Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1249-283/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-14
Bylos Nr.: I-1249-283/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01594-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas: G. B.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-1249-283/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01594-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.1.2.; 1.15.2.3.2; 3.21. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas G. B. administraciniam teismui pateiktu skundu prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI nuo 2013-03-25 iki 2014-01-28 buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose kartu su pareiškėju buvo laikoma nuo 5 iki 9 asmenų. Kadangi kameros buvo užstatytos stalais, kėdėmis dviaukštėmis lovomis, jose įrengti sanitariniai mazgai, todėl vienam asmeniui turinti tekti 3,6 kv. m. ploto norma buvo pažeista. Dėl didelio kamerose laikomų asmenų skaičiaus negalėdavo naudotis stalu, kuris buvo skirtas tik keturiems asmenims, todėl kartais tekdavo valgyti indus laikant rankose. Kadangi kamerose nebuvo ventiliacijos, jose buvo drėgna, augo pelėsis. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai neturėdavo jokių uždangalų, išskyrus, kai būdavo užkabinamos paklodės. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais (2-5 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Šio įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teigė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2013-03-29 iki 2014-02-06 kamerose: kameroje Nr. 46, kurioje buvo laikomi nuo 4 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 2,29 kv. m iki 4,58 kv. m; kameroje Nr. 8, kurioje buvo laikomi nuo 6 iki 9 asmenų ir vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 1,86 kv. m iki 2,79 kv.m; kameroje Nr. 15, kurioje buvo laikomi nuo 5 iki 9 asmenų, ir vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 2,09 kv. m iki 3,77 kv. m; kameroje Nr. 55, kurioje buvo laikomi nuo 6 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 2,68 kv. m iki 3,13 kv. m; kameroje Nr. 43, kurioje buvo laikomi nuo 5 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 2,29 kv. m iki 3,67 kv. m; kameroje Nr. 53, kurioje buvo laikomi nuo 5 iki 9 asmenų ir vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 2,08 kv. m iki 3,75 kv. m; kameroje Nr. 60, kurioje buvo laikomi nuo 3 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 2,21 kv. m iki 5,89 kv.m Paaiškino, kad nėra galimybės pateikti tikslių duomenų apie kamerose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, nes kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai Šiaulių TI nesudaromi. Pažymėjo, kad Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą. Taip pat akcentavo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, nes dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu nebūna gyvenamojoje kameroje. Nurodė, kad 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pažymėjo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, (toliau – ir HN 76:2010) 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata, t. y. veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teigė, kad Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių - lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos bei kt. Kadangi Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Nurodė, kad teisės aktuose patiems kamerose esantiems asmenims nustatyta imperatyvi pareiga rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu patalpoje. Esant poreikiui ir kalinamiems asmenims paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Šiaulių TI pareiškėjo teiginius apie antisanitarines kalinimo sąlygas vertino kaip abstrakčias ir nepakankamai detalizuotas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių TI mano, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas (16-21 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2015-07-03 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl G. B.“ ir Šiaulių TI atsiliepime pateikti duomenys patvirtina, kad G. B. nuo 2013-03-29 iki 2014-02-26 periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 8, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 43, Nr. 46, Nr. 53, Nr. 55, Nr. 60 (23-30 b. l.). Atsižvelgus į skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2013-03-25 - 2014-01-28 laikotarpį. Bylos duomenys patvirtina, kad G. B. į Šiaulių TI buvo pristatytas 2013-03-29. Pareiškėjas, gavęs Šiaulių TI pateiktus dokumentus, skunde nurodyto laikotarpio nepatikslino, todėl daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu laikomas laiko tarpas nuo 2013-03-29 iki 2014-01-28 (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų.

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Lietuvos Respublikos suėmimo kalinimo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Įsakymo 1.3.1 punkte.

Remiantis Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-03 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl G. B.“ duomenimis, daroma išvada, kad G. B. ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: kameroje Nr. 46 (18,33 kv. m) nuo 2013-03-29 iki 2013-06-11, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,29 kv. m iki 4,58 kv. m; kameroje Nr. 8 (16,72 kv. m) nuo 2013-06-14 iki 2013-06-20, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,86 kv. m iki 2,79 kv. m; kameroje Nr. 15 (18,85 kv. m) nuo 2013-06-20 iki 2013-07-09, nuo 2013-07-12 iki 2013-09-09, nuo 2013-09-12 iki 2013-09-20, nuo 2013-09-30 iki 2013-10-01, nuo 2013-10-04 iki 2013-10-15, nuo 2013-10-18 iki 2013-12-03, kai pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo nuo 2,09 kv. m iki 4,71 kv. m; kameroje Nr. 16 (19,09 kv. m) nuo 2013-09-11 iki 2013-09-12, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,18 kv. m iki 3,82 kv. m; kameroje Nr.55 (18,77 kv. m) nuo 2013-12-03 iki 2013-12-16, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,68 kv. m iki 3,13 kv. m; kameroje Nr. 43 (18,33 kv. m) nuo 2013-12-16 iki 2013-12-18, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,29 kv. m iki 3,67 kv. m; kameroje Nr. 53 (18,74 kv. m) nuo 2013-12-18 iki 2014-01-16, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,08 kv. m iki 3,75 kv. m; kameroje Nr. 60 (17,68 kv. m ) nuo 2014-01-16 iki 2014-01-28, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2.53 kv. m iki 5,89 kv. m (23-30 b. l.).

Apibendrinus nurodytus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose buvo laikomas 282 paras, iš kurių 255,5 paros pareiškėjas buvo kalinamas, pažeidžiant Įsakymo V-124 1.3.1. punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą.

Teismas pažymi, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros 3,6 kv. m ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi, pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmetamas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškinimą, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Taigi, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitu kamerų apstatymo inventoriumi, teismas sprendžia, kad tam tikrais ginčo laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas konstatuoja, kad Šiaulių TI pažeidė G. B. subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniai mazgai įrengti be jokių uždangalų, išskyrus paklodes, t. y. kėlė ginčą dėl teisės naudotis sanitariniu mazgu privačiai pažeidimo.

Atsakovo pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-08 pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma medžiaga. Kitokių duomenų apie naudojimosi sanitariniu mazgu ir jame įrengtu tualetu galimybes nepateikė (32-35 b. l.).

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nustatančių tardymo izoliatorių įrengimą, o taip pat ir jų kamerų įrengimą, nustato, kad kamerose sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas (14.5. punktas). HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal EŽTT praktiką, galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Pareiškėjas skunde neneigė aplinkybės, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo gyvenamosios paskirties ploto nėra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, taip pat nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpą buvo galima uždengti paklode. Teismas pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių kamerų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimą, nenumato durų ar kitokio pobūdžio konstrukcijų įrengimo sanitariniame mazge, tokiu būdu jį visiškai atitveriant nuo likusios gyvenamosios paskirties ploto dalies, išskyrus minėtąją 1,5 m. aukščio pertvarą. Taip pat pažymima, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog kamerose Nr. 15, Nr. 53, taip pat kameroje Nr. 55 sanitarinis mazgas atitvertas užuolaidomis (103-104, 111 b. l.) Be to, pareiškėjas nurodydamas, kad yra galimybė sanitarinį mazgą uždengti paklode, iš esmės patvirtino, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrinama.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala buvo daroma tuo, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, jose buvo drėgna, pelėsių.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimo reikalavimus, susijusius su tinkamu apšvietimu ir vėdinimu, reglamentuoja HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus nuostatos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktas nurodo, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Šių taisyklių 14.3. punktas nustato, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. HN 76:2010 22 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Išanalizavus byloje pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu buvo nustatyta, jog kamerose Nr. 53 ir Nr. 55 buvo nustatytas HN 76:2010 22 punkto pažeidimas. Atliekant patikrinimą 2013-09-10, buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 53 dirbtinė apšvieta yra 116 lx, ir konstatuota, kad 2013-04-10 patikrinimo akte Nr. EP-89 ir 2013-05-09 patikrinimo akte Nr. EP-128 nustatytas pažeidimas nėra pašalintas, o analogiškas pažeidimas, nustatytas kameroje Nr. 55, buvo pašalintas – patikrinimo metu dirbtinė apšvieta buvo 205 lx (59-64 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-10-23 patikrinimo aktas Nr. EP-388, kuriame užfiksuoti 2013-10-22 patikrinimo metu nustatyti rezultatai, patvirtina, kad kameroje Nr. 15 dirbtinė apšvieta nustatyta 159 lx, dėl to užfiksuotas HN 76:2010 22 punkto pažeidimas (88-94 b. l.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas numato, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti natūralus arba dirbtinis vėdinimas, o HN 76:2010 24 punktas - kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 56 punktas nurodo, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 58 punktas pareigą rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose priskiria patalpose laikomiems asmenims, kurie šiam tikslui turi būti aprūpinami švariu ir tvarkingu inventoriumi.

Išanalizavus Šiaulių TI pateiktos 2015-07-08 pažymos Nr. 62/08-739 duomenis, sprendžiama, kad Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, patalpos vėdinamos per langus. Tai, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti rezultatai (51-58, 69-72 b. l.). Teismas sprendžia, kad šie rašytiniai įrodymai leidžia teigti, kad pažeidimų, susijusių su Šiaulių TI kamerų vėdinimu, nenustatyta. Tačiau remiantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-04-08 ir 2013-07-10 atliktų patikrinimo rezultatais, atitinkamai užfiksuotais 2013-04-10 patikrinimo akte Nr. EP-89 ir 2013-07-19 patikrinimo akte Nr. EP-249, sprendžiama, kad kamerose Nr. 15, Nr. 53, Nr. 55 sienos ir lubos padengtos pelėsiu (59-64, 108-113 b. l.). Tai, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 15 sienos ir lubos pasidengusios pelėsiu, taip pat patvirtina 2013-10-22 atlikto patikrinimo rezultatai, užfiksuoti 2013-10-23 patikrinimo akte Nr. EP-388 (88-94 b. l.).

Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, ir tai sudaro pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (255,5 paros), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas, teismo vertinimu, viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukėlė dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Vertinant pareiškėjo patirto žalingų faktorių daromo poveikio intensyvumą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI būtų tyčia siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti priteistina 1700,00 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti G. B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 700,00 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė