Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nurodo, kad tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio rėžimo. Šiuo atveju minėtu Aplinkos ministro įsakymu buvo pakeistas pareiškėjos miško teisinis rėžimas - IV miškų grupė buvo pakeista į IIA miškų grupę, todėl pareiškėja negavo pajamų, kurios turi būti kompensuotos. Kompensacijų apskaičiavimą ir išmokėjimą privataus miško savininkams Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytais atvejais reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-03 nutarimu Nr. 1578 patvirtintas aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 11 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo priima Valstybinės miškų tarnybos direktorius. Vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punktu, Valstybinės miškų tarnybos direktorius 2019-09-19 įsakymu Nr. 221-19-V patvirtino kasmetinės kompensacijos apskaičiavimui reikalingą dydį – paliekamos neiškirstos medienos vertė yra 28 720,16 Eur. 2020-08-04 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija kaip kasmetinę kompensaciją sumokėjo pareiškėjai vos 341,77 Eur. Pareiškėjos įsitikinimu, šiuo atveju ji dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų negauna atitinkamų pajamų, todėl jos priteistinos iš Lietuvos valstybės.

Taigi, nors Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte iš pradžių nurodoma, kad kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, tačiau toliau įtvirtintas negautų pajamų kompensavimo esmę iškreipiantis teisinis reguliavimas – nurodyta, kad pajamų netekimo nuostoliai apskaičiuojami kaip atitinkamos vidutinės metinės palūkanos. Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kas laikytina negautomis pajamomis (t. y. pajamos, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje), ir nurodyta, kaip apskaičiuojamos negautos pajamos: „negautos pajamos apskaičiuojamos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas“. Remdamasis pastarąja nuostata, Valstybinės miškų tarnybos direktorius 2019-09-19 įsakymu Nr. 221-19-V apskaičiavo, kad pareiškėjos negautos pajamos yra 28 720,16 Eur, todėl ši suma pareiškėjai ir turi būti kompensuota. Tuo tarpu pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, yra kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie skaičiuojami kaip atitinkamos vidutinės metinės palūkanos, o pastarosios yra skaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Taigi, akivaizdu, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, tėra mokamos palūkanos nuo negautų pajamų, o ne kompensuojamos pačios negautos pajamos.

Nurodo ir tai, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte kompensavimo mechanizmas yra susietas su vidutinėmis metinėmis palūkanomis, mokamomis einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių. Tai, jog Lietuvoje yra mokamos itin mažos indėlių palūkanos, o kai kuriais atvejais indėlių palūkanos yra netgi nulinės, buvo visuotinai žinoma dar prieš 2016-10-18, kai įstatymų leidėjas priėmė įstatymą Nr. XII-2683, kuriuo nustatė pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą. Naudodamasi turima išimtine teise priimti įstatymus, ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybė įtvirtino pseudokompensavimą - nustatė tokį kompensavimo mechanizmą, pagal kurį kompensacija arba apskritai nemokama, arba mokama itin maža kompensacija.

Pažymi, kad turi būti užtikrinta valstybės ir privataus asmens interesų pusiausvyra – jei jau valstybė nusprendžia nustatyti miško savininkui veiklos apribojimus, tai miško savininkui turi būti užtikrintas realus ir operatyvus jo negautų pajamų kompensavimas. Kasmetinis kompensacijos mokėjimas taip pat pažeidžia pareiškėjos interesus, kadangi kompensacija turi būti vienkartinė ir išmokėta be delsimo – dar romėnų teisėje buvo žinomas teisės principas, pagal kurį „tas, kas moka vėliau, moka mažiau“. Pareiškėja pažymi, kad ji užsiima ūkine veikla, todėl jai jau dabar yra reikalingi visi pinigai, kuriuos ji gautų pardavusi medieną iš šio ginčo žemės sklypo, o ne simbolinės palūkanos, kokios yra mokamos už Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos rūšies indėlius. Turint omeny, kokios mažos palūkanos yra mokamos už Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos rūšies terminuotus indėlius, tokių palūkanų mokėjimas akivaizdžiai pažeidžia vien jau teisingumo principą. Šiuo atveju pareiškėjai priklausantis miškas jau buvo pasiekęs minimalų pagrindinių miško kirtimų amžių. Jei ne minėtas pareiškėjos miškui pritaikytas apribojimas, pareiškėja jau dabar galėtų jame esančius medynus kirsti, ir gauti 28 720,16 Eur pajamų. Jau dabar iškirtus pareiškėjai priklausantį mišką, jis pagal Miškų įstatymo 15 straipsnio 4 ir 7 dalyse nustatytą reguliavimą būtų atkuriamas, po kurio laiko vėl galėtų būti iškirstas, o pareiškėja vėl gautų atitinkamų pajamų. Tačiau dabar pareiškėjai dėl jai taikomo apribojimo savo pačios miško kirsti negali, negauna pajamų, o negautos pajamos pagal ginčijamą teisinį reguliavimą net nėra realiai ir operatyviai kompensuojamos.

Teigia, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punktas (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) tiek, kiek jame nenustatytas tinkamas negautų pajamų kompensavimas, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsniui. Lietuvos valstybė patenkino savo poreikius pareiškėjos sąskaita – jau po to, kai pareiškėja nuosavybės teise įgijo mišką, nustatė apribojimus, tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu neužtikrino tinkamo negautų pajamų kompensavimo. Taigi, šiuo atveju ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis teisinės valstybės principas. Įvertinus aktualių aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat – Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms).

Pažymi, kad pačiame Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) yra vartojama sąvoka „negautos pajamos“. Negautos pajamos, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra žala. Taigi, ginčijamu teisiniu reguliavimu turėtų būti užtikrintas žalos atlyginimas. Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Be to, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Šiuo atveju ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia teisę į nuosavybę, kuri yra itin svarbi ūkinės veiklos vykdymo prielaida.

Nurodo, kad Seimo veiksmų neteisėtumą gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad minėtas Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punktas (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) prieštarauja Konstitucijai, būtų pagrindas konstatuoti neteisėtų veiksmų buvimą. Šiuo atveju taip pat yra pagrindas manyti, kad egzistuoja ir kitos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos: žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Apibendrinat, teigia, kad Aplinkos ministro įsakymu buvo pakeistas pareiškėjos miško teisinis rėžimas - IV miškų grupė buvo pakeista į IIA miškų grupę, todėl pareiškėja negavo pajamų, kurias sudaro 28 720,16 Eur. Pareiškėjos negautos pajamos (28 720,16 Eur) turi būti kompensuotos, tačiau kompensavimą reglamentuojančiame Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas to neužtikrina. Kaip matyti iš ginčijamo teisinio reguliavimo, pareiškėjai atlyginamos ne negautos pajamos, o tik mokamos palūkanos, kurios realiai tėra simbolinio dydžio, ir nekompensuoja negautų pajamų. Kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) neužtikrina tinkamo kompensavimo, tai pareiškėja patyrė žalą - negavo 28 720,16 Eur pajamų. Taigi, yra ir antroji iš CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – žala. Be to, jei Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) būtų nustatytas tinkamas negautų pajamų kompensavimas, tai pareiškėja nebūtų patyrusi žalos, todėl pareiškėjos patirta žala yra priežastiniame ryšyje su minėtą ydingą teisinį reguliavimą nustačiusio Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtais veiksmais. Taigi, daro išvadą, kad yra ir trečioji iš CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų - priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Kaltė nėra CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga.

Dėl priežastinio ryšio nustatymo atsakovės atstovė nurodo, kad šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinė priežastis, kodėl pareiškėja negavo jos reikalaujamų pajamų, yra ta, kad Aplinkos ministro įsakymu buvo pakeistas pareiškėjos miško teisinis režimas – IV miškų grupė buvo pakeista į IIA miškų grupę, o ne ta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas, pareiškėjos vertinimu, netinkamas kompensacinis mechanizmas.

Motyvuojamoji dalis

Nurodo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnyje įtvirtintas kompensacijų už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus išmokėjimo mechanizmas turi būti vertinamas sistemiškai, ir jis nustatytas vadovaujantis objektyviais kriterijais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde išdėstytų reikalavimų tenkinimas prieštarautų Konstitucijai, kadangi susidarytų situaciją, kad pareiškėja nepagrįstai praturtėtų valstybės sąskaita. Tuo tarpu pareiškėjos skunde ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas objektyviai įvertinus valstybės konstitucines pareigas bei nustatant pagrįstus nustatytų ribojimų kompensacinius mechanizmus.

Apibendrinant teigia, jog pareiškėjos reikalavimai dėl turtinės žalos priteisimo ir šiuos reikalavimus pagrindžiantys teisiniai argumentai yra nepagrįsti, kaip ir nepagrįstas prašymas kreiptis dėl ginčijamo teisinio reguliavimo į Konstitucinį Teismą.

Pažymi, kad priešingai, nei teigia atsakovės atstovė, skunde yra išsamiai nurodyta, kuo pasireiškia Seimo veiksmų neteisėtumas. Seimo veiksmų neteisėtumas yra siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nustatymu Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte. Šiuo atveju Seimas ginčijamą teisinį reguliavimą nustatė ne vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, o ją pažeisdamas, todėl pareiškėja ir prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo teisėtumo ištyrimo. Nors atsakovės atstovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-04-03 nutartimi byloje Nr. eA-3003-552/2019, tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-04-03 nutartimi byloje Nr. eA-3003-552/2019 buvo nagrinėta visiškai kitokia situacija. Atsakovės atstovės aiškinimas - kad net ir nustačius Seimo neteisėtus veiksmus (tuo atveju, jei tam tikra apimtimi Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkto (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), dėl tokių neteisėtų veiksmų patirta žala esą negalėtų būti laikoma pagrindu atsirasti Lietuvos valstybės prievolei dėl žalos atlyginimo - yra visiškai nepagrįstas.

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos pareiškėjai atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėja kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) neteisėtų veiksmų, nustačius Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte, pareiškėjos vertinimu, Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, kuris nustato kasmetinių kompensacijų išmokėjimo ir apskaičiavimo būdą ir tvarką. Pareiškėja nurodo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjai atlyginamos ne negautos pajamos, o tik mokamos palūkanos, kurios realiai tėra simbolinio dydžio ir nekompensuoja negautų pajamų. Pareiškėjos manymu, ši nuostata, tiek, kiek nenustatytas tinkamas negautų pajamų kompensavimas, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsniui. Todėl prašo teismo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkto (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) atitiktį nurodytoms Konstitucijos normoms ir principams.

Taigi, nagrinėjamoje byloje keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas.

Pareiškėja delikto padarymą kildina iš Seimo neteisėtų veiksmų, nenustačius tinkamos negautų pajamų kompensacijos, teigdama, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punktas prieštarauja Konstitucijai ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus Seimo veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017-12-28 įsakymu Nr. D1-1050 Aplinkos ministras patvirtino Pasvalio rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms planą, pagal kurį pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas IIA miškų grupei. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą II grupei priskiriami specialios paskirties miškai. Joje skiriami: 1) A – ekosistemų apsaugos miškai. Kraštovaizdžio, telmologinių, pedologinių, botaninių, zoologinių, botaninių-zoologinių draustinių miškai ar jų dalys, priešeroziniai miškai. Ūkininkavimo tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus. Šios miškų grupės medynuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai.

Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte (2016-10-18 įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) nustatyta, kad kasmetinės kompensacijos išmokamos: privataus miško savininkams, kurių miško valdose po nuosavybės teisių įgijimo įsteigiama nauja saugoma teritorija, pakeičiamos esamų saugomų teritorijų ribos arba nustatomi nauji veiklos apribojimai, dėl kurių atidedamas vėlesniam laikui brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų kirtimų atidėjimo laikotarpiui, kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių (jeigu nurodytos rūšies indėlių palūkanų norma einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose yra neigiama, kompensacija nemokama). Palūkanos apskaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Negautos pajamos apskaičiuojamos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją, kurį jis gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo. Jeigu nuosavybės teisės į miško žemę buvo įgytos vėliau, negu saugoma teritorija buvo įsteigta, pakeistos esamos saugomos teritorijos ribos ar veiklos apribojimai buvo nustatyti, kasmetinės kompensacijos išmokamos tik tuo atveju, jeigu privataus miško savininkui miško plotas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą buvo grąžintas natūra.

Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus). Konstitucija neįtvirtina ir negali įtvirtinti tokios tvarkos, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (LVAT 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016).

Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad tais atvejais, kai vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (LVAT 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016).

LVAT savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). Vadinasi, ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina kaip, be kita ko, reiškianti, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Seimo) aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti šių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad, nors teismas negali pats pripažinti įstatymo (jo dalies) neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jam suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.

Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 30 straipsnio 2 dalis, - asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, 23 straipsnio 1-2 dalys, - nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, 46 straipsnis, - Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, valstybė gina vartotojo interesus.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai, neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos asmens teisės (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-05-16 ir 2018-05-04 nutarimus). Konstitucinio Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-10-09 ir 2015-02-26 nutarimus). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016-02-17 ir 2019-06-25 nutarimus). Taigi, Konstitucinio Teismo požiūriu, neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-02-15 ir 2013-10-10 nutarimus). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi, ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-04­30 ir 2014-04-14 nutarimus).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad <...> pagal Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis). (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs pareiškėjos nurodytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą šioje byloje būtinumo, laiko, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi, nustatytas ginčo atvejui aktualus teisinis reglamentavimas nepažeidžia Konstitucijos minimų nuostatų ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Teismo vertinimu, Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte yra įtvirtintas aiškus, objektyvus ir realus kompensavimo mechanizmas, nustatant, kad kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių (jeigu nurodytos rūšies indėlių palūkanų norma einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose yra neigiama, kompensacija nemokama). Palūkanos apskaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Negautos pajamos apskaičiuojamos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją, kurį jis gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo.

Teismas sutinka su atsakovės atstovės pozicija, kad, visų pirma, siekiant pagrįsti Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, analizuotinos visos Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio nuostatos visumoje, ir ši analizė pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas vadovaujantis objektyviais kriterijais. Kadangi apribojimai yra laikini, nustatomas kasmetinės kompensacijos mokėjimas; vienkartinės kompensacijos mokėjimas šiuo atveju negalėtų būti nustatomas, nes suėjus laikinų apribojimų terminui, miško savininkai turės teisę kirsti medynus ir parduoti medieną, o nustačius vienkartinės kompensacijos mokėjimą taip, kaip to reikalauja pareiškėja, gautųsi, kad už tą pačią parduotą medieną miško savininkui būtų sumokėta ir kompensacija, o vėliau pasibaigus apribojimams – būtų gautos ir pajamos už tos pačios medienos pardavimą. Kadangi apribojimai yra laikini ir iš esmės sietini su tuo, kad miško savininkas negali tam tikrą laiką gauti pajamų, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas objektyvus ir aiškus mechanizmas kompensuoti laikiną miško savininko negalėjimą gauti pajamas dėl taikomų apribojimų; įvertinus, kad miško savininkas iš esmės negali pasinaudoti pagal objektyvius kriterijus apskaičiuota piniginių lėšų suma, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas įprastas piniginėms prievolėms (kai jos nevykdomos) taikomas mechanizmas – palūkanų skaičiavimas, kuris kasmet atliekamas pagal tuo metu rinkoje galiojančias vidutines metines palūkanas, mokamas už indėlius. Tai, kad kaip nurodo pareiškėja, Lietuvoje yra mokamos itin mažos palūkanos, ir tai Seimui buvo žinoma prieš priimant įstatymo nuostatą dėl kompensavimo, nėra teisinis pagrindas abejoti nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir kad tokiu būdu anot pareiškėjos yra įtvirtintas pseudokompensavimo mechanizmas. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad tokiu būdu yra pažeidžiamas teisingumo principas. Taigi, teismo vertinimu, nustatytas pajamų netekimo nuostolių, o ne negautų pajamų kompensavimas yra teisinis reguliavimas, atitinkantis Konstitucijoje nustatytus reikalavimus, nepažeidžiantis nei pareiškėjos teisėtų lūkesčių, nei teisės į privačią nuosavybę, nei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisės.

Pareiškėja grįsdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodo, kad nustatytu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė patenkino savo poreikius pareiškėjos sąskaita – miškui apribojimus nustatė po miško įsigijimo, tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu neužtikrino tinkamo pareiškėjo negautų pajamų kompensavimo. Tai neatitinka konstitucinio teisingumo principo, kurio nepaisymas reiškia ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neužtikrina valstybės ir privataus asmens interesų pusiausvyros, pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidžia socialinės darnos imperatyvą, konstitucinį atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvą. Ginčijamu teisiniu reguliavimu turėtų būti užtikrintas žalos atlyginimas. Pagal Konstituciją, asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.

Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus, teismas pažymi, kad, visų pirma, pagrindinė priežastis, kodėl pareiškėja negavo jos reikalaujamų pajamų, yra ta, kad Aplinkos ministro įsakymu buvo pakeistas pareiškėjos miško teisinis režimas – IV miškų grupė buvo pakeista į IIA miškų grupę, o ne ta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas, pareiškėjos vertinimu, netinkamas kompensacinis mechanizmas. Kaip minėta, kompensavimo mechanizmas yra įtvirtintas aiškiai įstatyme, teismo vertinimu yra realus ir objektyvus. Pareiškėja nepateikė jokių kitų argumentų ir įrodymų, kad toks teisinis reguliavimas kažkokiu būdu pažeidžia teisinės valstybės principą pagal nurodytus aukščiau teisinės valstybės principo sudedamuosius elementus: kokie teisiniai lūkesčiai pažeisti, neužtikrintas teisinis tikrumas, saugumas, neužtikrintas proporcingumo principas ar tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas lygiateisiškumo principas pareiškėjos atžvilgiu lyginant su kitais ūkio subjektais, veikiančiais analogiškoje ūkinės veiklos srityje. Todėl teismas laiko, kad pareiškėjos nurodyti argumentai yra visiškai nepagrįsti.

Teismas pažymi, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu yra nustatytas ne žalos atlyginimas, o kompensavimo mechanizmas už pajamų netekimo nuostolius, kurie aiškiai įstatyme nurodyta, kaip apskaičiuojami. Nagrinėjamu tveju atsakovės atstovė pagrįstai vertina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkto sąvokos „negautos pajamos“ turinys nepagrįstai pareiškėjos tapatinamas su CK straipsnio 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodytu sąvokos „negautos pajamos“ turiniu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje negautos pajamos CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme suprantamos kaip (negautas) grynasis pelnas, kuris turi būti įrodomas ir laikytinas priteistina žala. Negautos pajamos neturi būti suprantamos kaip visa tikėtina gauti iš asmens veiklos suma, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas apmokestinamasis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, dėl ko būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis. Grynasis pelnas yra gautų bendrųjų pajamų dalis, liekanti atėmus finansines veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015).

Taigi, atkreiptinas dėmesys, kad negautas pajamas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme būtina įrodyti ir pagrįsti. Todėl nepagrįstai pareiškėja vertina, kad ji jau dabar galėtų dėl sklype iškirstų medynų gauti 28 720,16 Eur pajamų, apskaičiuotų pagal Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2019-09-19 įsakymu Nr. 221-19-V patvirtintą kasmetinės kompensacijos apskaičiavimui reikalingą dydį (paliekamos neiškirstos medienos vertė yra 28 720,16 Eur). Pareiškėja nuodo, kad 2020-08-04 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija kaip kasmetinę kompensaciją sumokėjo 341,77 Eur kompensaciją.

Pareiškėja teigia ir tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia ir privačios nuosavybės teises, kurias gina Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys. Šiuo atveju, - teisę į nuosavybę, kuri yra itin svarbi ūkinės veiklos vykdymo prielaida, todėl daro išvadą, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja taip pat ir Konstitucijos 46 straipsniui. Tačiau teismas pažymi, jog pagal pareiškėjos argumentus skunde, neaišku, kokiu būdu ir kaip nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia teisę į Konstitucijos įtvirtintas nuostatas dėl nuosavybės.

Taigi, teismas įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Teismas pažymi ir tai, jog Lietuvos Respublikoje galioja konstitucinė įstatymų konstitucingumo prezumpcija, t. y. įstatymas laikomas konstitucingu tol, kol priešingai nėra konstatavusi vienintelė Lietuvos Respublikoje tai galinti padaryti institucija – Konstitucinis Teismas. Dar daugiau, pareiškėjai išaiškintina, jog tik tada, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta įstatymą, jo dalį ar paskirą nuostatą prieštaraujančia aukščiausiajai teisei – Konstitucijai, įstatymas, jo dalis ar atskira nuostata nebegali būti taikoma tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento ir yra pašalinama iš teisės sistemos ex nunc (nuo to momento), o ne ex tunc (nuo pat pradžios). Šiame kontekste pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jei tam tikra apimtimi Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkto (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) nuostatos ateityje būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai negalėtų būti laikoma vieninteliu pakankamu pagrindu atsirasti Lietuvos valstybės prievolei dėl žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje dėl žalos atlyginimo, kai Seimo priimto įstatymo nuostatos vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokia situacija, kai Seimo priimtas įstatymas vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atsiradimo pagrindu. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmų teisėtumas/neteisėtumas šiuo aspektu (Seimas priėmė įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai) CK 6.250 straipsnio kontekste negali būti vertinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje vertino visai kitus Seimo veiksmus – konkrečiai tuos, kurių Seimas, vykdydamas savo įgaliojimus, ėmėsi pašalinti Konstitucijai prieštaraujančias įstatymo nuostatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis byloje Nr. eA-3003-552/2019).

Taigi, pareiškėjos argumentai bei teiginiai, jog vien tik ginčijamo Seimo priimto įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai leistų konstatuoti neteisėtų veiksmų pagal CK 6.271 straipsnį egzistavimą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog pareiškėja nenurodo kitokių Seimo neteisėtų veiksmų ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo grindžia vienintele prielaida, jog teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėja nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus atliko Seimas, kokios konkrečios teisės normos, kuriomis reglamentuojama Seimo veikla, buvo pažeistos. Seimas įstatymus ir kitus teisės aktus priima vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir laikydamasis Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatytų procedūrų.

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste administraciniam teismui neturint kompetencijos vertinti Seimo veiksmų, taip pat neturint pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Saugomų teritorijų įstatymo 32¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir teisinės valstybės principui, pagrindo konstatuoti neteisėtų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Seimo, veiksmų, nėra. Nesant neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, nėra ir visų kitų deliktinei atsakovės atsakomybei kilti būtinų sąlygų: priežastinio ryšio ir padarytos žalos. Todėl nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) teismas plačiau nepasisako, nes nagrinėjamu atveju tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis.

Todėl esant nurodytiems argumentams, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjai klausimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.