Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos ir Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir nubaustas 120 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 80 MGL dydžio, t. y. 3 012,80 Eur, bauda.

Išaiškinta, kad R. Š. privalo sumokėti baudą per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią AB banke „Swedbank“, įmokos kodas – 6801, o sumokėjimą patvirtinančio dokumento originalas turi būti pateiktas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus raštinei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, ir kitais nenustatytais asmenimis, 2012 m. rugsėjo mėnesį susitarė su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuriuo nustatoma, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuriuo nustatoma, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių, įgyti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, neteisėtai jas laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

R. Š. tuo tikslu parengė nusikalstamą veiką ir paskirstė vaidmenis – nurodė asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, surasti asmenis, galinčius R. Š. parduoti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes bei surasti vairuotoją, reikalingą gabenti įgytas cigaretes jo suteiktu mikroautobusu „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į nurodytą vietą. Vykdydamas R. Š. nurodymus, 2012 m. rugsėjo mėnesį asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, kreipėsi ir susitarė su kitu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, kad šis parduos jam cigaretes, bei surado cigaretėms gabenti asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą. Paskui asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, turėdamas tikslą neteisėtai įgyti ir laikyti cigaretes bei parduoti jas asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, ir R. Š. 2012 metais, ne vėliau kaip rugsėjo 6 d., teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo 50 dėžių su 24 970 pakelių cigarečių „Fest 7“ be lietuviškų banderolių, kurių vertė viršijo 250 MGL ir sudarė 174 540,30 Lt, kurias nuo įgijimo momento laikė tiksliai nenustatytose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kol 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 18.30 val., kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, sukrovė minėtas dėžes su cigaretėmis į asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, vairuojamą mikroautobusą „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paskui pastarasis pagal R. Š. parengtą nusikalstamos veikos planą ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, paskirtą vaidmenį, vykdydamas jo (R. Š.) nurodymus bei pastarajam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, transporto priemonėmis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Caddy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lydint jo vairuojamą transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno nurodytas cigaretes iki (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, kur kelyje E128, apie 20.05 val., muitinės pareigūnams pradėjus stabdyti asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, vairuojamą „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis, nepaklusęs reikalavimui sustoti, pabėgo, o tą pačią dieną, apie 20.20 val., (duomenys neskelbtini) rastame nuo kelio nuvažiavusiame mikroautobuse „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rasta 50 dėžių su 24 970 pakelių cigarečių „Fest 7“ be lietuviškų banderolių, kurių vertė viršijo 250 MGL ir sudarė 174 540,30 Lt.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka ir su R. Š. paskirta bausme, nes buvo pažeisti BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai ir nepagrįstai nuteistajam paskirta artima minimaliai baudai bausmė. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę suteikė pirmenybę aplinkybėms, jog nuteistasis psichiatrijos ligoninėje negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas, dirba, turi du išlaikytinius (nepilnametį sūnų ir studentę dukterį), padeda savo pensininkei motinai. Tačiau, anot apelianto, nebuvo pakankamai atsižvelgta į tai, jog būtent R. Š. organizavo sunkaus nusikaltimo padarymą, jo, kaip organizatoriaus, vaidmuo padarant šį nusikaltimą buvo pirmaeilis, t. y. būtent jis sukūrė nusikalstamos veikos padarymo planą, nuodugniai apgalvojo nusikaltimo padarymo eiliškumą, paskirstė vaidmenis ir nurodė konkrečius bendrininkų atlikimo veiksmus. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, jog nusikalstama veika buvo padaryta siekiant savanaudiškų paskatų, t. y. piniginės naudos, nes buvo neteisėtai gabenama didelės muitinės vertės cigarečių krovinys. Prokuroras taip pat nesutinka su teismo nurodytais argumentais, jog nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, savo parodymais padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nes R. Š. parodymus apie nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis davė ir dėl nusikalstamos veikos padarymo ėmė gailėtis tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Nuteistasis parodymus davė, siekdamas palengvinti savo padėtį ir išvengti griežtos bausmės, o ne savanoriškai norėdamas padėti išsiaiškinti bendrininkus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuteistojo R. Š. kaltę, be jo paties prisipažinimo, įrodo ir kiti byloje surinkti, teisme tiesiogiai ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai, t. y. kitų nuteistųjų, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai buvo atskirti į atskirą tyrimą, parodymai, taip pat rašytiniai bylos duomenys. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo R. Š. kaltė tyčia disponavus akcizais apmokestinamomis prekėmis įrodyta. Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas apeliacine tvarka nėra skundžiamas. Tačiau apygardos teismas padarė prieštaringas išvadas dėl jo, kaip šios nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmens, todėl ši nuosprendžio dalis keistina.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš dalies teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas gali pasisakyti tik dėl R. Š. veiksmų, nes dėl kitų įvardytų asmenų byla teismui nėra perduota, ir, atsižvelgiant į tai, iš teismo ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių pašalino bet kokias nuorodas į kitus asmenis bei jų veiksmų teisinį vertinimą. Tačiau tokia aplinkybė, kad teismas nevertino kitų asmenų veiksmų, nereiškia, kad neturėjo būti vertinamas bendras nagrinėjamoje byloje nuteisto asmens ir kitų asmenų, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai buvo atskirti į atskirą tyrimą, susitarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, siekis šią nusikalstamą veiką padaryti veikiant bendrai, pasiskirstant vaidmenimis.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra bendrininkavimo forma, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Taikant šią normą būtina nustatyti atitinkamą bendrininkų susitarimą, nusikalstamos veikos sunkumo laipsnį ir tam tikrą organizuotumo lygį. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-210/2009, Nr. 2K-140/2014 ir kt.). BK 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtą teisinį reglamentavimą, konstatuojant, jog asmuo yra nusikalstamos veikos organizatorius, būtina tiksliai nustatyti, ką šis asmuo organizavo, t. y. kokia bendrininkavimo forma veikė bendrininkai atlikdami nusikalstamą veiką, kurios organizatorius yra pripažįstamas konkretus asmuo. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas iš nustatytų bylos aplinkybių pašalino aplinkybę, kad R. Š. padarė nusikalstamą veiką organizuota grupe, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašydamas nuteistojo R. Š., kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, veiksmus, pirmosios instancijos teismas nurodė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo veikiant organizuota grupe požymius: nuteistojo ir kitų asmenų susitarimą, jų veiklos organizuotumo lygį, aptarė vaidmenų pasiskirstymą. Analogiškai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuteistojo R. Š. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, t. y. jį pripažino šio nusikaltimo organizatoriumi.

Tai, kad nuteistasis R. Š. padarė nusikalstamą veiką veikdamas organizuota grupe, patvirtina ne tik paties nuteistojo parodymai, iš kurių matyti, kad jis visiškai sutiko su jam inkriminuojama nusikalstamos veikos padarymo aplinkybe – veikimu organizuota grupe, tačiau ir liudytojų parodymai. Apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, kaip liudytojas buvo apklaustas Ž. L., t. y. asmuo, dėl kurio tyrimas buvo atskirtas ir kuris Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos. Pastarasis parodė, kad R. Š. pavedimu sužinojo, iš kur gauti cigarečių, surado vairuotoją G. R., o R. Š. davus savo autobusą, nuvažiavo į Vilnių. Susitiko su vyrais, parduodančiais cigaretes, degalinėje „Statoil“ prie Gariūnų turgavietės ir paskui juos važiavo į miškelį, kur pastarieji išvažiavo su autobusu, paskui vėl grįžo. Grįžus R. Š. sumokėjo tiems vyrams pinigus. Prie nagrinėjamos bylos buvo pridėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. baudžiamasis įsakymas, kuriame užfiksuoti analogiški Ž. L. parodymai (t. 2, b. l. 200–209). Be to, minėtu baudžiamuoju įsakymu nuteistas G. R. taip pat patvirtino nagrinėjamoje byloje esantį nuteistųjų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką ir siekį šią nusikalstamą veiką padaryti veikiant bendrai, pasiskirsčius vaidmenimis. Nuteistasis G. R., kaip matyti iš minėtame baudžiamajame įsakyme užfiksuotų jo parodymų, patvirtino, kad vykdė R. Š., kuris pasiūlė jam užsidirbti, nurodymus. Šis nuteistasis parodė, kad sutiko su R. Š. pasiūlymu nuvairuoti mikroautobusą iš Marijampolės į Vilnių ir iš ten grįžti su pakrautomis cigaretėmis. Nuvažiavus į Vilnių, R. Š. paliepimu G. R. važiavo paskui automobilį „Audi“, vairuojamą R. Š., už miesto, kur automobilių aikštelėje vėliau paliko mikroautobusą, o į jį įsėdo jam nepažįstami vyrai ir išvažiavo. Maždaug po 15–20 minučių G. R. nepažįstami asmenys grįžo, tada jis įsėdo į mikroautobusą ir R. Š. paliepimu važiavo į Lazdijus, tačiau netoli (duomenys neskelbtini) jį pradėjo stabdyti pareigūnai. G. R. pasuko į šalutinį miško kelią, paliko mikroautobusą ir pabėgo. Atsižvelgiant į šiame baudžiamajame įsakyme užfiksuotus nuteistų asmenų parodymus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nustatytų bylos aplinkybių pašalino aplinkybę, kad R. Š. padarė nusikalstamą veiką veikdamas organizuota grupe.

Teisėjų kolegija nesivadovauja Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. baudžiamojo įsakymo nustatomojoje dalyje nurodyta aplinkybe, jog šiuo įsakymu nuteisti Ž. L., G. R., N. L. veikė organizuota grupe su R. Š., nes dėl pastarojo baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama ir jo kaltė nebuvo nustatinėjama. Toks prokuroro pasirinktas baudžiamųjų bylų atskyrimas, kai dėl asmenų, kaltinamų veikiant organizuota grupe, bylos perduodamos į teismą atskirai dėl kiekvieno asmens, apsunkina teismo galimybes nustatyti tikrąsias faktines bylos aplinkybes, šių asmenų veiksmų organizuotumo lygį. Juo labiau kad dėl kitų asmenų, dėl kurių bylos atskirtos ir perduotos į teismą atkirai, bylų nagrinėjimai nėra baigti. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju vadovaujasi tik minėtame baudžiamajame įsakyme užfiksuotais nuteistųjų Ž. L., apklausto apeliacinio teismo posėdyje ir patvirtinusio savo ankstesnius parodymus, bei G. R. parodymais.

Taip apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nusikalstamą veiką R. Š. padarė esant jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, numatytai BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte (veiką padarė organizuota grupė). Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria R. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir R. Š. nusikalstama veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį.

Tai, kad apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamą nuosprendį ir nuteistojo R. Š. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoja pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, rodo didesnį nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl yra pagrindas skirti nuteistajam naują bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas R. Š. skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), nustatyta sunkinanti aplinkybė – veika padaryta veikiant organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nustatyta lengvinanti aplinkybė – R. Š. prisipažino kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Toks jo argumentas nepagrįstas, nes iš prokuroro 2015 m. birželio 30 d. pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu matyti, jog pats pripažino ir nurodė R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (t. 2, b. l. 151–160). Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko BPK 273 straipsnio tvarka, t. y. byloje buvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Toks procesas vyksta tik tuo atveju, kai kaltininkas prisipažįsta kaltas ir sutinka dėl tokio įrodymų tyrimo savo iniciatyva. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad dėl tokio proceso neprieštaravo ir pats prokuroras (t. 2, b. l. 168–174). Iš to matyti, kad ir pats prokuroras pripažino ir sutiko, jog R. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Be to, kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, jis neprieštarauja ir dėl nuteistajam R. Š. taikyto BK 64¹ straipsnio, kuris iš esmės taikomas tik tuo metu, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Skunde nėra pasisakoma, jog apygardos teismas šią baudžiamojo įstatymo normą taikė nepagrįstai. Tačiau vien tik prisipažinimo nepakanka nustatant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia, kad kaltinamasis dar ir nuoširdžiai gailėtųsi. Pagal susiformavusią teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Teisėjų kolegija įvertina nuteistojo R. Š. nuoširdų gailėjimąsi ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina ir tai, jog, kaip minėta anksčiau, tai pripažino ir pats prokuroras savo pareiškime ir pirmosios instancijos teisme. Prokuroras savo apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo kaip nors būtų pasikeitęs nuteistojo R. Š. nuoširdus gailėjimasis. Taip pat įvertina ir tai, kad R. Š. buvo šios nusikalstamos veikos organizatorius, anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, buvo baustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau šiuo metu jos nebegalioja, psichiatrijos ligoninėse negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas, dirbantis, turi du išlaikytinius. Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad skiriant nuteistajam R. Š. bausmę nėra pagrindo suteikti pirmenybę aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybę, tačiau pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra teismo diskrecija. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ne tik į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, bet ir į kaltininko asmenybę. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas įvertina kiekvienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių reikšmę skiriant bausmę. Prokuroro argumentas, kad nuteistajam R. Š. turi būti skiriama didesnė bauda, nes G. R. ir Ž. L. buvo paskirtos daug didesnės baudos, atmetamas. Teisėjų kolegija šiame sprendime jau pasisakė, kad nesivadovauja Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu. Be to, kiekvienam asmeniui bausmė skiriama individualiai ir atsižvelgiant į aplinkybių visumą, o ne remiantis kito teismo sprendimu kitiems asmenims paskirtomis bausmėmis.

Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek jų visumą, teisėjų kolegija R. Š. parenka bausmę – baudą, kurios dydis yra artimas minimaliam baudos, numatytos BK 47 straipsnyje, dydžiui. Pirmosios instancijos teismo posėdis vyko BPK 273 straipsnio tvarka, o apeliacinį skundą padavė Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliktas būtent dėl prokuroro skundo argumentų, todėl nuteistajam R. Š. taikomas BK 64¹ straipsnis ir paskirtoji bausmė – bauda mažinama vienu trečdaliu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pripažinti R. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimą jis padarė veikdamas organizuota grupe.

R. Š. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 150 MGL dydžio, t. y. 5 649 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt devynių eurų), baudą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą baudą sumažinti vienu trečdaliu ir R. Š. paskirti 100 MGL dydžio, t. y. 3 766 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų), baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, nustatyti baudos sumokėjimo terminą 2 (dvejus) metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.