Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per visą laisvės apribojimo laiką nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu, ir baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL, tai yra 500 Eur (penkių šimtų eurų), dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista, o nuo nuosprendžio vykdymo pradžios panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. P. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. sausio 22 d., apie 21.00 val., būdamas lauke prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), 1-mos laiptinės 1-ojo aukšto lango, nuplėšė ten buvusias medines kopėtėles ir jomis tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė į veido sritį L. R., stovėjusiai savo bute Nr. (duomenys neskelbtini) prie lango, padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešinės akies vokuose, kraujosruva bei nubrozdinimu nosies srityje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės.

2. Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendyje konstatuota, kad A. P. nusikalstama veika įrodyta ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, todėl jam paskirta laisvės apribojimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

3. Nuteistasis skundžia Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendį ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašo jį panaikinti bei priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados neatitinka tikrovės, pažeidžia nuteistojo teises ir teisėtus interesus, jis priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepripažįsta, jos nepripažino nei į jo gyvenamąją vietą atvykus policijos pareigūnams, ką patvirtina liudytojo M. T. parodymai, nei ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Teigia, kad 2019 m. sausio 22 d. jis buvo savo namuose (duomenys neskelbtini), niekur išėjęs nebuvo, o dieną į jo namus buvo atėjęs sūnus, kuris išvyko apie 18 val. Kad įvykio vietoje nuteistojo nebuvo, patvirtina liudytojai O. P., T. P., G. A.. Jis su buvusia sutuoktine santykių nepalaiko, pas ją nesilanko, su sūnumi bendrauja pastarajam atvykus į jo namus, todėl nei nukentėjusioji, nei G. U. negalėjo jo matyti įvykio dieną.

3.2. Be to, iš byloje esančių įrodymų aiškiai matyti, kad nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas objektyviai nebuvo nustatytas, tikėtina, kad ji susižalojo krisdama namuose. Nukentėjusioji nuolat konfliktuoja su apelianto buvusia anyta. Liudytojas G. U. teigė, kad tamsiu paros metu iš pakankamai didelio apie 30–40 m atstumo sugebėjo įžiūrėti nuteistąjį, einantį link šiukšlių konteinerio. Jo parodymai teisme nenuoseklūs. Vienu atveju jis nurodė iš balkono (iš kurio negalėjo matyti), matęs apeliantą, einantį link šiukšlių konteinerio su kopetėlėmis rankose. Kitu atveju teigė matęs nuteistąjį išėjęs į laiptinę parūkyti. Tuo tarpu apie tai, kad neva nuteistasis sužalojo L. R., šis liudytojas sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios žodžių.

3.3. Skunde ginčijami nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad nuteistasis lanko savo šeimą, kuri gyvena virš L. R. buto. Apeliantas teigia, kad jis nurodytu adresu nelanko nei buvusios sutuoktinės, nei anytos ar sūnaus, todėl jam nebuvo jokio tikslo 2019 m. sausio 22 d. 21 val. eiti į buvusios sutuoktinės butą ar pro šalį, tuo labiau laužyti kačių kopėtėles ar kažką sužaloti. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tiriama, ar ant kopėtėlių liko jo pirštų antspaudų, ar būtent jo batų atspaudai liko sniege einant link šiukšlių konteinerių, ar ant jo batų buvo likę tos vietos dirvožemio. Nebuvo patikrintas jo mobiliojo ryšio telefono jungimasis prie bokštų, kas būtų leidę patvirtinti, kad nuteistasis nebuvo įvykio vietoje. Liudytojas M. T. patvirtino, kad O. P. netgi nežinojo, kur nuteistasis gyvena, jo gyvenamąją vietą parodė sūnus, atvykus rado apeliantą namuose ir jis iš karto neigė, kad buvo kur nors išėjęs, nesuprato, kodėl atvyko pareigūnai. Tuo tarpu vertinant liudytojo A. R., kuris įvykio vietoje nebuvo, ir liudytojo G. U., kuris apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios, parodymus, jie negali būti laikomi netiesioginiais įrodymais, o tik prielaidomis. Pažymima, kad G. U. turi akivaizdžių sveikatos sutrikimų, su nukentėjusiąja bendrauja itin draugiškai, jai linkęs padėti, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai.

3.4. Skunde cituojama teismų praktika, akcentuojant nekaltumo prezumpcijos principo esmę, analizuojant betarpiškumo principą bei įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, taip pat pažymima, kad teismas turi laikytis BPK nustatytų taisyklių ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, sprendžiant, ar jais gali būti grindžiamos teismo išvados, bei turi būti įvertinama įrodymų visuma dėl visų nusikalstamos veikos sudėties požymių egzistavimo. Baigiamajame teismo akte negali būti įrodymų vertinimo spragų bei nutylėjimų. Pasak apelianto, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokioms aplinkybėms esant nevertina O. P. parodymų, o jo sūnus T. P. nebuvo apklaustas.

5. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkintį jį jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

7. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo įrodytumo klausimą, teigdamas, kad prieš nukentėjusiąją jis fizinio smurto nenaudojo, kaltinime nurodytu metu buvo namuose, o byloje surinkti įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja jo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

8. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. sausio 22 d. apie 21 val. nukentėjusioji L. R. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai objektyviai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. sausio 24 d. ir 2019 m. kovo 29 d.–liepos 5 d. specialistų išvados. Pastarojoje nustatyta, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti bent vienu trauminiu poveikiu ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, tai yra suduodant mediniu pagaliu nukentėjusiajai į veido sritį kaltinime A. P. nurodytą dieną ir laiku.

9. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklausto nukentėjusiosios sūnaus A. R. parodymų, jis, kaip ir kiekvieną dieną, 2020 m. sausio 22 d. buvo motinos namuose ir išvyko apie 19 val. Pasak liudytojo, tuo metu nukentėjusioji dar buvo nesužalota, kas neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms, jog prieš ją buvo smurtauta apie 21 val. Tai objektyviai patvirtina ir byloje esantys medicinos dokumentai, iš kurių matyti, kad dar 23.11 val. atvykus į LSMUK Kauno klinikų Priėmimo skyrių, L. R. buvo konsultuota dėl kraujavimo iš nosies, stebimas negausiai atitekantis šviežias kraujas.

10. Nors nuteistasis savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde, tvirtindamas, kad nukentėjusiosios parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, o liudytojo G. U. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi dėl jų nenuoseklumo ir pastarojo sveikatos būklės, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrindo sutikti su tokia apelianto gynybine versija neturi.

11. Visų pirma pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios išliko nuoseklūs ir nepakito viso proceso metu. Ji netrukus po įvykio kreipėsi į priešais esančiame bute gyvenantį kaimyną G. U. tam, kad jis iškviestų greitąją medicinos pagalbą ir policijos pareigūnus, kadangi nukentėjusioji nemoka lietuvių kalbos. Šią aplinkybę patvirtina tiek ROIK duomenys, esantys byloje, iš kurių matyti, kad būtent G. U. apie 22.26 val. kreipėsi Bendruoju pagalbos telefonu, tiek ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo pateikta fotolentelė, iš kurios matyti raudonos spalvos dėmės, esančios ties buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena G. U., durimis. Vertinant nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą, pažymėtina ir tai, kad ji tiek G. U., tiek pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams nuosekliai ir kategoriškai, neabejodama savo teiginiais, nurodė, kad ją sužalojo būtent A. P., o ne kitas asmuo. Pastarąjį ji atpažino ir parodymo atpažinti pagal nuotraukas atlikimo metu. Apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji dar kartą kategoriškai patvirtino, kad jos atmintis yra gera, ji yra dailininkė, todėl neabejotinai įvykio vietoje atpažino būtent savo buvusį kaimyną A. P.. Siekdamas paneigti nukentėjusiosios parodymų patikimumą, A. P. bei jo gynėja akcentavo tarp nukentėjusiosios ir bute Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenančių jos kaimynų – nuteistojo sutuoktinės, jos motinos ir sūnaus susiklosčiusius konfliktinius santykius, tačiau vis tik tuo pačiu apeliantas tvirtino dvejus metus su šeima negyvenantis ir apsilankantis tik švenčių metu, todėl, teismo vertinimu, nukentėjusiosios siekis apkalbėti būtent nuteistąjį, o ne bute Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenančius asmenis, nepagrindžiamas jokiais objektyviais duomenimis.

12. Nukentėjusioji L. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino ir 2020 m. sausio 22 d. įvykio kilimo motyvą, tai yra kad ji su buto Nr. (duomenys neskelbtini) kaimynais konfliktuoja, be kita ko, dėl jos laikomos katės. Sūnus šiam naminiam gyvūnui buvo įrengęs kopetėles, kurios buvo atremtos į nukentėjusiosios buto langą. Nusileidimas katei buvo įrengtas jau antrą kartą, kadangi pirmąjį kažkas buvo pašalinęs. Taigi ji, išgirdusi triukšmą prie savo buto lango, jį atidariusi pamatė asmenį, kuris bandė nuimti kopėtėles ir siekė jį sudrausminti. Be to, ji kategoriškai patvirtino atpažinusi, kad minėtas asmuo – tai A. P.. Nors įvykio metu žiemos laikotarpiu buvo tamsu, tačiau pagrindo abejoti, kad tiek dėl lauke buvusio sniego, tiek dėl šviesos, sklindančios iš kambario, nukentėjusioji galėjo pamatyti ir atpažinti asmenį, kuris buvo netoliese jos lango.

13. Tai, kad konfliktas kilo dėl kopėtėlių, kuriomis nusileisdavo iš buto L. R. laikoma katė, o tuo pačiu ir tai, kad A. P. įvykio metu buvo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), patvirtina liudytojo G. U. parodymai. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino išgirdęs šnaresį prie durų ir pro durų akutę pamatęs A. P., tada pasižiūrėjo pro virtuvės langą ir pamatė, kad šis pasuko už namo. Tuomet jis apsirengė lauko drabužius ir išėjo į lauką parūkyti. Stovėjo prie laiptinės ir rūkė. Pamatė, kaip A. P. nutempė prie šiukšlių konteinerio kažkokį pagalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria skundo argumentams, kad šio liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip visiškai nuoseklūs, kadangi jis vienu atveju nurodė A. P. matęs pro balkoną, kitu – išėjęs į laiptinę, tačiau pažymėtina, kad dėl esminių įvykio aplinkybių, tai yra kad jis matė A. P., tempiantį pagalį link konteinerių, jo parodymai nepakito. Esminės reikšmės neturi aplinkybė, kurioje tiksliai vietoje būdamas G. U. matė A. P.. Šiame kontekste pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros protokole bei fotonuotraukose užfiksuotos vilkimo žymės sniege nuo namo link konteinerio ir prie konteinerio rasti metaliniai pagaliai bei lenta, apsukta viela (būtent iš tokių medžiagų buvo sukonstruotos kopėtėlės nusileisti nukentėjusiosios katei). Jokių duomenų, kad prieš apklausiant liudytoją G. U., jis buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jam iš anksto galėjo būti žinoma aplinkybė apie vilkimo žymes sniege, byloje nėra, taigi jo parodymai apie velkamą pagalį visiškai atitinka objektyviai byloje nustatytas aplinkybes. Šio liudytojo parodymai, juos vertinant ryšium su nukentėjusiosios paaiškinimais apie įvykio aplinkybes, sudaro logišką įrodymų visumą, kurią, be kita ko, papildo ir aptarti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors nuteistasis ir jo gynėja tvirtino, kad G. U. parodymais negalima vadovautis dėl jo sveikatos būklės, tačiau šie samprotavimai nepagrindžiami jokiais objektyviais argumentais ir nepatvirtina, kad G. U. negalėjo tinkamai įvertinti bylai reikšmingų aplinkybių ar, juolab, siekė apkalbėti buvusį kaimyną, tokiu būdu patvirtindamas neva melagingą nukentėjusiosios versiją dėl jos sužalojimo.

14. Minėta, kad jau aptartais motyvais nukentėjusiosios siekis apkalbėti nuteistąjį negali būti patvirtinamas. Aplinkybė, kad L. R., apšmeiždama A. P. dėl nebūto nusikaltimo padarymo, siekė turtinės naudos, taip pat negali būti pagrindžiama, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nukentėjusioji nepateikė civilinio ieškinio ir neišreiškė ketinimų jį pateikti civilinio proceso tvarka. Nors tai savaime nepatvirtina nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tačiau neabejotinai paneigia apeliacinio skundo argumentus apie nukentėjusiosios siekį jį apkalbėti dėl susiklosčiusių L. R. ir buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojų konfliktinių santykių, juolab tikint jo nurodytais argumentais, kad jis jau pakankamai ilgą laiką nebendrauja su savo buvusia sutuoktine. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog nuteistasis su sutuoktine O. P. nebendrauja ir galimai 2020 m. sausio 22 d. netgi nebuvo pastarosios bute, ką tvirtino kaip liudytoja apklausta O. P., nepaneigia galimybės, jog būtent apeliantas smurtavo prieš nukentėjusiąją ir išardė prie pastarosios lango primontuotas kopėtėles, kadangi įvykis kilo apeliantui būnant lauke, taigi būtinybės prieš įvykį ar jau po jo A. P. būti buvusios sutuoktinės bute, nebuvo, juolab kad jo paties gyvenamoji vieta nuo įvykio vietos viešai internete prieinamais duomenimis važiuojant automobilių keliais tėra nutolusi apie 650 m atstumu.

15. Nors apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojos O. P. parodymai apie tai, kad A. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su jais kartu negyvena, taip pat atkreipiamas dėmesys, kad T. P. apskritai nebuvo apklaustas, tačiau dėl jau aptartų motyvų vien šie argumentai nepašalina galimybės nuteistajam įvykdyti nusikalstamą veiką būnant šalia šio pastato. Juolab kad ir paties nuteistojo parodymai dėl jo veiksmų įvykio dieną nėra pakankamai nuoseklūs. Nors jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškino įvykio metu buvęs namuose, tačiau vienu atveju tvirtino visą dieną žaidęs kompiuterinius žaidimus, kitu atveju – žiūrėjęs filmus, vienu atveju nurodė, kad jo namuose įvykio dieną buvo sūnus, kitu atveju, kad buvo atvykęs dar ir draugas. Be to, vien tai, kad iki 18 val. jo namuose buvo sūnus, savaime nepatvirtina, kad jau 21 val. nuteistasis atvyko į netoliese jo gyvenamosios vietos esančią įvykio vietą, atliko kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus ir grįžo atgal į namus, kur jį rado atvykę policijos pareigūnai. Iš bylos duomenų matyti, kad T. P. procese iš tikrųjų nebuvo apklaustas, tačiau tai negali nei patvirtinti, nei paneigti nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nukentėjusiojo sūnus gimęs (duomenys neskelbtini), taigi įvykio metu jis tebuvo sulaukęs 14 metų. Jokių pagrįstų argumentų, kokias itin reikšmingas aplinkybes, kurios pateisintų mažamečio ar šiuo metu jau nepilnamečio asmens įtraukimą į baudžiamąjį procesą jį apklausiant kaip liudytoją dėl jo tėvo galimai padarytos nusikalstamos veikos, būtų galėjęs paliudyti T. P., nenurodoma ir apeliaciniame skunde.

16. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas, tuo atveju, jei ir be papildomų veiksmų atlikimo surinktos informacijos pakanka asmens kaltei pagrįsti, kadangi priešingu atveju nebūtų užtikrinas proceso operatyvumo principo įgyvendinimas. Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog baudžiamojoje byloje nebuvo patikrinti pirštų antspaudai nuo kopėtėlių, nebuvo įvertinta, ar būtent nuteistojo batų atspaudai liko sniege einant link šiukšlių konteinerių, ar ant jo batų buvo likę tos vietos dirvožemio, nebuvo patikrintas jo mobiliojo ryšio telefono jungimasis prie bokštų, kas būtų leidę patvirtinti, kad nuteistasis nebuvo įvykio vietoje. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų, įvykio metu žemė buvo padengta sniego sluoksniu, kuris įvykio vietoje ištryptas daugelio batų pėdsakų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai nėra galimybės nustatyti būtent nuteistojo batų pėdsakus ir dirvožemio dalis juose, juolab iš įvykio vietos nuteistajam pasišalinus ir nesant duomenų, kokiais batais jis avėjo įvykio metu (pastarajam, be kita ko, apskritai neigiant savo buvimą įvykio vietoje).

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka A. P. kaltei dėl tyčia padaryto nukentėjusiosios nežymaus sveikatos sutrikdymo pagrįsti. Neabejotina, jog tokiose situacijose, kai įvykio metu be nukentėjusiojo ir kaltininko kitų asmenų įvykio vietoje nėra, ypatinga reikšmė tenka smurtą patyrusio asmens parodymams bei elgesiui iš karto po įvykio. Šiuo atveju nukentėjusiosios veiksmai logiškai pagrindžiami, ji analogiškas aplinkybes kaip ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė į įvykio vietą atvykusiam pareigūnui M. T., kuris buvo apklaustas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir informacija, gauta iš jau aptartų antrinių įrodymų šaltinių – tiek liudytojo G. U. parodymų, tiek ir rašytinių byloje esančių įrodymų. Taigi pagrindo netikėti nukentėjusiosios dėstomos įvykio versijos tikrumu apeliacinės instancijos teismui nėra. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, išsamiai ir visapusiškai, nepažeisdamas nei nekaltumo prezumpcijos, nei betarpiško byloje surinktų įrodymų išnagrinėjimo ir vertinimo principo.

18. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.