Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. A. skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Ž. A. pareiškimą, pateiktą privataus kaltinimo tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. spalio 31 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teisme gautas Ž. A. pareiškimas privataus kaltinimo tvarka, kuriame jis prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 148 straipsnį, 154 straipsnį ir 155 straipsnį Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnus: S. C., D. K., E. B., S. C. ir A. K..Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė priimti Ž. A. pareiškimą, nurodant, kad jame nėra išpildytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 straipsnio nuostatos, t. y. kaltinimo esmė kiekvienam iš kaltinamųjų nėra aiški, nenurodyta kieno ir kokie konkretūs veiksmai suvaržė pareiškėjo veiksmų laisvę bei sukėlė kitus jo nurodytus padarinius.Skunde aukštesnės instancijos teismui Ž. A. prašo panaikinti 2016 m. lapkričio 7 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartį ir išnagrinėti bylą pagal jo pateiktą privatų kaltinimą iš esmės.Skunde nurodoma, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nesilaikė teisingumo principo ir akivaizdžiai gynė pareigūnų interesus. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra Kaišiadorių rajone, todėl šio rajono teismas gali būti šališkas. Visi trys Kaišiadorių rajono apylinkės teisme dirbantys teisėjai nagrinėja nuteistųjų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimus. Ž. A. teigimu, jis įvykdė visas BPK 412 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nurodė, kad nusikalstama veika buvo padaryta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ame sektoriuje. Melagingo akto surašymo vietos nėra galimybių nustatyti, tai bus galima padaryti tik apklausus kaltinamuosius. Neteisėtos veikos laikas yra drausminės komisijos posėdžiavimo laikas, kai buvo varžomos jo laisvės – pateiktas reikalavimas rankas laikyti už nugaros, kas yra ir garbės bei orumo pažeidimas. Liudytojas yra M. C.. Sužinoti kaltinamų pareigūnų gyvenamųjų vietų jis neturi galimybių. Melagingo akto surašymo laikas nenustatytas, neaišku kada, kuriame kabinete jis buvo kuriamas ir spausdinamas. Jam sukelti šie padariniai: skirta nuobauda, jis perkeltas į drausmės grupę dvylikai mėnesių, kur negalės matytis su artimaisiais, taip pat jis buvo apšmeižtas, įžeista jo garbė bei orumas. Pareiškėjui atsirado nesaugumo jausmas, yra vykdomas psichologinis persekiojimas ir susidorojimas.Pagal BK 148 straipsnį turėtų atsakyti drausminės komisijos pirmininkas S. C., pagal BK 154 ir 155 straipsnius – visi po melagingu aktu pasirašę pareigūnai, t. y. S. C., D. K., S. C., E. B. ir A. K.. Konkretūs pareigūnų veiksmai atsispindi pateiktame garso įraše. Ž. A. vertinimu, vienintelė skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta aplinkybė yra dėl BK 155 straipsnio dekriminalizavimo.Ž. A. skundas atmetamas.Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama apylinkės teismo nutartimi, įvertinęs Ž. A. skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą privataus kaltinimo tvarka, nepažeidė įstatymo reikalavimų, nutartyje nurodyti motyvai, kodėl toks skundas nepriimamas, yra pagrįsti. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis.Nukentėjusiojo asmens skundas privataus kaltinimo bylose yra svarbus procesinis dokumentas, nes skunde formuluojamas kaltinimas asmeniui, galimai padariusiam nusikalstamą veiką. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo turi žinoti, kuo tiksliai jis yra kaltinamas. Skunde turi būti nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, pateikti jas patvirtinantys duomenys, kad kaltinimas būtų aiškus ir pagrįstas. Tokie skundui keliami reikalavimai nereiškia, jog šiame procesiniame dokumente turi būti preciziškai suformuluotas kaltinimas, taipogi tiksliai nustatyta skunde nurodytiems asmenims inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikacija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, taip pat į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, aplinkybė, jog privataus kaltinimo tvarka paduotas skundas turi tik nedidelių, neesminių, formalių nukrypimų nuo nustatytų reikalavimų, nereiškia, kad teismas apskritai neturi įgaliojimų tokio skundo priimti (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“). Skundo formos bei teiginių dėstymo metodikos netobulumas tuomet, kai turinio esmė yra išdėstyta ir iš skundo galima suprasti, kokia veika padaryta bei kokiais duomenimis ji patvirtinama, neturi būti vertinama kaip pagrindas nepriimti skundo.Nagrinėjamu atveju Ž. A. baudžiamojon atsakomybėn prašo patraukti pagal BK 148 straipsnį drausminės komisijos pirmininką S. C., pagal BK 154 ir 155 straipsnius – S. C., D. K., S. C., E. B. ir A. K.. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas skunde nurodo, jog sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl BK 155 straipsnio dekriminalizavimo, tačiau toliau skunde vis tiek prašo aukščiau nurodytus asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn ir pagal šį straipsnį. Kadangi BK 155 straipsnis (įžeidimas) 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888, įsigaliojusiu nuo 2015 m. liepos 10 d., pripažintas netekusiu galios, todėl šio straipsnio sudėtis ir reikalavimai privataus kaltinimo skundo turiniui pagal šį straipsnį neanalizuojami.Pagal BK 148 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems. Šio nusikaltimo objektu laikytina žmogaus valios laisvė. Reikalavimo, kaip veikos, požymis suprantamas kaip tam tikras poveikis kitam asmeniui, siekiant kad šis pasielgtų prieš savo valią taip, kaip nori kaltininkas. Taikant BK 148 straipsnio 1 dalį turi būti nustatytas reikalavimo neteisėtumas, t. y. turi būti konstatuota, kad reikalavimas nesusijęs su kaltininko ar kito asmens teisės įgyvendinimu. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas, reikalaudamas kitą žmogų elgtis pagal jo nurodymus, suvokia savo reikalavimo ir grasinimo neteisėtumą, kad taip suvaržo kito žmogaus veiksmų laisvę, ir to nori. Vadinasi, Ž. A. privataus kaltinimo skunde privalėjo nurodyti ir pagrįsti, kodėl S. C. pateiktas reikalavimas nuteistajam rankas laikyti už nugaros yra neteisėtas. Iš pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Ž. A. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ame sektoriuje. Nuteistojo nurodyta nusikalstama veika pagal BK 148 straipsnį buvo galimai padaryta 2015 m. kovo 16 d., kai vyko drausmės komisijos pokalbis su nuteistuoju Ž. A. dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo. Pasimatymas suteiktas nebuvo. Po šio pokalbio buvo surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad svarstymo metu Ž. A. elgėsi nepagarbiai komisijos narių atžvilgiu, replikavo, kalbėjo pakeltu tonu, pertraukinėdamas trukdė komisijos pirmininkui pasisakyti, arogantiškai reiškė nepasitenkinimą jo atžvilgiu priimtu kolegialiu sprendimu, į nurodymus nusiraminti nereagavo. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus pavaduotojas D. S. nuteistajam išaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, t. y. už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą jiems gali būti skiriamos nuobaudos. Su šiuo paaiškinimu sutiko ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius V. C., nurodydamas, kad D. S. atsakymas yra pagrįstas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Taigi, jokių duomenų, kad S. C. elgesys būtų neteisėtas pateiktoje medžiagoje nėra, kuo vadovaudamasis Ž. A. sprendžia, kad minėtas pareigūnas savo reikalavimą suformulavo neturėdamas tam teisės, pareiškėjas nenurodo. Todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, kad privataus kaltinimo skundo teiginys dėl neteisėto reikalavimo nuteistajam laikyti rankas už nugaros yra deklaratyvus. Duomenys, kurie patvirtintų minėtą aplinkybę, teismui nėra pateikti, vadinasi BPK 412 straipsnio 2 dalies reikalavimai pilnai nėra įgyvendinti.Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti.Iš Ž. A. skundo turinio galima suprasti tik tai, jog S. C., D. K., E. B., S. C. ir A. K. elgesys, nuteistojo vertinimu, atitinkantis BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, pasireiškia tuo, jog šie asmenys pasirašė po 2015 m. kovo 16 d. aktu Nr. 62-1331 „Dėl nuteistojo elgesio drausmės komisijos posėdžio metu“. Tačiau, kokia tikrovės neatitinkanti informacija apie jį buvo paskleista, nedetalizuojama. Taip pat nenurodoma, kur ši informacija buvo paskleista. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Socialinės reabilitacijos skyriaus vyresnioji specialistė A. K. po minėtu aktu nepasirašė, ji tik savo parašu bei skyriaus antspaudu patvirtino, jog išduota kopija yra tikra. Taigi, kaltinimas minėtiems asmenims pagal BK 154 straipsnį taip pat nėra aiškus. Šis straipsnis turi tris dalis, tačiau Ž. A. kaltinimo nesukonkretino, detaliai kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn norimo patraukti asmens veiksmų neaprašė, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, jog privatus kaltinimas suformuluotas netinkamai, minėti asmenys pagal tokius nuteistojo teiginius negalėtų efektyviai gintis, t. y. nesuprastų, kuo yra kaltinami.Ž. A. skunde kelia ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra Kaišiadorių rajone, todėl šio rajono teismas gali būti šališkas. Pažymima ir tai, kad visi trys Kaišiadorių rajono apylinkės teisme dirbantys teisėjai nagrinėja nuteistųjų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimus. Šie Ž. A. teiginiai laikytini visiškai deklaratyviais. Vadovaujantis BPK 226 straipsnio 1 dalimi, baudžiamoji byla yra teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika. BPK 229 straipsnio 1 dalis numato, kad siekiant užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesus, baudžiamoji byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui. Šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta. Bylos medžiagoje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Ž. A. privataus kaltinimo pareiškimą nagrinėjęs Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėjas būtų šališkas ar suinteresuotas bylos baigtimi. Taigi, apylinkės teismo šališkumas tėra subjektyvi pareiškėjo nuomonė.Remiantis išdėstytu, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas neišpildė BPK 412 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. nesuformavo aiškaus ir konkretaus kaltinimo, todėl jo pareiškimas nepriimtas ir grąžintas jį padavusiam asmeniui nepažeidžiant įstatymų imperatyvų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ž. A. skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.