvinanti aplinkybė – Ž. A. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Remdamasis šiomis aplinkybėmis apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog šis eismo įvykis buvo ne dėsningo, blogo nuteistojo vairavimo padarinys, tačiau atsitiktinis įvykis. Nukentėjusiųjų nurodytos pasekmės – žmogaus mirtis yra veikos kvalifikuojantis požymis ir vien ši aplinkybė negali būti pagrindas skirti kuo griežtesnę bausmę, nes sankcijoje numatyta galimybė skirti ir minimalią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju tai, kad padaryta neatsargi veika, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nuteistasis anksčiau neteistas, nuteistasis stengėsi padėti aukai, būtent ir lėmė skyrimą bausmės, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis, todėl darytina išvada, jog BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog Ž. A. nubausti, pataisyti, pasiekti, kad jis nebedarytų naujų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų, pagrįstai skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui. Ši bausmė, teisėjų kolegijos manymu atitinka nuteistojo padarytos veikos bei paties nuteistojo pavojingumą, individualizuota tinkamai, yra būtina ir pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, todėl pagrindo teigti, kad ji aiškia per švelni ir ją keisti, nėra.

Apeliantai nesutinka su teismo sprendimu neskirti nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones. Skundo autorių nuomone, nusikalstama veika padaryta tiesiogiai naudojantis šia teise, todėl turėjo būti skirta ir minėta baudžiamojo poveikio priemonė. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

Pažymėtina, jog specialiosios teisės atėmimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kurios paskirtis – padėti užtikrinti bausmės tikslus, tačiau vien tai, jog veika padaryta naudojantis šia teise nėra absoliutus pagrindas taikyti minėtą priemonę.

Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, nes ši baudžiamojo poveikio priemonė ypatingai svarbi užtikrinant bausmės prevencinius tikslus – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius.

Svarstant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą atsižvelgtina į BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę, t. y. veikos, nuteistojo pavojingumą, o taip pat ir tai, kaip teise vairuoti transporto priemones nuteistasis naudojosi anksčiau. Remiantis teismų praktika, uždraudimas naudotis specialia teise paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Ž. A. automobilį vairavo blaivus, nebuvo apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų, praeityje baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, iš viso už Kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas tris kartus, paskutinį kartą iki eismo įvykio – 2009 m., taigi Ž. A. nebuvo piktybinis kelių eismo taisyklių pažeidėjas. Byloje taip pat nenustatyta, jog kelių eismo taisyklės būtų pažeistos sąmoningai, šiurkščiai, akivaizdžiai savo elgesiu keliant pavojų eismo saugumui. Nuteistasis, elgdamasis neatsargiai, nepasirinkdamas saugaus greičio, kai akino saulė ir tai žymiai ribojo matomumą, nepastebėjo keliu ėjusio pėsčiojo ir nespėjo laiku išvengti susidūrimo. Be to, kaip jau aptarta anksčiau, byloje nustatyta, jog šis įvykis nebuvo dėsninga neteisėto, Kelių eismo taisykles pažeidžiančio vairavimo pasekmė, o atsitiktinis įvykis. Pagrįstai įvertinta ir ta aplinkybė, jog Ž. A. turi sunkiai sergančią sutuoktinę, kurią nuolat privalo vežioti pas gydytojus, dirba, šeimoje auga du mažamečiai vaikai, todėl teisė vairuoti transporto priemones nuteistajam būtina. Visos šios aptartos aplinkybės, aukštesniojo teismo nuomone, patvirtina, jog teismo paskirtos bausmės visiškai pakanka užtikrinti bausmės tikslus – tiek nubaudimą, tiek ir individualiąją bei bendrąją prevenciją, todėl tenkinti apeliantų skundą šioje dalyje ir skirti Ž. A. specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą pagrindo nėra.

Apeliantai skunde nesutinka su teismo sprendimu per pusę sumažinti prašomas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes jų manymu teismas nepagrįstai vertino suteiktų paslaugų kokybę, nepagrįstai nurodė, jog ieškinys paduotas vėlai, dėl atstovo kaltės reikėjo byloje skelbti pertrauką, kad būtų patikslintas ieškinys ir įtraukta atsakove draudimo bendrovė. Tai apeliantų manymu rodo teismo šališkumą. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, jog teismas netinkamai įvertino priteistinų proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumą, tačiau tai nesuteikia pagrindo abejoti teismo šališkumu.

Išlaidų advokato pagalbai atlyginti klausimas grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu. Įstatymas (BPK 106 str. 2 d.) numato, jog teismas šių išlaidų gali nepriteisti ar jas sumažinti, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį. Be to, teismų praktikoje sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą, atsižvelgiama į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, sunkumą, kaltės pobūdį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, sugaištą laiką ir pan., todėl apeliantai nėra teisūs teigdami, jog teismas nepagrįstai vertino atstovo suteiktų paslaugų kokybę. Be to, apeliantai nepagrįstai remiasi Teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis dėl advokato ar advokato padėjėjų teikiamos teisinės pagalbos apmokėjimo dydžių, nes šios rekomendacijos taikomos civilinėms byloms, kur sprendžiamas civilinio pobūdžio ginčas, kilęs tarp dviejų šalių ir ginamas privatus interesas, tuo tarpu baudžiamosiose bylose nukentėjusiųjų atstovų vaidmuo yra kiek kitokio pobūdžio, nes baudžiamojo proceso pagrindas yra viešo intereso gynimas, kartu suteikiant nukentėjusiajam galimybę pareikšti ieškinį ir dėl žalos atlyginimo, kurio įrodinėjimas tiesiogiai susijęs su pačia nusikalstama veika, jos požymiais ir pan., ko nėra civiliniame procese, todėl minėtos taisyklės šiuo atveju netaikomos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis civilinis ieškinys gali būti pareikštas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Be to, žala atsirado dėl nuteistojo kaltų veiksmų, todėl ieškovai turėjo teisę nurodyti Ž. A. kaip atsakovą ir tai, jog civiliniu atsakovu civiliniame ieškinyje nebuvo įtraukta draudimo bendrovė, negali būti vertinamas kaip suteiktų paslaugų trūkumas, nes nukentėjusiųjų atstovas tą pačią dieną, kai buvo pateiktas ieškinys, paprašė patraukti civiliniu atsakovu ir draudamo bendrovę. Įtraukus naują proceso dalyvį, kuriam apie posėdį nebuvo žinoma, byla negalėjo būti pradėta nagrinėti. Tokios galimybės nebūtų buvę, net jei iš karto būtų pateiktas civilinis ieškinys, kuriame įtrauktas atsakovas draudimo bendrovė, nes šiam proceso dalyviui nebūtų pranešta iš anksto apie posėdį. Dėl šių aplinkybių teismas nepagrįstai teigė, jog dėl nukentėjusiųjų atstovo veiksmų laiku nebuvo pradėta nagrinėti byla, todėl šios aplinkybės negali būti pagrindas mažinti priteistinų proceso išlaidų dydį. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiesiems tas pats advokatas atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Nors surašė vieną civilinį ieškinį, jis atstovavo net tris nukentėjusiuosius. Dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose. Turėjo išlaidų ir dėl kelionių, nes atstovo buveinė yra Kaune, o byla buvo nagrinėjama Kėdainiuose. Nors byloje ypatingų specialių žinių nereikėjo, tačiau būtent atstovo pagalba buvo surašytas civilinis ieškinys, atitinkantis turinio bei formos reikalavimus, ko nukentėjusieji savarankiškai, neturėdami teisinių žinių, nebūtų padarę. Nukentėjusiųjų atstovo vaidmuo byloje buvo aktyvus. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, priešingai nei įvertino apylinkės teismas, pagrindžia nukentėjusiųjų patirtas išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti, rodo, jog šios išlaidos pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus ir turi būti atlygintos visa apimti. Šioje dalyje nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl turi būti keičiamas (BPK 328 str. 4 p.)

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti 2500 Lt nukentėjusiosios L. M. turėtų išlaidų atstovo pagalbai apmokėti apeliaciniame procese. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis prašymas tenkinamas iš dalies. Įvertinus tai, jog atstovui baudžiamoji byla žinoma, su ja papildomai susipažinti ruošiant skundą nereikėjo, skundas dėl esminių argumentų atmestas, tenkintas tik dėl proceso išlaidų dydžio, taip pat įvertinus, jog atstovavimas apeliacinės instancijos teisme neužėmė daug laiko, byla išnagrinėta per vieną posėdį, kuris truko 1 val., byla nagrinėta tame pačiame mieste kaip ir atstovo buveinė, dėl ko atstovas nesugaišo laiko kelionėje, teisėjų kolegijos manymu, prašoma priteisti suma atstovo paslaugoms apmokėti yra akivaizdžiai per didelė, neproporcinga ir turi būti mažinama, išieškant iš Ž. A. 500 Lt.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendis dėl Ž. A. skirtos bausmės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų pareikštų civilinių ieškinių yra pagrįstas, teisėtas.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto proceso išlaidų klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. D., L. M. ir A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m sausio 10 d. nuosprendžio dalį dėl A. D. priteistų proceso išlaidų dydžio.

Iš Žilvino A. A. D. išieškoti 2000 Lt (du tūkstančius litų) turėtų išlaidų atstovo paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Iš Ž. A. išieškoti L. M. 500 Lt (penkis šimtus litų) turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.