- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-31
- Bylos Nr.
- 2A-1571-881/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
- Atsakovas
- I. J., D. V., Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijai
- Ieškovas
- J. V.
- Advokatai
- Marius Ruzas, Romas Sadauskas
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
dalyvaujant atsakovui I. J., atsakovės D. V. atstovui advokatui Romui Sadauskui, atsakovo Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos atstovei Kristinai Bernadišiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-1571-881/2011 pagal ieškovės J. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškovės J. V. ieškinys atsakovams I. J., D. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos dėl įsakymų, pažymos apie pastatus ir senų pastatų patikrinimo akto panaikinimo bei sandorių nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė J. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. 2.3.-4627-79; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 2.3.-11768-79; panaikinti 2006 m. vasario 22 d. Rūdiškių seniūnijos pažymą apie pastatus Nr. 5-84; panaikinti 2006 m. vasario 22 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento senų statinių patikrinimo aktą Nr. (100)-11.73-31; pripažinti 2007 m. kovo 21 d. 0,02 ha žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį ((duomenys neskelbtini)) negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją; pripažinti 2009 m. balandžio 23 d. 0,02 ha žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) ir pagalbinio pastato ((duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį ((duomenys neskelbtini)) negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikant restituciją. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 3,16 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). 1991 m. rugsėjo 2 d. ji gavo leidimą Nr. 253 vykdyti individualią statybą nurodytame žemės sklype, t. y. pasistatyti pirtį. Pirtis buvo pradėta statyti per leidime nurodytą laiką. Iki šiol ieškovė save laikė teisėta pirties ir žemės sklypo, kuriame pastatyta pirtis, savininke, tačiau 2009 m. rugsėjo 1 d. ieškovės atstovas gavo Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus raštą su dokumentų kopijomis, iš kurių paaiškėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkas priėmė du įsakymus, iš kurių, tenkindamas atsakovo I. J. prašymą, vienu (2006-05-16 Nr. 2.3.-4627-79) suformavo žemės sklypą, o kitu (2006-12-05 Nr. 2.3.-11768-79) nusprendė parduoti I. J. žemės sklypą, kuris yra ieškovei priklausančiame žemės sklype. Tuo pagrindu 2007 m. kovo 21 d. tarp Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus ir atsakovo I. J. buvo sudaryta 0,02 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Nurodė, kad vėliau jos atstovas gavo VĮ „Registrų centras“ išrašą, kuriame nurodytas ne tik parduotas žemės sklypas, bet ir ant jo pastatytas pagalbinis pastatas ((duomenys neskelbtini)) bei jų savininkė – atsakovė D. V.. Sprendžiant iš skundžiamų įsakymų turinio, jie buvo priimti remiantis I. J. prašymu ir inžinieriaus A. B. pateikta medžiaga. Ieškovė mano, jog I. J. sklypas galėjo būti suformuotas ir parduotas tik tuo atveju, jeigu jam būtų atkuriamo nuosavybės teisės, arba jam būtų nuosavybės teise priklausęs pastatas, kuris stovi ant suformuoto žemės sklypo, arba jis būtų gretimo žemės sklypo savininkas. Tuo tarpu ginčo žemės sklype esantis pastatas niekada nepriklausė I. J., nes leidimas statyti pastatą buvo išduotas ieškovei, tuo tarpu atsakovas I. J. jokiu teisiniu pagrindu negalėjo įgyti nuosavybės teisių į pastatą, stovintį ieškovės žemės sklype, todėl pasak ieškovės, atsakovai I. J. ir D. V. nepagrįstai įgijo savo nuosavybėn turtą ir jį įregistravo savo vardu.
Atsiliepimas
Atsakovai I. J. ir D. V. atsiliepimais į ieškinį ginčijo ieškinio pagrįstumą. Nurodė, kad ieškovė J. V., nurodydama, kad jai nuosavybės teise priklauso 3,16 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame ji 1991 m. rugsėjo 2 d. gavo leidimą Nr. 253 vykdyti individualią statybą, t. y. pasistatyti pirtį, nepagrindė ir neįrodė, kad gavo leidimą statyti pirtį būtent nurodytame žemės sklype. Ieškovė, reikšdama savo reikalavimus, kaip pagrindiniu dokumentu remiasi leidimu vykdyti individualią statybą, kuris išduotas 1991 m. rugsėjo 2 d. Tai vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma įrodyti, kad ginčo statinį pastatė ieškovė. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad vykdė statybas: nepateikė projektinės-techninės dokumentacijos, neaišku, kurioje vietoje buvo numatyta pirties statyba, nenurodyta jos dislokacija, nėra pirties pridavimo akto, nepateiktas nei vienas rašytinis įrodymas, patvirtinantis statybinių medžiagų pirkimą ar transportavimą. Teismui taip pat nepateiktas leidimo išdavimo metu sudarytas žemės sklypo planas, kurio, tikėtina, ir nebuvo, be to, nėra duomenų, kokiu teisiniu pagrindu ieškovei statybos leidimo išdavimo metu priklausė ginčo žemės sklypas. Tvirtina, kad ieškovė tuo metu negalėjo turėti ginčo žemės sklypo nuosavybėje, galėjo jį tik nuomoti, bet tokių įrodymų ieškovė taip pat nepateikė. Nurodė, kad atsakovas I. J. ginčo pastatą pastatė savo jėgomis ir savo lėšomis, byloje yra pateikti įrodymai šioms aplinkybėms pagrįsti. Ginčo statinį atsakovas pastatė iki 1991 metų liepos mėnesio vidurio, ką patvirtina Rūdiškių seniūnijos 2006 m. vasario 22 d. išduota pažyma Nr. 5-84 bei į bylą pateikti statybinių medžiagų pirkimo ir transportavimo rašytiniai įrodymai. Ieškovei statybos leidimas buvo išduotas 1991 m. rugsėjo 2 d., tai yra vėliau nei pirtis jau buvo pastatyta, be to, akivaizdu, kad leidime yra ne ieškovės J. V. parašas, taigi ieškovė negalėjo savęs laikyti teisėta pirties savininke, kadangi ji jos nestatė ir negalėjo statyti, nes pirtis leidimo išdavimo ieškovei metu jau buvo pastatyta. Atsakovas I. J. ginčo statinį pastatė valstybei priklausančiame 0,02 ha ploto žemės sklype, kuris jam ir buvo parduotas. Ieškovei nuosavybės teisės į 3,16 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos tik 2005 m. vasario 25 d. VAVA sprendimu Nr. 2.7-79-13779. 2006 m. vasario 22 d. statybos ir statinių saugos bei paskirties valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų ir savivaldybės atstovai, atsižvelgdami į I. J. 2006 m. sausio 17 d. prašymą, apžiūrėję I. J. seną statinį, patikrinę pateiktus dokumentus, nustatė, kad pagalbinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinių matavimų indeksas (duomenys neskelbtini), 1988 m. statybos (kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl kurio savavališkos statybos aktų ar kitokių draudimų nėra, pagalbinio pastato būklė gera, todėl prieštaravimo dėl tolesnio registravimo Nekilnojamojo turto registre ir ginčų dėl žemės sklypo nėra, Trakų rajono savivaldybės administracija neprieštarauja dėl tolesnio šio statinio naudojimo, taigi 2006 m. vasario 22 d. Senų statinių patikrinimo aktu Nr. (100)-11.73-31 konstatavo, kad šis statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Todėl, atsakovų nuomone, nėra teisinio pagrindo naikinti Rūdiškių seniūno 2006 m. vasario 22 d. pažymą 5-84 ir Senų statinių patikrinimo aktą Nr. (100)-11.73-31, o šių dokumentų pagrindu ginčo pastatas teisėtai buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atsakovo I. J. vardu.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-15 nutarimo Nr. 1442 redakcija) patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 12 punktu, asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, turi pateikti: prašymą parduoti žemės sklypą; fizinio asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; naudojamo žemės sklypo plano kopiją iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos. Atsakovas I. J. 2006 m. balandžio 20 d. pateikė Trakų rajono žemėtvarkos skyriui prašymą parduoti jam 0,02 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini). Žemėtvarkos skyriui taip pat buvo pateiktas žemės sklypo planas, iš kurio matosi, kad žemės sklypo plotas sudaro 0,02 ha, ir VĮ „Registrų centras“ 2006 m. vasario 23 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, kuriame nurodyta, kad I. J. vardu (duomenys neskelbtini) įregistruotas kitos (ūkio) paskirties pagalbinis pastatas; pažymėtas juridinis pagrindas: 2006 m. vasario 22 d. senų statinių patikrinimo aktas Nr. (100)-11.73-31; apylinkės (seniūnijos) 2006 m. vasario 22 d. pažyma Nr. 5-84. Šių dokumentų Trakų rajono žemėtvarkos skyriui pakako tam, kad galima būtų parengti medžiagą dėl 0,02 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), prie nuosavybės teise I. J. priklausančio pagalbinio pastato suformavimo ir pardavimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 564 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamoje vietovėje“ bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-159 „Dėl žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymo Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 2.3-4627-79, buvo patvirtinti žemės sklypo, suformuoto (duomenys neskelbtini), plotas ir ribos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-15 nutarimo Nr. 1442 redakcija) patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 punktu, buvo parengtas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 2.3-11768-79 dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo I. J.. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu buvo notariškai patvirtinta 2007 m. kovo 21 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 2.7-79-13779 ieškovei J. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime į 2,56 ha savininko K. V. valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius sklypus: 0,48 ha žemės sklypą (Nr. 181-1) žemės ūkio veiklai ir 3,16 ha žemės sklypą (Nr. 181-2) miškų ūkio veiklai. Vilniaus apskrities viršininko administracija suformavo ir pardavė I. J. žemės sklypą, nesantį ieškovės sklype. Šiuo metu ir ieškovės, ir atsakovo žemės sklypai yra įregistruoti VĮ „Registrų centras“. Jeigu būtų sklypai persidengę, žemės sklypas, kuris buvo parduotas atsakovui I. J., nebūtų įregistruotas. Projekto autorius, formuodamas žemės sklypus ieškovei, pasielgė teisingai, kadangi pastatas priklauso kitam asmeniui, o ieškovė sutiko su jos žemės sklypų ribomis, kas patvirtinama jos parašais abrise ir žemės sklypų ribų paženklinimo aktuose. Taigi, Vilniaus apskrities viršininko administracija, pagal atsakovo I. J. pateiktus dokumentus suformuodama ir parduodama jam namų ginčo valdos žemės sklypą, norminių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Šalies argumentai
Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.2 punktą, Registro tvarkytojui pateikiami šie dokumentai – savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose ir dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą. Šio Nutarimo 6.5 punktas nustato, kad 2.2 punkte numatytais dokumentais, patvirtinančiais statybos teisėtumo faktą, gali būti patvirtintas individualus arba statybos vietai pritaikytas tipinis projektas. Nutarimo 9 punktas nustato, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2-6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, savivaldybės administracijos ir suinteresuotų statinio saugos ir paskirties valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų atstovų surašytą nustatytosios formos aktą, patvirtinantį, kad senas statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Registre. Atsakovas I. J. pateikė Rūdiškių seniūnui Nutarimo 6.5 punkte numatytą statybos vietai pritaikytą tipinį projektą. Rūdiškių seniūnas, veikdamas savo kompetencijos ribose bei siekdamas užtikrinti savo veiksmų teisėtumą, papildomai apklausė liudytojus, kas neprieštarauja gerai moralei. Remdamasis Nutarimo 9 punkto nuostatomis, 2006 m. vasario 22 d. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas surašė senų statinių patikrinimo aktą Nr. (100)-11.73-31. Šio akto bei Rūdiškių seniūnijos seniūno išduotos 2006 m. vasario 22 d. pažymos Nr. 5-84 pagrindu atsakovas I. J. įregistravo nuosavybės teises į pastatą. Atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos nuomone, šių dokumentų pagrindu atsakovas I. J. turėjo teisę įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Be to, Trakų rajono savivaldybės administracijos nesutinka su teiginiu, kad ginčo pastatas buvo pastatytas ieškovės nuosavybės teise valdomame žemės sklype, kadangi nuosavybės teisė į žemę ieškovei buvo atkurta vėliau, t.y. 2005 metais.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su ieškiniu dalyje dėl 2006 m. vasario 22 d. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento senų statinių patikrinimo akto Nr. (100)-11.73-31 panaikinimo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o kitoje dalyje ginčą prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 158/89 (Žin., 2003, Nr. 35-1511) patvirtintos Senų statinių patikrinimo akto pildymo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad, vadovaujantis šia tvarka, senų statinių patikrinimo aktai yra surašomi tais atvejais, kai jie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o asmenys, pageidaujantys juos įregistruoti (toliau - Pareiškėjai), neturi nė vieno dokumento iš išvardytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 24-990) 2 ir 6 punktuose. Tvarkos 6 punkte nustatytas pareiškėjo valstybinę statybų priežiūrą atliekančiai institucijai teiktinų dokumentų sąrašas, t. y. teikiamas nustatytos formos prašymas, prašomų patikrinti senų statinių kadastrinių matavimų duomenų galiojanti byla, kiti turimi dokumentai, galintys padėti nustatyti senų statinių statybos laiką bei techninę būklę. Institucija, gavusi nurodytus dokumentus, be kitų tvarkos 7 punkte nurodytų veiksmų, paprašo savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos padalinio ar tarnautojo) išsiaiškinti, ar nėra ginčų dėl žemės sklypo (teritorijos), kurioje yra šie seni statiniai, ar jie gali būti toliau toje vietoje naudojami (7.2 p.). Inspekcija pažymėjo, kad VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, rengusiam ginčijamą aktą, buvo pateiktas Trakų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. vasario 22 d. raštas AP3-369, kuriuo tvirtinama, kad ginčų dėl pagalbinio pastato – (duomenys neskelbtini), nėra, ir neprieštaraujama dėl tolimesnio pastato eksploatavimo. Rašte nėra nurodoma, kad būtų kokie nors ginčai dėl žemės sklypo, kuriame pagalbinis pastatas stovi. Inspekcija pažymėjo, kad senų statinių patikrinime dalyvavo ir aktą pasirašė visi jį pagal nustatytą tvarką turintys pasirašyti institucijų atstovai, tame tarpe ir už 7.2 papunktyje nurodytos informacijos pateikimą atsakingi Trakų rajono savivaldybės tarnautojai. Atsižvelgiant į tai, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente buvo gautas nustatytos formos prašymas ir visi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Senų statinių patikrinimo akto pildymo tvarkoje nurodyti dokumentai, valstybinę statybų priežiūrą atliekanti institucija, išsiaiškinusi, ar prašomas patikrinti senas statinys nėra laikinas, ar nesurašytas jo savavališkos statybos aktas, ar nevykdomos jo savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros, pagrįstai priėmė ginčijamą aktą. Be to, nurodė, kad ginčijamas aktas atsakovams tiesiogiai nepripažįsta nuosavybės teisės, šio akto 5 punkte nurodoma, kad statiniai toliau gali būti naudojami ir registruojami nekilnojamojo turto registre, bet šiame akte niekur nėra nurodoma, kad VAVA pripažįsta nuosavybės teisę I. J.. Iš ieškovės ieškinio turinio nėra aišku, kokiu pagrindu turėtų būti naikinamas aktas, nėra nurodyti jokie teisės aktų pažeidimai, dėl kurių galėtų būti naikinamas ginčijamas aktas. VAVA, išduodama ginčijamą patikrinimo aktą, nepažeisdama teisės aktų, atliko jos kompetencijai priklausančius ir teisėtus veiksmus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės J. V. ieškinį dėl įsakymų, pažymos apie pastatus ir senų pastatų patikrinimo akto panaikinimo bei sandorių nuginčijimo, atmetė.
Teismas sprendime nurodė, kad ieškovės pareikštas ieškinys savo esme yra ieškinys, pareikštas viešajam interesui ginti, tačiau ginti viešąjį interesą turi teisę tik CPK 49 straipsnyje nurodyti asmenys ir kiti asmenys, kuriems tokią teisę suteikia įstatymas. Ieškovei tokios teisės įstatymas nesuteikia. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų panaikinti ginčijami pažyma, aktas, įsakymai bei jų pagrindu sudaryti ieškovės ginčijami sandoriai, teismo sprendimas ieškovei nesukeltų civilinių teisinių pasekmių, numatytų CK 1.138 straipsnyje. Ieškovė turėjo įrodyti savo materialinį teisinį suinteresuotumą ginčijamų pažymos, akto, įsakymų bei sandorių panaikinimu ir teisinėmis jų panaikinimo pasekmėmis (šioje byloje – žemės sklypo ir pastato perėjimu valstybės nuosavybėn). Ieškovė ne tik neįrodė, bet ir nenurodė, kuo jos ginčijami pažyma, aktas, įsakymai ir sandoriai pažeidžia jos teises ir kokias teisines pasekmes jai sukels jų panaikinimas. Teismas sprendė, jog asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynimo, bet teisę į pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso apgynimą – ieškinio patenkinimą – asmuo įgyja įrodęs ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 5 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-23 nutartis c.b. Nr. 3K-556/2006). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad jos ginčijamų dokumentų – 2006 m. vasario 22 d. Rūdiškių seniūnijos pažymos Nr. 5-84, 2006 m. vasario 22 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento senų statinių patikrinimo akto Nr. (100)-11.73-31, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 2.3.-4627-79, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 2.3.-11768-79, priėmimu bei šių dokumentų pagrindu sudarytų ieškovės ginčijamų sandorių sudarymu buvo pažeistos ieškovės teisės. Byloje buvo nustatyta, kad minėtų ieškovės ginčijamų dokumentų, įsakymų, bei sandorių panaikinimas neturi įtakos ieškovės teisėms, o ginti viešąjį interesą ieškovei teisė nesuteikta, todėl teismas nusprendė, kad J. V. yra netinkama ieškovė šioje byloje ir todėl ieškinį atmetė, nevertindamas reikalavimų pagrįstumo iš esmės, ir nevertindamas šalių argumentų bei įrodymų dėl pareikštų reikalavimų. Teismas taip pat nurodė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė pastatė ginčo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ieškovė savo teisės statyti pirtį nerealizavo, pirties net nepradėjo statyti per leidime numatytą terminą ir jos nepastatė. Vien tik leidimo vykdyti statybą, kuris, beje, buvo terminuotas ir jo galiojimo terminas jau seniai yra pasibaigęs, turėjimas nesuteikia ieškovei nuosavybės teisės į ginčo pastatą, todėl ieškovės teiginys, kad ji iki šiol save laikė teisėta pirties savininke, yra nepagrįstas ir atmestinas. Taigi, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovė, gavusi leidimą statybai, pirties nepradėjo statyti ir nepastatė, t. y. toliau savo teisės nerealizavo ir nuosavybės teisės į ginčo pastatą neįgijo. Kadangi ginčo pastatas yra pastatytas ne ieškovės žemės sklype, bet žemės sklype, apsuptame ieškovės žemės sklypų, todėl ieškovės teiginį, kad ji iki šiol save laikė teisėta ne tik pirties, bet ir žemės sklypo, kuriame ši pirtis pastatyta, savininke, teismas taip pat laikė nepagrįstu ir atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė J. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ginti ieškovės teises, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Esminis klausimas šioje byloje yra tai, kas turi būti laikomas ginčo pastato savininku, taigi teismas, neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių ir nenurodė teisinio sprendimo pagrindo. Teismas nesiaiškino, ar pastatą atsakovas pastatė teisėtai. Pirmosios instancijos teismui, palankiam sprendimui priimti užteko vien fakto, jog atsakovas pripažino, kad leidimas 1991 m. rugsėjo 2 d. pirties statybai buvo išduotas ne atsakovui, o ieškovei. Pagal pirties pastatymo metu galiojusius teisės aktus leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų (savivaldybių) ir architektūros valdybų statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai ir rajonų architektai inspektoriai. Leidimai galėjo būti išduoti statytojui, be kitų dokumentų, pateikus žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą, darbo brėžinius ir sąmatą. Taigi teisinė pastato registracija buvo galima tik įvykužius nurodytų teisės aktų sąlygas, kas reiškia, kad atsakovas pirtį savo vardu galėjo įregistruoti tik tuo atveju, jeigu būtų įvykdęs numatytus teisės aktų reikalavimus, parengęs projektą, gavęs reikiamus leidimus, taigi neįrodęs, kad turėjo minėtus leidimus, atsakovas negalėjo tapti ieškovės statyto pastato savininku. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad pirtis negalėjo būti statoma kaip atskiras objektas, nes jos statyba buvo galima tik dėl pirties funkcinės paskirties su ieškovei priklausančiu namu. Kadangi ieškovė nėra sudariusi su atsakovu jokios sutarties dėl pirties perleidimo, atsakovas negalėjo įgyti ginčo pastato. Rūdiškių seniūnijos pažyma buvo išduota neteistai ir sudarė pagrindą kitiems teisės pažeidimams, todėl turėjo būti panaikinta. Tokią pažymą atsakovui seniūnija galėjo išduoti tik tuo atveju, jei seniūnijose turimose ūkinėse knygose būtų įrašų apie I. J. priklausančius pastatus, tačiau tokių įrašų niekada nebuvo. Be to, siekiant įregistruoti senus pastatus, reikėjo pateikti teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, priešingu atveju pastato teisinė registracija buvo negalima, tuo tarpu atsakovas nei vienos š pastato teisėtos teisinės registracijos sąlygos neįvykdė. Apeliantė taip pat pažymi, jog Vilniaus apskrities viršininko įsakymai buvo priimti neteisėtos teisinės registracijos pagrindu, todėl negali būti laikomi teisėtais ir turi būti panaikinti. Ginčijamo statinio patikrinimo aktas buvo surašytas neteistai, pažeidžiant tokių aktų pildymo tvarką, todėl irgi turi būti panaikintas. Institucija, surašydama tokio pobūdžio aktą, turėjo pareikalauti iš atsakovo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į pastatą. Kadangi nebuvo jokių ieškovei priklausančios pirties teisinių sąlygų pirties teisinei registracijai I. J. vardu, todėl šiuo pagrindu sudaryti sandoriai yra niekiniai, kadangi iš neteisės negali kilti teisė.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Tarkų rajono savivaldybės administracija ir D. V. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo palikti Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas I. J. teisėtai įgijo, o vėliau perleido ginčo objektus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kam faktiškai priklauso 0,02 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), ir jame esantis pagalbinis pastatas – pirtis ((duomenys neskelbtini)).
CK 6.307 straipsnio 1 dalis reglamentuoja teisinius padarinius, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą – tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Taigi esminė aplinkybė, sudaranti pagrindą ieškinio dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimui, yra pardavėjo teisinis statusas ir jo buvimas (nebuvimas) daikto savininku daikto perdavimo momentu.
CK 4.47 straipsnis numato, jog nuosavybės teisė gali būti įgyta pagal sandorius, paveldėjimu, pasisavinant vaisius ir pajamas, pagaminant naują daiktą, pasisavinant bešeimininkį daiktą, pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites, pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, pasisavinant radinį, lobį, atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir mitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams, konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą), kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad būtent ieškovė pastatė ginčo pastatą, taigi tokiu būdu įgijo teisę į šio statinio nuosavybės teisių įregistravimą. Priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ieškovė savo teisės statyti pirtį, kurią jai suteikė 1991 m. rugsėjo 2 d. Trakų rajono architektas-inspektorius, išdavęs leidimą Nr. 253, nerealizavo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovų I. J., D. V. bei liudytojų D. K., A. O., V. M. paaiškinimais, kurie patvirtino, jog pirtį, dėl kurios tarp šalių yra kilęs ginčas pastatė ne ieškovė J. V., bet atsakovas I. J., vien tik leidimo vykdyti statybą, kuris, beje, buvo terminuotas ir jo galiojimo terminas jau seniai yra pasibaigęs, turėjimas nesuteikia ieškovei nuosavybės teisės į ginčo pastatą, todėl ieškovės teiginys, kad ji iki šiol save laikė teisėta pirties savininke, yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Tai, kad ginčo pastatą pastatė ne ieškovė, o atsakovas, patvirtina ir atsakovo I. J. pateikti statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų nuorašai, be to, liudytoju teisme apklaustas ieškovės sūnus R. K. parodė, jog jam yra žinoma, kad jo motina J. V. ir I. J. kalbėjosi apie tai, jog I. J. statys pirtelę šalia ieškovės namų, liudytojo motina jam leido, ji turėjo apie 4 ha žemės ir savo žemėje pasiūlė I. J. statyti pirtį. Šis pradėjo vykdyti statybas, o paskui paaiškėjo, kad ta žemė, kurioje buvo statoma pirtis, yra valstybinė.
Aplinkybę, jog žemė, kurioje atsakovas I. J. pastatė pirtį, pirties pastatymo metu buvo ne ieškovės, o valstybinė, patvirtina 2004 m. spalio 10 d. žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktas ir žemės sklypų Nr. 181-1-2 abrisas, iš kurių matyti, kad 2004 m. spalio 10 d. VĮ „VŽI Vilniaus žemėtvarkos skyrius“ inžinierius A. B., dalyvaujant ieškovei J. V., jai suformavo miškų ūkio veiklai 3,16 ha ploto žemės sklypą Nr. 181-2 ir žemės ūkio veiklai 0,48 ha ploto žemės sklypą Nr. 181-1 (duomenys neskelbtini), vietoje paženklindamas ir parodydamas žemės sklypų ribas. Iš J. V. sklypų planų ir jų abriso akivaizdu, jog tarp ieškovei priklausančių žemės sklypų buvo įsiterpęs žemės sklypas, pažymėtas „VŽF“ – valstybės žemės fondas, kuris vėliau, t. y. 2007 m. kovo 21 d. notaro patvirtinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ((duomenys neskelbtini)) buvo parduotas atsakovui I. J. (žemės sklypo bendras plotas 0,02 ha, (duomenys neskelbtini)). Dar vėliau, šį sklypą, su jame esančia pirtimi įsigijo atsakovė D. V. (2009 m. rugsėjo 8 d. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, jog D. V. nuosavybės teise priklauso 0,0200 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ir pagalbinis pastatas, (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), juridinis pagrindas – 2009 m. balandžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, Nr. DA-1555).
Kaip vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo būdų buvo numatytas senų statinių, įsigytų iki 1991 m. liepos 25 d., įregistravimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarime Nr. 278 ,,Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas) 2.2 punktą, Registro tvarkytojui pateikiami šie dokumentai – savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose ir dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą. Šio Nutarimo 6.5 punktas nustato, kad 2.2 punkte numatytais dokumentais, patvirtinančiais statybos teisėtumo faktą, gali būti patvirtintas individualus arba statybos vietai pritaikytas tipinis projektas. Nutarimo 9 punktas nustato, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2-6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, savivaldybės administracijos ir suinteresuotų statinio saugos ir paskirties valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų atstovų surašytą nustatytosios formos aktą, patvirtinantį, kad senas statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Registre. Atsakovas I. J. pateikė Rūdiškių seniūnui Nutarimo 6.5 punkte numatytą statybos vietai pritaikytą tipinį projektą. Rūdiškių seniūnas, veikdamas savo kompetencijos ribose bei siekdamas užtikrinti savo veiksmų teisėtumą, papildomai apklausė liudytojus, kas neprieštarauja gerai moralei ir geriems papročiams. Remdamasis Nutarimo 9 punkto nuostatomis, 2006 m. vasario 22 d. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas surašė senų statinių patikrinimo aktą Nr. (100)-11.73-31. Be to, Trakų rajono savivaldybės administracija 2006 m. vasario 22 rašte Nr. AP3-369 nurodė, kad ginčų prie seno statinio – pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), priklausančio I. J., esančio (duomenys neskelbtini), nėra, taip pat nurodė, kad savavališkos statybos aktų ar kitokių draudimų statyti (naudoti) nėra ir, kad neprieštarauja dėl tolimesnės minėto pagalbinio pastato eksploatacijos ir registravimo Nekilnojamojo turto registre. Šio akto bei Rūdiškių seniūnijos seniūno išduotos 2006 m. vasario 22 d. pažymos Nr. 5-84 pagrindu atsakovas I. J. įregistravo nuosavybės teises į pastatą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas I. J. minėtų dokumentų pagrindu turėjo teisę įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, juolab, kad nuosavybės teisė į žemę ieškovei, maniusiai, jog ginčo pirtis pastatyta jos žemėje, buvo atkurta gerokai vėliau, t.y. 2005 metais, nei buvo pastatytas ginčo statinys – pirtis (Senų statinių patikrinimo akte nurodyta, jog pirties pastatymo metai yra 1988 metai (t. 1, b.l. 60-61)).
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra ginčo pastatas, atsakovai I. J. ir D. V. būtų įgiję neteisėtai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006 m. balandžio 20 d. I. J. pateikė prašymą VAVA Trakų rajono žemėtvarkos skyriui parduoti 0,02 ha žemės sklypą namų valdai, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 2.3.-4627-79, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Žemės įstatymu (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija), Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymu (su vėlesniais pakeitimais), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 564 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (su vėlesniais pakeitimais), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-159 „Dėl žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymo Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ bei atsižvelgdamas į VĮ „Valstybinis žemėtvarkos institutas“ Vilniaus žemėtvarkos skyriaus inžinieriaus A. B. pateiktą medžiagą, tenkino atsakovo I. J. prašymą ir patvirtino žemės sklypo Nr. 11 (plotas – 0,02 ha), suformuoto (duomenys neskelbtini), plotą ir ribas, tai pat nustatė žemės sklypo pagrindinę tikslinę paskirtį – kita (kitai specialiai paskirčiai, nustatė specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas: 29 skyriaus (vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos – 0,02 ha). Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 2.3.-11768-79, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 1.109 straipsniu, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo (su vėlesniais pakeitimais) 32 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-15 nutarimo Nr. 1442 redakcija) patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1. punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (su vėlesniais pakeitimais) „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 2.3.-4627-79, tenkino atsakovo I. J. prašymą ir pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 2.3.-4627-79 patvirtinto žemės sklypo Nr. 11 (plotas – 0,02 ha) pagrindinę tikslinę paskirtį iš – „kita (kitai specialiai paskirčiai)“ – į – „kitos paskirties žemė (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos)“, bei nusprendė parduoti atsakovui I. J. 200 kv. m. žemės sklypą, kartu pavedė Trakų raj. žemėtvarkos skyriui įregistruoti šį žemės sklypą VĮ „Registrų centras“ VAVA vardu, bei nustatyta tvarka sudaryti su atsakovu I. J. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. 2007 m. kovo 21 d. notaras patvirtino žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ((duomenys neskelbtini)), kuria atsakovui I. J. buvo parduotas valstybinės žemės sklypas, kurio bendras plotas 0,02 ha, (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). 2009 m. balandžio 23 d. notaro patvirtinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ((duomenys neskelbtini)) atsakovas I. J. pardavė šį sklypą D. V..
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, jog ji manė, kad žemė, kurioje pastatytas ginčo statinys – pirtis, priklauso jai, todėl atsakovas I. J. neteisėtai atliko pirties teisinę registraciją, o kartu neteisėtai iš valstybės įsigijo, o vėliau pardavė atsakovei D. V..
Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, jog asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam, kad būtų apginti viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kuriems tokia teisė suteikta įstatymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. V. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Utenos apskrities viršininko administracija v. M. R., bylos Nr. 3K-3-187/2003; 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. AB Vilniaus vertybinių popierių birža, bylos Nr. 3K-3-92/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis kooperatinės bendrovės Kalvarijos vartotojų kooperatyvo bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-358/2008; kt.).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė neįrodė, kad turi materialiojo pobūdžio teisę kvestionuoti atsakovų nuosavybės teisės į aptartus nekilnojamuosius daiktus perėjimo teisėtumo, nes ji nerealizavo savo teisės pagal jai suteiktą leidimą statyti pirtį, o kartu nėra ir žemės sklypo, kuriame pastatyta pirtis savininkė, be to, ieškovė nėra ir subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė ginti kitų asmenų teises bei teisėtus interesus pagal CPK 49 straipsnį.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo objektus jos nurodytu pagrindu, t. y. remdamasi tuo, jog ji manė, kad žemė, kurioje pastatyta pirtis priklauso jai nuosavybės teise ir, kad ji buvo gavusi leidimą statyti ginčo pirtį. Konstatavus, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju ieškovė neturi reikalavimo teisės kvestionuoti atsakovų nuosavybės teisės į nurodytus daiktus, atitinkamai ji neturi teisės ginčyti ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos priimtų dėl įsakymų, pažymų apie pastatus ir senų pastatų patikrinimo akto teisėtumo.
Teisėjų kolegija nurodo, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių, nes tai yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 str.).
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.