- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-04-02
- Bylos Nr.
- 2-1265-302/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Poškus (pirm.), Danute Gasiuniene, Romualda Janoviciene
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Prezidento
- Kategorijos
- 19.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Poškaus, kolegijos teiseju Danutes Gasiunienes ir Romualdos Janovicienes (pranešeja),
atsakovo Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams Juditai Kaminskienei, Mildai Vainiutei ir D. V. ,
teismo posedyje žodinio proceso tvarka išnagrinejusi civiline byla pagal D. J. ieškini atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidentui del gražinimo i pareigas, kur nepareiškianciu savarankišku reikalavimu atsakovo puseje treciuoju asmeniu yra Teiseju taryba (pakeista iš Teismu tarybos), del neteiseto atleidimo iš pareigu.
Aprašomoji dalis
nustate:
Šalies argumentai
ieškovas D. J. kreipesi i teisma su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-2, 12-13), kuriuo prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2003-07-22 dekretu Nr. 164 jis buvo neteisetai atleistas iš Panevežio miesto apylinkes teismo teisejo ir šio teismo pirmininko pareigu.
Ieškovas paaiškino, kad jis dirbo Panevežio miesto apylinkes teismo teiseju, buvo šio teismo pirmininku. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003-07-22 dekretu Nr. 164 „Del apylinkiu teismu teiseju, teismu pirmininku atleidimo“ (toliau tekste – Dekretas) jis buvo atleistas iš nurodyto teismo teisejo ir teismo pirmininko pareigu. Ieškovas savo reikalavima grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos Teismu istatymo 45 str. 1 d. nustatyta, kad teiseja atleisti iš pareigu galima tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Teismu istatyme numatytais pagrindais. Jis buvo atleistas nepagristai, pažeidžiant istatymais reglamentuota atleidimo tvarka ir nesant tam pakankamo faktinio pagrindo. Gincijamame Dekrete atleidimo pagrindas yra nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 str. 5 p. (kai savo poelgiu pažemino teisejo varda), jis atitinka Teismu istatymo 83 str. 1 d. 1 p. ir 90 str. 1 d. 5 p., nes jame nera detalizuojama, kuo pasireiške teisejo vardo pažeminimas. Ieškovo bendravimo su Lazdiju rajono apylinkes ir Biržu rajono apylinkes teismu pirmininkais A. G. ir P. L. turinys nera tokio pobudžio, kad jis butu laikytinas žeminanciu teisejo varda tiek, jog butu taikyta griežciausia nuobauda.
Ieškovui 2003-07-17 buvo pranešta apie tai, kad jis itariamas nusikalstamu veiku, numatytu BK 228 str. 1 d., 231 str. 1 d., 24 str. 5 d., 231 str. 1 d., ir nuo šio momento tapus itariamuoju, pagal Teismu istatymo 47 str. 3 d., nustatancia, jog itarus ar kaltinant teiseja padarius nusikalstama veika, jo igaliojimus iki sprendimo baudžiamojoje byloje isiteisejimo sustabdo Seimas, o tarp Seimo sesiju – Respublikos Prezidentas, jis negalejo buti atleistas iš pareigu, nes istatymas nenumato, kad drausminiu nuobaudu taikymas butu imanomas be atitinkamo tyrimo ir procesines jo baigties, kadangi tai reikštu nekaltumo prezumpcijos principo, itvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 30 str., paneigima.
Ieškovo atžvilgiu turejo buti taikomos proceduros, numatytos Teismu istatymo IX skyriuje, reglamentuojanciame drausmine atsakomybe. Todel mano, kad Dekretas yra neteisetas.
Nurodo, kad iš pareigu jis buvo atleistas nesant pakankamo pagrindo manyti, jog jis padare veiksmus, kurie pažemino teisejo varda tiek, jog be išsamaus aplinkybiu tyrimo akivaizdu, jog jam nedelsiant taikytina pati griežciausia nuobauda – atleidimas iš pareigu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidentas atsiliepimu i ieškini (t. 1, b. l. 17-21) bei jo atstovai teismo posedyje prašo ieškini atmesti kaip nepagrista. Paaiškino, kad nesutinka su ieškinyje nurodytais argumentais. Ieškovas buvo atleistas iš užimamu pareigu laikantis istatymais reglamentuotos atleidimo tvarkos bei pagristai. Priimdamas 2003-07-22 dekreta Nr. 164, kuriuo ieškovas buvo atleistas iš Panevežio miesto apylinkes teismo teisejo ir teismo pirmininko pareigu, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 11 p. ir 112 str., suteikianciais Lietuvos Respublikos Prezidentui išimtines teises skiriant, perkeliant bei atleidžiant iš pareigu tam tikru grandžiu teismu teisejus. Prezidentas, atleisdamas ieškova iš pareigu, jokiu budu nesprende jo kaltes klausimo, o atsižvelgdamas i Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 str. numatytus teiseju atleidimo iš pareigu pagrindus, vertino tik ieškovo poelgi, žeminanti pati teisejo varda, o butent tai, kad ieškovas kišosi i kito teisejo veikla, o taip pat trukde Biržu rajono apylinkes prokuraturos prokurorui atlikti su baudžiamuju bylu tyrimu susijusias pareigas.
Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankišku reikalavimu atsakovo puseje, Teiseju taryba (buvusi Teismu taryba) atsiliepime i ieškini (t. 1, b. l. , t. 2, b. l. 57) nurode, kad su ieškiniu nesutinka, palaiko atsakovo Lietuvos Respublikos Prezidento atsiliepime išdestytus motyvus. Paaiškina, kad nebuvo pagrindo itraukti šioje byloje treciuoju asmeniu Teismu tarybos, nes bylos išsprendimas negali tureti itakos Tarybos teisems ir pareigoms.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Nustatyta, kad ieškovas D. J. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 metu liepos 22 d. dekretu Nr. 164 buvo atleistas iš Panevežio rajono apylinkes teismo teisejo ir šio teismo pirmininko pareigu vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktu (T 1, b.l. 11), t.y. už tai, kad teisejas savo poelgiu pažemino teisejo varda. Ieškovas gincija atleidimo iš teisejo pareigu pagrinda, taip pat nurodo, jog jis atleistas iš pareigu pažeidžiant teisejo ir teismo pirmininko atleidimo iš pareigu tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte bei 112 straipsnyje yra itvirtinta išimtine Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija skirti apylinkes teismo teisejus ir pirmininkus ir atleisti juos iš pareigu. Konstitucijos 115 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada teisejas gali buti atleistas iš pareigu, taip pat nustatyta, kad teisejas atleidžiamas iš pareigu istatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkricio 27 d. nutarime konstatavo, kad teiseju atleidimo iš pareigu tvarka turi buti numatyta istatyme ir ne bet kokiame istatyme, o Teismu istatyme, taip pat konstatavo, kad tokia tvarka butent šiame istatyme ir yra numatyta.
Teismu istatymo 83-88 straipsniuose (ist.red. 2002-01-24) buvo nustatyta teiseju drausmine atsakomybe ir jos taikymo tvarka. Pagal Istatymo 83 straipsnio 1 dalies teisejas drausmine tvarka atsako Teiseju garbes teisme, pagal šio straipsnio 2 dalies teisejas gali atsakyti drausmine tvarka: už teisejo varda žeminanti poelgi; už administracinio teises pažeidimo padaryma; už istatymuose numatytu teiseju darbines ar politines veiklos apribojimu nesilaikyma. Drausmes byla teisejui gali iškelti Teiseju etikos ir drausmes komisija Istatymo 84 straipsnio nustatyta tvarka, šia byla nagrineja teiseju garbes teismas ir priima viena iš Istatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytu sprendimu. Vienas iš numatytu Garbes teismo sprendimu – pasiulyti Respublikos Prezidentui atleisti teiseja iš pareigu. Vienas iš tokiu teisejo atleidimo iš pareigu pagrindu, t.y. kai teisejas savo poelgiu pažemina teisejo varda, numatytas ir Lietuvos Respublikos teismu istatymo 90 straipsnio 5 punkte. Nagrinejamoje byloje atleidžiant ieškova iš pareigu tokios tvarkos nebuvo laikytasi ir jis nurodo, kad šios tvarkos nesilaikymas daro jo atleidima iš pareigu neteiseta. Su šiuo ieškovo argumentu teismas nesutinka, nes kaip konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkricio 27 d. nutarime nesilaikant drausmines bylos iškelimo proceduros ir Teiseju garbes teismui nepasiulius Respublikos Prezidentui atleisti teiseja iš pareigu „nera kliutis Respublikos Prezidentui kreiptis i Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta specialia teiseju institucija patarimo del teisejo del teisejo atleidimo iš pareigu del to, kad teisejas savo poelgiu pažemino teisejo varda, ir, gavus patarima..., spresti, ar atleisti teiseja iš pareigu“. Taip pat Konstitucinis teismas pasisake, kad net jeigu ir buti Teismu istatyme norma suvaržanti Respublikos Prezidento konstitucine teise numatyta 112 straipsnio 5 dalyje, t.y. be Garbes teismo sprendimo Prezidentas negaletu kreiptis patarimo i specialia istatymo numatyta teiseju institucija, tai toks teisinis reguliavimas butu vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijai. Tokiu budu darytina išvada, kad Respublikos Prezidento sprendžiant teisejo atleidima pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 p. nesaisto drausmes bylos iškelimo ir jos išnagrinejimo proceduru atlikimas pagal Teismu istatymo 83-88 straipsniuose nustatyta tvarka, Prezidentas be Garbes teismo sprendimo gali kreiptis i specialia teiseju institucija patarimo del teisejo atleidimo, jeigu yra pagrindas teiseja atleisti iš pareigu, o nagrinejamu atveju iš pareigu už teisejo varda žeminanti poelgi
Atsižvelgiant i virš išdestyta, teismui sprendžiant ieškovo reikalavima šioje byloje butina nustatyti, ar Respublikos Prezidentui buvo pagrindas atleisti ieškova iš pareigu, t.y. ar ieškovas savo poelgiu pažemino teisejo varda (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas, Teismu istatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir ar Prezidentas vykdydamas savo konstitucine teise (Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas, 112 straipsnis) laikesi tvarkos, atleisdamas ieškova ir pareigu (Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Respublikos Generaline prokuratura 2003-07-17 raštu Nr. 8-2-1462(01) informavo Respublikos Prezidenta apie pradeta ikiteismini tyrima itariant Panevežio rajono apylinkes teismo pirmininka D. J. padarius nusikalstamas veikas ir papraše sutikimo patraukti ji baudžiamojon atsakomyben (T 1, b.l. 23). Prie šio rašto pridetas pranešimas apie itarima D. J. (T 1, b.l. 6-8), iš kurio matyti, jog jis itariamas piktnaudžiaudamas tarnyba, trukde teisejo ir prokuroro veiklai nagrinejant ir tiriant bylas, kurste ivykdyti piktnaudžiavima tarnyba Biržu rajono apylinkes teismo pirmininke P.Linkeviciene, bei trukde teisejui ir prokuroro veiklai nagrinejant ir tiriant bylas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Teismu istatymo nuostatos ir Teiseju etikos taisykles nepateikia teisejo varda žeminancio poelgio savokos, o tik detalizuoja, kokie dar veiksmai gali buti laikomi teisejo varda žeminanciu poelgiu – tai su teisejo garbe nesuderinamas ir Teiseju etikos taisykliu reikalavimu neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisejo vardas bei kenkiama teismo prestižui, todel spresti, ar teisejas savo poelgiu pažemino teisejo varda, buvo kompetentingi konkretus LR teismu istatyme ivardinti subjektai, tame tarpe ir Respublikos Prezidentas. Minetame pranešime nurodyti D. J. veiksmai bei jam pareikštas itarimas buvo pakankamas pagrindas spresti, kad jo veiksmai nesiderina su teisejo vardu ir kad tokie veiksmai žemina teisejo varda. Gavus tokia informacija Respublikos prezidentui buvo pagrindas kreiptis i Teismu taryba (LR Teismu istatymas 119 straipsnis) del patarimo atleisti ieškova iš pareigu. Toki Prezidento kreipimasi Teismu taryba gavo 2003-07-21 (T, b.l. 34), tos pacios dienos Teismu taryba posedyje buvo priimtas nutarimas patarti Respublikos Prezidentui atleisti D. J. iš Panevežio rajono apylinkes teismo pirmininko ir šio teismo teisejo pareigu (T 1, b.l. 31-33, 34). Respublikos Prezidentas gaves Teismu tarybos patarima pagal minetas Teismu istatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas jokiu kitokiu proceduru nebuvo saistomas ir turejo teise priimti gincijama dekreta. Lietuvos apeliacinio teismo 2006-06-09 priimtas apkaltinamasis nuosprendis D. J. atžvilgiu (baudž.byla Nr. 01-2-018-03, T 10, b.l.133-220) tik patvirtina, kad buvo pagrindas atleisti ieškova iš pareigu už poelgi, kuris žemina teisejo varda, nes nuosprendis patvirtina, kad ieškovas jo atleidimo metu buvo atlikes veiksmus, kurie nesiderina su teisejo pareigom ir žemina teisejo varda.
Teismu taryba gavusi Respublikos Prezidento kreipimasi del patarimo atleisti iš pareigu teiseja, savo poelgiu pažeminusi teisejo varda, privalo isitikinti ne tik, kad teisejo tam tikras poelgis buvo, bet ir ivertinti ar šiuo poelgiu jis pažemino teisejo varda. Taryba iš jai pateiktos medžiagos (T 1, b.l. 61-198, T2, b.l. 1-30) turejo pagrinda spresti, kad ieškovas atliko veiksmus, kurie žemina teisejo varda.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. sausio 16 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 dekretas Nr. 164 „Del apylinkiu teismu teiseju, teismu pirmininku atleidimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; neprieštarauja Lietuvos Respublikos teismu istatymo 83 straipsnio 1 daliai, 83 straipsnio 2 dalies nuostatai „Teisejas gali atsakyti drausmine tvarka: 1) už teisejo varda žeminanti poelgi <...>, 84 straipsnio 1 dalies nuostatai „Drausmes byla teisejui gali buti iškelta tuoj pat, kai paaiškeja bent vienas iš šio Istatymo numatytu nusižengimu <...>, 84 straipsnio 6 dalies nuostatai „Iškelta drausmes byla perduodama Teiseju garbes teismui“, 86 straipsnio 2 dalies nuostatai „Teiseju garbes teismas sprendimu gali pasiulyti Respublikos Prezidentui <...> 2) atleisti teiseja iš pareigu <...>, 90 straipsnio 6 dalies nuostatai “apylinkes teismo teiseja iš pareigu atleidžia Respublikos prezidentas. Nors Konstitucinis teismas 2006 m. gegužes 9 d. nutarimu pripažino, kad nors Teismu istatymo 90 straipsnio 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžiu padalijimo principui, konstituciniam teisines valstybes principui, taciau atsižvelgiant i tai, kad gincijamo dekreto priemimo metu buvo tik pagal šia Teismu istatymo norma sudaryta Teismu taryba, t.y. speciali istatymo numatyta teiseju institucija, i kuria pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dali turejo kreiptis Respublikos Prezidentas patarimo atleisti ieškova ir pareigu, Konstitucinio teismo nutarimas galioja nuo jo priemimo momento, todel gincijamo dekreto pripažinti neteisetu del veliau pripažintos antikonstitucines teisines normos (Teismu istatymo 90 str. 7 d.) nera pagrindo.
Teismas atmeta ieškovo argumenta, kad Respublikos Prezidentui priemus gincijama dekreta tuo paciu buvo padarytos išankstines išvados del jo kaltes baudžiamosios atsakomybes prasme, nes dekrete nera nurodyta, kad ieškovas atleidžiamas iš pareigu del padaryto nusikaltimo. Konstitucinis teismas 2007 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1dalyje itvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo turinys negali buti aiškinamas ir kaip esa suponuojantis visu pirma tai, kad Respublikos Prezidentas negali atleisti iš pareigu teisejo, kuris savo poelgiu pažemino teisejo varda, kol del to teisejo nebus priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ir toks nuosprendis isiteises. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkta teisejas gali buti atleistas iš pareigu nepriklausomai nuo to ar teisejo varda žeminantis poelgis veliau teismo bus ivertintas kaip nusikalstama veika, tokiu budu nera pagrindo teigti, kad gincijamu dekretu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Konstitucijos 31 str. 1 d.).
Del išdestyto ieškovo ieškinys atmestinas, ieškovui neirodžius jo atleidimo iš pareigu neteisetumo (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprende:
Ieškini atmesti.
Sprendimas per 30 dienu gali buti apskustas apeliaciniu skundu Lietuvos Apeliaciniam teismui, paduodant skunda per Vilniaus apygardos teisma.