Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutarties.

Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausme atliekant pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutartimi nuteistojo V. Ž. ir Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 17 d. apie 21. 30 val. prie daugiabučio namo, esančio Šakių rajone, Gelgaudiškyje, (duomenys neskelbtini), pardavė L. B. keturis pakelius narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių viso 3,68 g už 100 litų.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. kovo 2 d. nutartį ir bylą nutraukti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė BPK 166 straipsnio nuostatas, nes neteisėtai fiksavo, klausėsi ir stebėjo elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją bei pažeidė asmens susižinojimo laisvę. Šį kasacinio skundo argumentą nuteistasis motyvuoja tuo, kad tyrėjas V. B. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, jog nuteistasis į areštinės kamerą įsinešė mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo areštinėje naudojosi, kol jis buvo surastas ir paimtas. Kasatoriaus teigimu, šiuo telefonu policijos pareigūnai jo vardu, trumposiomis tekstinėmis žinutėmis daugiau kaip parą bendravo su jo sutuoktine, kurstė ir provokavo ją paimti narkotines medžiagas, jas gabenti, perduoti, gąsdino, darė spaudimą įvykdyti nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnyje ir 260 straipsnyje. Taip pareigūnai padarė žalą jo besilaukiančiai sutuoktinei, pažeisdami BPK, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Prokuroras nesiėmė priemonių pašalinti šiuos pažeidimus, nubausti kaltus asmenis, priešingai, tuo grindė kaltinimą. Kasatoriaus manymu, teismas į tokius pareigūnų veiksmus turėjo reaguoti BPK 257 straipsnyje numatyta tvarka pranešdamas apie padarytą nusikalstamą veiką prokurorui. Nuteistasis sutinka, jog buvo sankcionuotas jo telefono pasiklausymas, tačiau pareigūnų veiksmai fiksuojant jo motinos telefonu perduodamą informaciją bei provokuojant jo sutuoktinę, nebuvo sankcionuoti ir yra neteisėti bei nusikalstami.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl galimybės jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistasis nurodo, kad yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, darbe ir sporto klube apibūdinamas teigiamai, yra sudaręs santuoką, dėl blogos materialinės padėties sutuoktinė išvykusi į užsienį dirbti, todėl jis vienas prižiūri ir augina mažametę dukterį. Be to, jo sergančiai senyvo amžiaus motinai ir uošvei reikalinga pagalba bei priežiūra. Kartu nuteistasis nurodo, kad yra nuteistas tik už vieną nusikalstamos veikos epizodą, o tai galėjo būti atsitiktinis atvejis, nenustatyta, kad jis gavo pelno. Iki šio įvykio teigia gyvenęs dorai ir nesiruošiąs ateityje daryti nusikaltimų, priešingai, turi tikslą gyventi sąžiningai, auginti ir auklėti dukrą, padėti tėvams ir uošvei. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės laikytinos išimtinėmis, leidžiančiomis spręsti, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyrus jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius nesutinka su byloje teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad teismai byloje ištirtus įrodymus, tarp jų ir nuteistojo L. B., policijos pareigūnų parodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas, neįvertino jų patikimumo, rėmėsi neleistinais įrodymais, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, teismai vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šioje byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, teisėjų kolegija nenustatė. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis; kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, t. y. pardavės L. B. keturis pakelius narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių viso 3,68 g už 100 litų, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą – nuteistojo L. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų Ž. Š., A. J., S. V. ir Š. M. parodymus, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo, kratos protokolus, telefoninių pokalbių išklotines, specialisto išvadą, kuria nustatyta narkotinės medžiagos rūšis ir kiekis, bei kitus įrodymus. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kodėl atmetami kai kurie įrodymai, t. y. kodėl nesiremiama daiktiniu įrodymu svarstyklėmis bei jų tyrimo rezultatais; dalimi V. Ž. telefonu siųstų trumpųjų SMS žinučių; nuteistojo L. B. parodymais, duotais teismo posėdyje, ir remiamasi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuteistojo V. Ž. keliama gynybos versija, kad jis nepardavė narkotinės medžiagos, o L. B. jam tik atvežė skolą, buvo tiriama ir nuosprendyje motyvuotai, remiantis byloje ištirtais įrodymais, atmesta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos įrodymų leistinumo aspektu vertinant nuteistojo gynėjo pateiktas nuotraukų lenteles, konstatuodamas, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjas turi teisę teikti teisinančius įrodymus. Vis dėlto teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad šios nuotraukų lentelės nepaneigia nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos duomenimis, kurie, kasatoriaus teigimu, buvo gauti neva neteisėtai taikant operatyvinius veiksmus prieš jo motiną bei sutuoktinę, teismai savo sprendimų negrindė ir juos atmetė. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 166 straipsnio nuostatų pažeidimų, įrodymų leistinumo aspektu įvertino ir taikant operatyvinius veiksmus gautą informaciją, konstatuodamas, kad pagal byloje pateiktą medžiagą šie veiksmai buvo sankcionuoti ir vykdomi teisėtai. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neturi teisinio pagrindo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes nepasisakė dėl skundo argumento, susijusio su Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies taikymu. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinį skundą atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pažymėtina, kad šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas pateikė gana išsamius atsakymus į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su byloje surinktų įrodymų vertinimu, jų leistinumu ir patikimumu. Kasatoriaus teiginiai dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi atliekant nuteistųjų sulaikymą šiuo atveju pateisinami pareigūnų pasirinkta tyrimo taktika, o apeliacinio skundo argumentai dėl šios įstatymo nuostatos taikymo nelaikytini esminiais ir turinčiais įtakos byloje priimtų galutinių procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus, kasatorių kaltinančius, duomenis, pagrįstai pripažindami juos įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio keliamus reikalavimus, nurodė motyvus, kuriais remdamiesi atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo V. Ž. nusikalstama veika atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir kvalifikuota teisingai.

Dėl bausmės

Kasatoriaus nurodo, kad jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, darbe ir sporto klube apibūdinamas teigiamai, vedęs, sutuoktinei išvykus į užsienį dirbti, vienas prižiūri ir augina mažametę dukterį, jo sergančiai senyvo amžiaus motinai ir uošvei reikalinga pagalba bei priežiūra. Be to, jis nuteistas tik už vieną nusikalstamą veiką, o tai buvo atsitiktinis atvejis, nenustatyta, kad jis gavo pelno, iki įvykio gyveno dorai, nesiruošia ateityje daryti nusikaltimų. Šios aplinkybės, nuteistojo manymu, laikytinos išimtinėmis, leidžiančiomis vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-532/2011, 2K-633/2011, 2K-173/2012. 2K-442/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, neturi pagrindo pripažinti, kad nuteistajam V. Ž. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtina švelnesnė bausmė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę yra pagrįstas, atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką. Teismo nuosprendis priimtas tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinus visas reikšmingas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad V. Ž. anksčiau neteistas, turi šeimą, dukterį, ją išlaiko, apibūdinamas teigiamai, padaryta nusikalstama veika nesukėlė sunkių padarinių, nes pardavė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, šio teismo įvertintos, tačiau jos nesuteikė pagrindo daryti išvadą, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios aplinkybės turėjo reikšmės paskiriant kasatoriui minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju kasatoriaus papildomai nurodomos aplinkybės, kad jis neva prižiūri senyvo amžiaus motiną ir uošvę, kad jo veika buvo atsitiktinė, kad ateityje turi tikslą gyventi dorai, nėra tokios, kurias būtų galima pripažinti išimtinėmis, leidžiančiomis skirti švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais naikinti teismų sprendimus nėra pagrindo.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, įtvirtintų BPK 369 straipsnyje, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą atmesti.