- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-12
- Bylos Nr.
- eI2-16170-811/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05250-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Gintaras Putvinskis
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja N. K. Regionų administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 24S213582 (toliau – Sprendimas) dėl pareiškėjos grąžinimo į užsienio valstybę.
Paaiškina, kad Migracijos departamento Sprendimas pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę priimtas itin formaliais motyvais – kad pareiškėja iki bevizio rėžimo pabaigos, 2024 m. rugsėjo 12 d., nesikreipė į Migracijos departamentą dėl teisėto buvimo Lietuvoje.
Nurodo, kad, atvykusi į Lietuvą, pareiškėja dirbo maisto gaminimo sektoriuje pagal darbo sutartį, mokėsi lietuvių kalbos, buvo sudariusi gyvenamosios vietos nuomos sutartį, pilnai integravosi į Lietuvos kultūrinį ir socialinį gyvenimą. Pažymi, kad pareiškėja serga širdies nepakankamumo liga.
Teigia, kad Migracijos departamentas nėra gavęs/pateikęs informacijos dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui iš Lietuvos Respublikos Valstybės Saugumo Departamento (toliau – VSD) arba grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas).
Paaiškina, kad pareiškėja Lietuvoje gyvena nuo 2021 m. Iki 2024 m. rugpjūčio mėn. pareiškėja dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Amber food“, vėliau perėjo į UAB „Alicante“. Keisdama darbą, pareiškėja darbdaviui pateikė visus reikiamus dokumentus, gavo iš darbdavio patikinimą, kad šis laiku sutvarkys dėl leidimo pareiškėjai gyventi. Teigia, kad darbdavys 2024 m. rugsėjo 17 d. pateikė Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą ir pareiškėjos vardu surašytą prašymą, tačiau tai padarė pavėluotai, dėl ko buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.
Nurodo, kad, prieš atvykdama į Lietuvą, pareiškėja gyveno Poltavos srityje Kremenčiuko mieste. Poltavos administracijos vadovas 2024 m. rugsėjo 3 d. išplatintame pranešime nurodė, kad aptikti 49 žuvusiųjų kūnai. Vėliau patikslintas aukų skaičius iki 51, sužeista daugiau nei 270. Volodymyras Zelenskis pranešė, kad rusų pajėgos paleido dvi balistines raketas į Ukrainos miestą Poltavą, kurios pataikė į švietimo įstaigos teritoriją ir ligoninę. Teigia, kad 2024 m. rugsėjo 19 d. Poltavoje per 15 sekundžių dvi rusų raketos „Iskander“ sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame kare: žuvo 55, buvo sužeisti 329 asmenys.
Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – EŽTK), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – VAĮ), Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ir mano, kad Sprendimas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo su pareiškėjos skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįsta.
Paaiškina, kad pareiškėja 2022 m. rugsėjo 27 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2022 m. spalio 13 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. 22S139043 išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760194074, kuris Migracijos departamento 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 24S130867 buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (darbo sutartis su pareiškėja buvo nutraukta, pareiškėja pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo). Leidimas laikinai gyventi Nr. 760194074 2024 m. birželio 14 d. paskelbtas negaliojančiu.
Nurodo, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 12 d. pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėja iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2024 m. rugsėjo 12 d. (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau, nei leidžiama pagal bevizį režimą, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Teigia, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turimus duomenis bei teisės aktų nuostatas, priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. spalio 4 d.) savanoriškai išvykti į Ukrainą.
Pažymi, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Šalies argumentai
Paaiškina, kad skunde pareiškėja nurodo VAĮ nuostatas, tačiau nesusieja su ginčijamu Sprendimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepaaiškina, kokias aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikusi Migracijos departamentui, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio Sprendimą, nenurodo aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad priimant Sprendimą, buvo pažeisti pareiškėjos nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.
Teigia, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie nesančią informaciją, jog pareiškėja keltų grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, nėra teisiškai reikšmingos.
Pažymi, kad Įstatymas numato aiškią pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos nesikreipė dėl leidimo gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio jos teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir neįteisino savo teisėto buvimo. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai taikė Įstatymo normas ir priėmė Sprendimą. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėja 2024 m. rugsėjo 19 d. užsieniečio apklausos lape nurodė pageidaujanti sugrįžti į kilmės valstybę.
Paaiškina, kad karo veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2 (toliau – Įstatymas dėl perkeltų asmenų). Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias gyvenimo sąlygas, suteikia sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Iš viešai prieinamų šaltinių internetinėje erdvėje nustatyta, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėja Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jos gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja Sprendime nustatytu terminu išvyko į Ukrainą ir šiuo metu gyvena Kremenčiuke. Teigė, kad pareiškėja Dirbo UAB „Alikante“ ir iki šiol visus formalumus jai sutvarkydavo darbdavys, nes, būdama (duomenys neskelbtini), ji nelabai gerai išmano migracinius klausimus, laiku dokumentų nesusitvarkė. Mano, kad Sprendimas formaliai galbūt yra teisingas, tačiau moteris, kuria nieko Lietuvoje nepadarė, išsiuntė į šalį, kurioje vyksta karas, kas, pareiškėjos atstovo vertinimu, yra neteisinga. Mano, kad Sprendimas turi būti panaikintas ir leista pareiškėjai atvykti į Lietuvą, nes čia pareiškėja turėjo darbą, gyvenamąją vietą. Teigė, kad, gavusi Sprendimą, pareiškėja su atstovu buvo nuvykusi į Migracijos departamentą, norėjo, jog jai būtų suteikta globa, tačiau pareiškėja atvyko prieš karą, todėl jai nebuvo galimybės taikyti šios lengvatos. Teigia buvo parengęs pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio, bet ji šešis mėnesius nuo prieglobsčio prašymo negalėtų dirbti, todėl pareiškėja priėmė sprendimą išvykti ir tikisi, kad teismas leis jai sugrįžti. Nežino, kokioje stadijoje yra pareiškėjos darbdavio pateikti dokumentai dėl laikino leidimo gyventi išdavimo. Mano, kad, panaikinus Sprendimą, Migracijos departamentas turėtų suteikti pareiškėjai terminą dokumentams, susijusiems su leidimu gyventi, pateikti, pareiškėja galėtų pateikti dokumentus ir gauti leidimą gyventi.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad Sprendimas jau yra įvykdytas, todėl ginčo dalyko neliko. Teigia, kad 2024 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjos potencialus darbdavys užpildė prašymą MIGRIS sistemoje, tačiau pareiškėja teisėtai būti Lietuvoje galėjo iki 2024 m. rugsėjo 12 d., todėl ir buvo priimtas Sprendimas. Sprendimu nedraudžiama pareiškėjai pateikti dokumentų, prašymų, todėl ji gali tai padaryti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėja yra Ukrainos pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo 2021 m. gruodžio 7 d. dirbo UAB „Amber Food“, 2022 m. gruodžio 19 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu (darbo sutarties su UAB „Amber Food“) pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760194074, galiojęs iki 2024 m. gruodžio 1 d.
Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja nuo 2023 m. spalio 12 d. dirbo UAB „Alicante“, todėl 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.24S130867 panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760194074, nes pareiškėja 2023 m. spalio 10 d. nutraukė darbo sutartį su UAB „Amber Food“ ir pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo, t. y. pareiškėjai nesilaikius Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos darbdavio pakeitimo tvarkos.
Pareiškėja turėjo biometrinį pasą, todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos bevizis režimas pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį baigėsi 2024 m. rugsėjo 12 d. Pareiškėja iki šio termino - bevizio režimo galiojimo pabaigos nesikreipė į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi, neįteisino savo buvimo Lietuvoje ir neišvyko iš šalies, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti ją per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. spalio 4 d.) savanoriškai išvykti į užsienio valstybę - Ukrainą.
Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal Įstatymo 11 straipsnio nuostatas užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, turintis riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimą, išduotą pagal Reglamento (ES) 2018/1240 44 straipsnį, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgiau kaip 90 dienų nuo pirmo atvykimo su šiuo leidimu dienos (2 dalis). Užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą (išskyrus oro uosto tranzitinę vizą ir riboto teritorinio galiojimo vizą, kuri negalioja Lietuvos Respublikos teritorijoje), gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje Šengeno vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį (3 dalis). Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. 5. Užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį (4 dalis). Užsienietis, kuris turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi kaip ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (toliau – kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduota Europos Sąjungos mėlynoji kortelė), turi teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kurio metu gali vykdyti laikiną veiklą, tiesiogiai susijusią su darbdavio verslo interesais ir profesinėmis užsieniečio pareigomis, numatytomis užsieniečio darbo sutartyje, įskaitant dalyvavimą vidaus ar išorės verslo susitikimuose, konferencijose ar seminaruose, derybose dėl verslo sandorių, pardavimo arba rinkodaros veiklą, verslo galimybių tyrimą arba dalyvavimą mokymuose ir mokymąsi (5¹ dalis). Užsienietis, kuris turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi kaip perkeltas įmonės viduje, turi teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, taip pat dirbti priimančiojoje įmonėje, įsteigtoje Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu užsienietis turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kuri nėra Šengeno valstybė, išduotą leidimą laikinai gyventi kaip perkeltas įmonės viduje, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, turi būti raštu pranešusi Migracijos departamentui apie šio užsieniečio perkėlimą įmonės viduje, įskaitant judėjimą tarp priimančiųjų įmonių kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, trukmę ir priimančiosios (priimančiųjų) įmonės (įmonių) buveinės (buveinių) adresą (adresus) (6 dalis). Užsienietis, kuris turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę vizą studijų tikslu ir kuriam taikoma Europos Sąjungos arba jos valstybių narių finansuojama programa, kuria skatinamas trečiųjų šalių piliečių judumas Europos Sąjungoje, arba dviejų ar daugiau aukštojo mokslo įstaigų susitarimas, gali atvykti tęsti dalį studijų ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau kaip 360 dienų. Šis užsienietis taip pat turi teisę dirbti (7 dalis). Užsienietis, kuris turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę vizą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų vykdymo tikslu, gali atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 180 dienų per 360 dienų laikotarpį, kad vykdytų dalį savo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų mokslo ir studijų institucijoje. Šis užsienietis taip pat turi teisę dirbti ir kaip dėstytojas (8 dalis). Užsieniečio, kuris turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę vizą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų vykdymo tikslu, šeimos nariai, turintys kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę vizą, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje tuo pačiu laikotarpiu kaip ir užsienietis (9 dalis). Į Lietuvos Respublikos jūrų uostus atplaukusių laivų civiliams įgulų nariams, kurie turi jūrininko tapatybės dokumentus, išduotus vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis – 1958 m. gegužės 13 d. Konvencija Nr. 108 dėl jūreivių nacionalinių asmens pažymėjimų arba 2003 m. birželio 16 d. Konvencija Nr. 185 dėl jūrininkų nacionalinių asmens pažymėjimų (pataisyta) – arba 1965 m. balandžio 9 d. Tarptautinės jūrų organizacijos konvencija dėl tarptautinės jūrų laivybos sąlygų lengvinimo, taip pat civiliams jūrininkams, kurie atvyko į laivą vizos galiojimo laiku ir yra įtraukti į laivo įgulos sąrašą ir kurie turi šioje dalyje nurodytus jūrininko tapatybės dokumentus, leidžiama be vizos išlipti į krantą Lietuvos Respublikoje ir būti savivaldybės, į kurią įplaukia jų laivas, teritorijoje tol, kol laivas stovi uoste, bet ne ilgiau kaip šešis mėnesius (11 dalis).
Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2-9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.
Pagal Įstatymo 127 straipsnio nuostatas sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (1 dalis). Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (3¹ dalis). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (6 dalis).
Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjos teisėtas būvimas Lietuvoje (90 dienų per 180 dienų laikotarpį) baigėsi 2024 m. rugsėjo 12 d., todėl Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėja neturi teisėto pagrindo būti Lietuvoje, pagrįstai Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 19 d. užsieniečio apklausos lape nurodė pageidaujanti išvykti į Ukrainą. Kaip matyti, Migracijos departamento nustatytu terminu pareiškėja ten ir išvyko.
Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsižvelgė į pačios pareiškėjos norą sugrįžti į kilmės valstybę, t. y. į Ukrainą.
Iš pareiškėjos pateikto UAB „Alicante“ 2024 m. rugsėjo 17 d. tarpininkavimo rašto matyti, kad jame prašoma pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. 760194074, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 2 d., tačiau, kaip minėta, Migracijos departamento 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.24S130867 šis leidimas laikinai gyventi panaikintas.
Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad jai dėl amžiaus keblu tvarkyti migracinius formalumus ir kad iki šiol tuo užsiimdavo darbdavys, neturi reikšmės Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 6 dalį pats užsienietis, kuris pageidauja pakeisti darbdavį, turi pateikti atitinkamą prašymą Migracijos departamentui. Be to, pareiškėja šioje byloje naudojosi profesionalaus teisininko – advokato paslaugomis, todėl turėjo galimybę teikti prašymus Migracijos departamentui, siekiant įteisinti savo būvimą Lietuvoje. Be kita ko, tiek galiojant skundžiamam Sprendimui, tiek jį panaikinus, pareiškėja turi teisę kreiptis į Migracijos departamentą ir įteisinti savo būvimą Lietuvos Respublikoje – tai, beje, nurodyta ir pačiame Sprendime.
Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad, prieš atvykdama į Lietuvą, ji gyveno Poltavos srityje Kremenčiuko mieste. Sutiktina su Migracijos departamento pastebėjimu, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Be to, Ukrainos viduje perkeltų asmenų statusą reglamentuoja Įstatymas dėl perkeltų asmenų, skirtas Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, ir nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Įstatymas dėl perkeltų asmenų viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad pareiškėja Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jos gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu, taigi yra galimybė šalies viduje persikelti į saugią teritoriją. Be to, pati pareiškėja 2024 m. rugsėjo 19 d. užsieniečio apklausos lape nurodė pageidaujanti grįžti į Ukrainą ir išvyko.
Pareiškėjos skundo argumentai, susiję su jos grėsme valstybės saugumui ar viešajai tvarka nėra reikšmingi, nes Sprendime Migracijos departamentas šių aplinkybių nesvarstė ir apie jas nepasisakė.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jo naikinti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjos N. K. skundą atmesti kaip nepagrįsta.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.