Vilniaus apygardos teismo nutartis

Procesinių sprendimų kategorijos: 35.4., 63.2., 63.3., 121.21.

2011 m. rugsėjo 6 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje dėl negrąžinto vartojimo kredito, palūkanų ir delspinigių priteisimo pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovams A. B., R. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2010 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovų 6 632,79 Lt negrąžinto kredito, 311,26 Lt palūkanų, 612,48 Lt delspinigių ir 8,9 proc. metinių palūkanų nuo 6 944,05 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010-05-10, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7 069,10 Lt negrąžinto kredito, 456,12 Lt palūkanų, 636,21 Lt delspinigių ir 5,78 proc. metinių palūkanų nuo 7 525,22 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010-09-07, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2005-01-31 tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 0253-05IL, pagal kurią atsakovams ieškovas suteikė 20 000 Lt vartojimo kreditą, kurio galutinis grąžinimo terminas buvo 2009-12-31, metinių palūkanų dydis nustatytas 8,9 proc., kad tarp ieškovo ir atsakovų 2005-03-10 buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 1408-05IL, pagal kurią atsakovams buvo suteiktas 20 000 Lt vartojimo kreditas, kurio galutinis grąžinimo terminas buvo 2010-02-28, metinių palūkanų dydis nustatytas 5,78 proc., kad atsakovai, pasiskolinę iš ieškovo vartojimo kredito sutartyse nustatytu terminu dalies kreditų negrąžino, įmokų pagal nurodytas kredito sutartis nuo 2008 m. laiku nemokėjo, vėliau apskritai nebemokėjo, likdami skolingi ieškovui: pagal kreditavimo sutartį Nr. 0253-05IL - 6632,79 Lt negrąžinto kredito, 311,26 Lt palūkanų, 612,48 Lt delspinigių; pagal kreditavimo sutartį Nr. 1408-05IL - 7069,10 Lt negrąžinto kredito, 456,12 Lt palūkanų, 636,21 Lt delspinigių. Teismas, vadovaudamasis CK 1.138, 6.38, 6.59, 6.71, 6.205, 6.256, 6.258, 6.260, 6.261, 6.870, 6.872, 6.874, 6.881, 6.886, 6.889 str., šias sumas priteisė ieškovui iš atsakovų. Teismas, padarė išvadą, kad atsakovų nurodytos priežastys (darbo netekimas, ekonominė krizė) nėra nenugalima jėga, sudaranti galimybę netaikyti civilinės atsakomybės arba ją mažinti. Teismas nurodė, kad atsakovas R. B. yra pakankamai išsilavinęs, turintis teisininko kvalifikaciją, todėl atsakovų šeima turėjo galimybių tinkamai įvertinti dviejų po 20 000 Lt vartojimo kredito sutarčių nevykdymo nustatytais terminais galimas teisines pasekmes. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų (CK 6.188 str.), kad teisinės galimybės taikyti atsakovams Įmonių bankroto įstatymą taip pat nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pritaikęs procesinės teisės ir materialinės teisės normas, pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį, kadangi atsakovai A. ir R. B., sudarę su ieškovu vartojimo kredito sutartis, sutarčių sąlygose nustatytais terminais dalies kreditų negrąžino. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2005-03-10 ieškovas ir atsakovai sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1408-05 IL, pagal kurią atsakovams suteiktas 20 000 Lt kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas nustatytas- 2010-02-28, metų palūkanų dydis- 5,78 proc., bendros kredito kainos metinė norma (metinė kredito grąžinimo norma)- 6,14 proc. (b. l. 29-36), 2005-01-31 kreditavimo sutartį Nr. 0253-05 IL, pagal kurią atsakovams suteiktas 20 000 Lt kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas- 2009-12-31, metų palūkanų dydis- 8,90 proc., bendros kredito kainos metinė norma (metinė kredito grąžinimo norma)- 9,51 proc. (civilinė byla Nr. L2-986-816/2010, b. l. 3-6). Kreditavimo sutartyse nurodyta kreditų paskirtis- vartojimo reikmėms. Taigi tarp ieškovo AB DnB NORD banko ir atsakovų minėtų kreditavimo sutarčių pagrindu susiklostė sutartiniai paskolos (kreditavimo) teisiniai santykiai. Vadovaujantis CK 6.881 str. 1 d. pagrindu kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir sumokėti palūkanas. Kadangi atsakovai netinkamai vykdė abejomis aukščiau nurodytomis sutartimis prisiimtas pareigas laiku ir tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Pagal kreditavimo sutarčių 23 p. atsakovai už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas bankui palūkanas, įmokas, įsipareigojo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius. Iš skolos grafiko pagal paskolos sutartį Nr. 0253-05 IL matyti, kad atsakovai savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai ir laiku nevykdė, t. y. skolą pagal šią sutartį sudaro 6 632,79 Lt, palūkanos- 311,26 Lt. Iš skolos grafiko pagal paskolos sutartį Nr. 1408-05 IL matyti, kad atsakovai savo sutartinių įsipareigojimų taip pat tinkamai ir laiku nevykdė, t. y. skolą pagal šią sutartį sudaro 7 069,10 Lt, palūkanos- 456,12 Lt. Įstatymas įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą (CK 6.873 str.). Vadovaujantis CK 6.256 str. 1 d., kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 str. 2 d.). Atsakovai pripažįsta, kad įsipareigojimų ieškovui tinkamai nevykdė bei neginčija skolos, palūkanų, delspinigių pagal kreditavimo sutartis dydžio. Atsakovai savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad tol, kol turėjo pajamų, įsipareigojimus bankui pagal vartojimo kredito sutartis vykdė, kad blogėjant finansinei padėčiai, įsipareigojimai buvo vykdomi ne visiškai, o šeimą ištikus bankrotui, bet kokių finansinių įsipareigojimų vykdymas tapo nebeįmanomas, kad darbo netekimas, ekonominė krizė yra tos priežastys, kurios lemia fizinio asmens nemokumą, kad nors kol kas nėra priimtas įstatymas dėl fizinių asmenų bankroto, tačiau fizinio asmens bankrotas yra susiformavęs reiškinys, kad teismas ieškovo (banko) interesus iškelia aukščiau savo valstybės piliečių ir šeimos interesų.

Komercinių bankų įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita Komercinių bankų įstatymo nustatyta veikla. Bankinę veiklą reglamentuojantys teisės aktai, bankinės veiklos standartai įpareigoja banką būti budriam, atidžiam ir kontroliuoti pateikiamus duomenis atliekant bankines operacijas, tačiau ši banko pareiga yra daugiau orientuota į kliento ar trečiųjų asmenų interesų apsaugą nuo teisės pažeidimų, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, o bankas, kaip juridinis asmuo, veikia savo rizika, todėl pats prisiima atsakomybę už savo sprendimų priėmimą. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas, išduodamas atsakovams kreditus, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką. Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servand) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartis). Šis principas įtvirtintas CK 6.38 str., kuriame nurodyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus. Ginčo šalys 2005-01-31 ir 2005-03-10 sudarė kreditavimo sutartis dėl kredito atsakovams suteikimo, šiose sutartyse įtvirtintos šalių teisės ir pareigos, šios sutartys galiojančios, taigi turi būti vykdomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-05-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011), tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad vien dėl šios ekonominės krizės atsakovai negalėjo laiku mokėti ieškovui įmokų ir jų nemokėjo, byloje atsakovai nurodė tik kad jų finansinė padėtis nuolat blogėjo, kol finansinių įsipareigojimų vykdymas tapo apskritai neįmanomas, nereiškė reikalavimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kaip tai numato CK 6.204 str. 3 d.

Teismo posėdžio metu atsakovas R. B. prašė sustabdyti bylą iki bus priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 str.) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 str.). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Sustabdžius civilinę bylą, užsitęsia teismo procesas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. Lietuvos CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2, 7, 72, kt. Str.). Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nei vieno privalomojo bylos sustabdymo pagrindo (CPK 163 str.). CPK 164 str. 4 p. nustatyta teismo teisė sustabdyti bylą, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Taip įstatymu suteikta teismui teisė spręsti konkrečiu bylos atveju, t. y. nekonkretizuojant visų galimų bylos sustabdymo atvejų, ar reikalinga sustabdyti bylos nagrinėjimą. Fakultatyvusis bylos sustabdymas yra galimas esant tiek dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimui, tiek teismo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo, neegzistuoja būtinumas šią civilinę bylą sustabdyti iki bus priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Pagal pateiktą Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą fizinių asmenų bankroto paskirtis - apsaugoti nemokų (negalintį ar negalėsiantį ateityje įvykdyti finansines prievoles) fizinį asmenį nuo nuskurdimo ir atkurti jo mokumą. Esminės įstatymo nuostatos, nurodytos įstatymo projekte: fiziniams asmenims šis įstatymas leistų bankrutuoti, jei bendra skolų suma yra didesnė nei 20 tūkst. litų (25 minimalūs darbo užmokesčiai); fizinį asmenį numatyta leisti skelbti nemokiu kartą per 10 metų; bankroto procesas būtų keliamas tik paties bankrutuojančiojo iniciatyva; įstatymas būtų taikomas ir tiems asmenims, kurie prasiskolino iki įstatymui įsigaliojant; bankroto procesas vyktų iki penkerių metų; visą žmogaus turtą, pajamas valdytų bankroto administratorius. Šiuo metu Fizinių asmenų bankroto įstatymo būklė: Lietuvos Respublikos Seimas 2011-05-12 pritarė įstatymo projektui po pateikimo, toliau jis bus svarstomas pagrindiniu, Lietuvos Respublikos Seimui galutinai patvirtinus įstatymą, jam turės pritarti Lietuvos Respublikos Prezidentė (http://www.adminbiuras.lt/fiziniu-asmenu-bankrotas). CPK 3 str. 1 d. numato, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 70 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 5 str. 1 d. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Kaip jau minėta, Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas yra pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui, t. y. jis neturi įstatymo galios, todėl juo vadovautis negalima. Šiuo metu Lietuvoje bankrutuoti gali tik juridiniai asmenys pagal Įmonių bankroto įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas yra pateiktas svarstyti teismui, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 str. 1 d. 2 p. įstatymus leidžia Lietuvos Respublikos Seimas, kad Lietuvos Respublikos priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, kad įstatymas nenumato pagrindo stabdyti bylą iki bus priimtas įstatymas, kad aplinkybė, jog įstatymo projektas pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti, neleidžia teigti, jog įstatymas bus priimtas, darytina išvada, jog nėra pagrindo sustabdyti civilinę bylą iki bus priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas.

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių apeliacinis skundas netenkintinas, civilinė byla nestabdytina, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.