- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- 2-1442/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“
- Trečiasis asmuo
- I. P., A. P., D. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutarties, kuria ieškovo S. P. atžvilgiu pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ priešieškinį taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1636-601/2011, pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rodena“, tretiesiems asmenims I. P., A. P. ir D. P. dėl jungtinės veiklos sutarties, žemės nuomos sutarties nutraukimo ir nuosavybės dalių nustatymo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ priešieškinį ieškovui S. P., tretiesiems asmenims I. P., A. P. ir D. P. dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. P. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti ieškovo atžvilgiu 2003-05-02 jungtinės veiklos sutartį ir 2004-07-17 žemės nuomos sutartį, sudarytas tarp ieškovo S. P., atsakovo UAB „Rodena“ ir trečiojo asmens A. P.. Taip pat prašė nustatyti, kad ieškovui, kaip 2003-05-02 jungtinės veiklos sutarties partneriui, priklauso 1/3 bendro turto: inžinerinių tinklų – nuotekų tinklų (duomenys neskelbtini), inžinerinių tinklų – vandentiekio tinklų (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini). Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti atsakovo turto areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 14 d. nutartimi atsisakė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas ir atsakovas yra bendraturčiai. Kadangi šalys negali vienas be kito žinios ir sutikimo disponuoti turtu (ieškovas žemės sklypais, o atsakovas statiniais), nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas ir tretysis asmuo pateikė ieškovui pranešimą, kuriuo atsakovas prašomas atvykti į notaro biurą sudaryti gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sandorį, nesudaro pagrindo išvadai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Rodena“ priešieškiniu prašė pripažinti ieškovą S. P. iš esmės pažeidusiu 2003-05-02 jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp S. P., A. P. ir UAB „Rodena“; nutraukti 2003-05-02 jungtinės veiklos sutartį UAB „Rodena“ atžvilgiu dėl esminio S. P. sutarties pažeidimo, paliekant šią sutartį galioti tarp A. P. ir S. P.. Prašė priteisti iš ieškovo atsakovui 8 014 131,76 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui atsakovas prašė, nepranešus ieškovui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti ieškovo 8 014 131,76 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, esančias pas ieškovą ar trečiuosius asmenis, taip pat kredito įstaigų sąskaitose.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi atsakovo priešieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – 8 014 131,76 Lt vertės ieškovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai, lėšų areštą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas S. P. prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartį ir atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant teisėtoms procesinėms ieškinio priėmimo prielaidoms, t. y. tik tokiose bylose, kurios šiam teismui nagrinėti yra žinybingos.
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinę bylą perdavė pagal teismingumą nagrinėti Kauno apygardos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi atsakovo UAB „Rodena“, priešieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ieškovo 8 014 131,76 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau paliekant juos ieškovui saugoti ir naudotis, o šio turto nesant arba esant nepakankamai, areštavo ieškovo lėšas, esančias pas ieškovą ar trečiuosius asmenis, taip pat bankų indėliuose ar sąskaitose, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su atsakovu. Teismas nuorodė, kad 8 014 131,76 Lt priešieškinio reikalavimo suma didelė, ieškovas yra fizinis asmuo, atsakovas nurodo, jog ieškovas piktybiškai vengia įvykdyti savo prievoles, o tai sudaro pagrindą ieškovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovui perleidus turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinus šį turtą, galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl fizinio asmens piniginių lėšų arešto ieškovas negalėtų patenkinti savo minimalių poreikių, didėtų jo skolos kreditoriams, pirmiausiai areštavo ieškovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir tik jo neturint, ar jo nepakankant - lėšas, leidžiant ieškovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su atsakovu (CPK 145 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 3 punkto, 2 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas S. P. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Įrodžius, jog asmens, pareiškusio atitinkamą reikalavimą atžvilgiu galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra pakankamai užtikrintas ir netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Ieškovui ir trečiajam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) priklauso 7 015 000 Lt vertės 97 žemės sklypai, iš kurių yra suformuotas gyvenamasis kvartalas. Be šių skypų, ieškovui ir trečiajam asmeniui priklauso dar 4 615 782,70 Lt vertės 14 žemės sklypų (po ½ dalį) toje pačioje vietoje. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, ieškovui priklauso iš viso 9 322 891,35 Lt vertės žemės sklypų dalis. Bendri žemės sklypai, remiantis jungtinės veiklos sutarties nuostatomis yra ieškovo ir trečiojo asmens įnašas į vykdomą jungtinę veiklą ir negali būti naudojami jokiu kitu būdu, tik pagal minėtos jungtinės veiklos sutartį. Trečiasis asmuo yra atsakovo visų akcijų savininko brolis, jie veikia kartu su ieškovu ir tarpusavyje koordinuoja visus veiksmus. Bendrų žemės sklypų perleidimą tretiesiems asmenims be atsakovo valios draudžia jungtinės veiklos sutartis ir CK 4.79 straipsnio nuostatos (numato bendraturčiams pirmenybę pirkti dalis). Iš šių aplinkybių matyti, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai yra pakankamai užtikrinti ir netaikant laikinųjų apsaugos priemonių.
2. Ieškovo prašymu nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl tų pačių priežasčių, jog šalys yra bendraturčiai ir ieškovo reikalavimų užtikrinimas yra ir taip pakankamai užtikrintas. Todėl atsakovo reikalavimų užtikrinimui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra ir taikomi dvigubi standartai.
3. Atsakovo 8 014 131,76 Lt reikalavimų suma yra dubliuojama ir yra išpūsta, todėl reikalavimo suma yra nepagrįstai didelė.
4. Kadangi arešto mastas labai didelis, teismo nutartis turėjo būti tinkamai motyvuota. Nagrinėjamu atveju apsiribota tik formaliais pagrindais.
5. Teismas nemotyvavo, kodėl areštą tikslinga buvo taikyti ieškovui nepranešus. Tokiu būdu ieškovas neturėjo galimybės tinkamai ginti savo teisių.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Rodena” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovas nepagrįstai remiasi CK 4.79 straipsniu, nurodydamas, jog šis straipsnis riboja ieškovui teisę perleisti turtą. CK 4.79 straipsnis numato tik pirmumo teisę įsigyti bendraturčio dalį, esančia bendrąja nuosavybe. Ieškovui pardavus savo turto dalį, jis gautomis lėšomis galėtų nevaržomai disponuoti, o tai apsunkintų galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Be to, teismuose nagrinėjama daug bylų, kai bendraturčiai perleidžia turtą nesilaikydami CK 4.79 straipsnio nuostatų. Šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis nedraudžia bendraturčiui perleisti savo turimos dalies.
2. Ieškovo nurodoma teismų praktika, jog įrodžius, kad teismo sprendimo įvykdymas yra pakankamai užtikrintas ir netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, formuojama bylose, kuriose prievolės įvykdymas yra užtikrintas daiktinėmis teisėmis – hipoteka, todėl ieškovas nepagrįstai remiasi šia teismų praktika.
3. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę jam į 1/3 šalių turtą paliko nenagrinėtą, nes atsakovas neprimokėjo trūkstamos žyminio mokesčio dalies, todėl atsižvelgiant į likusius ieškovo reikalavimus (nutraukti jungtinės veiklos ir žemės nuomos sutartis), laikinosios apsaugos priemonės ieškovo reikalavimams užtikrinti iš viso negali būti taikomos.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas nurodė konkrečias aplinkybes, keliančias grėsmę galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui (didelė priešieškinio suma), todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nutartis nemotyvuota.
5. Vien tik nepranešimas ieškovui apie laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą atsakovui nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties. Be to, ieškovas buvo išklausytas paduodant atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ieškovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai).
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Apeliantas nurodo, kad arešto mastas labai didelis, todėl teismo nutartis turėjo būti tinkamai motyvuota, tačiau šiuo atveju apsiribota tik formaliais pagrindais, t.y., didele ieškinio suma.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais bei pažymi, kad teismas taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju priešieškinio reikalavimo suma yra 8 014 131,76 Lt. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad fiziniam asmeniui tokia reikalavimo suma yra labai didelė, o tai yra grėsmė, jog atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, taikydanas laikinąsias apsaugos priemones rėmėsi ne formaliais pagrindais, o suformuota teismų praktika.
Apeliantas nurodo, jog bylos šalys yra bendraturčiai, o bendrų žemės sklypų perleidimą tretiesiems asmenims be atsakovo valios draudžia jungtinės veiklos sutartis ir CK 4.79 straipsnio nuostatos (numato bendraturčiams pirmenybę pirkti dalis), todėl priešieškinio reikalavimai yra pakankamai užtikrinti ir be laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju pritaikytos nepagrįstai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelinato argumentus.
CK 4.78 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Tokia įstatymo formuluotė, aiškinant ją kartu su CK 6.419 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad aukcionas gali būti savanoriškas arba priverstinis ir, kad varžytynių, kaip priverstinio aukciono, ypatumus nustato Civilinio proceso kodeksas, suponuoja išvadą, kad bendraturčio pirmenybės teisė pirkti netaikoma, kai turtas parduodamas priverstinai CPK VI dalies „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka prieš turto savininko valią (CPK 691–725 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2004), arba Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 (Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. Nutarimo Nr.60 redakcija), nustatyta tvarka. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio dalį įgyvendinama tik tada, kai ši dalis yra parduodama. Tuo atveju, kai bendraturtis siekia atidalijimo, kito bendraturčio interesai negali būti ginami remiantis CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmumo teise pirkti parduodamą dalį. Pirmenybės teisė pagal nurodytą teisės normą galioja pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymui ir netaikoma kitais turto dalies perleidimo (pavyzdžiui, mainų sutartimi) atvejais. Sutarčių laisvės principas, kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, suteikia savininkui galimybę pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį.
Taigi, bendraturčių bendroji nuosavybė gali baigtis ne tik bendro turto dalį pardavus, tačiau ir atidalijus, pardavus turto dalį priverstine tvarka iš varžytynių, išmainius ar padovanojant. Tokiu atveju bendraturčio sutikimo nereikia, ir tokiu atveju galimai atsakovui aplankaus teismo spendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar pasidarytų nebeįmanomas. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog CK 4.79 straipsnio nuostatos bei jungtinės veiklos sutartis apsaugo atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Be to, būtina pažymėtui, kad minėtų žemės sklypų bendraturčiai yra ne ieškovas ir atsakovas, o ieškovas ir trečiasis asmuo, todėl CK 4.79 straipsnio nuostatos atsakovui šiuo atveju netaikomos. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, jog ieškovas šiuo atveju nepagrįstai remiasi suformuota teismų praktika civilinėse bylose, kuriose prievolių įvykdymas užtikrintas hipoteka, nes šiuo atveju atsakovo reikalavimai nėra užtikrinti daiktinėmis teisėmis.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą ieškovas ginčija ir tuo pagrindu, kad jam nebuvo pranešta apie atsakovo prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama prašančiai šaliai, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų kitos šalies veiksmų. Šiuo atveju ieškovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantas realizavo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas šiuo atveju ieškovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamos teismo nutarties.
Ieškovas nurodo, kad jo prašymu nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl tų pačių priežasčių, jog šalys yra bendraturčiai ir ieškovo reikalavimų užtikrinimas yra ir taip pakankamai užtikrintas, todėl atsakovo reikalavimų užtikrinimui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra ir taikomi dvigubi standartai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ieškovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai), todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. nutarties), kuria ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl apelianto argumentų, jog atsakovas priešieškiniu prašo priteisti nepagrįstai didelius, t. y. 8 014 131,76 Lt nuostolius, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumas sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės. Tuo tarpu šios apeliacijos objektas yra nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, kuria ieškovo atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties. Nenustačius absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepkeistą.